Seną posakį, kad nėštumas ir gimdymas yra tik moters reikalas, jau seniai įkišome į stalčių. Tai praeitis, kuri nebesugrįš. Dabar gimdyti ruošiasi, gimdo ir atsigauna po gimdymo dviese.
Apie vyrus gimdymuose kalbamės su Kauno ligoninės akušere Raminta Kabelkaite. Kurie gimdė su šia akušere, tikrai jos nepamirš dėl nuoširdaus bendravimo ir jautrumo. Šios savybės labai reikalingos, kai duris nedrąsiai praveria gimdančiųjų porelė.
Žodis Ramintai.
Domėkitės, bet ne svetima patirtimi
Vaiko gimimas šiais laikais tapo suskirstytas, tarsi su etiketėmis.
Yra tie, kuriems tai antras ar trečias gimdymas. Jiems tenka „ne pirmas, vadinasi, šitie jau viską žino“ etiketė.
Ir yra tie, kurie gimdo pirmą kartą. Atvažiuoja tokia šeima į gimdymo namus ir sako – „mes pirmakarčiai, nieko nežinome, visko bijome“. Tarsi numenkina save, permeta atsakomybę tik personalui – imkite mus už rankyčių ir veskite, nes mes bejėgiai.
Noriu poras padrąsini. Veikite, darykite, ruoškitės, švieskitės ir domėkitės gimdymu ir kūdikio auginimu visus 9 mėnesius – juk šitas vaikelis jūsų!
Sutinku, informacijos daug, todėl reikia atsirinkti tokią, kuri naudinga ir aktuali konkrečiai porai. Nebūtina domėtis, kokie eteriniai aliejai tinkami gimdykloje, jeigu tai ne jūsų tema, tačiau tikrai verta susipažinti, kaip veikia kūnas gimdymo metu ir kokios praktikos yra veiksnios.
Tuos, kuriuos atbaido informacijos perteklius, nuraminsiu, kad visa informacija apie gimdymą, žindymą, pogimdyminį periodą kartojasi. Atrodo, apie tai sukurta tūkstančiai straipsnių, forumų, laidų, bet pasigilinus – tai tas pats per tą patį. Čia noriu stabtelti ir pirmiausia pakviesti įsivertinti savo poreikius, nes tuomet ir pasiruošimas bus skirtingas. Yra moterų, kurios nori gimdyti kuo natūraliau, o kitoms nesvarbu kaip, „svarbu tik nenumirti“.
Labiausiai nepatariu remtis kitų šeimų patirtimi, nes tai svetimi batai, jų neverta matuotis. Jūs nežinote, kaip bus jums. Ar tai būtų pasakojimai, kaip jie gimdė, ar kaip žindė, – tai jų patirtis. Negalime suplanuoti, kaip bus mums, ypač, kalbant apie gimdymą.
Geriausi namų darbai prieš gimdymą – išsikalbėti, išsakyti lūkesčius vienas kitam, išmokti masažavimo, mankštų ir ką galite daryti su partneriu tik dviese. Tai nėra didelių žinių reikalaujančios technikos, tačiau jos labai padeda.
Gimdymas yra fiziologinis procesas, kūnas žino, kaip gimdyti, nors niekada to nedarė, todėl pirmiausia reikia pa(si)tikėti savo kūnu.
Domėkitės ne tik gimdymu – gyvenimas tęsis ir po jo
Kita gimdančios poros klaida – per daug įsigilina į gimdymą, o nepasidomi, kaip reikės prižiūrėti naujagimį, jį žindyti.
Tikisi – gal pamokys gimdymo namuose? Taip, tačiau yra keli „bet“.
Nors gimdymo stacionaras yra ta vieta, kurioje mokome, supažindiname, padedame, tačiau realybė būna kur kas kitokia: kartais prižiūrint kelias moteris skyriuje po gimdymų jaučiasi lyg jų būtų pora dešimčių. Aš labai mėgstu pasakoti ir dalintis, tačiau ne visada yra kada, o ir su šeima ne visada pavyksta užmegzti ryšį. Kai pradedu pasakoti, porai kyla klausimų, o kai atsakau, atsiranda kitų. Visko, ko žmonės mokosi 9 mėnesius, neišmokysi per kelias valandas.
Darna tarp vyro ir moters yra svarbiausia
Svarbiausia, manau, yra darna tarp gimdančios poros. Jie kartu per gimdymą praleidžia daugiausiai laiko. Vyras yra tas žmogus, kuris savo moterį matė visus devynis mėnesius nepaliaujamai ir žino, kur uždėti ranką, kad moteris atsipalaiduotų, ir atvirkščiai – kur rankos nedėti, nes moteris tik susinervins.
Per gimdymą poros paleidžia emocijas, nes tai ribinė situacija. To reikia tikėtis, tam pasiruošti.
Labiausiai mane nustebino atvejis prieš kelis mėnesius. Moteriai buvo atliktas cezaris, ji palatoje bandė vaikutį žindyti. Šiandien cezario pjūvis yra romantizuotas, atseit „vienas du – ir vaikas ant rankų“. Deja, tai yra viena sudėtingesnių operacijų, nes prapjaunami net 7 sluoksniai, kūnas patiria šoką. Kai baigiasi nejautros poveikis, moterims skauda, jos sunkiai keliasi. Tada labai reikalinga vyro pagalba.
Bet grįžkime prie mano pasakotos istorijos. Ta mama labai stengėsi žindyti, dėjo prie krūties vaikelį, o vyras tuo tarpu gulėjo kitoje lovoje ir naršė telefone. Sakau – pažiūrėkite, jūsų moteris žindo, gal galėtumėte padėti telefoną, nes reikės jūsų pagalbos. Jis atkirto – tai, kad puikiai pati tvarkosi, o jūs tam čia ir esate, kad padėtumėte. Taip, mes esame, tačiau visada mokau šeimas – kuo daugiau įsitrauks patys ir susikurs savo rutiną, tuo lengviau bus grįžus į namus, nes namuose akušerės, kuri gali užsukti pagal poreikį, nebus.
Pavakare užsukau pas juos, vaizdas buvo tas pats – vyras vėl gulėjo su telefonu rankose. Atmintyje iki šiol nešiojuosi tą vaizdą: mama po pjūvio, vargais negalais stengiasi vaikelį žindyti, o vyras prie telefono „skrolina“.
Kaip mes, kaip žmonija, atėjome prie tokio taško – gimsta tavo vaikas, tu su juo turėtumei pažindintis, o tu sėdi prie ekrano?
Džiugu, kad tokių atvejų nėra daug. Vis dėlto dalyvavimas vaikučio gimime pažadina tėviškus instinktus. Gražu matyti, kaip vyrai po gimdymo asistuoja moterims. Kai vyras paima savo naujagimį ant rankų, nukrinta visos kaukės, visi šarvai. Vyras pasirodo toks trapus, toks tyras. Įvyksta didžiausia gyvenimo misterija. Neretai mes, akušerės, esame tas laidininkas: skatinantis, drąsinantis paimti savo mažylį ant rankų, būna – įduodi tą rožinį žmogutį į rankas, ir kažkas palatoje pasikeičia. Tada norisi būti nematoma, bet kartu ir labai gera būti tokio intymaus virsmo dalimi.
Visi garsių vyrų komentarai apie tai, kaip pasikeitė jų gyvenimai ir suvokimai tapus tėčiais, yra absoliuti tiesa. Jie iš tiesų pasikeičia. Gimsta iš naujo –nebe kaip vyrai, bet kaip tėčiai.
Kaip įsitraukti į procesą
Ar ruošėsi, ar ne, visus tėčius kviečiu įsitraukti į gimdymo procesą. Rodau, kokias vietas moteriai masažuoti, ką daryti, kad sumažėtų sąrėmių skausmas. Po kurio laiko ateinu pažiūrėti, kaip sekasi. Čia irgi įvairovė: vieni vyrai atkakliai vykdo, ką parodžiau, kiti, kaip jau sakiau, ant foteliuko kojas ištiesę, panirę į telefoną. Tada pasakau, kaip vaikams: „Dar kartą pamatysiu, atimsiu“ (juokiasi).
Visada, jeigu matau, kad vyras nelabai randa sau vietos, nesijaučia patogiai, stengiuosi jį įgalinti. Žodžiai „padarykite tą arba aną“ jiems suteikia aiškumo. Pavyzdžiui, skiriu vyrą būti „vandens ministru“ – rūpintis, kad moteris visada būtų atsigėrusi ir užkandusi.
Telefonai labai reikalingi, bet su saiku
Pats telefonas tikrai niekuo dėtas ir jų nesurinkinėsime, kaip mokykloje prieš pamokas. Kaip tik skatinu naudotis telefonu praktiniais tikslais. Pavyzdžiui, kai mokau, kaip pridėti naujagimį prie krūties ir kaip atrodo taisyklingas apžiojimas, siūlau nufilmuoti. Nes tai jūsų kūdikis su savo anatomija ir jūsų krūtis su savo anatomija – tai jūsų gyvenimas, o ne svetimi filmukai iš „jutubo“.
Kitąsyk manęs paprašo, kad parodyčiau, kaip imu ar laikau mažylį, koks judesys – jie nusifilmuoja, nusifotografuoja ir mokosi, kol atsiras įgūdis. Viskas gerai su telefonais, kai jie naudojami saikingai.
O gal tegul neina?
Vyrai į gimdymo skyrius atėjo prieš daugiau nei 30 metų. Keitėsi laikmetis, gimdančios moterys troško švelnumo, jaukumo, saugumo, ieškojo tam būdų. Norėjo, kad gimdymas būtų šeimos šventė, o ne moters pasitinkamas vienatvėje tarp baltų sienų. Idėja „vyras gimdyme“ tapo savaime suprantama, kitaip nebeįsivaizduojame. Kad moteris atvažiuotų gimdyti viena, tikrai reta.
Gimdymo namai keičiasi ir prisitaiko, kad suteiktų poroms komfortą. Mūsų ligoninėje įrengtos pogimdyminės šeimos palatos yra su dvigulėmis lovomis, tualetais ir dušais, kad poros jaustųsi visiškai kaip namie. Palatose patogu susirinkti visai šeimynai, kartu ir su vyresniais vaikais. Neribojame, jei šeima su vyresniais vaikais nori likti nakvoti ir taip pažindintis su nauju šeimos nariu.
O ar eiti vyrui į gimdymą, ar neiti – turi būti abipusis sprendimas. Nei vyras, nei moteris neturėtų vienas kito versti. Kartais skaitau moterų istorijas ir matau, kad yra toks tarsi „mados“ reikalas. Vis dėlto kai į gyvenimą ateina naujas žmogutis, ne „trendai“ ar mados turėtų būti svarbūs, o tarpusavio ryšys. Kartais girdžiu, kaip moterys sako: „Jau aš tai saviškiui prisakiau, kad būtų“. Tokiais atvejais kviečiu pokalbiui: kodėl moteris nori, kad vyras būtų gimdyme? Ar jis pats to nori?
Yra tekę patirti ir atvirkščią situaciją, vyras labai norėjo dalyvauti vaikelio gimime, tačiau būsima mama abejojo, nors tai ne pirmas gimdymas. Kadangi pažinojau abu, vyrui tiesiai šviesiai pasakiau, kad gimdyme vis dėlto yra svarbiausia ji, o ne jis, kad pirmiausia turėtų būti paisoma jos noro.
Yra tekę per stūmimo laikotarpį matyti, kaip vyras žalėja ir pilkėja. Tada tiesiai šviesiai sakau: „Jeigu bloga, evakuojatės iš gimdyklos, pasėdite, pastovite, pakvėpuojate. Mano darbo vieta čia, prie moters kojų, ir jeigu jūs krisite, aš tikrai jūsų nepagausiu“.
Užgimimo momentu mes susitelkiame į vaikutį. Nenorime galvoti apie alpstantį vyrą. Ir fiziškai akušerė nesuspės pagauti vyro, būdama prie moters kojų
Yra buvę situacijų, kai vaikutis jau užgimsta, aš priiminėju, žiūriu į vaikelį ir vis šūkčioju: „Tėti, ar jums viskas gerai? Man jūsų spalva nepatinka. Eikite prisėsti. Nenukriskite.“
Gimdymas nukerta kojas ne tik tėčiams, bet ir mes, akušerės, pavargstame. Yra buvę, kad mama ilgai stanginosi, visi vandenį neša jai, aplink šokinėja, o man jau akyse temsta, suprantu, kad pastarąsias 3 valandas nebuvau nė sumirksėjusi.
Nepamirštami gimdymai
Neseniai priėmiau fantastinį gimdymą, tokie įstringa kaip etalonai. Šeima savo ketvirto vaikelio susilaukė vandenyje. Gimdė vonioje, aš priėmiau (dirbu su vandeniniais gimdymais, viliuosi, kad šeimų, kurios gimdo vandenyje, bus daugiau).
Tėtis atvažiavo tiesiai į gimdymą, o kadangi vaikelis ketvirtas, po 2 valandų jau susitikome šiapus pilvo. Visi apsikabinome. Buvo nuostabus vaikučio gimtadienis. O kai pradėjau rūpintis, kokią palatą skirti, moteris sako – man paprastą, nes vyras išvažiuos pas kitus vaikus.
Tuo noriu pasakyti, kad ryšys ir harmonija tarp vyro ir moters nebūtinai yra laikymasis kartu kelias paras. Ir kad nekokybiškas buvimas kartu (kaip jau apkalbėtas telefono naršymas) nebus tiek vertas, kiek aktyvus, atsidavęs vyro dalyvavimas, kad ir trumpai.
Apibendrinimas – vyrai, jūs nuostabūs
Kelių dešimtmečių patirtis, kai vyrai dalyvauja gimdymuose, rodo – tai geriausia, kas galėjo būti. Šeima atvažiuoja į gimdymo namus švęsti savo vaiko gimtadienio, tikrojo, vienintelio. Paskui mes tik kartojame gimtadienio šventimą, bet tikrasis gimtadienis yra būtent gimdymo kambaryje.
Man labai smagu, kad absoliuti dauguma šeimų yra darnios.
Labai džiaugiuosi ir dulomis, kitais gimdymo palydovais, pavyzdžiui, mama ar sese. Mūsų ligoninėje esantys gimdymo kambariai erdvūs, tad visi išsiteksime jeigu to nori mama.
Jau nebesugrįš laikai, kai moterys gimdydavo kitų moterų apsuptyje, mūsų mamos dar jaunos, emancipuotos, gyvena kituose miestuose ar šalyse (mano mama gyvena Airijoje). Jos neateis kartu gimdyti ir po to negyvens su mumis, kai pagimdysime. Kai socialinis audinys iširęs, kažkas turi užpildyti spragas. Taip atsirado dulos, pogimdyminės auklės (pogimdyminės dulos), įvairūs savitarpio pagalbos projektai, tokie kaip „Namų mama“. Tai nėra mūsų seserys, mamos, močiutės. Tai empatiškos moterys, kurios suvokia, kad vaiko auginimas nėra tik vienos moters priedermė.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Susiję straipsniai
