Pats televizorius – tik dėžė, svarbiausia – ką joje rodo. Kūdikiams ir mažiems vaikams iki 4 metų televizorius akiračio neplečia, tačiau gali būti malonumo šaltinis – daug spalvų, garsų, judėjimo. Televizorius gali plėsti akiratį, jei vaikas žiūri lavinamąsias laidas, lavinamuosius animacinius filmus, geografines ir panašias laidas. Tačiau vaikas turi būti ne jaunesnis, kaip 4 metų, kad suprastų šių laidų turinį. TV laidos gali lavinti ir daug mažesnius vaikus, tačiau mūsų televizijose tokių laidų mažai.
AGRESYVUS DAIKTAS NAMUOSE
Kalbamės su vaikų neurologe Aušra Vosyliene
Ar palaiminate duetą „kūdikis ir televizorius“? Ne paslaptis, kad dauguma tėvų tik džiaugiasi, kad kūdikis spokso televizorių ir neverkia.
Esu nusiteikusi prieš besaikį TV žiūrėjimą, o ypač kai tai daro vaikai. Daug rašoma ir šnekama, kad mokomoji-auklėjamoji TV reikšmė, palyginus su žala, yra labai menka. Tuo labiau nepritariu tandemui „kūdikis ir TV“. Kai kūdikis būdrauja, jam reikia tobulinti savo judesius, pažinimo, kalbos ir bendravimo įgūdžius. Šioje jo veikloje turi dalyvauti mama, tėtis, o ne TV. Kūdikiui miegant kambaryje neturėtų būti įjungto televizoriaus, nes jis spinduliuoja ir mirga. O mamai tuo metu, jei nėra skubių darbų, gal irgi naudingiau nusnūsti, kompensuojant nuolatinį miego stygių.
Juk kūdikius televizorius labai masina, ypač reklamos…
Kūdikius domina TV, nes ten kažkas mirga, keičiasi, sklinda garsai. Ypač intensyvi ši kaita reklamose, taigi jos „įdomiausios“ ir geriausiai įsimena. Kas gali pasakyti, kad reklama ko nors moko? Manau, atsakymas vienareikšmis.
Kokias laideles siūlytumėte žiūrėti mažam vaikui?
Paaugusiam vaikučiui TV žiūrėjimas turi būti trumpas ir „protingas“ – tai, ką jis pajėgia suprasti, be smurto ir agresijos. Gerai, kai šalia sėdi suaugęs žmogus ir gali atsakyti į visus klausimus, stebėti vaiko emocijas, aptarti. Teko nemažai išgirsti suaugusiųjų nuomonių apie „Teletabius“ – ir kvaili, ir nuolat kartoja tą patį, ir kalba ne taip. Žiūrėjau kartu su anūkais ir įsitikinau, kad vaikams jie suprantami, mėgstami, o kartojimas – kiekvieno išmokimo pagrindas. Pažiūrėkite, kiek kartų vaikas išberia ir sudeda į dėžutę daiktelius, kiek kartų atidaro ir uždaro spintelę ar duris.
Gal pastebėjote, kad vaikai, kurie daug laiko praleidžia prie televizoriaus, yra dirglesni, blogiau miega?
Manoma, kad TV žiūrėjimas – vienpusis, gana pasyvus veiksmas, maža duodantis naudos smegenų veiklai, tačiau gerokai nuvarginantis ir nervų sistemą, ir akis, ir kūną. Vaiko raidai būtinas judėjimas, o ne gulėjimas ar sėdėjimas persikreipus prieš ekraną, dažnai netinkamu nuotoliu, be pertraukų.
Konsultuojant ir gydant tikus, tėvai dažnai pažymi, kad vaikų tikai paryškėja žiūrint TV. Kartais TV sukelia baimes. Ilgas TV žiūrėjimas skatina agresyvų vaikų elgesį, žiaurumą ir nutukimą skatina ankstyvą rūkymą (paaugliai, kurie žiūrėjo televizorių 4-5 ir daugiau valandų per dieną apie 5 kartus dažniau pradėjo anksti rūkyti). Jei vakare vaikas žiūri TV iki pat miego, gali sutrikti nakties miegas.
Žinodamos, kokias „geras ir protingas“ laidas dabar rodo TV programos, net skirtas vaikams, mano nuomone, mes bukiname savo vaikus: užuot vakarą ar savaitgalį skyrę bendravimui, aktyviam poilsiui, bendriems žaidimams, knygoms ar darbams, mes spoksome televizorių. Manyčiau, kad TV darbuotojams ruošiant programas vaikams turėtų rūpėti ne komercija, o kas bus „įdėta“ į vaiką po jų laidos, be to, jie turėtų mokytis vaiko psichologijos.
Ar kūdikius ir mažus vaikus veikia nežiūrimas, bet visą dieną „dūzginamas“ televizorius?
Ne tik tiesioginis žiūrėjimas, bet ir nuolat namuose įjungtas TV trukdo vaikui. Ir ne tik dėl visiems žinomo spinduliavimo. Vaikas negali sukaupti dėmesio savo vaikiškai veiklai (vis įsiterpia reklama), dirginantys ir blaškantys nuolatiniai garsai ir vaizdai vargina jautrią, nesubrendusią nervų sistemą.
Neurologai mini traukulius, epilepsiją, provokuojamą mirgančios šviesos, taigi ir televizoriaus (vadinamoji televizinė epilepsija), priepuolius, provokuojamus tam tikrų besikartojančių garsų.
Įdomybės:
Tirta, ar TV žiūrėjimas skiepijimo metu sumažina vaikams skausmo pojūtį. Tirti penkiamečiai, ir išvada buvo gal netikėta – animacinių filmukų žiūrėjimas skiepo metu nei atitraukė vaikų dėmesį, nei sumažino skausmą.
Vaikų chirurgijos žurnaluose kalbama apie didelį pavojų, kurį kelia mažiems (dažniausiai 1-3 metų) vaikams – krentančius nuo stovo ar stalelio televizorius. Šios traumos paprasta būna sunkios.
Kalbama apie priklausomybę nuo TV, kompiuterio, taip kaip ir nuo kvaišalų. Norėčiau persakyti vieną mintį iš Stefan Klein knygos „Laimės formulė“: „Dažnai patiriamų emocijų poveikis panašus į tyškančius nuo skardžio vandens lašus: pavieniai lašeliai greit susigeria, tačiau ilgainiui didelis jų kiekis išgraužia upelio, vėliau – upės vagą. Smegenų pokyčiai prasideda smulkiausiose jų dalyse – neuronuose, bet palaipsniui įpročiai gali pakeisti ištisas smegenų sritis“.
Taigi paspaustas TV pulto mygtukas jau duoda atitinkamą signalą smegenims. Todėl labai siūlyčiau nesudaryti nuo mažens vaikams sąlygų tapti priklausomais nuo agresyvaus daikto namuose.
TV ŽIŪRĖJIMAS VAIKUI – DIDELIS DARBAS
Kalbamės su pediatru doc. Algimantu Vingru
Kokios televizoriaus žiūrėjimo normos – kiek minučių ar valandų gali žiūrėti įvairaus amžiaus vaikai?
Vaikus prie televizoriaus žiūrėjimo pripratina tėvai ir vyresni vaikai. Ir tai – nieko gero, nes žiūrėdamas TV vaikas yra pasyvus, nejuda, o judėjimas jam gyvybiškai svarbus. Tik judėjimas užtikrina vaiko fizinį pajėgumą ir realių, o ne paveikslėliuose (kaip televizoriuje ar kompiuteryje) įspūdžių gausą. Televizoriaus žiūrėjimas – pasyvus laiko leidimas. Vaikas, įpratęs žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuterinius žaidimus, jų nori vis daugiau ir daugiau. Amerikiečių mokslininkai yra įrodę, jog televizoriaus žiūrėjimas ir kompiuteriniai žaidimai yra viena iš vaikų viršsvorio ir nutukimo priežasčių. Žiūrintys televizorių mažiau valgo sveiko maisto (daržovių, vaisių), o daugiau – miltinių produktų ir greito maisto, geria limonado.
Televizorius nekenks, kai:
4-7 metų ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams neleisite žiūrėti ne jiems skirtas laidas, o jiems skirtas laidas leisite žiūrėti ne dažniau kaip 2-3 kartus per savaitę ir ne ilgiau kaip 20-30 min.
Nežiūrėsite televizoriaus vaiko iki 3 metų, ypač kūdikio kambaryje, nes triukšmas, mirgantys vaizdai bei elektromagnetinis laukas (ypač jei lovytė yra arti televizoriaus) labai vargina vaiką. Prie televizoriaus vaiko miegas būna neramus, negilus, nepilnavertis. Jau 10-12 mėn. kūdikis spokso į judančius ir švytinčius vaizdus, ir tai taip vargina akis, formuoja žvairumą.
Neleisite bet kurio amžiaus vaikams žiūrėti vaizdo klipų, nes jie labai vargina akis.
Sveikiems, stipriems mokyklinio amžiaus vaikams, anot docentės G. Jusaitienės, televizorių patartina žiūrėti 3-4 kartus per savaitę, ne ilgiau kaip 1-1,5 val. Dirglios, jautrios nervų sistemos, dažnai sergantiems vaikams, turintiems nedidelio laipsnio (iki 3,0 dioptrijų) neprogresuojančią trumparegystę, televizoriaus žiūrėjimas turi būti ribojamas. Jiems televizorių galima žiūrėti 1-2 kartus per savaitę – šeštadieniais ir sekmadieniais.
Didžiosios Britanijos mokslininkai pranešė, kad paaugliai, daugiau kaip 4 val. per vakarą praleidžiantys prie televizoriaus, labiau linkę nusikalsti, vartoti narkotikus ir atsiriboti nuo visuomenės. Jie tampa priešiški visuomenei, izoliuojasi nuo tėvų.
Anglijos ir Velso mokyklose apklausus 20 tūkstančių abiejų lyčių paauglių, ilgai ir nuolatos žiūrinčių televizorių, paaiškėjo, kad jie labiau izoliuojasi nuo tėvų ir aplinkinių, jaučia nusivylimą. Manoma, kad šiems jaunuoliams susidaro mąstysena, trukdanti aktyviai dalyvauti gyvenime, mokytis, dirbti, gyvenimo kelyje rasti savo vietą ir už ją kovoti.
Tiriant akis prieš ilgalaikį televizoriaus žiūrėjimą ir po jo, aptikta, kad televizorius jas išvargina greičiau nei kiti su regėjimu susiję darbai, pvz., skaitymas.
Kokiu atstumu vaikas turi sėdėti nuo televizoriaus jį žiūrėdamas?
Vienas ar keli televizoriai yra kiekviename bute. Negerai, kai jie pastatomi bet kur ir bet kaip. Taip atsitinka dėl to, kad stokojama higienos žinių. Eksploatuojant televizorių reikėtų atsižvelgti į šiuos reikalavimus:
Televizorius, kurio įstrižainė 39-74 cm turi būti pastatomas 80-90 cm aukštyje ir ne arčiau kaip už 3 m nuo žiūrovo.
Vaizdas ekrane turi nemirgėti, be „krentančio sniegučio“, pakankamai šviesus ir kontrastingas.
Kontrastas tarp šviesaus televizoriaus ekrano ir kambario apšvietimo turi būti kuo mažesnis.
Prieš žiūrėjimą kambarį reikia gerai išvėdinti.
Televizorius turi būti reguliuojamas greitai, geriausia nuotolinio valdymo prietaisu, nes elektromagnetinis laukas nuo spalvoto ekrano viršija normą esant už 50 cm nuo jo.
Ar kenkia tik žiūrimas, ar ir veikiantis, „dūzgiantis“, bet nežiūrimas televizorius, pvz., kai vaikas miega?
Taip kenkia, nes vaikas, nepriklausomai nuo amžiaus, geriau pailsi, kai miega „ramiame“ kambaryje – jame garsų neturi skleisti nei televizorius, nei veikiantis kompiuteris, nei kiti elektromagnetinį lauką sukuriantys prietaisai (įvairaus galingumo muzikos centrai, elektriniai instrumentai).
Ar gali būti televizorius tame kambaryje, kur vaikas miega?
Gali, tačiau jis neturėtų būti įjungtas, kai mama tvarko kambarį ar dirba kitus būtinus buities darbus, ir čia pat žaidžia mažylis. Nuolatiniai garsai, vaizdai, nors, atrodo, vaikas televizoriaus ir nežiūri, jį vis vien išvargina, blaško.
Ar televizorių žiūrėti užtamsintame kambaryje, ar apšviestame?
Dabartiniai televizoriai yra tiek tobuli, kad jų nevalia žiūrėti užtamsintame kambaryje. Kambario apšvietimo ir televizoriaus ekrano kontrastas turi kuo mažiau skirtis. Taip žiūrint mažiau vargsta ir vaikų, ir suaugusių akys.
Ar televizorius vargina vaiko nervų sistemą?
Taip, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus. Televizijos laidų žiūrėjimas suaugusiajam, o ypač vaikui, yra įtemptas darbas. Dirba ne tik akys, bet ir nervų sistema (jautresniems vaikams atsiranda įvairios neurozės, nevalingi monotoniški judesiai). Ilgai nepatogiai sėdint formuojasi netaisyklinga laikysena. Nuolat pervargstant akims atsiranda įvairūs regos sutrikimai.
Koks televizorius geriau: plokščiaekranis, normalus, dideliu ar mažu ekranu?
Geriausias yra plokščiaekranis skystųjų kristalų (plazminį) monitorių turintis televizorius. Toks televizorius mažiausiai vargina akis. Žiūrint vaizdą dideliame ekrane, jis geriau suvokiamas, mažiau vargsta akys. Bene geriausiai daugumai nedidelių butų kambarių tinka 52-72 cm ekrano įstrižainės televizoriai.
Ką daryti, kai vaiko neįmanoma atplėšti nuo televizoriaus?
Kad taip neatsitiktų, visi šeimos nariai neturėtų būti televizoriaus vergais. Prisiminkite, kiek kartų vaikui patarėte pažiūrėti televizorių, kad jis Jums netrukdytų, kad neprašytų išleidžiamas į kiemą. Kiek kartų metėte visus namų ruošos darbus ir puolėte žiūrėti „Laukinio angelo“ ar kitos muilo operos, o kai prie Jūsų priėjo vaikas, neatkreipėte į jį dėmesio.
Kodėl vis dažniau gydytojai pataria: „Išjunkite televizorių“?
Jau 2 metus JAV rengiamos kampanijos „Išjunk savo televizorių“. Jose dalyvauja milijonai žmonių.
Akcijos tikslas – sumažinti hipnotinį televizijos, videofilmų poveikį. Suaugusieji, grįžę iš darbo, sėda prie televizoriaus, nebeskiria dėmesio savo vaikams. Pastarieji seka tėvų pavyzdžiu – nuo mažens tampa pasyviais stebėtojais. JAV medikai kartu su paramos šeimai ir vaikams grupėmis įrodė, kad televizijos žiūrėjimas vidutiniškai 4 val. per dieną trukdo pasirūpinti savo fizine būkle, rasti laiko kitai veiklai.
JAV fizinės sveikatos ir sporto tarybos pirmininkas, buvęs profesionalus krepšininkas T. McMillenas teigia, kad amerikiečių vaikai šiuo metu yra labiau nutukę nei prieš dešimtmetį ir taip atsitiko dėl to, kad laisvalaikį praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio, užuot žaidę gryname ore.
SVARBIAUSIA – NEŽIŪRĖTI IŠTISAI
Kalamės su vaikų psichologe Erika Kern
Ar parinkti vaikams programas, kurias žiūrėti?
Aš šiuo klausimu tokia pesimistė, kad vargu ar galiu gerai patarti. Jei sakysiu „taip“ – tai beveik neturiu atsakymo, kurias laidas nurodyti. Gal per mažai žiūriu televizorių, bet laidų, kurias norėčiau patarti žiūrėti vaikams lietuvių kalba, beveik neprisimenu. Jei sakysiu „ne“, vadinasi, duosiu leidimą žiūrėti viską, ką rodo. Patarti vaikams šiek tiek vis dėlto reikėtų, bet dar geriau – kuo nors juos užimti. Vaikai labai vertina tai, kaip Jūs elgiatės ir ką Jūs žiūrite. Jei Jūs patys žiūrite visa, ką pateikia televizorius, be atrankos, įskaitant muilo operas ir „muilo“ laidas, kaip tada galite reguliuoti, ką žiūri Jūsų vaikai? Jei patys neatsitraukiate nuo televizoriaus, kodėl „kažkuo naudingesnio“ turėtų užsiimti vaikai? Tad atkreipkim dėmesį į save.
Ar toleruojate televizorių vaiko kambaryje?
Taip, jei vaikas ir suaugusieji sutaria, kiek ir kada žiūrimas televizorius, ir šių susitarimų laikosi. Jei nesutaria – tada ne.
Ar laidas ir filmus žiūrėti kartu su vaiku? Komentuoti?
Galite, tačiau neprivalote. Komentavimas man kažkodėl asocijuojasi su moralizavimu. Jei reikia vertimo – kitas reikalas. Jei laidas kažkodėl reikia komentuoti, gal jų vaikui tiesiog nereikia žiūrėti? Jūsų komentarų vaikas žiūrėdamas televizorių nelabai girdės. Ir dar – paklauskite savęs, kaip Jūs jaustumėtės, jei kas nors sėdėdamas šalia komentuotų ir aiškintų visa tai, ką rodo televizorius. Daugumą tai erzintų, tik nedaugeliui tai patiktų. Tikėtina, kad panašiai ir vaikams, tik jie ne visada drįsta pasakyti tėvams. Vaizdų ir turinio komentavimas gali parodyti vaikui, kad jis „per žioplas“ pats suprasti. Šis jausmas tikrai nepadeda vaikui formuoti teigiamo savęs vertinimo. Tad geriau parinkite vaikui tokias laidas, kurias jis gali suprasti pats. Jei žiūrėdamas filmą ar laidą vaikas domisi, klausia ir diskutuoja apie tai, ką mato – galite lietis į valias, nes tai praplečia vaiko akiratį bei stiprina Jūsų, kaip draugų, ryšį.
Kaip pateisinate televizorių, kaip vaiko užimtumo ir auklėjimo priemonę?
Vaiką auklėja tėvai, televizorius jo neauklėja. Vertybės, kurias rodo filmai, net animaciniai filmukai, ne būtinai sutampa su šeimos vertybėmis, tačiau tai nereiškia, kad vaikas turi perimti vertybes iš televizoriaus. Kartais mes pernelyg lengva ranka „suverčiame“ kaltę televizoriui, bet ar iš tiesų televizorius lemia tai, kad tėvai ir vaikai atitolsta, ar ne priešingai?
Kaip vaiko užimtumo priemonė televizorius gali būti, tačiau ši priemonė turi būti ribota. Kartais tai vienintelis būdas, kurį mama randa, kad nelaikytų vaiko ant rankų ir išvirtų pietus, tad nemanau, kad turime būti labai griežti. Žinoma, kad yra kitų būdų, televizorius – lengviausias, patogiausias, greičiausias būdas kuo nors užimti vaiką, tačiau nekokybiškas. Geriau tokio užėmimo vengti, tačiau leiskime mamoms šiek tiek atsipalaiduoti, gali gi jos kartais sau leisti ir nebūti tobulomis.
Kas geriau: geras filmas ar kelios valandos dūkimo lauke?
Man atrodo ir tas, ir tas. Tačiau geras filmas gryno lauko ir fizinio aktyvumo neatstoja. Priešingai, geras pabuvimas lauke gali atstoti ir geriausią filmą.
Kada leisti žiūrėti televizorių – prieš pamokų ruošą ar po?
Geriausia taip, kaip geriau Jums ir vaikui. Jei vaikas neprisiverčia ruošti pamokų, galite sumanyti tokį motyvavimo būdą – paruoši pamokas, tada jau gali žiūrėti televizorių. Tačiau po mokyklos pailsėti irgi reikia. Jei nėra problemos su pamokomis, tada didelio skirtumo, kada žiūrėti televizorių nėra. Svarbiau, kad vaikas nežiūrėtų jo ištisai.
„Mamos žurnalas“
JAV moklslininkai irode, kad televizorius bukina zmogu, tad vaika aplamai reiketu laiktyti toliau nuo TV, nes tai stabdo jo vystimasi, mastyma…. Nekalbant jau apie kvaiilinanciu ir blogu iprociu skiepijanciu laidu ziurejima.