Tikriausiai sutiksite, kad knygynai lūžta nuo receptų knygų. Gurmanams, žaliavalgiams, lieknėjantiems, jau nekalbant apie visų pasaulio šalių virtuves ir tradicijas.
Kuo gali nustebinti dar viena receptų knyga apie kūdikių patiekalus?
Būtent tokią knygą parašė virėjo profesijos mokytoja ir 5 vaikų – Sauliaus, Grytės, Paulės, Jonės ir Vasarės – mama Giedra Sadauskienė, daugeliui pažįstama iš įvairių realybės projektų televizijoje.
Ką naujo kūdikių mamoms nori pasakyti Giedra?
Giedra, turbūt knygoje daug asmeninės patirties – juk išauginote penkis kūdikius?
Receptų knygą rašiau tokioms pat veiklioms mamoms kaip aš, kurios ir augina vaikus, ir vežioja juos į būrelius, ir pačios lanko kokius nors tobulėjimo kursus ar sporto klubą. Dabartinės mamos turi labai daug visko spėti, bet joms svarbu, kad vaikai būtų pamaitinti, valgytų šviežią ir visavertį maistą. Svarbiausia – jų pačių gamintą, o ne pusgaminius. Taigi mano siūlomi receptai nereikalauja nei daug laiko, nei kokių įmantrių technologijų. Jie tobulai pritaikyti kasdienybei – paprasti, bet sveiki ir suderinti.
Surinkusi į knygą visus receptus pagalvojau, kad neišradau jokio dviračio. Panašiai močiutė maitino mano mamą, o mama – mane. Intuityviai taip pat maitinau ir aš savo vaikus. O penki vaikai buvo labai skirtingi. Vienas buvo puikaus apetito (jis liko ir tapus studentu), kai turėdavau pagalvoti, gal siūlyti mažiau kaloringą maistą, gal išpjauti riebius mėsos gabalėlius. Jauniausia dukrytė – iš tų išrankiųjų vaikų, kurie nė į burną neima sumaišytų produktų: mišrainių, kotletų. Jei mėsa, – tik natūrali, jei daržovės, – tik atskirai supjaustyti agurkai ar pomidorai. Skaniausias jos patiekalas – duona su sviestu. Supratau, kad vaiko požiūris į maistą iš tiesų net teisingesnis nei mano, tad stengdavausi prisitaikyti ir kartais net visai šeimai gamindavau tai, ką valgytų mažoji.
Kiti vaikai nevalgydavo tam tikrų produktų, tarkime, burokėlių ar svogūnų. Reikėdavo pagalvoti, kokia forma tos daržovės galėtų atsirasti ant šeimos stalo, – gal burokėlių apkepas, patiekiamas kaip torto gabaliukas.
Tikiu, kad kiekvienoje šeimoje vaikai turi savo mitybos įnorių. Į kūdikių receptų knygą stengiausi įtraukti vaikų mėgstamus patiekalus, nedėjau tokių, kurie teoriškai sveiki, o praktiškai vaikai jų nevalgo. Mano knyga prasideda sakiniu: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo“ (Patarlių knyga, 6.26). Nuo pirmo šaukšto vaikui turėtų būti formuojami sveikos mitybos įgūdžiai.
Ar kūdikiui irgi reikėtų skaičiuoti kalorijas, kaip suaugusiesiems?
Kiekvieno mano siūlomo recepto kaloringumas apskaičiuotas, kad mamos įsivaizduotų, ar pakankamai maisto vaikas suvalgė. Dabar keli kraštutinumai – žmonės laikosi tam tikrų mitybos madų, tarkime, yra vegetarai, veganai, ir jų maistas kur kas skiriasi nuo įprasto, todėl svarbu žinoti, kad vaikas, negaudamas mėsos ar pieno, kiaušinių, gaus pakankamai kalorijų. Kitas kraštutinumas – jei mažylį prižiūri seneliai ar vyresnė auklė, jie dažnai linkę vaiką permaitinti. Tarybiniais laikais susiformavo trūkumo jausmas, ir vyresnei kartai atrodo teisinga valgyti gausiai, riebiai, su padažais.
Rengdama receptus konsultavausi su savo šeimos gydytoja Audrone Urboniene. Ji parašė rekomendacijų, nuo kokio mėnesio koks produktas gali būti įvedamas į vaiko racioną. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kokie produktai gali sukelti alergiją. Tarkime, nemažai vaikų alergiški karvės pienui. Prie recepto, į kurio sudėtį įeina karvės pienas, bus žvaigždutė, kokiu kitu atitikmeniu galima keisti karvės pieną (kokiu nors augaliniu pienu).
Mamoms pabrėžiu, kad iki trejų metų vaikui turėtų būti gaminama garuose arba troškinama. Keptas, rūkytas, sunkiai virškinamas maistas nesveika, tai gali turėti visokių pasekmių. Teko matyti, kaip 7 mėnesių kūdikio mama džiaugiasi, kad jos vaikutis suvalgo visą cepeliną. Tačiau toks sunkus maistas nepritaikytas mažo vaiko virškinimo sistemai, vėliau gali atsirasti nutukimo ar anoreksijos problemų.
Prasidėjus papildomam maitinimui, maisto kiekiai būna labai nedideli. Galbūt bent pirmaisiais–antraisiais metais reikėtų negailėti ir pirkti pačius geriausius, brangiausius produktus?
Iš tiesų, kūdikėliui reikia nedaug. Jei turite senelius, kurie augina vištas ar triušius, vaikas bus aprūpintas ekologiška ir kokybiška mėsa. Jei ne, – gal geriau nusipirkti iš ūkininkų gabaliuką kokybiškos veršienos, kalakutienos ir, padalinus porcijomis, įsidėti į šaldiklį, negu pirkti bet kokią mėsą iš prekybos centro.
Jeigu tinkamai užšaldyta mėsa, ji išlieka kokybiška. Jokiu būdu netinka pakartotinai šaldyta mėsa. Kūdikio maistui geriausiai tiks filė, jautienos išpjova, vėliau – kiaulienos nugarinė ir visos kitos dalys.
Nors dešrelės vaikų maiste nerekomenduojamos, realybė tokia, kad vis tiek dvejų –trejų metų vaikai retkarčiais jų gauna. Tai greitai pagaminamas maistas, kurį vaikai paprastai labai mėgsta. Pieniškas dešreles pirkite tik aukščiausios rūšies. Pasisekė, jai vaikas valgo namines dešreles, – dauguma mažylių jų nemėgsta dėl žarnos apvalkalo. Tačiau dešrelės neturėtų tapti kasdieniu maistu – jos turėtų būti gaminamos tik retkarčiais.
Kokį aliejų rekomenduojate kūdikių maistui?
Vien kaina aliejaus kokybės dar neparodo. Košytes ar troškinius geriausia gardinti alyvuogių aliejumi. Jei skaitysite etiketę, pamatysite, kad beveik visi alyvuogių aliejai „pirmo spaudimo, extra virgin“ (ypač tyri). Kokybiškas toks aliejus, ant kurio nurodyta kilmės vieta, regionas, kartais – net ūkis, kur jis buvo pagamintas. Ant aliejaus butelio paprastai žymima ne galiojimo data, o laikas, kada jis buvo pagamintas. Aliejaus kokybę veikia 3 pagrindiniai dalykai: oras, šviesa, šiluma. Alyvuogių aliejus paprastai išpilstytas į tamsius butelius, kad būtų apsaugotas nuo šviesos. Kokybiškas, šviežias aliejus turi šiek tiek karstelėjusį skonį, kuris jaučiamas tik ragaujant jį gryną, bet įmaišius į patiekalą, to nesijaučia.
Vaiko patiekalus galima gardinti ir šaukšteliu kitų vertingų aliejų – linų sėmenų, avokadų, migdolų ar pan. Tokie aliejai gana brangūs, todėl nereikia prisipirkti daug ir įvairių rūšių, nes atidarytą buteliuką per tam tikrą laiką reikia sunaudoti. Ir svarbu nepadauginti.
Kokią žuvį rekomenduojate kūdikių patiekalams?
Žuvis turi daug naudingų medžiagų, bet kartu prieštaringai vertinama dėl didelio užterštumo. Aš labiausiai vertinu juodadėmę menkę, ji gyvena švariuose vandenyse, Šiaurės jūroje – Norvegijoje, Islandijoje. Juodadėmė menkė minta krevetėmis, jos mėsa balta, liesa.
Jei vaikui siūlote lašišos, geriau, kad ji būtų laukinė, ne auginta fermoje (šią informaciją turėtumėte gauti prekybos vietose). Laisvėje sugautos lašišos ne tokios riebios, nes jos daugiau juda, maitinasi natūraliu maistu.
Jei perkate šaldytą žuvį, rekomenduočiau geriau giluminio šaldymo (šia technologija ruošiama žuvis privalo būti užšaldoma per 12 valandų nuo sugavimo minus 48 laipsnių temperatūroje be vandens glazūros.) Pirkdami pažiūrėkite, koks glazūros kiekis. Kuo storesnis, tuo žuvis bus vandeningesnė.
Tinka ir Lietuvoje sugautos žuvys, mažiausiai ašakų turi šamai, bet jie gana riebūs. Ežeruose sugauta šviežia žuvis vertinga, tik reikia labai atsargiai išrinkti smulkias ašakėles, kad vaikas neužspringtų.
Jei perkate prekybos centre žuvį be ašakų, pasidomėkite, kokiu būdu jie pašalinti. Vaikų maistui tinka žuvis, iš kurios mechaniškai pašalintos ašakos, netinka, jei jie ištirpinti cheminėmis medžiagomis.
Ar kūdikių maistą reikia gardinti prieskoniais?
Rengdama receptus, orientavausi į paprastą mitybą. Prieskonių ir druskos nerekomenduoju iki metų. Žmonės apskritai per daug suvartoja druskos. Aš pati atlikau eksperimentą – pabandžiau valgyti maistą be prieskonių, ir po 2 savaičių visiškai skanu natūralus skonis.
Antraisiais metais jau galima maistą gardinti žolelėmis. Aš renkuosi čiobrelius, rozmarinus, bazilikus, mairūnus, kai leidžia sąlygos, auginu prieskonius ant palangės. Siūlyčiau visiškai nevartoti vegetos, nors kažkada ji buvo „ant bangos“. Kiekvienas patiekalas turi savo prieskonius, bet per daug jų dėti nereikia. Ne visi vaikai mėgsta svogūnus ir česnakus – juos galima įmaišyti smulkiai supjaustytus ar sutarkuotus. Jei vaikui nepatinka ropinis svogūnas, gal patiks švelnesnis mėlynasis. Svogūnai ir česnakai turi tam tikrų naudingų medžiagų, tad po truputį galima skonio receptorius prie jų pratinti.
Ką patartumėte dėl pieno produktų?
Jei vaikas nėra alergiškas, pieno produktai reikalingi, ir vaikams jie paprastai patinka. Tik gal geriau rinktis ne desertinius šokoladinius sūrelius, o natūralią varškytę su uogomis, trintu bananu ar tarkuota kriauše. Taip vaikas gaus mažiau maisto priedų ir tuščių kalorijų.
Antrais–trečiais metais atsiranda patiekalų, į kurių sudėtį įeina fermentinis sūris. Kad ir ta pati vaikų mėgstama pica. Kai kurie vaikai valgo net pelėsinį sūrį, jei tėveliai vakarais ant stalo padeda alyvuogių ir pelėsinio sūrio. Kiek ir kokių produktų vaikas pamėgs, priklauso ir nuo šeimos valgymo kultūros.
Dažniausias kūdikių patiekalas – košės?
Ne visose šeimose įprasta valgyti košę, manoma, kad tai tik kūdikių maistas, bet ir suaugusieji pamatytų, kad iš ryto suvalgius dubenėlį košės, energijos pliūpsnis pusei dienos garantuotas. Pavyzdžiui, rytinei košei paruošti visai nereikia daug laiko. Aš grikius užmerkiu iš vakaro, ryte juos supilu į užvirusį vandenį storasieniame puode ir išjungiu viryklę. Kol atlieku rytinius ritualus, košė „subręsta“ ir būna puikiausi pusryčiai.
Iš kruopų košių mažiausiai vertinga manų, bet ją vaikai labiausiai mėgsta. Kad manų košė būtų vertingesnė, galima gardinti šaldytomis uogomis, trintais obuoliais ar bananais.
Košę praturtinti galima šaukšteliu sėlenų, bolivinių balandų ar kokių kitų sėklų. Tik svarbu jausti saiką, kad skaidulos nesutrikdytų virškinimo sistemos.
Ne visos jaunos mamos mėgsta gaminti…
Taip, pati matau mieste, kaip prie kebabų kiosko jauna mamytė nusiperka pietums didelį kebabą sau ir mažą – trimečiam vaikui. Vadinasi, tą dieną pietums ji nieko negamina. Bet juk tokiame kebabe yra visos dienos kalorijų norma, jau nekalbant apie padažus, majonezą ir kitus vaikams visiškai netinkamus dalykus.
Nenoriu pamokslauti, kad blogos tos mamos, kurios su vaikais eina į makdonaldus ar kavinėse jiems užsakinėja skrudintų bulvyčių. Aš pati retkarčiais taip darau. Kartą per mėnesį ar per du tai yra normalu, kartais skubame, kartais kažką švenčiame. Tačiau tai neturėtų tapti kasdiene mityba.
Kaip sutaupyti laiko gaminant namie? 
Vis dėlto kūdikiams reikėtų duoti tik šviežią maistą, pagamintą tam kartui. Čia jau laiko sutaupyti neįmanoma. Kai vaikai paauga, galima pasiplanuoti visos savaitės valgiaraštį ir pagaminti maistą per laisvadienius, ką būtų galima užšaldyti. Aš pati taip darau, kai žinau, kad ne visas savaitės dienas turėsiu galimybę gaminti šviežią maistą. Man atrodo, kad naminiai koldūnai su kokybiška mėsa ir be konservantų mažesnė blogybė už pirktinius. Užšaldyta lazanija bus tokios sudėties, kokia man priimtina. Namie ruošti pusgaminiai gali būti geresnės kokybės už pirktus parduotuvėje, o svarbiausia – pagaminti su meile, o ne konvejeriniai.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
