Žiemos šventės vis kitoje egzotinėje šalyje – įdomus šeimos hobis

 

Oksana šventes sutiko Afrikoje

Pasakoja Oksana Kalvaitienė, 9 metų Ūlos mama. Jie su vyru Gintaru į pirmąją tolimą kelionę dukrytę išsivežė, kai jai buvo 4 metai.

„Šv. Kalėdos man ir mano šeimai – išskirtinė šventė: jauki, be galo miela, artima ir vadinama Metų švente. Nemėgstame pūgų ir šalčių, todėl nuo tada, kai dukra paaugo, vykstame gruodžio mėnesį šventes švęsti ir pasišildyti į egzotiškas šalis: Keniją, Tanzaniją, Zanzibarą, Šri lanką, Dubajų. Šiltuose kraštuose teko sutikti ir Naujuosius metus, ir šv. Valentino dieną.

Anksčiau turėjome daug dirbti dėl ateities, kad gyventume taip, kaip gyvename dabar.

Tada Kalėdas ir Naujuosius metus švęsdavome namų aplinkoje, Lietuvoje. Deja, dabar savo tėvų nebeturiu… O vyro tėvai gana tolerantiškai žiūri į mūsų kalėdines keliones.

Man atrodo, jomis užkrėtėme ir kitus artimuosius, mano sesė ir vyro brolis irgi pradėjo keliauti. Būna smagu, kai visi tą patį vakarą siunčiame nuotraukas iš skirtingų šalių.

Man smagu, kad galiu vaikui parodyti kitokį pasaulį. Mūsų Ūla jau laisvai kalba angliškai, jei norime su vyru kažką aptarti tik tarpusavyje, jau problema, kokia kalba kalbėti, kad dukra nesuprastų. Lieka gestai ir žvilgsniai.

Apmaudu, tačiau šv. Kalėdos dažniausiai Azijos ir Afrikos šalyse nėra taip akcentuojamos, kaip, pavyzdžiui, Naujieji metai.

Viena įsimintiniausių Kūčių vakarienių buvo Dubajuje, tarpinėje stotelėje skrendant į Keniją. Vežėmės Kalėdaitį, net ieškojau silkučių sandariose pakuotėse prekybos centruose, kad tik transportuojant neišbėgtų ir kvapas nepasklistų per visą bagažą. Kūčių stalas buvo kuklus  (bet vis tiek su 12 patiekalų) ir paprastas viešbučio kambaryje, tačiau toks nerealus, kad mes kartu šventiškomis nuotaikomis vaišinamės lietuviškomis silkutėmis, laužiame kalėdaitį, grožimės aplinka: palmėmis, šiluma. Sėdint vakare viešbučio terasoje vyras pasakė, kad tai akimirka, verta milijono.

Naujiesiems metams viešbučiai skiria daugiau dėmesio, tačiau labai didelės pompastikos nėra. Kalbu apie Keniją, Tanzaniją, Zanzibarą. Zanzibare, pavyzdžiui,  išėjome dvyliktą valandą nakties, tikėdamiesi išvysti daugybę fejerverkų, tačiau teko labai stipriai nusivilti, buvo tik du-trys nedideli saliutai. Žmonės daugiau džiaugiasi laužais ir šokiais aplink juos – laužų Kenijoje buvo išties labai daug. Mombasoje  arba Tanzanijoje girliandomis puošia viešbučio teritorijose augančias palmes ir kitus augalus. Pamenu, kad vietinė televizija buvo atvažiavusi filmuoti mūsų viešbučio fejerverkų ir šventinės programos. Apie tai sužinojome tik kitą dieną, kai atsitiktinai savo veidus pamatėme per televiziją žiniose.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 2

Kitos temos: