
Aistė Vyšniauskaitė-Stanevičienė lietuviško prekės ženklo GREEN ROSE įkūrėja, asmeninio tinklaraščio onewayticket.lt autorė su šeima be galo mėgsta keliauti, pažinti kitas pasaulio kultūras, bendrauti su žmonėmis, ragauti naujus patiekalus.
Moteris drąsiai kraunasi lagaminus ir, nepaisydama vaikų amžiaus, leidžiasi į kelių savaičių trukmės keliones.
Neseniai Aistės šeima grįžo iš Filipinų, kelionėje su tėvais pasaulį ragavo ir 10 metų Smiltė bei 5 metų Vakaris. Aistės paprašėme pasidalinti 25 dienas trukusios kelionės įspūdžiais.
Kelionės – kai tik biudžetas leidžia
Su vyru Ryčiu keliones pamėgome jau po pirmos mūsų bendros kelionės – prieš 14 metų išvykome medaus mėnesiui į Turkiją. Tuo metu atrodė, jog tai labai tolimas ir egzotiškas kraštas. Šiluma, palmės, žydra jūra, naujos pažintys, nuotykiai mus „užkabino“ taip, jog, jeigu tik šeimos biudžetas leisdavo, iš karto vykdavome kur nors toliau. Net ir vaikų gimimas nesustabdė mūsų noro keliauti. Pirma mūsų dukros Smiltės kelionė lėktuvu buvo, kai ji sulaukė 9 mėnesių. Po penkerių metų prie mūsų kelionių prisidėjo sūnus Vakaris, nors, kita vertus, jis buvo atsivežtas mamos pilvelyje iš kelionės.
Kodėl Filipinai
Visa šeima apkeliavome dalį Europos, keliavome po Ameriką, lankėmės keliose Afrikos valstybėse, prieš porą metų keliavome į Balio salą. Didelį įspūdį paliko Azija, taigi šiais metais, vyro draugo paraginti, nusprendėme keliauti į Filipinus. Šį kartą į kelionę kartu pasikvietėme tėvelius ir sesę. Taigi keliavome didele draugija – septyniese.
Kelionė tolima. Išvykome iš namų ketvirtadienio rytą, o galutiniame taške – Filipinų Bohol saloje – buvome tik sekmadienio popietę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kelionė labai ilga ir sunki, tačiau ji visiškai neprailgo nei suaugusiesiems, nei vaikams. Aišku jai pasiruošėme iš anksto. Rinkomės persėdimus į lėktuvus su gana ilgomis pertraukomis, kad turėtume laiko pailsėti tarpinėje stotelėje, o taip pat, jeigu pavėluotų lėktuvas, nebijotume praleisti kito skrydžio. Šį sykį šis apdairumas labai pasiteisino, nes pirmasis lėktuvas iš Varšuvos vėlavo išskristi daugiau nei dvi valandas.
Tarp skrydžių būdavo apie 8–12 valandų, per kurias spėdavome nuvykti į nedidelius, šalia oro uosto esančius viešbučius. Ten pailsėdavome, nors ir trumpam susipažindavome su nauja vieta. Pavyzdžiui, Pekine ne tik viešbutyje trumpai numigome, atgavome jėgas, bet metro nuvažiavome į centrą, paragavome vietinio maisto ir užklydome į tikrų tikriausią kinų turgelį.

Kraunamės lagaminus:
Keliaudama į tolimą kelionę su vaikais, visada bandau pasiruošti visoms galimoms gyvenimo situacijoms.
Užkandžiai, gėrimai. Visada turiu lengvų bei sveikų užkandžių vaikams.
Nors lėktuve būna ne vienas maitinimas, bet ne visuomet lėktuvo maistas būna tinkamas vaikams. Kiekvienas mūsų šeimos narys turi po gertuvę, kurią, esant galimybei, nuolat papildau, kad visi, ypač vaikai, būtų atsigėrę.
Didesniuose oro uostuose yra specialios vietos, kur galima pasipildyti gertuves geriamuoju vandeniu, o pakilus lėktuve stiuardesės visada mielai į jas pripila šviežio vandens.
Knygos, žaidimai. Duktė labai mėgsta skaityti knygas, todėl į keliones imame jų daugybę. Ankščiau imdavome popierines, tačiau pamačius, kad jos kuprinėse užima daug vietos bei prideda papildomo svorio, įsigijome elektroninę knygų skaityklę.
Sūnus visada į savo kuprinę kelionėms įsideda vaikiškų žurnaliukų, žaisliukų, žaidimų bei kortas.
Vilnos drabužiai. Į kelionės kuprinę įdedu atsarginių drabužių, tiek vaikams, tiek mums suaugusiesiems, kurie išgelbsti kebliose situacijose, kai netyčia apsipili maistu, netikėtai kur nors išsimurzini. Kelionėje į Filipinus su kelioniniais drabužiais buvo dvigubas iššūkis, nes kai išvykome iš Lietuvos, buvo šalta žiema. Atvykus į Aziją, reikėjo persirengti vėsesniais drabužiais ir visur „tampytis“ žieminius drabužius bei batus, nes lagaminus gavome tik paskutiniame kelionės taške. Čia labai padėjo merinosų vilnos drabužiai, nes jie buvo gana šilti Europoje, tačiau kelioninėse kuprinėse užėmė nedaug vietos, kai nusivilkome juos Azijoje.
Vaistai. Esame šeima, kuri beveik neserga, tačiau vis tiek visada kelionėse turiu vaistų nuo temperatūros, skausmo, viduriavimo, didelę dėžutę pleistriukų bei arbatmedžio aliejaus, kuris būna profilaktinė priemonė bei pirmoji pagalba sunegalavus. Dažniausiai kelioninę vaistinėlę parsivežu namo pilną. Tik prieš kitą kelionę patikrinu vaistų galiojimo laikus. Tačiau visuomet ramiau, kai tokią vaistinėlę turiu po ranka.

Po 4 parų kelionės
Kai savo akimis pamatėme žydrą jūrą ir balto smėlio paplūdimį, tas reginys iškarto privertė pamiršti visą kelionės nuovargį. Vienbalsiai sakėme, jog buvo verta dėl to vykti tokią ilgą kelionę per pusę pasaulio.
Gyvenome ant jūros kranto, nuolat girdėjome jūros ošimą, stebėjome jūros potvynius ir atoslūgius, kurie kartodavosi mažiausiai kartą per parą.
Būdavo labai įdomu su vaikais vaikščioti po nuslūgusios jūros dugną ir ieškoti mūsų akiai neįprastų dalykų. Labiausiai mus žavėjo jūrų žvaigždės.
Jų būdavo įvairių spalvų bei formų, ant balto smėlio labai gražiai atrodydavo. Jūrų ežiukai, kuriuos apeidavome, kad nesusibadytume kojyčių.
Bailūs krabai įlindę į svetimą kriauklytę ir lakstantys pakraščiais. Sukietėję koralai, visokių formų bei spalvų kriauklytės. Kiekvieną rytą vaikščiodavome nuslūgusios jūros pakrante ir džiaugdavomės įdomesniu radiniu.

Atostogų programa
Nors Filipinus sudaro daugiau nei 7000 salų, tačiau mes keliavome tik po dvi iš jų, kuriose ir gyvenome, – tai Bohol bei Panglao salos. Gražios, įdomios su maloniais vietiniais gyventojais salos, kuriose buvo nuostabu ilsėtis bei keliauti. Į dar kitas salas vykti ir nesinorėjo. Sakėme, jog jas aplankysime, kai atvyksime į Filipinus antrą kartą.
Didelį įspūdį paliko Bohol saloje esanti Loboc upė bei pasiplaukiojimas ja laivu. Nepakartojami vaizdai, ramiai tekanti upė, švelniai skambanti gyva muzika visus mus lyg perkėlė į rojaus kampelį.
Šokoladinės kalvos – vienas iš įdomesnių ir mūsų akiai neįprastų vaizdų.
Tai kalneliai, kurie susiformavo prieš kelis milijonus metų jūros dugne ir vulkano buvo iškelti į viršų. Vėliau apaugo augmenija. Baigiantis sausajam sezonui, kalvos paruduoja ir atrodo lyg apipiltos šokoladu, todėl ir pramintos Šokoladinėmis.

Lankėmės vietovėje, kur gyvena maži žvėreliai – tarsyrai. Be galo įdomūs maži gyvūnėliai, su didelėmis akimis, kurios nuolat ašaroja. Jie aktyvūs tik naktį, dieną miega bei vieni nuo kitų būna toliau nei už penkių metrų, priešingu atveju susipyksta.
Lankėmės drugelių, gyvačių muziejuose, važiavome į salos užkampius maudytis kriokliuose, uolų krištoliniuose vandenyse. Kiekvieną vakarą, sutemus, stebėdavome šviečiančias museles. Stebuklingas reginys, kai ant tam tikrų medžių renkasi musytės, kurios skrisdamos šviečia neonine spalva. Kai visas medžio vainikas būna aplipęs daugybe tokių muselių, gali stebėti šį grožį.
Dukra pasimokė vietinėje mokykloje
Mūsų vaikai kiekvienoje kelionėje susiranda naujų vietinių draugų. Taip pat buvo ir Filipinuose. Čia dukra susidraugavo su filipiniete, kuri pasirodė be galo paprasta, maloni, įdomi, daug besišypsanti. Pakvietė mūsų dukrą porą dienų palankyti kartu su ja vietinę mokyklą. Atsiklausus mokyklos vadovų, mūsų dukra buvo šiltai bei maloniai priimta.
Pamokos vyko anglų kalba. Beje, Filipinuose vaikai mokyklose beveik visus dalykus mokosi anglų kalba. Todėl ten visi daugiau ar mažiau kalba angliškai.
Kokie žmonės – filipiniečiai
Filipiniečiai – labai malonūs, šilti, linksmi. Be galo daug šypsosi, kiekvienoje situacijoje bando padėti, patarti, pabendrauti. Nustebino jų pomėgis dainuoti karaokė. Beveik kiekviename restorane vakarais vyksta karaokė. Gatvėse ar pakrantėje dažnai vietiniai įsirengę visą karaokei reikalingą aparatūrą ir kiekvieną vakarą dainuoja. Mes, lietuviai, nedrąsūs ir neturintys dainavimo įgūdžių nedrįsome eiti kartu su jais dainuoti. Tačiau vieną vakarą, vaikščiojant pakrante, tiesiog prie mūsų priėjo ir pakvietė kartu su jais padainuoti. Pasiryžome ir patyrėme tiek daug gerų emocijų!
O ir jie buvo laimingi, kartu fotografavosi ir dėkojo, kad prisijungėme.

Rojaus sodo skoniai
Filipinuose auga nuostabaus skonio bananai, kokosai, kurių vanduo be galo gaivinantis ir skanus. Jaunų kokosų vandens mes kiekvienas išgerdavome vidutiniškai po tris vienetus per dieną. Atrodo, turėjome atsigerti pakankamai, tačiau grįžę namo į Lietuvą jau kitą dieną jų buvome pasiilgę.
Vietiniai mangai – saldūs, sultingi, skanūs. Filipinuose iš jų gamina labai skanius kokteilius. Tačiau čia vietiniai žmonės mėgsta papildomai visur dėti cukraus. Taigi mes, užsisakydami tokių kokteilių, prašydavome be pridėtinio cukraus, nes ir taip skonis būdavo saldus, gaivinantis ir maistingas.
Lankydavomės vietinių turguose, kur prekiaudavo daržovėmis, vaisiais, o jų čia galybė visokių rūšių ir skonių. Ne visus pažinojome, bet bandėme išragauti kuo daugiau. Vieną kartą perkant kažkokį vaisių (o gal daržovę), pardavėjas paklausė, ar tikrai mes norime pirkti jį.
Sutrikome: „Ką, jis nuodingas? Nevalgomas?“. Atsakė mums, jog valgomas ir nenuodingas, tik ne itin skanus vieną valgyti. Reikia pasigaminti, pavyzdžiui, su ryžiais arba grikiais. Pasigaminome ir visai patiko.
Gaila, jog tuo metu nebuvo durijų sezonas. Mes patys jau buvome ragavę Balio saloje ir mums jis be galo patiko. Norėjome rasti bent vieną, kad tėveliai galėtų paragauti.
Mūsų vaikai mėgsta vaisius, vaisių kokteilius, tad Filipinuose jiems buvo didelis pasirinkimas. Labai patiko vietinių gaminami paprasti įvairių skonių ledai ant pagaliuko. O egzotinių filipinietiškų patiekalų, tokių kaip Balut, ragavo tik suaugusieji. Balut – tai virtas, perintas anties kiaušinis su 17–21 dienos susiformavusiu vaisiumi. Valgomas su druska ir actu. Šis patiekalas populiarus tarp vyrų filipiniečių, nes mano, jog suteikia vyriškų galių.

Oras, drėgmė, saulė
Prie Filipinų oro, nors jis ir šiltas bei drėgnas, tikrai greitai priprantama ir jį lengva ištverti. Tiek vaikai, tiek suaugusieji labai gerai jame jautėmės.
Net vienam mūsų šeimos nariui kankinantis alerginis kosulys dingo.
Vienintelis dalykas, kurį tik iš asmeninės patirties išmokome, – nors saulė pasislėpusi už debesų, tai nereiškia, kad nekaitina ir negali nudeginti odos. Vieną visiškai debesuotą dieną nesaugojome odos nuo saulės ir vakare jautėmės nusvilę, lyg visą dieną būtume gulėję ir deginęsi saulėje.
Taigi Filipinuose nuo saulės reikia saugotis visą laiką.
Jau seniai su vyru svajojome nors kelerius metus pagyventi Azijoje. Rinkomės tarp Tailando ir Balio salos. Tačiau netikėtai atrasti Filipinai, privertė pasirinkti juos. Planuojame iki šių Naujųjų metų čia vėl sugrįžti.
Kainos nesikandžioja
Lėktuvų bilietai į abi puses vienam žmogui kainavo 490 eurų. Užtat kainos pačiuose Filipinuose tikrai nėra didelės.
Aišku, galima rasti parduotuvių ar restoranų ant jūros kranto, kur kainos bus pritaikytos turistams – europietiškos.
Tačiau kasdienybėje jos tikrai patrauklios.
Jauno kokoso kaina apie 1 Eur, mango kilogramas – 2–2,5 Eur, lankytinų vietų kainos svyruoja nuo 2–5 Eur.
Tikriausiai brangiausia ekskursija buvo plaukimas Loboc upe, kur buvome gausiai vaišinami pietumis. Čia kaina buvo apie 10 Eur vienam žmogui.
Tačiau ir tai šios išvardintos kainos vis dėlto yra turistinės. Kai dukra važiavo į vietinę mokyklą visai dienai, davėme jai apie 2 eurus vietiniais pinigais. Vaikas mokyklos valgyklėlėje nemažai pavalgė ir mums atgal dar atvežė pusę sumos.
Teko pasinaudoti ir kirpykla. Sūnaus kirpimas kainavo 1 eurą…
„Mamos žurnalas“