Kuo ilgyn vakarai, tuo daugiau laiko praleidžiame prie televizoriaus. Juokinga būtų pamokslauti, kad vaikus privalome izoliuoti nuo šio baubo ir žiūrėti televizorių tik naktimis. Tačiau kai kūdikiai neatitraukia sustiklėjusių akių nuo TV reklamų, o darželinukai renkasi ne kiemą ir draugus, o televizorių, padėtis tampa nebenormali. Apie mažuosius televizoriaus vergus – skaitytojos ir psichologai.
MAMŲ PATIRTIS
Vietoje filmo – batų raišteliai
Kad nereikėtų atpratinti, pirmiausia nereikia pripratinti. Kol dukrai suėjo 1,10 metų, gyvenome vieno kambario bute.
Televizorius stovėjo lygiagrečiai su lovyte. Žiūrėjimo pikas dažniausiai būna vakare. Tada iš vieno televizoriaus šono uždėdavau didelę pagalvę. Taip dariau net tada, kai dukra buvo dar visai mažytė ir į TV nereagavo. Ūgtelėjusi ji matydavo tik tą pagalvę, o ne ekraną. Kai pradėjo vaikščioti, atsistodavo lovytėje, persikreipdavo ir jau šiek tiek matydavo. Tuomet dukrą kalbindavau, duodavau žaisti kokį nematytą daiktą, kurį specialiai laikydavau paruošusi. Pasodindavau nugara į televizorių.
Vėliau leisdavau žiūrėti tik teletabius ir sauskelnių reklamas. Jei norite, kad vaikas nespoksotų televizoriaus, turite jam pasiūlyti veiklos. Pastebėjau, kad dukrai labai patinka batų raišteliai. Tad prieš filmą, kurį norėdavau pažiūrėti, užmaudavau dukrai batukus su raištukais. Ji dirbdavo su jais, kol filmas baigdavosi. Svarbu, kad TV būtų įjungtas tik tada, kai kas nors žiūri, o ne zyztų kaip fonas visą dieną.
Tada vaiko tikrai nuo TV nenukrapštysi.
Dainora
Kištukinis lizdas su durelėmis
Kai dukrą parsivežiau iš ligoninės namo, jau pirmomis dienomis jos dėmesį patraukė televizorius. Augo ji, augo ir susidomėjimas. Tad mudu su vyru televizorių nusprendėme žiūrėti tik tada, kai dukra miegodavo. Kai dukra paaugo, išmoko pati televizorių įjungti. Tada ištraukdavome jungtuką iš kištukinio lizdo. Po kiek laiko dukra jau atsinešdavo kėdę, užlipdavo ir bandydavo įkišti jungtuką į lizdą pati. Tada vyras sumontavo kištukinį lizdą labai aukštai sienoje. Kad kištukinio lizdo nebūtų matyti, vyras pagamino miniatiūrines dureles su maža spynele. Dabar jokios bėdos: laidas įjungtas, kištukinio lizdo durelės uždarytos ir užrakintos. Televizorių įjungiame su nuotolinio valdymo pulteliu, kurį nuo dukros slepiame. Nereiškia, kad dukra visiškai negali pažiūrėti TV, vaikiškas laideles žiūri, bet laikas – ribotas.
Jovita
Pageidavimų koncertų fanas
Mano Henrikas abejingas pro televizorių nepraeina. Labiausiai jam patinka reklamos ir sveikinimų koncertas. Klausosi, šoka. Mėgstamiausia reklama apie minkštiklį. Kai mergaitė iš reklamos sako „mama“, Henrikas irgi kartoja. Jei jam patinka ekrane rodomi vaizdai, Henrikas prieina prie pat televizoriaus. Nuo ekrano tada tenka nunešti, nes pats nesupranta, kad reikia trauktis ir žiūrėti iš toliau.
Labiausiai jam patinka žaisti su nuotolinio valdymo pulteliu, junginėti kanalus arba pagarsinti. Nejau televizorius gali būti problema?
Henriko mama Ineta
Burna pražiota, akys – kaip karoso
Gyvename kaime, tad šiltuoju metų laiku gyvenimas verda kieme, ir sėdėti prie televizoriaus Adomas (4 m.) neturi kada. Kas kita, kai oras blogas. Tuomet, jei tik nenuvysi, sūnus visą dieną sėdės prie televizoriaus. Visoms mamoms turbūt žinomas šitas vaizdas: nugarėlė sulinkusi į kabliuką, burnelė pražiota, akutės – kaip karoso. Jei laida ne vaikams, mano argumentas vienas, bet griežtas – ne tau. Bet vaikų filmukai bei laidelės trunka irgi netrumpai, ypač savaitgaliais. Tada gudrauju – neįjungiu arba pavėluotai įjungiu televizorių. Tik labiausiai sūnaus mėgstamų laidelių stengiuosi nepražiopsoti, kad neprarasčiau pasitikėjimo. Kad dienos namie neprailgtų, kepame sausainius, valome langus, prausiame lėles, skalbiame ir t.t. Pastebėjau, kad gimus vaikams patys su vyru ėmėme mažiau žiūrėti televizorių, daug kritiškiau rinktis laidas.
Deja, turiu prisipažinti, kad kartais visos mano pastangos kovoti su televizoriumi būna bevaisės. Kitoje namo pusėje gyvena babytė, pas kurią galima pasimėgauti televizija iki soties. Adomukas kartais taip ir padaro.
Adomo ir Agnės mama Lina
Užhipnotizuoja A. Valinskas
Kartais pagalvoju – ką aš daryčiau be televizoriaus? Neįsivaizduoju. Gyvename 3 kambarių bute.
Kiekviename kambaryje po televizorių, virtuvėje – irgi. Tad nuo pat pirmų dienų Neimantės nuo televizoriaus apsaugoti buvo neįmanoma. O ir labai nesistengėme. Gydytojos pasiteiravome apie televizorių ir vaiką. Ji tik šyptelėjo ir pasakė: „Vis tiek neapsaugosite, nes kūdikiui negalima būti net toje pačioje patalpoje, kur yra televizorius“.
Įdomu stebėti dukrytę, kaip ji, tik išgirdusi jai patinkančių žmonių balsus per TV, sureaguoja: ploja rankytėmis, puola kalbinti. Kai per dantų pastos reklamą pasako: „Nusišypsok, ir pasaulis nusišypsos tau“, Neimantė šypsosi. Labiausiai ją sustingdo Arūnas Valinskas. Laida „Auksinis protas“ Neimantei mėgstamiausia. Tuo metu ją galima pamaitinti. Taigi mums Neimantės niekaip nepavyksta nuvyti nuo žydrojo ekrano.
Neimantės mama
Filmukų prašo vosprasimerkę
Mūsų šeimoje televizorius užima ne pirmą, bet, anaiptol, ne paskutinę vietą. Mėgstame žiūrėti mes su vyru, aišku, neatsilieka ir vaikai. Jei kas leistų, dukros turbūt nieko ir neveiktų, tik spoksotų į tą dėžę.
Todėl TV žiūrėjimo laiką normuoju. Leidžiu per dieną žiūrėti 2-3 valandas, ne iš karto. Filmukų jos prašo vos pramerkusios akis. Bet leidžiu žiūrėti tik tuomet, kai nusiprausia ir pavalgo pusryčius. Man tada labai patogu – kol jos žiūri, galiu susitvarkyti kambarius. Kai susitvarkau, iškart bandau dukras užimti kuo kitu: piešimu, žaidimais. Tada filmukai tampa nereikalingi. Antrasis užsėdimas būna po pietų.
Televizorių tada žiūri tik vyresnioji (aš tada užmigdau mažąją ir suplaunu indus). Trečiasis užsėdimas – vakare, kai rodo animaciją vaikams.
Štai kelios mano taisyklės, kurios padeda išjungti TV:
Niekada neišjungiu viduryje filmuko, palaukiu, kol baigsis.
Iš anksto perspėju, kad išjungsiu (išjungsiu, kai išplausiu indus).
Jei pradeda verkti ar maldauti, nekreipiu dėmesio ir išjungiu be jokių diskusijų.
Gabijos ir Viktorijos mama Jolanta
Pats išjungia „Simpsonus“
Simui 6 metai, tai toks amžius, kai domina viskas. Jis televizorių žiūrėtų visą dieną. Todėl daugiau dėmesio skiriame ne tam, kiek jis žiūri, bet ką žiūri. Esame krikščionių šeima, todėl nuo 2 metukų aiškiname Simui Biblijos šviesoje – kas gerai ir kas blogai. Stengiamės nedrausti žiūrėti piktų, bjaurių vaizdų, o skatiname, kad jis pats nenorėtų to žiūrėti. Kantriai mokome pasirinkti laidas, aiškiname, kad žiūrėdamas tarsi pritari tiems dalykams, kuriuos rodo. Rezultatas akivaizdus: įsijungus nepriimtinai reklamai, Simas pats bėga perjungti kanalo. Net tokius filmukus, kaip „Simpsonai“ jis ramiausiai išjungia. Kai išmoksti pasirinkti, ne tiek daug ko ir belieka žiūrėti. Svarbu ir tai, ką žiūri patys tėvai. Mes Simą mokome tik to, ką patys darome.
Simo mama Renata
Televizorius pastatė ant kojų
Gyvename vieno kambario bute, tad susidūrimas su televizoriumi – neišvengiamas. Stengiamės, kol sūnus nemiega, nežiūrėti, bet kartais taip norisi pamatyti mėgstamą laidą. Tada bandome pasitelkti vaizduotę, kad atitrauktume vaiko dėmesį nuo televizoriaus. Pastatau sūnaus (10 mėn.) lovytę skersai kambario, ant lovelės krašto uždedu lovatiesių, imituodama namuką. Ten vaikas žaidžia 5-7 minutes, pabosta. Tada pastatau prie spintos ir leidžiu išversti visus drabužius. Trukmė – 10-15 minučių. Tada atnešu iš virtuvės kelis puodus, barškina dar kelias minutes.
Kartais televizorius gali ir pasitarnauti. Kartą žiūrėjau žinias, o sūnus tuo metu buvo užsiėmęs kartoninėmis dėžėmis. Prasidėjus reklamai nuėjau į virtuvę pasižiūrėti, kuo galėčiau jį pralinksminti. Kai grįžau, negalėjau patikėti savo akimis: mano sūnus stovėjo ir žiūrėjo televizorių. Nors iki tol šimtus kartų jį bandžiau pastatyti, jis pastovėdavo porą sekundžių ir atsisėsdavo.
Oksana
Mama žiūri muilo operas, vaikas – irgi
Vaikus auginančios mamos didžiąją dienos dalį žiūri muilo operas. Tad ir vaikai glaustosi šalia, žiūri bet ką, be atrankos. Mano sūnus Edvinas irgi mėgsta fantastinius bei kovinius suaugusiesiems skirtus filmus. Skaudu, kad dabartiniai vaikai nemėgsta senosios, mums taip brangios animacijos. Gal todėl jie dabar tokie nervingi, agresyvūs, ieško nuotykių, nori būti supermenais. Kai mano kantrybė trūksta, kategoriškai liepiu sūnui išjungti televizorių. Siūlau piešti, konstruoti, klausytis muzikos. Tik mamai padedant vaikai netaps televizoriaus vergais.
Irma
KOMENTARAS
Gelbėjimosi ratas ar priešas?
Dažnai televizorius mums – gelbėjimosi ratas, kai nėra ką kalbėti, veikti, kai namai tušti ir nuobodūs.
Spusteli mygtuką, ir kambarys prisipildo balsų, atrodo, gyvenimas užvirė. Kodėl televizorius piešiamas, kaip koks vaikų priešas? Pasvarstykite patys.
Energijos vampyras
Pasak psichologų, didžiausias pavojus mažajam TV žiūrovui – persitempimas ir energijos netekimas. Televizijos laidos – tai spalvų ir garsų kaleidoskopas. Vaikas, norėdamas susigaudyti, kas vyksta ekrane, išnaudoja daug vidinių jėgų. 1,5 valandos trukmės filmas vaikui savo įtampa yra toks pat, kaip 1,5 valandos aktyvaus bendravimo su svečiais Jums. Ne bet kokio bendravimo, o energingų diskusijų apie politiką, bendrus pažįstamus, santykių aiškinimosi. Kaip bet kokia nervus įtempianti veikla, ilgas televizoriaus žiūrėjimas pažeidžia vaiko energijos ir poilsio balansą. Kelias valandas pražiūrėjęs TV, vaikas gali pajusti perdėtą energijos antplūdį, ilgai neužmigti, naktį sapnuoti aštraus siužeto sapnus.
Priklausomybė, kaip nuo narkotikų
Kaip jaučiatės Jūs, kai televizorius staiga sugenda arba dingsta elektra? Be kalbančios ir rodančios dėžutės dauguma tampame bejėgiai. Kyla pyktis, kad nepamatysime mėgstamo filmo ir žinių, gal net skubame pas kaimynus. Tai panašus abstinencijos sindromas, kokį jaučia rūkorius, negavęs cigaretės, ar narkomanas – dozės. Vaikai TV narkomanais tampa dar greičiau, nei suaugusieji. Tėvai įperša televizorių vaikui, kaip raminamuosius. Kai reikia apsitvarkyti ar išvirti košę, atrodo, nėra geresnės išeities, kaip spustelėti mygtuką. Vaiko galvelėje greitai susijungia priežasties-pasekmės formulė, ir televizorius pradeda asocijuotis su mamos pakaitalu, kuris ramina, paguodžia, užima. Psichologai sako, kad didžiausia klaida – televizorių pasiūlyti vietoje savęs. Žinoma, anksčiau ar vėliau vaikas pats suvoks, kad televizoriumi galima užpildyti bendravimo tuštumą, apsiginti nuo vienatvės, bet daug blogiau, jei tą mintį jam pakišite Jūs.
Bukinantis draugas
Dar viena blogybė, kurią, kalbėdami apie televizorių, pabrėžia psichologai – vienpusiškas ryšys, neskatinantis veiklos ir mąstymo. Televizoriaus ir žmogaus kontakte aktyvusis partneris yra televizorius. Žmogui reikia atlikti tik vieną veiksmą – pasirinkti kanalą. Darydamas bet ką kitą, žmogus veikia pats. Skaitant smegenys atlieka milžinišką darbą žodžius ir sakinius versdamas vaizdais, žaidžiant bet kokį žaidimą reikia apgalvoti strategiją, bendraujant su žmonėmis reikia rutulioti pokalbį.
Nuo gimimo iki pusės metų. Ten kažkas juda
Kol kas neištirta, koks televizoriaus poveikis naujagimiui. Tačiau įrodyta, kad kuo kūdikis mažesnis, tuo daugiau laiko prie televizoriaus praleidžia… mamos. Pirmomis savaitėmis prislopintas televizoriaus zirzimas vaikutį tik migdo, tačiau jau 2-3 mėnesiais kūdikis jau suka galvą į mirguliuojantį ekraną, o būdamas 4 mėnesių energingai reaguoja į pažįstamą užsklandą. 4 mėnesių kūdikiams buvo parodyti 2 animaciniai filmukai: viename garsas sutapo su vaizdu, o kitame garsas gerokai atsiliko. Pastebėta, kad kūdikiai rodė daugiau susidomėjimo ,,teisingu” filmuku.
Patarimas tėvams: Nenaudokite televizoriaus kaip garso fono tame kambaryje, kur miega kūdikis. Nežiūrėkite televizoriaus žindydamos.
Nuo pusės iki 1,5 metų. Aklas mėgdžiojimas
Šio amžiaus kūdikiams labai sunku ilgam sutelkti dėmesį. Tačiau sutelkęs atidumą kūdikis labai greitai išmoksta, pavyzdžiui, gerti iš puoduko ar valgyti šaukšteliu. Mokymasis paremtas mėgdžiojimu.
Todėl televizorius šiuo metu tampa geru mokytoju. Įrodyta, kad 6 mėnesių kūdikis gali išmokti pakartoti veiksmą, kurį atliko TV reklamos herojus prieš kelias dienas. Tačiau kūdikis supras tik atskirus primityvius veiksmus, bet nesuvoks filmuko ar reklamos siužeto. Prie ekrano mažylį trauks spalvos, muzika, mirgėjimas, bet galbūt visai ne tai, ką norėjo parodyti filmuko režisierius. Būtų klaida, jei manytume, kad vaikas nieko nesuvokia, tad tegul ir žiūri. Nesuprastas siužetas gali bauginti, kelti įtampą. Ne veltui mamos pastebi, kad per filmus kūdikiai kartais nei iš šio, nei iš to pradeda verkti.
Patarimas tėvams: Kol vaikas dar nemoka kalbėti, parinkite pačias trumpiausias ir primityviausias vaikiškas laideles. Disnėjaus tipo filmai tokio amžiaus vaikams neįkandami, bet trumpus filmukus su teletabiais jie jau gali pasižiūrėti.
Nuo 1,5 iki 3 metų. Reikia paaiškinimų
Tokio amžiaus vaikas gana ilgai gali praleisti prie įjungto televizoriaus ir žiūrėti programas be didelės atrankos. Jį sudomins ne tik filmukai ir reklamos, bet ir laidos apie gyvūnus, sporto rungtynės, koncertai. Deja, intelekto dar nepakanka, kad tokio amžiaus vaikai suvoktų viską, kas rodoma. Iš pažiūros nekaltas siužetas ar reportažas gali sukelti baimę ir naktinius košmarus. Todėl patariama televizorių su tokio amžiaus vaiku žiūrėti tik kartu ir viską aiškinti.
Patarimas tėvams: parinkite vaikui animacinius filmukus pagal jo pomėgius, žiūrėkite televizorių kartu ir komentuokite tai, kas vaikui gali būti neaišku. Nemanykite, kad 2-3 metų vaikas supranta painius Skubijaus Du siužetus, nors ir rodo į ekraną pirštu įvardindamas personažų pavadinimus. Šio amžiaus vaikams labiau tinka animaciniai filmukai, kurių herojai – žmonės ir gyvūnai, o ne robotai ar labai šaržuoti personažai.
Nuo 3 iki 6 metų. Vaikas gali tapti herojumi
Tik sulaukęs 3-4 metų vaikas suvokia, kad realybė ir vaizdas ekrane – ne tas pat. Jis jau žino, kad animacinis filmukas – tai ne teisybė, ir mielai panyra į princesių ir kalbančių gyvūnų pasaulį. Tas animacinis pasaulis lavina vaiko vaizduotę, tampa impulsu siužetiniams žaidimams ir piešiniams.
Patarimas tėvams: jei vaikui patinka koks filmukas ar herojus, nupirkite tokių pat žaislų ar daiktų su filmuko simbolika. Kontroliuokite, ką vaikas žiūri per TV. Galioja ta pati taisyklė – geriausia laideles žiūrėkite kartu. Jei filmukas žadina agresiją, Jums atrodo žiaurus, pasiūlykite vietoje jo kitą. Stenkitės kuo labiau dominti vaiką realiu gyvenimu – pasivaikščiojimais, iškylomis, viešnagėmis, apsipirkinėjimais ir t.t.
TV atmintinė
Nuo gimimo iki 1 metų kūdikiui galima per dieną prie televizoriaus praleisti 15 minučių.
Nuo 1 metų iki 3 vaikas TV gali žiūrėti 30 minučių per dieną.
Mokyklinio amžiaus vaikams televizorių galima žiūrėti po 1-1,5 val. per dieną.
Kuo anksčiau išmokykite vaiką naudotis nuotolinio valdymo pultu, taip įteigsite, kad televizorius yra valdomas daiktas, o ne kažkokia būtybė, nuolatos kalbanti, rodanti ir gyvenanti namuose.
Įrodyta, kad vaikų psichiką labiausiai paveikia ne trileriai ar siaubo filmai, bet fantastinės dramos apie kosminę ateitį ir visatos katastrofas bei psichologiniai filmai apie išsiskyrimą, vienatvę, praradimus.
Apie 60 cm įstrižainės televizorių reikėtų statyti 80-90 cm aukštyje ir žiūrėti iš 3 m atstumo.
Kai vaikas žiūri televizorių tamsoje, kambaryje įjunkite šviesą. Labiausiai nervų sistemą dirgina televizoriaus žiūrėjimas naktį.
Neleiskite vaikui žiūrėti televizoriaus iš apačios (sėdint ant grindų).
Kambarį, kuriame yra televizorius, dažniau vėdinkite.
„Mamos žurnalas“
