Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Ar verta šiais laikais, kai nė vieni namai neįsivaizduojami be televizoriaus ar kompiuterio (o kur dar planšetės, išmanieji ir visokios kitokios informacinių technologijų gudrybės), vis dar diskutuoti apie jų naudą arba žalą? Manau, kad taip. Ypač kol vaikai dar visai maži ir kol filmukų nemoka ar negali įsijungti patys…
Prof. Roma Jusienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro (PTMC) vedėja ir mokslo darbuotoja, psichologė psichoterapeutė
Buvimo prie televizoriaus įtaką vaikų raidai ir psichikos bei fizinei sveikatai psichologai, gydytojai, visuomenės sveikatos specialistai Vakarų šalyse tyrinėja jau pusę amžiaus. Nuo tada, kai televizorius tapo prieinamas daugumai šeimų. Prieš du dešimtmečius imta tyrinėti ir buvimo prie kompiuterio įtaka.
Taigi dabar neabejojama dėl kelių akivaizdžiai įrodytų tiesų.
• Daugiau laiko prie TV ekranų praleidžiantys vaikai turi antsvorio. Daug laiko prie kompiuterių būnantiems vaikams tai beveik negresia. Kodėl? Pirma, valgyti prie televizoriaus kur kas patogiau, nei prie kompiuterio (kai rankos užimtos klaviatūra). Antra, neretai mamos įjungia TV vaikams, kai nori juos priversti valgyti. Trečia – ir tai laikoma svarbiausia priežastimi – dauguma per TV rodomų reklaminių vaizdų (patraukliai ir apetitiškai rodomi produktai ar patiekalai) skatina valgyti…
• Labiausiai neigiamos įtakos turi per TV transliuojamos smurtinės scenos ir kompiuteriniai smurtiniai žaidimai. Be to, jeigu dar galima abejoti, kad buvimas prie ekranų nebūtinai „padaro“ vaikus problemiškais, tai tikrai neabejojama, kad jei problemų (uždarumo, negebėjimo bendrauti, impulsyvumo, mokymosi sunkumų, nedėmesingumo ir kitų) jau yra, buvimas prie ekranų jų nesprendžia, o dar didina. Tyrinėjant mokyklinio amžiaus vaikus ir paauglius bei jaunuolius, tapo aišku, kad jeigu jiems leidžiama – ar tiesiog nedraudžiama – žiūrėti ir žaisti, ką nori, be to, jeigu jie ir taip neturi su kuo pabendrauti (nes tėvai užsiėmę ar jų tiesiog nuolat nėra), ir jeigu jie neturi kitokios mėgstamos veiklos, nėra ko stebėtis, kad ilgainiui aplinkinis realus pasaulis jiems tampa visiškai neįdomus ir net atgrasus, priešiškas.
• Svarbiausia – ir visame pasaulyje jau keletą dešimtmečių specialistų skelbiama žinia – pati buvimo prie bet kokio ekrano trukmė yra didžiausias rizikos veiksnys. Pagrindinis principas, kurį tėvams rekomenduoja mažų vaikų gydytojai ir psichologai: kuo vėliau ir kuo mažiau sodinti vaiką prie TV, kompiuterio ar kito IT prietaiso. Todėl daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių šalių stengiamasi ne tik cenzūruoti, ką galima rodyti mažiems vaikams, bet ir griežtai nurodoma buvimo prie ekrano trukmė: iki dvejų metų – 0 val., priešmokyklinio amžiaus vaikams ir net vėliau – ne daugiau kaip 2 val.
Prof. Roma Jusienė
Kaip sekasi laikytis šių rekomendacijų mažų vaikų tėvams Lietuvoje?
Mes, grupė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto PTMC mokslininkių psichologių nuo 2009 metų vykdome tęstinį ankstyvosios vaikų savireguliacijos įgūdžių raidos tyrimą (kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. MIP-014/2012).
Daugiau nei 250 šeimų nuolat dalinasi informacija apie savo vaikų raidą.
Iš pradžių kas pusę metų, vėliau – kas metus prašėme mažųjų mūsų tyrimo dalyvių mamų atsakyti įvairius klausimus apie vaiko artimiausią aplinką, įprastą dienotvarkę, elgesio ypatumus. Kai mažyliams sukako ketveri, paprašėme šeimų atvykti į susitikimą su mumis, tyrėjomis.
Pasiūlėme vaikams įdomių užduočių, kurios leido mums įvertinti priešmokyklinukų samprotavimo gebėjimus bei savireguliacijos įgūdžius. Be to, stebėjome ir vertinome keturmečių dėmesingumą testavimo metu.
Kai mažyliams buvo dveji ir treji metai, mamų klausėme, kiek vidutiniškai laiko per dieną jų vaikas praleisdavo prie TV ar kompiuterio, žiūrėdamas animacinius filmukus, reklaminius klipus ar ką kita.
Pasirodo, per metus pokyčių beveik nebuvo – ir dvejų, ir trejų metų amžiaus vaikai prie įjungto ekrano praleidžia beveik pusantros valandos per dieną (vidutiniškai 86 minutes). Nenuostabu, tačiau gaila, kad kuo dvimečiai ilgiau praleisdavo prie ekrano, tuo ilgiau filmukus žiūrėdavo ir būdami trejų metų amžiaus.
Du trečdaliai (maždaug 65 proc.) dvimečių ir trimečių, pagal mūsų tyrimo duomenis, prie ekranų praleisdavo nuo pusės valandos iki dviejų valandų per dieną. 16 proc. dvimetinukų ir 15 proc. tų pačių vaikų, kai jiems buvo treji metai, prie ekrano būdavo daugiau nei dvi valandas per dieną! Ir tik beveik penktadaliui mažylių tėvai prie ekranų leisdavo būti mažiau nei pusvalandį. Na, kaip mes, lietuviai, mėgstame, galime „pasidžiaugti“, kad nuo didžiųjų šalių šiuo požiūriu neatsiliekame.
Australijos dvimečiai-trimečiai, jų tėvų teigimu, prie ekranų vidutiniškai praleidžia 84 minutes, o Jungtinių Valstijų mažyliai – vidutiniškai 95 minutes. Lyg ir nėra ko nerimauti – vidutiniškai rekomenduojamų dviejų valandų neviršijame? Deja, tiesa ta, kad mūsų, kaip ir daugelio kitų mokslininkų, tyrimuose vaikų buvimo prie ekranų trukmę vertino patys tėvai (tiksliau – mamos)…
Todėl visai tikėtina, kad mamos truputį sutrumpino, tikrai ne pailgino, nurodydamos, kiek maždaug laiko jų mažylis būna prie TV ar kompiuterio. Pastebėkime ir tai, kad trejų metų vaikams dvi valandos – jau leidžiama, dvejų metų vaikams – dar ne… Pagaliau, kaip parodė mūsų tyrimo rezultatai, kaip tik dvimečių buvimo prie TV ir kompiuterių ekrano trukmė siejosi su didesniais probleminio elgesio įverčiais ne tik po metų, bet ir vėliau.
Taigi, ką atskleidė mūsų tyrimas, kai dvimečių ir trimečių filmukų žiūrėjimą susiejome su jų temperamentu, elgesio ir emociniais sunkumais, samprotavimo gebėjimais ir savireguliacijos įgūdžiais?
• Berniukai ir mergaitės nesiskiria pagal laiko, leidžiamo prie TV ar kompiuterių ekrano, trukmę. Deja, jau ir tokio ankstyvo amžiaus vaikų animacinių filmukų ar reklamų žiūrėjimas susijęs su didesniu vaikų svoriu. Kuo daugiau laiko dvejų metų vaikai praleido žiūrėdami filmukus, tuo didesnį kūno masės indeksą jie turėjo būdami 3 metų.
• Mažyliai, kuriems būdingas temperamento bruožas – neigiamas emocionalumas (t.y. jie stipriau, dažniau, intensyviau išreiškia neigiamas emocijas – pyktį, liūdesį, nusivylimą – ir jautriau bei stipriau reaguoja į aplinkos stimulus), būdami ir dvejų, ir trejų metų, daugiau laiko praleido prie ekranų. Visai tikėtina, kad labai emocionalius vaikus tėvai yra linkę raminti, įjungdami jiems filmukus per TV ar kompiuterį. Be to, šie vaikai, tikėtina, labiau „išsireikalauja“ to, ko nori. Taigi mamoms tikrai sunkiau atsispirti ir reikalavimui „įjunk man filmuką!“. Panašiai yra ir su savireguliacijos sunkumų turinčiais vaikais: dvimetukai, kuriems sunkiau sekasi reguliuoti savo elgesį, dėmesį ir emocijas, prie ekranų praleido daugiau laiko.
• Jau dvimečiai turėjo daugiau elgesio problemų (ypač dėmesio sunkumų), jei prie ekranų leido daugiau laiko. Gal galima būtų teigti ir kitaip: kuo daugiau vaikai turi elgesio problemų, tuo ilgiau tėvai jiems leidžia sėdėti prie ekranų? Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad ne. Vaiko temperamento bruožai (emocionalumas ir jautrumas) iš dalies gali paskatinti tėvus leisti mažyliui ilgiau žiūrėti animacinius filmukus, bet elgesio problemų turėjimas dvejų metų amžiuje nepaaiškina ilgesnės buvimo prie TV ar kompiuterio trukmės trejų metų amžiuje. Atvirkščiai, yra daugiau pagrindo manyti, kad kaip tik prie ekranų leidžiamas laikas ateityje gali prognozuoti didesnius elgesio problemų įverčius.
• Būtent tai patvirtino ir tolesni mūsų tyrinėjimai: prie ekranų praleistas laikas labai siejosi su mažesniais vaikų savireguliacijos įgūdžiais, kuriuos vertinome testavimo būdu. Kuo ilgiau dvimečiai ir trimečiai žiūrėdavo filmukus, tuo gebėjimas išlaukti, susivaldyti, kontroliuoti savo impulsus, kai jiems buvo ketveri, prastesnis. Be to, šie vaikai turėjo ir kiek mažesnius planavimo gebėjimus (apgalvoti galimas pasekmes, numatyti bent du žingsnius į priekį). Bendrai, valinga kontrolė (esminis savireguliacijos gebėjimas) buvo geriausia tų keturmečių, kurie net ir būdami trejų, jų mamų teigimu, filmukus žiūrėdavo ne daugiau kaip pusvalandį per dieną.
• Labiausiai nerimą kelia tai, kad kuo dvimečiai ilgiau žiūrėdavo filmukus, tuo daugiau, jų mamų teigimu, būdami dvejų ir net ketverių metų, šie vaikai turėjo streso simptomų.
O ar buvimas prie TV ar kompiuterių, konkrečiai – animacinių filmukų žiūrėjimas – turi kokios naudos?
Keletas labai rimtų išsamių tyrimų, atliktų kitose šalyse, parodė, kad akivaizdžios naudos nėra.
Pavyzdžiui, net jeigu šešiamečių buvimas prie kompiuterio yra įprasminamas ugdomaisiais žaidimais ar mokymusi naudotis kompiuteriu, po metų šių vaikų samprotavimo gebėjimai nebuvo geresni už tų vaikų, kurie to nesimokė. Beje, jie buvo prastesni už tų vaikų, kurie mokėsi visus tuos metus groti muzikos instrumentu arba solfedžio. Tiesa, kai kurie tyrimai rodo, kad tam tikrų ugdomųjų šviečiamojo pobūdžio laidų ar dokumentikos žiūrėjimas per TV siejasi su didesniu vaikų socialumu, socialinių situacijų supratingumu: tiesiog vaikai, kurių tėvai irgi daugiau dėmesio skiria bendravimui ir ugdymui, dažniau žiūri būtent tokias laidas.
Mūsų tyrime dalyvavusiems keturmečiams pasiūlėme atlikti intelekto testą, rodantį vaiko samprotavimo (konstrukcinio mąstymo) gebėjimus. Pasirodo, 2 ir 3 metų vaikų animacinių filmukų žiūrėjimas niekuo nebuvo susijęs su šių vaikų vėlesniais samprotavimo gebėjimais.
Akivaizdu, kad galime patvirtinti seną tiesą: gerai viskas, kas su saiku. Kalbant apie mažylių filmukų žiūrėjimą – iki dvejų metų nei filmukai, nei kitos IT gudrybės dar visai nereikalingi. Nuo trejų metų – ne daugiau kaip pusvalandis per dieną, o prieš mokyklą ir mokyklinio amžiaus vaikams – ne daugiau kaip dvi valandos.
Ir jeigu tik atlaikysime tą – neretai iš tiesų įkyrų – mažylių prašymą „įjunk man filmuką“, o vaikams pasiūlysime pažaisti ar nuveikti ką nors įdomaus (geriau – aktyvaus!), panašu, kad padėsime jiems ugdytis geresnius savikontrolės, elgesio, emocijų ir dėmesio reguliacijos įgūdžius. Žaisti „nemoka“ ar negali, ypač vieni, tik nerimaujantys vaikai. Tačiau tuomet, kaip rodo mūsų tyrimas, filmukų žiūrėjimas jiems nepadeda nusiraminti (patiriamo streso, kaip pastebi pačios mamos, ne mažėja, o tik daugėja net po dvejų metų).
Jokiu būdu atsakomybės nekrauname tik mamoms. Kaip neretai pastebi pačios mamos, tėčiai gal dar dažniau, likę su vaikais, dėl šventos ramybės įjungia jiems filmukus… Tačiau tiesa ir tai, kad tėčiai dažniau su vaikais užsiima ir aktyvia veikla, kurios taip reikia mažyliams. Bet apie tai pakviesime diskutuoti jau kituose straipsniuose.
„Mamos žurnalas“
