Kiekvienoje darželio grupėje ar mokyklos klasėje yra toks vaikas. Jis juda ir garsiai kalba, trukdo kitiems vaikams, nesusikaupia ir elgiasi, kaip jam šauna į galvą. Visiems jis kaip akmenukas batuose.
Kalbamės su Vaiko raidos klinikos raidos specialiste Akvile Janavičiūte
Auginu aktyvų vaiką, bet jis sukaupia dėmesį, ilgai dėlioja dėliones, klauso, ką sakau. Jis hiperaktyvus ar tiesiog aktyvus?
Jūsų vaikas tiesiog judrus ir aktyvus. Tuo tarpu norint nustatyti tikrąjį aktyvumo ir dėmesio sutrikimą ADS, angliškai Attention Deficit Hyperactivity Disorder arba ADHD, vaikas turi atitikti 3 požymius (remiantis TLK–10): nemokėti susikaupti, būti impulsyvus ir hiperaktyvus. Šie trys požymiai turi reikštis tiek namų aplinkoje, tiek mokykloje, tiek darželyje ar viešoje vietoje, o elgesys turi būti stebimas bent pusę metų.
Toks vaikas, kai skiriame užduotį, blaškosi, krapštinėjasi, nesutelkia dėmesio į vieną veiklą, linkęs veiklas kaitalioti. Pradėjęs vieną veiklą, jos neužbaigia ir imasi kitos. Nenusėdi. Tai trepsi koja, tai lyg kažkas jam kutena, jį erzina bet kokie papildomi stimulai. Nori būti pirmas, užsigeidžia lėkti priekyje, viskas turi būti pagal jį. Kai jis ko nors užsimano, visi turi daryti tą, ką jis nori, čia ir dabar. Negali sulaukti savo eilės.
Kada būna lūžio taškas, kai tėvai pradeda ieškoti diagnozės?
Dažniausiai, nebūtinai kalbant apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą ADS, tačiau ir kitus dėmesio, elgesio ir/arba emocijų sunkumus ar sutrikimus, riba, kai tėvai pradeda ieškoti pagalbos, yra mokyklinis amžius, dažniausiai vaikams esant priešmokyklinėje grupėje ir ruošiantis į pirmąją klasę. Dažnai iš tėvų išgirstu: vaikas ėjo į darželį, nelabai sureikšminome, kad nesusikaupia, kad yra judresnis. Dar mažas, dar paaugs, dar elgesys pagėrės. Tačiau kai tokie vaikai ateina į mokyklą ar net į priešmokyklinę grupę ir ten nebėra žaidimų, ugdytojai nepaiso vaiko norų ir per pamokas bei įvairias veiklas liepia be jokių išimčių vykdyti užduotis, būti susikaupusiam ir nebesiblaškyti, tada tėvai sunerimsta.
Nejau darželyje auklėtojos nepasako tėvams, kad vaikas kitoks?
Žinoma, ir darželyje galima pastebėti, kad vaikas kitoks, jis gali turėti specialiųjų ugdymo(si) poreikių. Vaikas, kuris yra hiperaktyvus, vienareikšmiškai trukdys per veiklas. Kai visi vaikai karpys snaiges, jis karpys užuolaidą. Auklėtojos labai anksti pastebi, kai vienas vaikas išsiskiria iš grupės, tačiau nenori tėvams sakyti, kad jų vaikui sunkiau sekasi. Jos nori išlaikyti šiltus santykius su tėvais. O kai toks vaikas ateina į mokyklą, jis tiesiog nesuspėja mokytis su bendraamžiais, prastėja jo pažymiai, pasidaro dar daugiau problemų ne tik vaiko mokymosi srityje, tačiau ir emocinėje būklėje, tada tėvai suklūsta ir kreipiasi pagalbos.
Aktyvumo dėmesio sutrikimas retai nustatomas priešmokyklinio amžiaus vaikui, nes specialistai, nustatantys šį ar panašius sutrikimus, nenori supainioti galimo sutrikimu su tipiniais vaiko raidai būdingais bruožais. Kai taip elgiasi 1,5–3 metų vaikas, kuris nenori užsiimti jam pateiktomis veiklomis, nesiklauso nieko aplinkui, specialistai sako, kad tai būdinga vaiko raidai ir nėra joks sutrikimas.
Kokia ta kelionė nustatant diagnozę?
Jeigu kalbame apie darželinukus, pirmosios yra auklėtojos, kurios pastebi, jog tam tikro vaiko gebėjimai skiriasi nuo jo bendraamžių. Tuomet jos arba kalbasi su švietimo pagalbos specialistais, esančiais darželyje, arba iš karto kalbasi su ugdytinio tėvais. Jiems su vaiku siūloma apsilankyti pas šeimos gydytoją, kuris suteiktų siuntimą pas neurologą ir/arba pas psichologą, kuris įvertintų vaiko raidą. Atlikus vaiko raidos įvertinimą ir gavus jo rezultatus, siūloma kreiptis į PPT, kuri nustatys vaikui specialiuosius ugdymosi poreikius, atsižvelgiant į vaiko raidos tyrimo metu gautus rezultatus.
Jeigu vaikas mokyklinio amžiaus ir patiria mokymosi sunkumų, o dar yra ir elgesio problemų, kurios daro įtaką pažymiams, klasės ar dalyko mokytojas kreipiasi į mokykloje dirbantį švietimo pagalbos specialistą (psichologą, logopedą, socialinį pedagogą, specialųjį pedagogą) ir papasakoja situaciją, kuris inicijuoja VGK (Vaiko gerovės komisijos) posėdį, kuriame aptariama situacija su VGK nariais ir ieškoma sprendimo. Dažniausiai kalbamasi su tėvais (globėjais) ir siūloma kreiptis į miesto PPT (Pedagoginę psichologinę tarnybą). Ugdymo įstaiga užpildo dokumentus, o PPT ištiria vaiko gebėjimus ir atitinkamai nustato arba ne specialiuosius ugdymosi poreikius.
Atminkite, kad kiekvienas netinkamas vaiko poelgis turi tam priežastį. Jeigu vaikai nekalba, nesukaupia dėmesio, viską mėto ant žemės, klausimas – kodėl jis taip daro? Gal dėl to, kad nemoka kalbėti, negali išreikšti tinkamais būdais savo norų ir poreikių.
Ar aktyvumo ir dėmesio sutrikimas išaugamas, pavyzdžiui, paauglystėje?
Dažniausiai, jeigu kalbame apie ADS, žmogus diagnozę nešiosis visą gyvenimą. Tačiau jis gali išmokti sau padėti susikaupti. Daug kas priklauso ir nuo to, kokie specialistai dirbs su tokiu vaiku. Pakalbėkime iš mokytojo pusės. Tokių vaikų, kurie nenusėdi vietoje, nemoka sulaukti savo eilės, kruta ir juda, jiems atrodo, kad kėdė pilna adatų, – tikrai daug. Ir tik nuo mokytojo pasiruošimo priklauso, kaip jis suvaldys situaciją ir elgsis su tokiais vaikais. Smagu ateiti į įstaigą, kur didžioji dalis pedagogų palaiko tokius vaikus, tačiau dalis pedagogų yra nusiteikę priešiškai.
Tokiems vaikams reikėtų parinkti mažiausiai blaškančią aplinką, išsiaiškinti, kas jį veikia, kas neramina. Vienam sunku sėdėti prie lango, nes jį išblaško bet koks vaizdas. Vaikas gauna užduotį, bet praskridęs paukštis viską numuša. Kitam sunku sėdėti ant tos pačios kėdės. Tada galima pasiūlyti stovimų veiklų. ADS turintiems vaikams užduotys turi būti aiškios, konkrečios, struktūruotos. Galima naudotis laikmačiu – užduočiai skiriama tiek ir tiek laiko, o kai laikrodis suskambės, užduotis turi būti baigta. Arba susitarti – skiriu 5 minutes, tu atsakysi į klausimus, tada aš prieisiu. Reikia papasakoti ne tik užduotį, bet ir jos atlikimo struktūrą. Daugumai tokių vaikų sunku suprasti ilgo teksto užduotis. Tada siūlome užduotį pateikt vizualiai arba ilgame tekste spalvotai braukti sakinius ar žodžius. Dėl tokių vaikų aktyvumo reikia daryti pertraukėles, per kurias vaikas galėtų išsikrauti. Pastebite, kad vaikas nebekontroliuoja dėmesio, pavargęs, tada darykite pertrauką, per kurią skirkite užduotis, kurioms reikia fizinės jėgos, pavyzdžiui, 10 pritūpimų, būtinai skaičiuojant. Vaikas tuo pačiu metu išlies energijos perteklių ir mokysis skaičiuoti. Kitam galbūt teks leisti pabėgioti po kabinetą, tada grįžti prie į užduoties ir ją pabaigti.
Pagal idėją, vaikai, turintys specialiųjų poreikių, neturi būti išskiriami, prie tokių vaikų turi prieiti mokytojas, pateikti kitokias (mažesnes, struktūruotas) užduotis. O pertraukėles rekomenduojama daryti visiems. Jeigu Jonukas turi ADS sutrikimą, kodėl visa klasė negali per pamoką skirti 2 minučių pasivaikščiojimui po kabinetą, kad vaiko neišskirtų ir visų? Deja, tai tik teorija. Kai aš sėdžiu šalia tokio vaiko individualiame užsiėmime, viskas vyksta pagal mane – stebiu, žinau ir matau, kad štai, jau atėjo laikas jam pabėgioti. Bet kai toks vaikas sėdi bendroje klasėje, kas stebės jo siunčiamus signalus?
Vaiko raidos klinikoje dirbate su ADS turinčiais vaikais, ką su jais darote?
Kaip specialioji pedagogė, su šiais vaikais daugiausia dirbu mokydama juos sukaupti dėmesį, siekdama išsiaiškinti, kokie būdai būtų priimtini kiekvienam vaikui. Mokomės laikytis įvairių taisyklių ir susitarimų, ypač išlaukti savo eilės. Kaip ir su kitų sutrikimų ar negalių turinčiais vaikais, dirbu siekdama tobulinti įvairias vaikų sutrikusias funkcijas. Nesvarbu, jog sutrikimas yra tas pats, kiekvienas vaikas yra labai individualus ir jo gebėjimai bei sunkumai yra skirtingi. Nėra taip, kad tam tikrą sutrikimą turintys vaikai, šiuo atveju turintys ADS, yra vienodi. Vaikas vaikui yra nelygus, todėl darbo metodika yra individuali kiekvienam vaikui. Tad išsiaiškiname, kokie šeimos lūkesčiai ir tikslai. Tokie vaikai eina į mamos balso terapiją, vyksta užsiėmimai, kurių metu tobuliname vaikų sutrikusias funkcijas. Esu tarsi korepetitorė, turinti žinių, kaip su tokiais vaikais dirbti.
Kas iš tokių vaikų išauga – partijų lyderiai ar įstatymų pažeidėjai?
Kiekvieno vaiko sutrikimo nereikėtų tapatinti. Du vaikai su tuo pačiu sutrikimu yra visiškai skirtingi. Vienam tas sutrikimas bus prakeiksmas, kitam –dovana, nes išmoks prisitaikyti ir taps geresnis už kitus. Tas, kuris, kaip sakote, taps įstatymų pažeidėju, matyt, vaikystėje nebuvo išmokytas tinkamų susikaupimo būdų. Jeigu su vaiku dirbo nieko apie ADS neišmanantys specialistai, jis gali kentėti visą gyvenimą – jaus, kad jam kažkas negerai, bet nemokės sau padėti. Yra įvairių metodikų, kurioms padedant, toks žmogus gali puikiai adaptuotis visuomenėje.
Dėl judraus, ne pagal taisykles besielgiančio vaiko dažniausiai kaltiname tėvus, nes „nemoka auklėti“?
Toks vaiko elgesys mūsų visuomenėje yra pasmerkiamas. Labiausiai, kai kalbame apie tuos sutrikimus, kuriuos turintis vaikas vizualiai nesiskiria nuo kitų (autizmo spektro sutrikimai, ADS). Tuo tarpu Dauno sindromą turintys vaikai pasižymi specifiniais, šiam sutrikimui būdingais bruožais, ir visuomenė už jų netinkamą elgesį viešumoje jiems viską atleidžia, nes juk vizualiai matyti, kad vaikas yra kitoks. Tačiau kai autistiškas ar ADS turintis vaikas krenta ant žemės ir rėkia, visuomenė beda į tėvus pirštais ir sako – šitie išlepino savo vaiką. Bet jie nežino priežasties, juk vaikas neišsiskiria jokiais specifiniais išvaizdos bruožais.
Ypač vyresnio amžiaus žmonės nėra girdėję apie autizmo spektro sutrikimą ar ADS, neįsivaizduoja, kad tai yra reali problema, neva „mūsų laikais to nebuvo – gavo diržo ir visi klausė“. Kai vyresnio amžiaus žmonėms papasakoju, kad esu specialioji pedagogė, jie sako – tu nesąmonių mokeisi, mūsų laikais tokių vaikų nebuvo ir tokių specialistų nereikėjo. Jie manęs klausia ؘ– kas nutiko, kad atsirado tiek daug vaikų, turinčių įvairiausių sutrikimų. Atsakymas labai paprastas. Svarbiausias aspektas, manau, kad viskas šiuolaikiniame pasaulyje tobulėja. Anksčiau tikrai buvo mažiau vaikų su įvairiais sutrikimais tik todėl, nes niekas tokių vaikų netyrė. Jie buvo tiesiog laikomi keistesniais, dažnai slepiami nuo visuomenės, tėvų mokomi namuose. Atsirado daug naujų specialistų, kurie atlieka tyrimus, domisi tokiais vaikais ir pastebi tam tikrus bruožus, pagal kuriuos būtų galima diagnozuoti. Anksčiau tyrimai nebuvo tokie subtilūs, tikslūs, platūs. Niekas per daug nesigilino. Visada buvo tokių vaikų, turinčių tam tikrų negalių ar sutrikimų, tik dabar, kuomet informacijos yra labai daug, visuomenė juos labiau išskiria ir jiems siūlo didesnę pagalbą.
Žinoma, prie „kitokių vaikų“ epidemijos prisidėjo ir kiti veiksniai, tokie, kaip genetika, išmaniosios technologijos, mitybos įpročiai.
Kuo labiau šalyje išvystyti tyrimai, tuo didesnė statistika, nes kuo labiau giliniesi, tuo daugiau atrandi. Pažangesnės valstybės gali atpažinti tuos vaikų sutrikimus ir specifinius poreikius greičiau, o mes – lėčiau, ir labai daug vaikų negauna pagalbos, kurią galėtų ir turėtų gauti. Malonu ir pavydu stebėti kitų šalių patirtį, specialistų, dirbančių su tokiais vaikais, skaičius ten glumina gerąja prasme, mums dar labai, labai toli iki to.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Susiję straipsniai
