Kalbant apie įtrauktį mokykloje, didelis dėmesys sutelkiamas į pamokas: kaip vaikas mokosi, ar gauna reikiamą pagalbą, ar pritaikytos užduotys. Tačiau daugeliui vaikų, ypač autistiškiems, pertraukos yra sudėtinga mokyklos gyvenimo dalis. Triukšmingi koridoriai, chaotiškas judėjimas, nerašytos socialinės taisyklės, nuolatiniai jutiminiai dirgikliai, kabinetų keitimai pertrauką gali paversti ne poilsiu, o išbandymu. Būtent tada išryškėja nerimas, vienatvė, konfliktai ar visiškas vaiko išsibalansavimas, kuris vėliau jį veikia ir pamokų metu.
Pertrauka – ne poilsis
„Pradinėje mokykloje pertraukos buvo vienas didžiausių išbandymų. Į pirmą klasę sūnus atėjo puikiai pasiruošęs, net geriau nei kai kurie priešmokyklinukai, bet ilgainiui rezultatai ėmė kristi – po pertraukų jis tiesiog nebegalėdavo susikaupti ir įsigilinti į pamokas. Kai ko nors nesuprasdavo ar pervargdavo, pradėdavo šokti džaivą – tai buvo jo nusiraminimo būdas. Aš iš karto apie tai pasakiau mokytojai, tačiau ilgainiui ji šokti nebeleido, o tai net paskatino patyčias. Žinoma, jis liovėsi tai daryti, nors tai buvo vienas iš jo savireguliacijos būdų. Vėliau, atėjus naujai šauniai mokytojai, ji vėl bandė jį atverti, tačiau tą padaryti buvo sunku, tad jis rado kitą nusiraminimo būdą: tiesiog dažniausiai tyliai piešdavo – labai smulkmeniškus ir kruopščius piešinius“, – pasakoja vienuolikmečio autistiško berniuko mama Regina.
Pasak mamos, jei pertraukos vyksta kieme, jis tiesiog nemokėdavo į jas įsitraukti: „Vaikai žaidžia vaidmenų žaidimus, tarsi visi supranta, ką reikia daryti, tačiau mano vaikui, jei niekas aiškiai nepasako, ką būtent, jis pasimeta. Pabando vieną, kitą kartą, o tada išgirsta, kad daro ne taip, kad nebėga ar nedalyvauja – ir tada nei pats daugiau žaidžia, nei jį priima. Taip pat prie šių neigiamų potyrių dar prisideda ir sensoriniai dalykai: šaltis, drėgmė, sniegas batuose. Jis dėvi tik tam tikrus rūbus, todėl jei sušlampa ar pasidaro nepatogu, kaupiasi neigiamos emocijos. Kol kitiems pertrauka smagi, jis grįžta į klasę jau perpildytas nemalonių potyrių, ir tada mokytis tampa beveik neįmanoma.“
„Dabar sūnus jau penktokas ir šiame etape labai gerai išryškėjo, kaip jis kopijuoja kitų elgesį. Mokytoja leido jam per pertraukas pasilikti klasėje. Sakė: „Palikau jam tylą, bet jis nėra tylus vaikas.“ Kas įvyko? Jis išmoko stebėti kitus: jei kiti juokiasi, juokiasi ir jis, jei kiti spiria, spiria ir jis. Jis tiesiog kartoja tai, ką mato, nes nori būti su draugais, būti dalimi, tačiau ne visada pataiko į kontekstą ir elgesys atrodo netinkamas. Nors iš prigimties yra labai geras vaikas, tas nuolatinis prisitaikymas jam kainuoja daug vidinių jėgų“, – dalinasi Regina.
Kas vyksta pertraukų metu?
„Pertraukų metu patiriamas jutiminis krūvis dažnai lieka nepastebėtas, nors jo pasekmės labai aiškiai matomos jau pamokose ar sugrįžus į namus. Vaikas, kuris per pertrauką buvo stipriai išbalansuotas, į klasę grįžta pavargęs, dirglus ar užsisklendęs. Tai neretai klaidingai vertinama kaip motyvacijos ar elgesio problema, nors iš tiesų tai –nervų sistemos perkrovos pasekmė. Kalbėdami apie įtrauktį, mes negalima matyti tik pamokų. Pertrauka nėra „laisvas laikas“ tarp pamokų – tai neatsiejama mokyklos dienos dalis. Jei vaikas per pertrauką neturi galimybės atsigauti, visa likusi diena tampa iššūkiu. Autistiškiems ir jautresniems vaikams pertrauka dažnai nėra poilsis – tai išbandymas“, – komentuoja Kristina Košel-Patil, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė.
Vaida Tuskevičė, Lietuvos įtraukties švietime centro ergoterapeutė, pritaria, kad pertraukos dažnai laikomos laiku pailsėti ir atsikvėpti tarp pamokų, tačiau daugeliui vaikų jos tampa vienu intensyviausių jutiminių laikotarpių mokykloje: „Įsivaizduokime įprastą mokyklos pertrauką: siauri koridoriai, daug vaikų vienoje vietoje, garsūs balsai, juokas, bėgiojimas, netikėti prisilietimai. Kažkas šaukia draugą, kažkas prabėga pro šalį, kiti stumdosi, o fone skamba mokyklos triukšmas. Vaikui, kurio nervų sistema jautresnė, visa tai susilieja į vieną didelį jutiminį srautą, iš kurio nėra lengva „išsijungti“. Pertraukos metu vienoje erdvėje susirenka daug vaikų, ir kiekvienas jų atsineša savo sensorinius ypatumus, turi savo jautrumą aplinkai. Skirtingai nei pamokose, pertraukos yra mažiau struktūruotos, jose daugiau netikėtumo, spontaniškumo ir mažiau aiškių taisyklių. Dėl to nervų sistema vienu metu gauna labai daug skirtingų signalų: triukšmą, judėjimą, prisilietimus, kvapus, vizualinį chaosą.“
„Ypač sudėtinga tampa tai, kad ne visos mokyklos turi pakankamai erdvių, kur vaikai galėtų atsitraukti nuo šio perteklinio jutiminio krūvio. Kai nėra galimybės „išsiskirstyti“, didelis žmonių kiekis lieka susitelkęs tose pačiose erdvėse, o tai dar labiau sustiprina sensorinę apkrovą. Vis dėlto svarbu paminėti, kad mokyklos vis dažniau ieško sprendimų – kuriami sensoriniai kambariai, poilsio ir tylos erdvės. Tai rodo augantį supratimą, kad pertrauka turi būti ne tik judėjimo, bet ir atsigavimo laikas“, – pastebi V. Tuskevičė.
Kaip padėti vaikui per pertraukas?
„Nedideli, bet reikšmingi pokyčiai prasideda nuo supratimo ir dėmesio aplinkai. Svarbu domėtis, kaip sensoriniai dirgikliai veikia vaikų savijautą ir jų galimybes dalyvauti ugdymo procese, nes aplinka daro didžiulę įtaką visiems – ne tik jautresniems vaikams. Vienas paprasčiausių, bet labai veiksmingų žingsnių – aiškūs susitarimai pertraukų metu. Pavyzdžiui, koridoriuose vaikštome, kalbame ramesniu balsu, gerbiame kitų erdvę. Tokie susitarimai padeda sumažinti chaosą ir suteikia daugiau saugumo visiems. Taip pat svarbu kurti tokias erdves, kur vaikai žinotų, kad gali atsitraukti, pabūti tyloje ir sumažinti jutiminį krūvį“, – dalijasi V. Tuskevičė.
Kristina Košel-Patil antrina, kad kartais problema gali atrodyti labai sudėtinga, tačiau jos sprendimas gali būti gana paprastas: „Kartais matome tik paviršių – kad vaikas neramus, išsiblaškęs, tarsi „nedalyvauja“. Tačiau pradėjus ieškoti priežasčių galima atrasti visai netikėtų dalykų. Turėjome atvejį, kai mokinys pamokų metu atrodė įsitempęs, nedirbo, sunkiai įsitraukdavo. Tai buvo iššūkis ir jam pačiam, ir mokytojai, ir visai klasei. Ieškant priežasčių, paaiškėjo, kad jis labai jautrus staigiems garsams ir nuolat nerimavo, kada nuskambės skambutis. Būtent ši nežinomybė jam kėlė nuolatinę įtampą. Kai pavyko tai išsiaiškinti, situacija išsisprendė gana paprastai – skambutis buvo pritildytas, o klasėje atsirado aiškus vizualinis laiko matuoklis, padedantis vaikui žinoti, kada pamoka baigsis. Tuomet tapo akivaizdu, kad sunkumas slypėjo ne vaiko elgesyje, o aplinkoje. Tokios iš pirmo žvilgsnio nedidelės, aplinkos korekcijos užteko, kad jis galėtų ramiai dirbti per pamokas. Dažnai tai, ką vadiname elgesio problema, iš tiesų yra vaiko būdas pasakyti, kad jam per sunku.“
Tokie pavyzdžiai rodo, kad individualūs sprendimai svarbūs, tačiau ne mažiau reikšminga ir visa mokyklos aplinka. Dar vienas labai naudingas sprendimas – sensoriniai žemėlapiai mokyklose. „Juose galima pažymėti, kur daugiau triukšmo, kvapų, ryškios šviesos, o kur – ramesnės erdvės. Tai padeda vaikams, patiriantiems sensorikos iššūkių, iš anksto pasiruošti, planuoti arba žinoti, kur galima nueiti, kai tampa per sunku. Svarbios ir sensorinės priemonės, kurias galima palyginti su pirmosios pagalbos vaistinėle – jos padeda laiku sumažinti krūvį ir išvengti didesnės perkrovos“, – pataria V. Tuskevičė.
Susiję straipsniai
