„Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ vadinamas siaubo istorija, trileriu ar gotikiniu romanu, tačiau pati autorė Catriona Ward sako, kad visi šie apibūdinimai iki galo neapibrėžia jos tikslo kalbėti apie baimes, silpnybes, traumas ir emocinius išgyvenimus. „Tikiuosi, kad pasiekus paskutinį romano puslapį skaitytojų įsitikinimas apie tai, kas būdinga siaubo istorijoms, stipriai pasikeis. Nes knyga pasakoja ne tik apie kančią, bet ir apie išlikimą bei viltį. Man svarbu, kad šviesa prasiskverbtų pro tamsias medžių šakas“, – apie savo romaną „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ pasakoja autorė C. Ward. Į lietuvių kalbą šį romaną vertė Inga Čepulienė.
„Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ pasakoja apie Tedą, kuris gyvena įprastame name įprastos gatvės gale. Už jos prasideda miškas, kur tūno jo paslaptys. Tedas gyvena su kate Olivija. Kai ją apima nerimas, katė griebiasi Biblijos, kai supyksta – keršto. Tedas taip pat gyvena su dukra Loren. Rožiniu dviračiu ji suka ratus po kambarius, o subjurus nuotaikai bando pasprukti. Tačiau palikti namų jai negalima. Į gretimą namą atsikrausčius naujai kaimynei, Tedas tikisi su ja susidraugauti. Tačiau ji turi kitą tikslą – išnarplioti paslaptį, sugriovusią jos gyvenimą. Ji tiki, kad ta paslaptis gaubia Tedą.
Rašytoja C. Ward gimė Vašingtone, tačiau augo ne vienoje šalyje: jai teko gyventi Kenijoje, Madagaskare, Jemene ir Maroke. C. Ward baigė anglų kalbos studijas Oksfordo universitete, vėliau – kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete. Autorė tapo pirmąja moterimi rašytoja, dukart laimėjusia Augusto Derletho apdovanojimą už geriausią siaubo romaną. „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ – trečiasis autorės romanas, kritikų tituluojamas C. Ward literatūriniu proveržiu. O Styvenas Kingas sakė, kad ši knyga jam nunešė stogą. Plačiau apie ką tik lietuviškai pasirodžiusį romaną – pokalbyje su autore C. Ward.
Apie ką pasakojate knygoje „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“? Kada ir kur vyksta knygos veiksmas?
Knygos istorija vyksta šiais laikais. Pagrindinis knygos veikėjas – vienišas atsiskyrėlis Tedas, gyvenantis name su užkaltais langais Nereikalingųjų gatvės gale, šalia šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno pakrantėje stūksančių miškų, Vašingtono valstijoje. Drauge su juo gyvena dvylikametė dukra Loren ir dažnai skeptiška, Bibliją skaitanti, homoseksuali kalbanti katė Olivija. Šiose apylinkėse jau kurį laiką dingsta vaikai, o dingimo paslapties nepavyksta atskleisti. Jaunos moters vardu Di sesuo taip pat prieš keletą metų dingo prie netoliese esančio ežero. Di tiki, kad su tuo susijęs Tedas. Ji atsikrausto į kaimyninį namą ir pradeda šnipinėti Tedą, nes nori išsiaiškinti, ar jis kaltas dėl jos sesers dingimo ir ar jo dukra Loren išties yra tokia, kokia dedasi. Tačiau tuomet, kai pradingsta ir Loren, įtarimai perauga į siaubą.
Istorija skamba išties baisiai. Iš kur sėmėtės idėjų knygai „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“?
Mane visuomet domino, kaip empatijos stokojantys žmonės gali užmegzti tokius tvirtus ryšius su savo augintiniais. Ypač tais atvejais, kai jų smurtas pirmiausia prasiveržia skriaudžiant gyvūnus. Namų aplinka tokiame kontekste tampa tarsi dar viena nelaisvės ar prievartos forma – gyvūnas priverstas mylėti žmogų, kuris iš tikrųjų yra labai pavojingas. Tačiau ši pasakojimo linija nebuvo kūrybai užtektina drobė. Jaučiau, kad turiu daugiau papasakoti apie išlikimą. Nenoriu pasakyti per daug ir išduoti knygos detalių, tačiau galiu patikinti, kad tyrinėdama traumų padarinius aptikau keletą puikių istorijų. Iškart supratau, kad turiu apie jas parašyti.
Jau skaičiusieji knygą itin pamėgo knygos „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ personažą – katę Oliviją. Ar šios veikėjos paveikslas paremtas iš tiesų gyvenusiu katinu?
Augdama turėjau juodą katę Velvet. Ji gimė Kenijoje ir keliavo kartu su mumis, kai kraustėmės į Madagaskarą, JAV, Jemeną, Maroką ir galiausiai Jungtinę Karalystę, kur sulaukusi 19 metų mirė. Kai tik atsiversdavau knygą, katė iškart susirangydavo šalia manęs. Didžiąją vaikystės dalį praleidau skaitydama, todėl su Velvet ilgai būdavome drauge. Vis dėlto, manau, kad Olivija yra gana savarankiškas personažas. Kaip ir planavau, knygoje ji pasirodo tarsi iš niekur, kaip paprastai katės ir mėgsta daryti. Iki to laiko Olivija jau buvo susiformavęs, savas pažiūras turintis veikėjas.
O kodėl katė, skaitanti Bibliją? Ne, pavyzdžiui, gaminti mėgstantis šuo ar kompiuterinius žaidimus žaidžianti žuvis?
Katės savarankiškos, tačiau kartu joms nereikia išeiti iš namų. Tuo tarpu šunis reikia vedžioti lauke, o aš norėjau, kad Olivijos pasaulis apsiribotų namų erdve. Taip pat jaučiau, kad šiek tiek kandus jos požiūris ir tonas yra tarsi atsvara daliai knygoje vaizduojamos tamsos. Rašant knygą man pačiai Olivijos pradėjo reikėti kaip atokvėpio. Keista, tačiau šios katės reikšmė man sutapo su jos vaidmeniu Tedo gyvenime. Olivija yra tarsi sveiko proto ir paguodos šaltinis. Manau, kad panašiai galvoja ir knygos skaitytojai.
„Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ – siaubo istorija. Tačiau kokių žanrų be siaubo ir trilerio dar galima aptikti šioje knygoje?
Labai mėgstu gotikinį stilių – tai žanras, kuriame galandu savo, kaip rašytojos, dantis. Romanas „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ yra šiuolaikinio gotikinio romano pavyzdys, pasitelkiu tuos pačius pasakojimo įrankius bei strategijas, tačiau tai darau savaip. Skaitytojas tarsi detektyvas bando išsiaiškinti, kas yra patikima, o kas ne. Nelaisvės pojūtis, dykynės, slegianti namų aplinka, laukinis žvėriškumas, tamsiame miške įsižiebiantis vienišas langas…
„Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ nėra siaubo istorija, kuri tam, kad išgąsdintų skaitytoją, remiasi groteskiškomis ar netikėtomis, krūptelti priverčiančiomis išgąsčio scenomis. Romano tamsa kyla iš psichinių baimių: nenuspėjami pasakotojai, slegiančiai ankšta atmosfera ir beveik nepakeliama įtampa, slypinti net paprasčiausiose knygos scenose. Pasakojama istorija – sunkiai nuspėjama, tad skaitytojai tarsi netenka pusiausvyros ir yra apsiginklavę tik dalinėmis ir netobulomis žiniomis.
Tiesa, kad „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ kilo ir iš jūsų pačios baimių ir to, kas kelia nerimą?
Taip. Tarkime, mane labai traukia ežerai, todėl pagrindinis veikėjas Tedas gyvena Vašingtono valstijoje šalia ežero, slepiančio paslaptingus žmonių dingimus. Tiesą sakant, ežerai mane netgi gąsdina dėl Samamišo ežero žmogžudysčių, kurias 1974-ųjų liepą įvykdė Tedas Bandis. Nepaisant to, kad tądien prie ežero buvo tūkstančiai žmonių, jis nužudė dvi moteris. Sugebėjo prieiti prie kiekvienos iš šių moterų, buvusių kartu su draugais, ir prisistatęs savo vardu paprašydavo pagalbos, nes jo ranka buvo sugipsuota. Paskutinį kartą abi moteris žmonės matė nueinančias drauge su T. Bandžiu. Šis įvykis giliai įsirėžė mano atmintyje ir vaizduotėje. Knygoje tarsi juntamas šios mano baimės aidas.
Tiesą sakant, knygos „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ rašymas neapsiėjo be širdį draskančių ir dažnai ypač liūdinančių klausimų apmąstymo. Knyga būtų bloga, jei negąsdintų manęs pačios. Manau, kad siaubo žanras nėra pakankamai vertinamas. Tai labai geras žanras kalbėti apie silpnybes, baimes, traumas. Galbūt, perskaičius apie tai, lengviau suvokti savo baimes ir silpnybes. Tikiuosi, kad pasiekus paskutinį romano puslapį skaitytojų įsitikinimas apie tai, kas būdinga siaubo istorijoms, stipriai pasikeis. Nes „Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje“ pasakoja ne tik apie kančią, bet ir apie išlikimą bei viltį. Man svarbu, kad šviesa prasiskverbtų pro tamsias medžių šakas.
Parengta pagal C. Ward pasisakymus
