Giedrės Putnikaitės nuotr. www.fotobalionelis.lt
Naujagimis dar nemoka kalbėti ir negali pasakyti žodžiais, ko jis nori ar ką jaučia.
Nepajėgdamas nieko padaryti dėl savęs pats, kūdikis turi pasikliauti kažkuo kitu, kad apsirūpintų maistu, šiluma ir būtų nuramintas.
Kai jūsų vaikas bus vienerių, jis ištars vieną kitą žodį, dvejų metų jau atsimins jų keliolika ar net kelias dešimtis, trimetis džiugins nesudėtingais sakiniais, septynerių pradės lankyti mokyklą, o ją baigęs ne tik šnekės, bet ir rašys trim kalbom. O kol kas jis yra mažas bejėgis kūdikėlis, mokantis tik rėkti. Rėkia prašydamas, rėkia pykdamas, rėkia guosdamasis.
Rėksmas arba verkimas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas. Tai puikus gamtos išradimas, sukurtas jaunikliams išgyventi, tobulas signalas. Pirma, pajutus bėdą, jis kyla automatiškai – negalvojant kaip tai padaryti. Antra, verksmas arba riksmas yra gana skvarbus ir trikdantis, jog patrauktų kitų žmonių dėmesį ir priverstų daryti kažką, kad jį sustabdytų.
Pagalvokime, kas galėtų atsitikti, jeigu kūdikis nerėktų. Nerėktų išalkęs. Nerėktų, kai jam skauda, šalta, karšta…
Du keliai
Kai išgirstate verkiantį vaiką, jūs turite dvi pasirinkimo galimybes: ignoruoti arba reaguoti. Anksčiau buvo įprasta sakyti, jog nereikia skubėti imti pravirkusį kūdikį ant rankų, ypač jeigu dar neatėjusi „maitinimo valanda“. Neva taip jis lepinamas, augs kaprizingas ir nesavarankiškas.
Buvo sugalvota net tokia „kūdikių sugadinimo teorija“: tėvus įtikinėjo, kad guodžiamas vaikas niekada neišmoks nusiraminti pats ir taps vis labiau reiklus ir įkyrus.
Rėkimas – tai kūdikio kalba, bendravimo priemonė. Jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką – su juo nenorite bendrauti. Vaikas užsisklęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi. Ir tai gali būti ilgam. „Ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių vaikai gali atrodyti paklusnūs, supratingi, „gerai išauklėti“. Deja, nuolat užgniauždami savo norus, jie liks prislėgti ir nusiminę, bus nedrąsūs ir nekalbūs, ir galiausiai užaugs pernelyg drovūs ir nepasitikintys savimi arba bejėgiškai nervingi žmonės.
Ar apie tai svajoja jų tėvai?
Kas „sugadina“ vaikus
Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Atkaklus kūdikis – tokie yra dauguma „didelių poreikių“ vaikų – taip lengvai nepasiduoda.
Reikalaudamas dėmesio, jis rėks dar garsiau, taip sustiprindamas savo signalą ir darydamas jį vis labiau trikdančiu. Kas atsitiktų, jeigu šį atkaklų signalą ignoruotumėte, norėdami vaiką išmokyti suprasti, jog Jūs valdote padėtį ir nesiruošiate paklusti „užgaidoms“? Taigi kad jis nemanytų, jog mamos ar tėčio dėmesio nusipelnė savo riksmu.
Tačiau kito būdo pareikšti apie save mažasis žmogus dar neturi. Jo „didesni poreikiai“ paprastai kyla ne dėl piktybiškų ir nepagrįstų kaprizų.
Dažniau tai reiškia, jog tokių vaikų nervų sistema jautresnė, dirglesnė ir lengviau pažeidžiama.
Nenuolankus vaikas nesutinka, jog poreikiai netenkinami, ir jo aktyvusis pradas, nekantriai ieškodamas išeities, neretai išsiveržia isterija, agresija ir neuroze. Suaugusiųjų „principingumas“ dar labiau trikdo tėvų bendravimą su vaiku, ir ryšys tarp jų trūkinėja. Vaikas į gyvenimą gali išeiti emociškai vienišas, bet dėl nerimstančio būdo linkęs laimės ieškoti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“. Ir vėl, ar kas nors laimėjo?
Neik prieš gamtą!
Kai motina siekia kūdikį maitinti griežtai pagal tvarkaraštį, ji turi užslopinti savo instinktyvų polinkį atsiliepti į kūdikio verksmą, atsiradusį „ne laiku“. Eidama prieš gamtą, motina darosi abejinga jo primityviai „kalbai“, ir jo verksmas pradeda jos nebejaudinti. Didėja ne tik emocinė praraja tarp motinos ir jos vaiko. Šis nejautrumas persiduoda ir į kitas šeiminių santykių sritis. Taigi kūdikio palikimas išsirėkti kenkia visai šeimai, o kartais ją ir sugriauna.
Maitinimo tvarkaraščiai, draudimas miegoti su kūdikiu ir imti jį ant rankų „be reikalo“ atėmė nuoširdaus bendravimo su savo tėvais laimę iš daugumos dvidešimtojo amžiaus civilizuotojo pasaulio kūdikių. Artimiausių žmonių nemylėtas žmogus jau ankstyviausioje vaikystėje pradėtą kaupti nepasitikėjimą ir apmaudą vėliau gyvenime gali nukreipti į kitą artimiausią žmogų. Gal ir dėl to šiuolaikinėje Vakarų (ir mūsų, lietuvių) literatūroje dominuoja liūdnos ir nervingai psichologinės dvasiškai vienišų žmonių dramos su nesurastos, nesuprastos, neišsaugotos ir tragiškos meilės istorijomis.
Tikroji pergalė
Brigitos Grigienės nuotr. www.birgitafoto.lt
Neabejoju, jog jūs, kaip ir visi tėvai, norite, kad jūsų vaikas nebūtų „prastesnis“ už kitus. Todėl nuo pat jo gimimo ir nelaikykite jo žemesniu, savojo balso neturinčiu pavaldiniu, nepratinkite tokiu būti. Žinokite, kaip auginsite – tą ir užauginsite. Verčiau eikite tikrojo laimėjimo keliu.
Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi. Kūdikiai ir vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga (augimu čia vadinu ne tik kūno svorio ir ūgio didėjimą, bet ir žmogaus fizinių, protinių bei emocinių galių potencialo plėtrą). Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis pats yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas. Kūdikio poreikių supratimas ir tenkinimas yra ir pirmas žingsnis kelyje į stiprius ir draugiškus tėvų ryšius su vaiku.
Motinai mylėti nesunku
Pati gamta tuo pasirūpino. Motina, dėl fiziologinių pokyčių, įvykstančių jos kūne, į savo naujagimio riksmą reaguoja globojamai. Girdint kūdikio verksmą, sustiprėja kraujotaka į motinos krūtis, lydima biologinio raginimo „paimk ir priglausk“. Žindymas, savo ruožtu, sukelia kraujyje bangą prolaktino, hormono, kuris ne tik skatina pieno gamybą, bet ir formuoja „motiniškos intuicijos“ fiziologinį pagrindą. Antrasis žindymo metu pagausėjantis hormonas – oksitocinas, kuris skatina pieno tekėjimą krūtyse, suteikia ir malonų apsipalaidavimą nuo kūdikio verksmo sukeltos įtampos. Neveltui prolaktinas ir oksitocinas yra pelnę „meilės hormonų“ vardą. Štai kodėl žindančios motinos mažiausiai skundžiasi savo vaikais ir nelinkusios klausyti patarimų „atsukti kurčią ausį“ – nekreipti dėmesio į verkiantį kūdikį.
Kaip nuraminti?
Atsiliepti į kūdikio verksmą geriau anksčiau negu vėliau dar ir todėl, kad kūdikiai neturi laiko pojūčio. Kas suaugusiam žmogui atrodo trumpai, naujagimiui galbūt yra „amžinybė“. Mes galim vienas kitam pasakyti: „Aš dabar negaliu, neturiu laiko – tu palauk, pakentėk“. O mažo vaiko poreikiai turi būti tenkinami nedelsiant.
Kad nurimtų, kūdikis pirmiausia turi pasijusti saugus. Kaip stresas stabdo pieno tekėjimą motinos krūtyje, taip jis slopina ir išsigandusio kūdikio apetitą. Suteikite mažyliui kuo daugiau signalų, kad būtent Jūs – jo motina, esate kartu: glauskite prie savęs taip, kad užuostų jūsų kvapą ir girdėtų pažįstamą širdies plakimą, kalbinkite ramiu švelniu balsu ar niūniuokite kūdikiui jau girdėtą melodiją, nešiodama jį arba supdama. Apglėbus rankomis ir priglaudus prie krūtinės netoli veido, kūdikiui suteikiama labiausiai raminanti aplinka. Vaikštant verkiantį ramina ir judesiai, nes primena kūdikiui tą ritmą, kurį jis juto dar būdamas įsčiose. O nejudri būsena, atvirkščiai, yra neįprasta, todėl mažus kūdikius ji baugina.
Dažniausiai kūdikiai rėkia, kai nori valgyti, tačiau alkis – toli gražu ne vienintelė galima verksmo priežastis. Kūdikis gali protestuoti jausdamas karštį, šaltį, nepatogumą dėl sušlapusių arba suteptų vystyklų ar sauskelnių, per ankštų drabužėlių veržimo. Dar kūdikiai rėkia, kai jiems skauda, išsigandę vienumos arba tiesiog nuobodžiaudami. Labai jautrūs ilgokai lieka sunkaus gimimo išgąsdinti vaikai. Be abejonės, alkaną kūdikį reikia pamaitinti. Žindymo atidėlioti neverta, nes šio poreikio netenkinant, prie alkio jutimo prisideda stresas dėl išgąsčio, kuriam užtrukus ir tapus dominuojančiu dirgikliu, kūdikis kartais net „pamiršta“ pirminę verksmo priežastį.
Eidama nuraminti verkiančio kūdikio, pirmiausia nusiraminkite pati. Visada prisiminkite, jog vaikui labiausiai reikia laimingos ir besišypsančios mamos. Būtent gera nuotaika ir optimizmas padės jums ir jūsų kūdikį išmokyti neverkti.
Pažinkite savo vaiką
Brigitos Grigienės nuotr. www.fotobrigita.lt
Jeigu iš pat pradžių laikysite kūdikio verksmą signalu, į kurį reikia atsiliepti, o ne nelemtu įpročiu, kurį turite sulaužyti, jūs netrukus tapsite tikra savo vaiko reikalų žinove. Jeigu norite, kad kūdikis verktų mažiau, mokykitės pastebėti jo būdingą elgesį dar prieš verkimą: nerimastingas veido išraiškas, mosikavimą rankomis, sužadintą kvėpavimą. Palaipsniui jūs išmoksite skaityti kūdikio kūno kalbą ir atsakyti į jo „iki verkimo“ signalus taip, jog jūsų vaikas vis rečiau turės rėkti, kad praneštų apie savo poreikius. Augdamas jis palaipsniui išmoks kitų bendravimo su savo tėvais būdų.
Jis ims geriau naudotis akių kontaktu, įvairiais kitais garsais, šypsena, ir visa tai mažins riksmo arba verksmo, kaip signalų perdavimo priemonės, naudojimo poreikį.
Kai motina jautriai atsiliepia į jos naujagimio verksmą, kai ji šį signalo-atsako įgūdį praktikuoja daug kartų ankstyvaisiais mėnesiais, tuomet ir kūdikis išmoksta „kalbėti aiškiau“. Jo riksmas darosi mažiau trikdantis ir labiau informatyvus, nes ir jam nereikia jaudintis iki streso, nes jis iš savo patirties jau žino, jog mama tikrai atsilieps.
Eikite pirmyn!
Su kiekviena amžiaus savaite kūdikio miegas dieną palaipsniui trumpėja, o būdravimo periodai ilgėja. Kad jų neužpildytų vien tik verkimas, tėvai turi išmokti pastebėti ir skatinti savo kūdikio „gerą“ elgesį. Nuramintas, bet nemiegantis kūdikis, paliktas vienas, netrukus vėl įjungs vienintelės savo aktyvios veiklos – verkimo – „mygtuką“. Situacijai kartojantis tai virsta įpročiu. Jeigu vaiko nusiraminimą lydės įdomi aktyvi veikla kartu su tėvais (tai galėtų būti masažas, mankštelė, pakutenimai, koks nesudėtingas „žaidimėlis“…), jis visada pasistengs pats greičiau nurimti jums atėjus. Aišku, tam, kad galėtų džiaugtis ta jam malonia veikla. Taip, tėveliai, ir jūs džiaukitės tomis bendravimo su kūdikiu valandėlėmis, nes tikriausiai norite, kad jūsų vaikas augtų guvus ir protingas. Toks jis taps aktyviai veikdamas, o ne vien tik ramiai gulėdamas savo lovytėje ir „niekam netrukdydamas“.
Aktyvią veiklą kūdikio smegenims galima suteikti ir nešiojantis jį kartu. Stebėdamas ir girdėdamas žmones bei visą supantį pasaulį, vaikas nenuobodžiaus. O gal ir jį patį kažkas pakalbins, jam nusišypsos… Be to, nepaliktas vienas, vaikas jausis saugus. Mažus kūdikius nešioti reikia!
Taip turi būti pagal gamtą. Jie dar sveria santykinai nedaug, o jų mamos ir tėčiai paprastai būna jauni, sveiki ir stiprūs žmonės. Geras išradimas yra vaiknešėlis, ypač toks, kuris kabinamas motinai ant krūtinės. Būdraudamas kūdikis matys ir girdės ne tik kintančią aplinką, bet ir savo motinos veidą ir balsą, taip pat veidus ir balsus žmonių, su kuriais ji bendrauja. Saugus su motina ir kupinas naujų įspūdžių, vaikas „užmiršta“ verkti. O judesiai ir žindymas vienu metu nuramins net ir patį verksmingiausią vaiką.
Taigi būkite ir pirmyn eikite kartu!
Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius
www.zindyk.lt
„Mamos žurnalas“
