2020/03/05 | 0 Komentarų

Filipinai tapo antraisiais namais. Lietuvių šeimos istorija

Stanevičiams Filipinai tapo antraisiais namais

Prieš kelerius metus vieno straipsnio apie keliones įžangoje rašėme: „Aistė Vyšniauskaitė-Stanevičienė su šeima neseniai grįžo iš Filipinų. Kelionėje su tėvais pasaulio ragavo ir 10 metų Smiltė bei 5 metų Vakaris“.

Po kelionės, kuri užtruko 25 dienas ir tiesiog užbūrė Aistės šeimą, burtai tęsiasi – Stanevičiams Filipinai tapo antraisiais namais. Šiuo metu Smiltei yra 13 metų, Vakariui – 8 metai, šeima Filipinuose gyvena jau trečius metus.

Kalbamės su Aiste Vyšniauskaite-Stanevičiene, lietuviško prekės ženklo GREEN ROSE įkūrėja, asmeninio tinklaraščio onewayticket.lt autore.

Kiek laiko praėjo po kelionės, kai nutarėte, kad ten kelsitės gyventi?

Tiesą sakant, mes jau skridome su mintimis: jeigu Filipinuose patiks, atvyksime čia gyventi. Taigi pirmoje kelionėje visur dairėmės ir žiūrėjome ne tik keliautojo, bet ir būsimo gyventojo akimis.

Mūsų šeima apie gyvenimą Azijoje planavo gana seniai. Tačiau vis nepasiryždavome, vis delsdavome, vis laukdavome geresnių laikų ir progos. Tačiau vieną dieną nutarėme, jog duodame sau dvejus metus viską susitvarkyti, išsirinkti Azijos šalį ir išvažiuoti.

Azija mums visada patiko. Čia jautėmės kažkaip kitaip – lyg kitame pasaulyje. Rinkomės tarp Tailando, Balio. Tačiau mano vyras visai atsitiktinai sutiko savo seniai matytą pažįstamą, kuris trumpam buvo grįžęs iš Filipinų. Jis Azijoje jau gyveno kelerius metus ir turėjo minčių statyti nedidelį viešbutį vienoje iš Filipinų salų. Mano vyrą labai sudomino šis pasakojimas. Taigi po gilių apmąstymų pasirinkome šią šalį, o vyras su draugu nusprendė kartu statyti viešbutuką.

Kodėl nutarėte pagyventi svetur? Lietuvoje buvo per šalta?

Tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl nutarėme gyventi svetur, tai nuovargis nuo greito gyvenimo tempo Vilniuje, norėjimas pailsėti nuo bėgimo, atitrūkti nuo patogaus vakarietiško gyvenimo, daugiau pabūti su savimi, su šeima, į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis.

Didelę įtaką padarė ir oras. Mes norėjome pagyventi ten, kur visus metus šilta vasara. Tikrai nepaprastas jausmas kiekvieną rytą atsikelti su saulute, girdėti paukščių čiulbėjimą, užsimesti tik lengvą suknelę, jausti gyvą gamtą net naktį einant miegoti.

Tikrai mylime Lietuvos gamtą, visus keturis metų laikus, tačiau jie pastaraisiais metais tapo ne itin ryškūs, o ir saulės labai mažai.

Keleriems metams išvykote?

Tulang Diot sala

Konkretaus metų skaičiau neapsibrėžėme. Nuo pat pradžių sakėme, jog važiuojame čia gyventi, kol širdis pajus, jog jau užteks. Visa šeima esame keliautojai.

Mėgstame neskubėdami keliauti, tam tikrose vietose pagyventi, labiau pažinti šalį, kultūrą, žmones, iš jų išmokti šį tą naujo. Filipinuose gyvename trečius metus ir jau pradedame jausti, jog norime kelti sparnus. Tačiau ne atgal į Lietuvą, bet keliauti toliau, pagyventi kitose Azijos, o gal ne tik Azijos šalyse.

Minčių, planų turime daug ir įvairių. Paliekame viską gražiai sudėlioti aukštesnei energijai.

Kokia buvo aplinkinių (ypač vyresnės kartos) reakcija, kai pasisakėte, jog emigruojate į Filipinus?

Reakcijų būta įvairių. Vieni labai palaikė ir palaiko. Daug kas mus vadina drąsiais. Daug kas patys svajoja apie panašius gyvenimo pokyčius, tačiau vis kažko delsia, laukia. Sulaukiame gana daug laiškų, kuriuose prašo patarimų, kaip vis dėlto pasiryžti pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų ir nebijoti išeiti iš savo turimos komforto zonos.

Tikrai yra ir tokių, kurie mūsų nesuprato ir nesupranta. Prognozavo, jog ilgai čia neišgyvensime, gailėsimės šito žingsnio, išsigąsime taifūnų, žemės drebėjimų, ligų, pasiilgsime žiemos. Pastarieji buvo teisūs tik dėl vieno dalyko – pasiilgstame tikros žiemos su sniegu, ypač per Kalėdas.

Ar vaikai lengvai pasidavė šiam nuotykiui, juk teko palikti draugus?

Sūnus prisitaikė greitai. Duktė iš pradžių laukė šio nuotykio, tačiau kai pamatė, jog gyvenimas pasikeitė iš pagrindų, tam priešinosi. Filipinuose ji ne tik turėjo susirasti naujų draugų, bet ir prisitaikyti prie kitokio gyvenimo būdo. Čia daug ko nebuvo (ir vis dar nėra), kas Lietuvoje atrodė įprasti dalykai.

Pasirinkome gyventi nedidelę Panglao salelę prie Bohol salos. Tai vieta, kur nevyksta daug renginių ir nėra gausybės pramogų. Mūsų saloje daug gamtos, aplinkui jūra, taigi turi išmokti pajusti gyvenimo džiaugsmą gamtoje, o ne triukšmingame koncerte.

Paliton paplūdimys, Siquijor sala

Filipinuose maistas gana paprastas. Daug ryžių, visokių troškinukų be subtilesnių prieskonių. Taigi ilgainiui skonis atsibosta.

Čia parduotuvėse nėra gausios prekių pasiūlos. Tikrai ne viską gali įsigyti, ko tik panorėsi, – kaip yra šiuo metu Vakaruose.

Na ir internetas čia gana prastas, palyginti su Lietuvos internetu.

Taigi mūsų šeimai prie visų šitų pokyčių teko prisiderinti. Sunkiausia, kaip sakiau, buvo dukrai. Kaip ji dabar sako: „Buvau gana išlepinta mergaitė, kuriai buvo svarbūs daiktai, patogumas. Džiaugiuosi, jog pasikeičiau.“

Kaip susikrovėte mantą į praktiškai kitą pasaulio kraštą? Ką ėmėtės iš Lietuvos?

Į Filipinus gyventi kėlėmės penkiese: aš, vyras, dukra, sūnus ir mūsų labradoro retriverio veislės šuo Mančesteris. O pilnus lagaminus turėjome tik tris.

Iš tikrųjų vienas sunkiausių darbų prieš iškeliaujant gyventi į Filipinus buvo atsirinkti, ko mums labiausiai reikia ir kur visą kitą likusį turtą padėti. O jo prikaupę buvome gana daug – su šeima vienuose namuose buvome išgyvenę 12 metų. Daug ką išmetėme, geresnius daiktus atidavėme darželiams, organizacijoms, pažįstamiems, kai ką pardavėme.

Lagaminų turinį sudarė drabužiai, vaikų mėgstamiausi žaislai, stalo žaidimai, knygos.

Šis gyvenimo momentas labai pakeitė mūsų šeimos ir kiekvieno atskirai asmens požiūrį į daiktus. Iš pradžių buvo sunku atsiskirti nuo daiktų, prie kurių, atrodė, esi priaugęs. Atrodo, visko reikia, nors apie kai kuriuos daiktus buvome seniai pamiršę, jog turime. Vėliau atėjo nepaprastai geras laisvės jausmas, kad tavo gyvenimas lengvėja su kiekvienu atiduotu daiktu. Supranti, jog tai tik daiktai, kurie tave laiko. Net ir dabar pirkdami naują daiktą savęs paklausiame – ar jis man būtinas, kiek laiko aš juo naudosiuosi, ką su juo darysiu, kai keliausime gyventi kitur?

Išlipimas Apo saloje

Dar turėjome penkis paukštelius amadinus. Mes sakėme, jog jeigu važiuojame visa šeima, tai visa šeima, be išimčių. Šunį Mančesterį pasiėmėme kartu su savimi, nors tai labai apsunkino kelionę, buvo daug darbo susitvarkyti dokumentus, įsigyti lėktuvo bilietus. Bet amadinų negalėjome pasiimti, todėl atidavėme artimoms šeimoms, kurios iki šiol jais rūpinasi ir mums siunčia nuotraukas, kaip jie gyvena.

Per kiek laiko viską susitvarkėte – dokumentus, vaikų mokyklas, darbus?

Kai jau nusprendėme vykti gyventi į Aziją, davėme sau dvejus metus. Per šį laiką didžiausi galvos skausmai buvo mūsų šeimos verslai ir paruošti būstą nuomai. Taigi per šį laiką pardavėme vieną verslą, rinkomės šalį ir po truputį kraustėme namus.

Antrojo mūsų šeimos verslo GREEN ROSE nepardavėme, nes jį visada auginome taip, kad galėtume keliauti ir nebūtinai turėtume dirbti būdami tik Lietuvoje. Taigi realiai priėmėme papildomai dirbti tik dar vieną žmogų.

Kažkokių dokumentų nereikėjo tvarkytis. Vaikus užrašėme į Vilniaus Ozo gimnaziją mokytis nuotoliniu būdu, o mokyklos Filipinuose neieškojome. Sakėme, jog susirasime vietoje neskubėdami.

Savo būstą Lietuvoje išnuomojome.

Kas buvo sunkiausia išvykstant?

Saulėlydis Filipinuose

Sunkiausia atsisveikinti su artimais žmonėmis – tėvais, giminėmis, draugais, kaimynais, pažįstamais.

Kaip sekasi nuotoliniu būdu valdyti verslą?

Nuotoliniu būdu valdyti verslą vis dėlto yra iššūkis.

Sunkiausia, jog esi gana toli nuo kolektyvo, negali pajusti, kuo jis gyvena, kokios nuotaikos. Sunku priimti naujus darbuotojus, išspręsti kilusius vidinius konfliktus. Tačiau tikrai norint viskas įmanoma. Esu priėmusi ne vieną tinkamą žmogų jo net nemačiusi, o tik ilgai bendravusi telefonu. Jau net atradau savo taktiką – užsidarau tamsiame kambaryje ir bendrauju su juo užsimerkusi, jog geriau jį įsivaizduočiau, pajusčiau ir galėčiau priimti sprendimą, ar jis yra tinkamas mūsų kolektyvui. Kartais iš savęs juokiuosi, jog toks būdas net geresnis, nei tiesiogiai susitikus akis į akį pokalbyje.

Kokie jūsų namai Filipinuose?

Iš pradžių gyvenome namuose, kuriuos nuomodavomės. Lietuvoje gaunama nuoma už gyvenamąjį būstą padengdavo nuomos mokestį čia. Tačiau Filipinuose gyvenome namuose, kurie buvo netoli jūros ir su puikiausiu vaizdu į jūrą. Dabar, kai jau vyras su draugu pastatė viešbutį, mes gyvename jame, savo namuose.

Kokios jūsų dienos, savaitgaliai, atostogos?

Darbo dienos prasideda nuo maždaug 6 valandos ryto. Šiuo metu jau būna šviesu, saulė pakilusi, paukščiukai čiulba, todėl ir mūsų šeimynai atsikelti nėra sunku.

Per valandą vaikai susiruošia į mokyklą, aš paruošiu pusryčius, pagaminu į mokyklą pasiimti priešpiečius, pietus. Išlydėjusi vaikus, einu su šuniu Mančesteriu pasivaikščioti. Grįžusi skiriu laiko meditacijai bei jogai. Apie dešimtą valandą ryto sėdu prie darbų. Tikrai turiu daug darbo dėl GREEN ROSE, dar rašau tinklaraštį apie mūsų gyvenimą bei keliones Filipinuose. Vyras turi daug darbo dėl viešbučio valdymo, be to, jis irgi dirba GREEN ROSE. Viską laiką, kol vaikai yra mokykloje, dirbame.

Vakare stengiamės visa šeima praleisti laiką kartu, padedame vaikams atlikti namų darbus, skaitome knygas, žaidžiame stalo žaidimus.

Privatus laivai į Apo salą

Dažniausiai savaitgaliais einame iškylauti prie jūros arba važiuojame kur nors giliau į aplinkines salas atrasti gražių gamtos vaizdų, kalnų, upių, ežerų, olų, džiunglių, kaimelių.

Kiekvieną vasarą skrendame į Lietuvą. Čia susitinkame su artimaisiais, draugais, giminėmis.

Nueiname į koncertus, seminarus, vaikai stovyklauja su kitais vaikais. Kelionė iš Lietuvos iki Filipinų trunka apie 20 valandų (su persėdimais). Tačiau labai priklauso, kokiomis avialinijomis skrendame. Bilietai į abidvi puses kainuoja nuo 500 iki 800 eurų žmogui.

O Filipinuose mūsų atostogos būna su draugais, pažįstamais, kurie atvažiuoja pakeliauti į Filipinus.

Tada kartu su jais lankome kitas Filipinų salas.

Filipinai – dar lietuvių neatrastas kraštas. Čia lietuvių gyvena labai nedaug, bet ir sunku su jais bendrauti, nes visi išsimėtę po skirtingas salas. Pažįstame lietuvių, kurie gyvena Cebu saloje, Maniloje. Kartais susitinkame, tačiau labai retai.

Koks Filipinuose pragyvenimo lygis?

Pragyvenimo lygis priklauso nuo to, kurioje saloje arba kurioje salos vietoje gyveni. Ten, kur lankosi daug turistų, kainos visada bus didesnės. Jeigu atrasite vietas, kuriose apsiperka, valgo, lankosi vietiniai, – kainos bus kur kasi mažesnės.

Degalų kainos – apie eurą už litrą.

Juodos duonos čia nerasite, tačiau geresnė, pilno grūdo, duona kainuoja apie 1,20 Eur.

Vaisių kainos: bananai – 1 Eur/kg, mangai – 2,5 Eur/kg, jaunas kokosas – 0,4 Eur/vnt., obuoliai, apelsinai, citrinos, vynuogės labai brangūs, nes čia jie neauga.

Gana brangus ir pienas bei pieno produktai, nes jų čia niekas negamina ir viskas atvežama. Iš kitos pusės, pieno produktai, palyginti su Lietuvoje esančiais, yra gana prastos kokybės, todėl mes jų visiškai neperkame.

Pigus tunas, krevetės, agurkai, baklažanai, kopūstai, saldžiosios bulvės, ryžiai, vietinės gamybos ledai.

Ar lengvai pripratote prie vietinio maisto? Papročių? Klimato?

Apo sala

Tikriausiai sunkiausias klausimas – maistas. Kaip jau minėjau, jį vietinė virtuvė skanina druska, pipirais ir imbieru. Jokių kitokių įmantresnių skonių. Taigi pati esu atsivežusi iš Lietuvos visokiausių prieskonių ir daug gaminu namuose.

Filipiniečiai yra katalikai. Taigi tikėjimas, švenčiamos šventės sutampa su mūsų. Yra labai gražių papročių, į kuriuos žiūrėdami labai žavimės. Pavyzdžiui, giminėje jaunesni vaikai ir net suaugusieji, susitikę su vyresniais, paima vyresniojo žmogaus dešinę ranką ir priglaudžia sau prie kaktos. Taip gaunamas vyresnio žmogaus palaiminimas. Net ir man pačiai teko jau tą patirti. Kartą susitikusi su berniuku, ištiesiau jam ranką tiesiog pasisveikinti. O jis paėmęs mano ranką priglaudė sau prie kaktos. Buvo labai malonus jausmas ir džiugesys, jog mane priėmė kaip artimą žmogų.

Prie klimato priprasti nelabai reikėjo. Mes visada mėgome šilumą, todėl tai gana lengvai priėmėme.

Gal labiausiai negalime priprasti prie atšaldytų kondicionieriumi patalpų. Lauke – virš 30ºC šilumos, o įėjus į patalpą – 18ºC. Niekaip nepriprantame prie to ir visada nešiojamės švarkelius, kad tokiose situacijose galėtume apsirengti.

Kiek dar tęsis filipinietiškas nuotykis?

Kol nepašauks kiti kraštai ir toliai. Iš kitos pusės, Lietuvoje palikome savo artimuosius, kuriais turime pasirūpinti. Tai jeigu susiklostys taip, kad jau turėsime dėl to grįžti į Lietuvą, taip ir padarysime, ir savo kelionių nuotykius tęsime toliau iš Lietuvos.

Esame labai dėkingi gyvenimui ir sau, jog radome vidinių jėgų ir drąsos atvažiuoti gyventi į Aziją. Tai nuostabus potyris ir nuotykis, kuris į mūsų gyvenimus atnešė daug naujų dalykų. Tai ne tik naujo krašto bei jo žmonių pažinimas, bet ir savęs ieškojimas.

Esame labai nustebę, jog per visą šitą laiką mes susipažinome ne tik su vietiniais žmonėmis, bet ir susidraugavome su lietuviais iš visos Lietuvos bei įvairiausių pasaulio kampelių. Filipinai – toks tolimas kraštas, o per jį mes labiau pažinome savo tautiečius.

Visada laukiame lietuvių svečiuose, net jeigu ir negyvena mūsų viešbutyje. Visada esame pasiruošę padėti, patarti planuojant kelionę po Filipinus, visada esame atviri pasiūlymams suorganizuoti įvairaus pobūdžio stovyklas arba net vestuves Filipinuose.