Auginame 7 mėn. berniuką, jam nuo gimimo reikia labai daug dėmesio.
Pirmuosius mėnesius miegodavo tik ant mano rankų, yra labai emocionalus, gali greitai pradėti verkti, bet ir daug juokiasi. Nuolat nori būti ant rankų, nenori sėdėti vežimėlyje ar automobilio kėdutėje. Nors yra labai aktyvus ir jau gali šiek tiek pašliaužioti ir patyrinėti pasaulį, bet viskas kur kas įdomiau ant mamos rankų. Esu linkusi patenkinti jo norą būti mano glėbyje, nes kitaip, atrodo, jam labai blogai – verkia, bėga ašarytės, cypia, zirzia.
Vyras nepritaria tokiam elgesiui. Vyrui atrodo visiškas absurdas, kad mama net į tualetą negali nueiti, sunku net pavalgyti, nes mažulis šalia sėdėdamas ar gulėdamas rėkauja. Man norisi, kad noras žaisti pačiam atsirastų savaime, tikiu, kad pradėjęs geriau šliaužioti ir vaikščioti pats norės tyrinėti pasaulį, ir mano rankų reikės tik kaip ramybės uosto, kai nuovargis paims viršų.
Iš aplinkinių dažnai sulaukiu kritikos, kad be drausmės nieko nebus, kad užauginsime teroristą. Tik ar ta dresūra per ašaras nesužalos jo psichologiškai, versdama nepasitikėti savo tėvais ir visu pasauliu? Ar neatsilieps tai visam jo gyvenimui, formuojant požiūrį į pasaulį, nes juk pirmieji metai – pagrindas visam likusiam gyvenimui? Manau, ši tema gali būti aktuali daugeliui tėvų, nes, kiek girdžiu, daugybė palieka mažuosius verkti ir moko paklusti tėvų norams ir kartais patogumui. Man tai kvepia senais laikais, kuomet buvo ugdomi sistemai paklusnūs žmonės be savo nuomonės ir jėgos keisti.
Sutrikusi mama
Komentuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė
Tobuli kūdikiai… tik reklamose
Besilaukdamos dažniausiai piešiame idealų paveikslą, kaip kūdikis tik miegos, valgys ir krykštaus, kaip reklamose. Noriai klausomės draugių pasakojimų, kaip jų kūdikiai tik „valgė ir miegojo“. Šie mitai apie kūdikius seniai paneigti. Prieš porą metų Vokietijoje buvo atliktas tyrimas – keletą parų stebėta 15 visiškai sveikų ir puikiai prižiūrimų kūdikių, ką jie veikia per dieną, kiek valandų miega, kiek – būdrauja ar zirzia. Paaiškėjo, kad vos keli kūdikiai atitinka tobulo vaikučio standartą ir miega bei būna ramūs tiek valandų, kiek parašyta vadovėliuose. Dauguma mažylių zirzia ir būna neramūs gerokai daugiau laiko, nei norėtų tėvai. Taigi zirzimas, nepasitenkinimas „kažkuo“, noras būti tik ant mamos rankų – natūrali kūdikio būsena!
Ką galvoja kūdikis
Visi sąmoningi tėvai trokšta, kad jų vaikas užaugtų sveikas ne tik fiziškai, bet ir psichiškai, socialiai brandus ir saugus. Palyginus dar neseniai, XX amžiaus pradžioje, buvo manoma, kad kūdikiai gimsta, turėdami visiškai tuščią sąmonę (vadinamąją tabula rasa – švarią lentą), į kurią galima įrašyti, ką tik nori. Besiplėtojant psichologijos bei psichoanalizės mokslui, buvo pastebėta, kad kūdikis nėra pats sau, o stipriai susijęs su motina (tai gali būti ir kitas globėjas), ir jų tarpusavio santykiai bei bendravimas turi didelės įtakos vėlesniam vaiko gyvenimui.
Mes negalime įlįsti į kūdikio smegenis ir sužinoti, ką jis galvoja, tačiau tikėtina, kad vaikučiui kyla šie klausimai:
Ar pasaulis yra saugi ir draugiška vieta gyventi?
Ar galiu pasitikėti mane supančiais žmonėmis?
O gal čia nesaugu, niekas nekreipia į mane dėmesio, ir norėdamas išgyventi negaliu niekuo pasitikėti?
Prisilietimų galia
Kaip galime atsakyti kūdikiui į šiuos nerimo kupinus jo klausimus? Juk nesupras, jei per atstumą papasakosime, kaip jį mylime, laukėme. Kūdikiui žodžiai dar nė motais, bet jis su aplinka puikiausiai bendrauja savo pojūčiais, iš kurių ypač stiprus yra pojūtis jausti prisilietimus. Kūno sąlytis nepaprastai svarbus pirmaisiais 3 metais, o ypač kūdikystėje. Glamonės, švelnūs ir šilti prisilietimai, artumas to žmogaus, kuris kūdikį prižiūri, juo rūpinasi yra aiškus atsakymas į visus mažylio klausimus apie pasaulio saugumą.
Kūdikiai rankinukai
Gali atrodyti, kad kūdikiai rankinukai beprasmiškai alina tėvus, prašydamiesi ant rankų. Kad tai žaidimas „į vienus vartus“, nes kūdikis tik ima, o mama ir tėtis tik duoda. O iš tikrųjų viskas atvirkščiai! Prieraišumo stilius susiformuoja per pirmus gyvenimo metus ir, jei sąlygos nesikeičia (tėvai neišsiskiria, nesukuria kitų šeimų, nemiršta), jis išlieka toks pat. Tad prilipęs prie mamos kūdikis vėliau taps atviru, mylinčiu vaiku. O tada jau mama atsiims savo meilės dividendus.
Rutina irgi kuria santykius
Mama glostydama, sūpuodama, migdydama, maitindama kūdikį ne tik atlieka rutininius darbus, ji kuria santykius su mažyliu. Dažnai mamos kūdikio auginimą vertina kaip buitinę katorgą, daugybę rutininių veiksmų laiko nuobodžiais, jas guodžia tik mintis, kad „vaikas greitai paaugs, ir nebereikės keltis naktimis, nešioti ant rankų, virti košių, stumdyti vežimėlio“. O iš tikrųjų toje pilkoje rutinoje gimsta pati svarbiausia vertybė – mamos ir vaiko ryšys. Čia puikiai tinka palyginimas apie auksą, žibantį pelenuose.
Rutina – tai pelenai, kuriuos mamos žarsto pirmuosius metus, o auksas – užsimezgęs ryšys su vaiku.
Jeigu anksčiau tėvai būtų žinoję šias paprastas tiesas, galbūt psichoterapeutų kabinetuose dabar nesilankytų tiek daug suaugusių žmonių, kuriems gyvenimas nesiklosto dėl to, kad kadaise jų tėvai su jais neužmezgė ryšio…
Mamos glėbys – ne tik saugumas
Mamos rankos kūdikiui suteikia ne tik saugumo, bet ir formuoja savivertę: „Aš esu ant mamytės rankų, nes esu to vertas!“ Žinojimas, kad yra mylimas ir vertingas (kitaip mamytė nelaikytų taip dažnai ant rankų), leidžia mažyliui, o vėliau – ir jaunuoliui laikyti save geru vaiku ir tikėti, kad ir kiti jį priims kaip gerą vaiką. Taip susiformuoja pozityvus savęs vertinimo jausmas, o jis labai padeda susidūrus su kasdieniais iššūkiais.
Vaiko savigarbos jausmas labai svarbus tampa paauglystėje, kai kurdami tapatumą pradedame sau kelti klausimus: kas aš esu, koks aš esu. Gera savigarba leidžia vaikui užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, priimti kitus žmones pozityviai. Retai pagalvojame, kodėl paauglystėje buvome tokie kompleksuoti, pažeidžiami, užsidarę.
Galbūt dėl to, kad neišbuvome savo mamų glėbiuose tą privalomą valandų skaičių, gal pristigo bučinukų, apkabinimų, pamylavimų?
Saugus ir nesaugus prieraišumas
Psichologai tyrėjai pažymi, kad suaugusių žmonių meilės ryšiai labai panašūs į vaikų saugų, patikimą arba nesaugų, nerimastingą prieraišumą.
Prieraišumo teorijos pradininkas britų vaikų psichiatras ir psichoanalitikas John‘as Bowlby‘is (1907–1990) dirbo su berniukais, turinčiais bendravimo ir elgesio problemų.
Psichiatras pastebėjo, kad šių vaikų santykiai su savo motinomis buvo problemiški nuo pat mažens, ir suformulavo savo požiūrį, kad dėl ankstyvųjų kūdikio ir motinos santykių pažeidimo vėliau sutrinka elgesys. J. Bowlby’io idėjas patikrino ir jo teoriją išplėtojo kanadiečių ir amerikiečių psichologė Mary Salter Ainsworth (1913–1999).
Psichologė stebėjo Ugandos šeimas, auginančias 1–24 mėn. kūdikius, ir nustatė, kad mamos skirtingai reaguoja į kūdikių signalus juos maitindamos, ramindamos ir kitaip jais rūpindamosi. Mamos labai skyrėsi tuo, kiek ilgai leisdavo kūdikiui verkti, kol juo pasirūpindavo, kaip laikydavo ir glausdavo juos prie savęs. Mokslininkė pastebėjo, kad kūdikiai, kurių motinos buvo jautresnės ankstyvaisiais mėnesiais, vėliau rečiau verkė. Kūdikiai, kurių motinos švelniau ir ilgiau juos glausdavo pirmųjų metų pradžioje, vėliau reikalaudavo mažiau prisilietimų, be to, toks ryšys greičiau juos nuramindavo.
Prieraišumas ir nerimas
Nuo pat gimimo mažylis siekia suaugusiojo artumo, kad pavojaus akimirką būtų apsaugotas, o jo poreikiai patenkinti. Prieraišumas grindžiamas numatymu, kad mama bus šalia ir prireikus padės nusiraminti. Iškilus pavojui ar grėsmei, mažylis siekia artumo su mama, taigi prieraišumas susijęs su baimės ar nerimo jausmu. Šie jausmai skatina saugotis. Todėl nerimas ir prieraišumas savaime atsiranda kartu. Vaikas, išgyvenantis grėsmę, iškart pradeda ieškoti mamos, galinčios padėti. Kai vaikas išgyvena fizinius ir psichologinius poreikius (alkis, nuovargis, artumo, meilės), kyla nerimas, tada poreikiai išreiškiami (verkimas, prisiglaudimas, mojavimas rankytėmis, šypsena, kalba ir kt.) ir pagaliau per tarpasmeninius santykius patenkinami. Mama „nuima“ tą įtampą priglausdama, rūpindamasi, maitindama – sukurdama saugią emocinę aplinką, tarsi kokį saugų burbulą, už kurio sienų – nors ir tvanas…
Toks sužadinimo ir atsipalaidavimo ciklas kiekvieną dieną kartojasi šimtus kartų. Galiausiai vaikas įgyja tokios patirties: vos tik jis išreikš savo poreikius, mama stengsis jį suprasti, nuraminti ir patenkinti. Tokia vaiko patirtis stiprina tikėjimą, kad mama ar tėtis visada yra šalia, kai jo reikia, o pats vaikas drąsiai jaučiasi pasaulyje ir gali atvirai reikšti savo poreikius. Vaikas išmoksta pasitikėti ir žino, kad svarbus suaugusysis yra prieinamas ir patikimas. Vaikas po truputį išmoksta palaukti, o prireikus ir atidėti savo poreikius, nes žino, kad mama vėliau, kai tik galės, bus šalia. Be to, suaugęs žmogus gali padėti vaikui mokytis palaukti, kol poreikiai bus patenkinti: „Matau, kad išsiliejo arbata ir tu išsigandai. Luktelk trupučiuką, aš tuoj išjungsiu viryklę ir padėsiu išgelbėti piešinuką“. Būtent toks lėtas, bet ypač svarbus mokymo atidėti poreikius procesas tampa vaiko mokėjimo savarankiškai reguliuoti savo emocijas ir nusiraminti pagrindu. Tik vaikas būtinai turi tikėti ir žinoti, kad mama tikrai reaguos ir padės.
Nerūpiu tėvams, nerūpiu niekam…
Deja, kai kurie tėvai mano, kad jei nekreips dėmesio į vaiko verksmą, šis greičiau nusiramins, be to, neišaugs išlepęs. Iš tiesų vaikas išmoks tokią pamoką: kadangi jis nerūpi tėvams, nerūpi niekam ir neturi atskleisti, ko iš tiesų nori, o iškilus sunkumams gali pasikliauti tik pats savimi. Jei tėvai yra prieinami, reaguoja į reiškiamas emocijas ir poreikius, vaiko nerimas mažėja, ir jis gali imtis aplinkos tyrinėjimo. Juk žino, kad šalia saugi užuovėja – tėveliai. Vaikas tik tada gali ramiai žaisti, domėtis, tyrinėti, mokytis, kai jaučiasi saugus. Prieraišumo sistema yra atvirkštinė tyrinėjimo sistemai. Kai prieraišumo sistema nuraminama, aktyvuojama tyrinėjimo sistema.
Nesaugus prieraišumas
O kas nutiks, jei tėvai nesilaikys saugaus prieraišumo, neatsilieps į kūdikio prašymą paimti ant rankų, mažo vaiko norą prisiglausti?
Prieraišumo teorija kartais vadinama emocijų reguliavimo teorija. Mama, stebėdama vaiko emocijas, parodo, kad jis turi teisę būti nuliūdęs ir net piktas. Tačiau kartais atsitinka, kad supykę ar pavargę tėvai tiesiog nutildo vaiką: „Kiek gali zirsti? Nutilk. Juk matai, kad aš nieko negaliu pakeisti…“ Taip nutildytas vaikas priverčiamas pajusti, kad jis neturi teisės pykti, toks jis yra nepriimtinas. Tada jis gali dar daugiau pradėti verkti ar net imti laužyti daiktus. Vaikas tiesiog nebesitiki, kad mama jį supras ir priims.
Tokiems vaikams suaugusiųjų vidinis pasaulis tampa bauginantis ir nesuprantamas. Nesaugiai prisirišusiems vaikams sunku numatyti perspektyvą, suprasti kitų žmonių tikslus. Jie tikisi blogiausio, kad aplinkiniai bus priešiški ir nedraugiški. Tai tampa didele kliūtimi užmezgant ir palaikant santykius.
Nesaugiai prisirišę vaikai kuria savo būdus, kaip atsilaikyti. Dažnai tai virsta siekimu kontroliuoti kitus: arba tie „kiti“ labai glaudžiai laikomi šalia, arba jų svarbą bandoma nuneigti. Kadangi tokie vaikai nuolat tikisi kitų priešiškumo, labai greitai supyksta, negali atpažinti humoro, piktai ar net agresyviai elgiasi aplinkybėmis, kurios nėra pavojingos. Žodžiu, nesaugiai prisirišę vaikai dažnai elgiasi taip, kad būtų kitų nuolat atstumiami. Be to, jiems gali būti sunku nusiraminti, ir dėl to paauglystėje dažnai griebiasi destruktyvių nusiraminimo būdų.
Gera žinia ta, kad saugų ryšį su vaiku galima sukurti ir vėliau, ir tai neturi žalingų pasekmių. Yra žinoma, kad net įsivaikinus ūgtelėjusį vaiką, kuris jau turi nesaugaus prisirišimo patirtį, įmanoma sukurti su juo saugų ryšį, tik tam prireikia daugiau laiko ir pastangų.
7 prieraišumo būdai
Yra septyni prieraišios tėvystės įrankiai, kuriais naudodamiesi galime patenkinti savo vaikų prieraišumo poreikį.
1. Ryšio užmezgimas iš karto po gimimo. Pirmosios valandos ir dienos po gimdymo yra labai svarbios užsimegzti prieraišumui. Tėtis irgi gali naudotis šiuo įrankiu. Nors jis negali fiziškai dalyvauti gimdant ir žindant, jis gali emociškai daug padėti mamai ir savo ką tik gimusiam vaikui.
2. Žindymas. Žindymas – puiki priemonė pažinti savo vaikelį. Žindymo metu išsiskiriantys hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – stiprina intuityvią motinystę, padeda moteriai atsipalaiduoti ir pasitikėti savimi.
3. Nešiojimas. Nešiojami vaikai mažiau nerimauja ir daugiau laiko praleidžia ramiai būdraudami – taip jie daugiausiai pažįsta aplinką, kurioje gyvena.
4. Miegojimas kartu. Dauguma kūdikių geriausiai išsimiega kartu su tėvais. Nakties metas yra gąsdinantis mažiesiems žmogeliukams, o miegojimas ištiestos rankos atstumu nuo tėvų sumažina naktines baimes ir moko vaikus, kad miegas yra toks pats maloniai praleidžiamas laikas, kaip ir dienos metas.
5. Pasitikėjimas vaiko verksmu. Vaikai verkia ne tam, kad manipuliuotų tėvais, o tam, kad pasakytų, jog kažkas negerai. Kuo greičiau ir jautriau sureaguosite į vaiko verksmą, tuo greičiau jis išmoks, kad galima pasitikėti tėvais.
6. Ribų ir pusiausvyros suradimas. Tai tinkamas reagavimas į vaiko poreikius, žinojimas, kada pasakyti „taip“, o kada – „ne“, o taip pat išmintis, kada pasakyti „taip“ savo paties poreikiams.
7. Atsargumas klausantis įvairių patarėjų. Kūdikio tėvai sulaukia daugybės patarimų – „tegul išsiverkia, tegul valgo pagal grafiką, nenešiok tiek daug“. Toks vaiko priežiūros stilius, kuomet vengiama duoti vaikui tai, ko jam reikia, dažniausiai remiasi idėja, kad vaikas verkia siekdamas manipuliuoti tėvais. Pasitikėkite savo (o ne patarėjų) jausmais.
PRIERAIŠUMO FORMAVIMOSI RAIDA
Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė
Naujagimiai dar nereaguoja į tai, kad juos ant rankų paima ne mama, o tėtis ar senelė, tačiau kai mamai reikia atsiskirti nuo metinuko – gali būti daug ašarų ir pykčio. Tad kuo skiriasi prieraišumas kūdikiui augant?
1. Pradinė, arba ikiprieraišumo, fazė. Ši fazė prasideda kūdikiui gimus ir trunka keletą savaičių. Kūdikis reaguoja į žmogų, kuris yra arti: kreipia į jį žvilgsnį, seka žvilgsniu, verkia (tai sugeba jau nuo pat gimimo), šypsosi arba skleidžia įvairius garsus. Šie signalai skatina kitus žmones prieiti, galbūt paimti ant rankų, todėl jie priskiriami prieraišumo elgesiams. Verksmas – labai stiprus signalas, skatinantis prieiti prie kūdikio: verkiantį visada norisi nuraminti, pasūpuoti ar paglostyti arba bent jau kažką raminamo pasakyti. Ne ką silpnesnis signalas yra ir šypsena, kuri skatina mamą ar kitą suaugusįjį ne tik ateiti prie kūdikio, bet ir ilgiau prie jo pabūti. Iš kūdikio elgesio formų, skirtų siekti ir palaikyti aktyvų kontaktą, dar galima paminėti ieškojimą, čiulpimą, griebimą ir kūno pozos pritaikymą, paėmus kūdikį ant rankų (tai yra, kaip jis „įsitaiso“ mamos ar kito žmogaus glėbyje).
Žinoma, kad jau tik gimę kūdikiai geba atskirti motinos balsą ir kvapą, tačiaušioje fazėje jie vienodai reaguoja į visų suaugusiųjų bandymus nuraminti, globoti. Fazė baigiasi ir pereinama į kitą fazę tada, kai kūdikis jau nuosekliai ir nuolatos atskiria motiną ją matydamas. Mokslininkai mano, kad tai gali užtrukti mažiausiai pirmas 8 savaites, dažniau – apie 12, o esant nepalankioms aplinkybėms – ir ilgiau.
Pirmojoje fazėje pradeda formuotis kūdikių aplinkos lūkesčiai, tai yra kūdikiai greitai pajunta, kad suaugusieji teikia nusiraminimą ir kad jiems priėjus viskas bus gerai.
2. Prieraišumo radimosi fazė (2–7 mėnesiai). Šios fazės metu kūdikio signalai nukreipiami į vieną ar daugiau išskirtų žmonių, o kalbant paprasčiau – nors kūdikiai draugiškai reaguoja į daugelį aplinkinių, jie ryškiau tai daro, kai šalia yra motina. Kūdikis aiškiai atskiria ne tik pažįstamus nuo nepažįstamų žmonių, bet ir vieną pažįstamą žmogų nuo kito, pažįstami žmonės kūdikiui tampa svarbūs, jiems jis ima teikti pirmenybę. Šis pirmenybės teikimas pasireiškia tuo, kad vieni žmonės gali lengviau nuraminti kūdikį nei kiti, jiems kūdikis greičiau ir dažniau šypsosi, guguoja ir t.t.
Šiuo laikotarpiu atsiranda bendravimas su atsaku tarpusavyje: tai yra kūdikis šypsosi ir laukia, kada mama jam atsakys šypsena, „kalba“ su mama dialogais (mama pakalbina kūdikį – jis jai atsakydamas suguguoja). Formuojasi kūdikio pasitikėjimas savimi (kūdikis jaučia, kad jis gali sukelti ir numatyti kito žmogaus elgesį – aš galiu sukelti mamai šypseną, tada ji mane paims ant rankų ir pakalbins) ir kitais (mama galima pasitikėti – ji ateis, kai man jos reikės).
3. Aiškaus prieraišumo fazė (prasideda apie 6–7 gyvenimo mėnesį, gali šiek tiek vėluoti iki pirmųjų metų pabaigos, ypač tada, kai kūdikis mažiau bendrauja su pagrindiniu globėju,ir tęsiasi antraisiais bei trečiaisiais gyvenimo metais). Šios fazės metu kūdikis kur kas aktyviau ieško kontakto su prieraišumo asmeniu (pavyzdžiui, mama). Jis jau pradeda daugiau judėti – šliaužioti, ropoti, vėliau – ir vaikščioti, todėl neapsiriboja vien signalų siuntimu (kaip minėjome ankščiau: verksmu, šypsena ir kitais), bet ir aktyviai juda prie mamos. Tai labai aiškiai matome atėję į svečius pas šio amžiaus kūdikį auginančią šeimą: kur buvęs, kur nebuvęs mažylis meta ką daręs ir skuba pas mamą, ypač jei nori pasiguosti užsigavęs ar išsigandęs, seka paskui ją, kai ji išeina, ir pasitinka grįžtančią. Atsiranda ir naujų elgesio formų, susijusių su prieraišumu: tai apsikabinimas, ropštimasis mamos kūnu, įsikniaubimas veidu į ją. Kita vertus, kūdikis nebėra susitelkęs vien į savo prieraišumo asmenis, tai yra jam nebėra svarbu kuo daugiau praleisti laiko ant rankų, bendraujant su mama: jis daug aktyviau domisi aplinka ir tyrinėja daiktus.
Šiuo amžiaus laikotarpiu kūdikis pasirenka bendrauti tam tikrus žmones, galinčius pakeisti mamą (ar kitą svarbiausią prieraišumo asmenį), o elgesys, kuomet mažylis bendrauja su visais draugiškai, neišskirdamas pažįstamų ar nepažįstamų, nyksta. Nepažįstamuosius kūdikis pradeda priimti labai atsargiai, vėliau gali pradėti nuo jų slapstytis.
Šiai fazei ypač būdinga tai, kad kūdikiai labai aiškiai protestuoja (verkia), kai juos palieka pagrindinis globėjas (dažniausiai mama). Verksmas skirtas mamai, ir juo siekiama, kad ji kuo greičiau grįžtų prie kūdikio. Tokia reakcija susijusi su labai svarbiu laimėjimu:supratimu, kad mama niekur neišnyksta, kai išeina už vaiko akiračio ribų – tai yra, kad ji nuolat egzistuoja.
Be to, šioje fazėje kūdikisjau pradeda aplinkos įvykius suprasti kaip ženklus, padedančius numatyti, kas bus toliau: jei mamos veiksmai yra nuoseklūs ir vienodi, kūdikis pradeda juos numatyti. Toks numatymas padeda vaikui jaustis saugiau, nes jam aišku, kas po ko vyks. Tuo ir paremtas ritualų kūrimas: kai kas vakarą kartojamas tam tikras elgesys, pavyzdžiui, ruošimasis miegui, kūdikis žino, kas po ko bus (prausimasis, ruošiama lovytė, pižama, pasakėlė ir miegas), taigi kiekvienas etapas užtrunka trumpiau, nei elgiantis kas kartą kažkaip naujai, neįprastai.
4. Tikslingos partnerystės fazė (prasideda trečiųjų metų pabaigoje). Šiai fazei būdingas sumažėjęs vaiko egocentriškumas. Vadinasi, vaikas vis labiau suvokia, kaip mama jaučiasi ir kodėl ji elgiasi vienaip ar kitaip. Vaiko ir mamos bendravimas tampa abipusiškesnis, abu jie gali vis geriau derintis vienas prie kito, atsižvelgti į kito norus. Be abejo, visa tai vyksta laipsniškai, prieraišumo elgesys vis sudėtingėja, atsiranda naujų būdų kurti ryšį (pavyzdžiui, kūdikiai dar tik pradeda „kalbėti“, o didesni vaikai jau kalbėdami geba aiškiai išsakyti tai, ko nori ir ką jaučia).
Mokslininkai mano, kad, nors žmogui bręstant jo elgesys keičiasi, vis dėlto prieraišumo procesų esmė nesiskiria nuo ketvirtosios fazės, todėl kitų prieraišumo raidos fazių nebeišskiriama. Žmogui suaugus, prieraišumas prie tėvų silpnėja, sukuriami kiti ryšiai, bet ir suaugusiems žmonėms turi įtakos jų ankstyvieji santykiai ir vaikystėje sukurti ryšiai su pagrindiniu globėju.
„Mamos žurnalas“