Mano vaikas kandžiojasi…

kanda

Eglės Gelažiūtės pieš.

Kai kandžiojasi maži kūdikėliai, kurie tik „kasosi“ dantukus, atrodo net juokinga, tačiau kai iltis iššiepia 2-3 metų vaikai ar dar vyresni, mamos sutrinka. Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.

Ar kandžiojimąsi laikyti išaugamu vaiko raidos „etapu“, ar sunerimti?

Kaip ir visas vaiko elgesys, kandžiojamasis turi savo prasmę ir tikslą. Kadangi 2-3 metų vaikui priekiniai dantys jau nedygsta, kandžiojimasis ir dantų kasymasis neturi nieko bendro.

Tokio amžiaus vaikas jau supranta, kad kai kandi, kitas reaguoja. Vaikas ne būtinai nori, kad jums skaudėtų, tačiau jis siekia jūsų reakcijos. Neretai kandžiojimasis susijęs su noru „įkąsti“, tik vaikai tai daro tiesiai šviesiai, o suaugusieji užmaskuotai. Kodėl vaikas griebėsi tokio būdo „įkąsti“ suaugusiajam, jau labai individualus dalykas.

Gali būti, kad jūsų sūnelis ar dukrelė užpyko ant jūsų, gali būti, kad šiaip jaučiasi nelaimingi, gali būti, kad pavydi broliukui ar sesutei, o gal net kaimynų mergaitei, kuriai skiriate dėmesio. Bet kuriuo atveju kąsdamas vaikas siunčia jums kažkokią informaciją, kurią reikia „dekoduoti“, o tam teks stebėti, kas gi vyksta mažojo gyvenime, kas jį supykdo, kuriems būtent žmonėms jis pyktį išreiškia.

Kartais mamos sutrinka ir kai kūdikis dantimis įsikimba į mamos pirštą ar koją, o sukandęs iš pasitenkinimo net dreba. Ar tai rodo, kad jam malonu sukelti skausmą, ar tik tiek, kad dantenas niežti ir mamos pirštas atstoja kramtuką?

Jei kalbame apie kūdikį, tai reiškia tik tai, kad niežti dantenas. Jei kalbame apie vyresnius nei 2 metų vaikus, tada kandžiojimasis reiškia, jog vaikui norisi mamai atkeršyti, arba norisi jos dėmesį atkreipti į save, arba į tai, kas su vaiku vyksta.

Teko daug kartų matyti, kai mamai ar tėčiui į „mėsą“ įsikabina 1-1,5 metų vaikai, – ar tokius jau galima nubausti?

Jei tokio amžiaus vaikai „įsikabina“ suaugusiems į „mėsą“, dar labai sunku suprasti, ko vaikas siekia – pasikasyti dantenas, ar atkreipti į save dėmesį. Bet kuriuo atveju pasiteisins metodas, jei atitraukę vaiką nuo savęs (ar savo rankos) pasakysite, kad jei jis nori į ką nors kąsti, gali kąsti… (tai, ką turėsite po ranka – žaislą, skudurą). Jei esate ne namie, būkite kūrybiški ir siūlykite tai, ką užmatote, kad ir vežimėlio rankeną. Turite parodyti vaikui, kad yra galimybių savo elgesį perkelti. Tai labiausia pasiteisina, nes tokiu būdu vaikui neuždraudžiame elgesio ir jam daug lengviau paklusti ir prisiderinti. Nepriklausomai nuo to, kokia tokio vaiko elgesio priežastis, mes išlošiame. Jei vaikui niežti dantenas, jam iš tiesų tas pats, kur jas kasytis. Tuo tarpu jei vaikas nori jus įskaudinti, aiškiai parodysite, kad jums toks elgesys nepriimtinas, tačiau nesiruošiate su vaiku kariauti.

Image-1

Šeimos psichologė Erika Kern

Jei vaiką baudžiame, niekaip jam nepadedame. Jei jam niežtėjo dantenas, jis bus nubaustas už tai, ko negali kontroliuoti. Jei jis norėjo įkasti ir buvo nubaustas, jo noras dar sustiprės, tik gal pasireikš kitu būdu.

Kaip reaguoti, kai atsiimant vaiką iš darželio paaiškėja, jog jis šiandien įkando „priešui“ kovodamas dėl žaislo ar įtakos zonos? Iki kokio amžiaus tai normalu, o nuo kokio – jau nebe?

Tai, kas vyksta darželyje, ne visada galite koreguoti namuose. Su elgesiu darželyje turi tvarkytis auklėtojos. Jei joms nepavyksta, jos prašo tėvų pagalbos. Kartais tėvai žino, kas padeda namuose, ir tą patyrimą galima perkelti į darželį. Tačiau ne visada taip lengva. Dažniau tėvai neturi žinių, arba nesupranta, kaip ir kodėl kyla konkrečios problemos, tad negali jų taip lengvai paveikti. Juk gali būti, kad vaikas namuose tiek lepinamas, kad nemoka ir nenori dalintis niekuo ir su niekuo. Gali būti, kad namuose visi jo klauso, o darželyje jis susiduria su „nepaklusniais tarnais“, tad reikia griebtis aštresnių priemonių. Jei tėvams pasakysite, kad jie turi susitvarkyti su vaiko kandžiojimusi, jie neturės „žalio supratimo“ ką ir kaip daryti.

Juk namuose viskas klostosi kuo puikiausiai, o problemos, kad vaikas „perlepintas“ jie nepastebi.

Būtų idealu, jei auklėtojos kartu su tėvais ieškotų sprendimų, nutartų, kokios taktikos kartu imsis. Deja, dažniau girdžiu apie tai, kad auklėtojos skundžiasi tėvams netinkamu vaikų elgesiu, o šie nežino už ko griebtis. Mano patarimas toks, jei auklėtoja skundžiasi, paklauskite, ką ji patartų jums daryti (jei patars vaiką pabarti ar su juo pakalbėti, paklauskite, ar ji to nebandė. Vaikai labiau klauso svetimų suaugusių žmonių, nei savo tėvų, jei nesuveikė auklėtojos pabarimas ar pakalbėjimas, galite būti tikri, kad nesuveiks ir jūsų. Tad klauskite dar kartą – ką jums patartų daryti, kad problema išnyktų). Gali būti, kad auklėtojos pasiūlys specialistus. Neišsigąskite ir kreipkitės, nes gali būti, kad auklėtojai trūksta kompetencijos, o patiems gali būti sunku pamatyti, ką ir kaip reikia pakeisti.

Ką simbolizuoja tokia kovos priemonė, kaip kandžiojimasis – vaiko agresiją, neišlietą energiją, hiperaktyvumą, nesaugumą?

Kiekvienam vaikui gali simbolizuoti vis kitą dalyką. Kiekvienas elgesys, o ypač tas, kuris kartojasi, turi savo tikslą. Jei vaikas kandžiojasi, jis nori jums kažką pasakyti. Tai nereiškia, kad jūsų vaikas agresyvus, tačiau gali reikšti, kad jis ant jūsų pyksta, arba kad pyksta ant gyvenimo, arba ant pasaulio, o gal tiesiog nenori pripažinti suaugusiųjų valdžios, arba kaip tas darželinukas, kovoja už erdvę ir nuosavybę savo priemonėmis ir pagal savo supratimą. Vaiko hiperaktyvumas ir energijos perteklius nereiškia, kad jam leidžiama elgtis netinkamai ir kad jo energingumas pateisina tai, kad jis skriaudžia ar skaudina kitus. Sudėtinga auklėti hiperaktyvius vaikus, jie patiria daug nudrąsinimo ir gali jaustis nepatenkinti ir pikti. Tad susikaupusio pykčio jie gali turėti, tačiau tai priklauso ne nuo hiperaktyvumo, o kaip su juo „sugyventi“ pavyksta tiek pačiam vaikui, tiek jį supantiems suaugusiesiems.

Kaip išaiškinti 3 metų vaikui, kad kitų žaloti nevalia? Juk tie, kurie kandžiojasi, aišku, išmoksta ir gnybti, brėžti.

Visų pirma – pastebėkite ir pasiaiškinkite, kas vyksta vaiko pasaulyje, kodėl jis jaučia norą skriausti. Gali būti, kad galėsite pašalinti šio noro priežastis. O į patį elgesį reaguokite ramiai, tačiau gana kategoriškai. Vaikas kandžiojasi – turi palikti žaidimų aikštelę, svečius, išeiti į savo kambarį ir pan. Draudimas, mušimas ir gąsdinimas nepadės, tik dar labiau paaštrins problemą, be to kuo skiriasi vaiko mušimas nuo kandžiojimosi?

Kaip nukreipti „vilkiuko“ energiją, kokių imtis gudrybių, kad jis negaląstų dantų į draugo koją ar ranką?

„Vilkiukui“ svarbu parodyti, kad yra gana aiškios ir griežtos bendravimo su kitais vaikais ribos. Jei kandžiojiesi ir skriaudi – eini namo, nebendrauji ir panašiai. Tai pasakyti reikia tiesiai, be užuolankų, tačiau ne žeminančiai. Tarkim taip: „Kandžiotis negalima. Berniukui skauda. Eime namo. Rytoj (kitą kartą) ateisime vėl ir tu galėsi gražiai žaisti“. Kai situacija pasikartos, jūs pakartokite elgesį. Nesijaudinkite, kad vaikas ne viską suprato. Vaikai mokosi iš elgesio, veiksmų ir pasekmių. Kiekvieną kartą, kai jis kam nors įkąs, iš karto eikite namo (net išvažiuokite iš svečių, jei tik įmanoma). Netrukus vaikas supras, kad jūs neatsitrauksite, ir pats pasitaisys.

Ar Jums teko susidurti su tokia vaikų problema? Kaip ją sprendėte?

Kai su šia problema susiduriame konsultacijose, visada ieškome gilesnių priežasčių. Jos visada yra. Tačiau kiekvienoje šeimoje ir kiekvienu atveju jos kitokios. Tad dažniausiai nutariame, ką daryti iš principo, taip pat pamokau tėvus, kaip elgtis konkrečiomis situacijomis. Pažinodama tėvus, išgirdusi iš jų apie vaiką galiu geriau parinkti tinkamas korekcijos priemones.

Ar agresyvus vaikas, kuris žaloja kitus, yra potencialus „smogikas“? Ar iš tokių vaikų išauga kalėjimų klientūra, mušeikos?

Vaikas, kuris kandžioja kitus, ne būtinai bus ar yra agresyvus. Tai gali būti vienintelis agresijos rodymo būdas arba tiesiog netinkamas elgesys.

Agresyvus vaikas yra tas, kurio agresyvumas liejasi visur ir visada. Tada jau kalbame apie daug didesnę ir gilesnę problemą.

Į kandžiojimąsi reikia atkreipti dėmesį, su juo reikia tvarkytis, tačiau tikrai nereikia iš jo „burti ateities“. Jei patiems nepavyksta, kreipkitės į specialistus. Bet kuri užsitęsusi problema gali virsti kita, gilesne, tad mano patarimas – akylai stebėkite, bandykite koreguoti, kreipkitės pagalbos, tačiau negalvokite, kad jūsų vaikas – būsimas nusikaltėlis.

Jei skaudžiai įkando

Apie kąstines žaizdas – docentas Algimantas Vingras:

Bet kokios kąstinės žaizdos visada būna infekuotos užkrėstos bakterijomis ir gyja lėtai. Įkandimas vadinamas kąstine žaizda tuomet, kai pažeistas odos vientisumas, nepriklausomai nuo jos vietos ar dydžio (vaiko vaikui padarytos kąstinės žaizdos dažniausiai yra nedidelės).

Pirmoji pagalba, jei įkando gyvūnas ar „draugas“:

Nepanikuokite;

Nusiplaukite rankas;

Jeigu nestipriai kraujuoja, 3-6 minutes žaizdą plaukite tekančiu vandeniu naudodami neutralaus pH 5,5 muilą ir užklijuokite steriliu pleistru;

Jeigu įkandimo vieta stiprokai kraujuoja, ją uždenkite ir užspauskite švaraus, sauso audinio gabalėliu;

Jei žaizda gilesnė, kreipkitės į vaikų traumatologą arba chirurgą, kad jis įvertintų žaizdą ir skirtų reikiamą gydymą.

Kąstinė žaizda įkandus gyvūnui esti daug pavojingesnė nei žmogaus įkandimas.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 + = vienuolika

Kitos temos: