Kai jūsų mažylis pravirksta, nes bananą nulupote jūs, o ne jis pats, ar dar blogiau, bananas perlūžo perpus, gali atrodyti, kad audra užklupo netikėtai ir „iš giedro dangaus“. Jūsų mažylį ištiko pykčio priepuolis, emocijų audrelė, dar vadinama tantrumu.
Paskyros @rami_mamyste autorė Dovilė Petraitė, sertifikuota dr. Lauros Markham tėvystės konsultantė ir edukatorė.
Tėvai neretai užduoda klausimą: Ar tai normalu? Ar vaikas bando mano kantrybę? Gal jis manipuliuoja? Skubu nuraminti: ramios ir prieraišios tėvystės požiūriu, pykčio priepuolis nėra blogas vaiko elgesys. Ir jis nėra tik dar vienas vaiko kaprizas, manipuliavimas jumis, tai – itin svarbus vaiko emocinio vystymosi etapas. Suvokiant mažo žmogaus smegenų vystymąsi, taikant veiksmingus metodus bei turint tinkamus įrankius, pykčio priepuoliai tampa galimybe ugdyti vaiko emocinį intelektą ir puoselėti tarpusavio ryšį.
Kada prasideda pykčio priepuoliai?
Pykčio priepuoliai dažniausiai prasideda vaikui sulaukus 12–18 mėnesių, labiausiai suintensyvėja apie 2–4 vaiko metus ir gali tęstis iki ikimokyklinio amžiaus.
Pykčio priepuoliai sutampa su keliais svarbiais vaiko raidos etapais – sparčiai besivystančia kalba, didėjančiu savarankiškumu ir savęs suvokimu, smegenų vystymosi šuoliu. Vaikas pradeda mokytis žodžių, bet dar nemoka išreikšti sudėtingų emocijų ar visų savo norų. Mažylis pradeda suvokti, kad jis yra atskiras asmuo su savo norais, poreikiais ir valia. O smegenyse sparčiai formuojasi naujos neuronų jungtys, tačiau sritys, atsakingos už savikontrolę, dar nėra brandžios. Taigi mažylis jums tyčia nekelia sunkumų, mažylis pats patiria sunkumus.
Nors visuomenėje šis etapas dažnai vadinamas „siaubingaisiais, baisiaisiais antraisiais metais“, žvelgiant iš ramios ir žaismingos tėvystės perspektyvos, – tai nuostabieji antrieji. Laikotarpis, kupinas intensyvaus ir reikšmingo vystymosi, kuris nusipelno supratimo, o ne bausmių.
Kas vyksta vaiko smegenyse?
Pykčio priepuoliai kyla, nes mažylį užplūsta jausmai, kurių jis dar nemoka atpažinti ir suvaldyti. Prieškaktinė smegenų žievė atsakinga už logiką, impulsų kontrolę bei sprendimų priėmimą, dar tik vystosi, formuojasi ir visiškai subręsta tik apie 20–25 žmogaus gyvenimo metus. Todėl mažylis paprasčiausiai negali savarankiškai sureguliuoti savo emocijų be išorinės pagalbos.
Pykčio priepuoliai nėra išdykavimas, tėvų negerbimas, „akių draskymas“ ar panašiai, tai vaiko negebėjimo suvaldyti ir sureguliuoti smegenis užplūdusius jausmus išraiška. Šiam gebėjimui išugdyti reikia mūsų, tėvų, pagalbos – tiesiog ramaus buvimo šalia. Kai tėvai į pykčio priepuolius reaguoja su empatija ir emociniu palaikymu, jie padeda vaiko smegenyse formuoti saugaus prieraišumo ir emocinio atsparumo pagrindus. Vaiko jausmų nepaisymas, ignoravimas ar baudimas dažnai siunčia žinutę, kad vaiko jausmai yra nepageidaujami, nesaugūs ir juos reikia slėpti.
Vaikas nebando manipuliuoti ar kontroliuoti — jis tiesiog būna išėjęs iš pusiausvyros, sudirgęs, pavargęs, ir tuo metu loginis mąstymas neveikia. Be to, vaikas negali ir nemoka nusiraminti be mūsų pagalbos.
Savireguliacijos vystymasis
Savireguliacija savaime nesusiformuoja — vaikas jos mokosi iš mūsų, šį įgūdį „kopijuoja“ nuo mūsų. Kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje vaikas tarsi skolinasi mūsų ramybę tam, kad nurimtų pats. Kai tėvai reaguoja empatiškai, su atjauta, ramiai ir nuosekliai, jie padeda formuotis vaiko gebėjimui nusiraminti. Ilgainiui vaikas išmoksta vis geriau dorotis su jį užplūdusiomis emocijomis savarankiškai. Tėvų išorinė ramybė virsta vaiko vidine ramybe. Kitaip tariant, vaikas išmoksta nusiraminti, nes jį to moko tėvai.
Vaikas mokosi savireguliacijos, kai tėvų reakcija vaiko pykčio priepuolio, streso metu yra rami, dėmesinga, atjaučianti. Vaiko pykčio metu būdami fiziškai ir emociškai šalia, rodydami pavyzdį, kaip patys tvarkosi su emocijomis, tėvai perduoda šį įgūdį savo vaikui.
Rutina, struktūra ir stabilumas kuria saugumo jausmą. Saugi aplinka, nuspėjami tėvų veiksmai mažina nerimą ir sudaro sąlygas vystytis vaiko emociniams įgūdžiams.
Manipuliacijos mitas
Vienas labiausiai tėvus klaidinančių mitų apie vaiko pykčio priepuolius – kad mažylis manipuliuoja tėvais. Būtina įsisąmoninti, kad tikroji manipuliacija reikalauja pažangių kognityvinių gebėjimų, kurių mažylis dar neturi. Manipuliacijai būtinas gebėjimas suprasti kito žmogaus mintis, planuoti, apgalvoti pasekmes. Šie gebėjimai dar tik pradeda vystytis apie 4–5 vaiko gyvenimo metus, tačiau iki „tobulumo“ – dar ilgas kelias.
Mažylis tiesiog neturi neurologinės brandos sąmoningai manipuliuoti. Jis labai instinktyviai reaguoja į neatlieptus savo poreikius ar jį užlpūdusius stiprius jausmus. Tai, ką suaugusieji dažnai suvokia kaip manipuliaciją, veikiausiai yra vaiko komunikacija apie jo poreikį – jam reikia tėvų dėmesio, tarpusavio ryšio, galbūt autonomijos ar paguodos. Vaiko reakcijų stiprumą lemia raidos etapas, o ne sąmoningas nepaklusnumas, tyčinis priešgyniavimas ar nepagarba. Kai suaugusieji vadina mažylį manipuliatoriumi, dažniausiai jie projektuoja savo suaugusiųjų lūkesčius į vaiką, kuris dar nemoka susidoroti su savo išgyvenimais.
Tikroji manipuliacija gali pasireikšti vyresniame amžiuje, ir dažniausiai vaikas jos išmoksta stebėdamas manipuliuojančius tėvus ar kitus suaugusiuosius ir perimdamas jų elgesį (pvz., kyšio davimas, grasinimas, emocinis šantažas). Stebėdamas kitų elgesį, vaikas suvokia, kad tam tikri veiksmai duoda norimą rezultatą.
Vaikas gali pradėti ieškoti būdų, kaip jaustis saugiai ar kontroliuoti situaciją, jei ankstėliau jo paties emociniai poreikiai buvo ignoruojami. Tačiau net ir tada manipuliacija dažniausiai rodo vaiko vidinį emocinį poreikį ar nesaugumą, o ne moralaus elgesio stygių.
Tad kokia gi geriausia priemonė, užkirsti kelią manipuliacijai? Rami, nuosekli, empatiška, tarpusavio ryšio puoselėjimu paremta tėvystė, kuri suteikia vaikui saugumo, užtikrintumo jausmą.
Ramios tėvystės atsakas į pykčio priepuolius
Rami ir prieraiši tėvystė į pykčio priepuolius žiūri per ryšio, o ne kontrolės prizmę. Mūsų užduotis nėra numalšinti, nuslopinti pasireiškusį pykčio priepuolį, o padėti ir išmokyti vaiką saugiai išgyventi stiprius jausmus ir su jais susidoroti.
Kaip elgtis vaiką ištikus pykčio priepuoliui?
- Išlikite ramūs. Jūsų ramybė yra užkrečiama. Gebėdami išlikti ramūs arba nusiraminti jūs tarsi paskolinate savo ramybę vaikui.
- Atjauskite. „Liūdna, kad turėjome išeiti iš parko (žaidimų aikštelės ir pan.). Suprantu, kaip tau sunku.“ Jūsų empatija negadina vaikų – ji padeda jiems jaustis matomiems, girdimiems ir saugiems, ir tai palengvina stiprių jausmų išgyvenimą.
- Brėžkite ribas švelniai. Tvirtas ribas galima brėžti švelniai: „Nesimušame. Skauda. Matau, kad pyksti. Aš šalia ir padėsiu tau nusiraminti.“ Vaikas mokosi, kad jausmai yra priimtini, o destruktyvus elgesys – ne.
- Siūlykite paguodą, ne pasekmes. „Pertraukėles“, rėkimą, bausmes ar vaiko jausmų ignoravimą audringose situacijose vaikas patiria kaip atstūmimą. Būkite šalia. Apkabinkite vaiką, jei jis nori ir leidžiasi, arba tiesiog ramiai pabūkite netoliese.
- Atkurkite ryšį po jausmų audros. Kai vaikas nusiramina, skirkite laiko ryšiui atkurti. Sustiprinkite tarpusavio ryšį. Tokiu būdu atkursite ir sustiprinsite saugumo jausmą ir pasitikėjimą vienas kitu.
Žaidimų galia
Žaidimai yra natūrali vaikų kalba ir galingas įrankis vaiko emocinei įtampai išlaisvinti. Pykčio priepuoliai dažnai kyla dėl susikaupusių emocijų, o žaidimai padeda vaikui apdoroti savo vidinį pasaulį, susidoroti su kylančiais iššūkiais. Būdami žaismingi ir įsitraukdami į jų pasaulį, dažnu atveju galime užkirsti kelią pykčio priepuoliams arba jiems kilus padėti vaikui greičiau nurimti. Galime pasitelkti juoką, vaidmenų žaidimus ar šėliones (pvz., pagalvių mūšius, šokius), kad saugiai ir linksmai išlaisvintumėte susikaupusią įtampą.
Ryšys svarbiau už kontrolę
Kai vaiką užplūsta pykčio priepuoliai, jam reikia tėvų pagalbos, vaikas kviečia mamą (tėtį) suprasti jo poreikius, o ne jį gėdinti. Tėvams skirtas ypatingas vaidmuo – būti ramybės uostu vaiko audrų metu. Ir vaikui nereikia tobulos mamos ar tėčio – vaikui reikia tiesiog tėvų buvimo šalia.
Vaiką užplūdę pykčio priepuoliai dažnai būna nepatogūs, nejaukūs, garsūs, varginantys. Tačiau juose slypi svarbi tiesa: jūsų vaikas pasitiki jumis, jaučiasi saugus, galėdamas „išsikrauti“ jūsų akivaizdoje. Kai į pykčio priepuolius žvelgiate kaip į galimybę puoselėti tarpusavio ryšį, jūs ne tik sustabdote protrūkį – jūs mokote vaiką nusiraminti ir susidoroti su stipriais jausmais, o tai yra neįkainojamas įgūdis, kurio vaikui prireiks vėliau gyvenime.
Tad kai kitą kartą jūsų vaikas „kels bangas lygioje vietoje“, pasistenkite išlikti ramūs, giliai įkvėpkite, su atjauta pažvelkite į situaciją vaiko akimis ir prisiminkite: šiuo metu vaiko smegenyse vyksta sudėtingi procesai, o jūs nesate bloga mama (tėtis). Vaikas taip pat nėra blogas, vaikas mokosi. Mokotės ir jūs. Jūs neauginate tobulai besielgiančio vaiko. Jūs auginate turintį jausmus, emociškai brandų žmogų.
Priimdami šiuos vaiko raidos momentus su meile, dovanojate jam svarbiausią dovaną – gebėjimą visą gyvenimą suprasti savo stiprius jausmus ir įgūdį dorotis su jais.
