Apie „ožiukus“ tikriausiai žino visi tėvai, kuriems teko ar tenka auginti 1–4 metų vaikus. Skaitykite, kodėl vaikams kyla pykčio priepuoliai ir kaip juos įveikti. Pataria gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Manipuliaciniai ir frustraciniai pykčio protrūkiai
Mokslininkai teigia, kad pykčio protrūkius galima suskirstyti į manipuliacinius ir frustracinius. Kas tai yra ir kuo jie skiriasi?
Manipuliaciniai pykčio protrūkiai atsiranda tada, kai vaikas ko nors nori ir negauna. Taip, labai pikta, kai parduotuvėje negali gauti to ryškiaspalvio labai gerai matomo ir pasiekiamo saldainio. Arba kai mama neleidžia stumdyti stiklainių, ypač po to, kai praėjusį kartą sudužo – o juk būna toks geras garsas!
Pats terminas rodo, kad vaikas manipuliuoja tėvais: gausiu ar negausiu to, ko noriu, jei šiek tiek patriukšmausiu ir parodysiu, kad tėčio ir mamos tvarka man nepatinka? Kartais tai mažiau primena manipuliaciją, o labiau – didelį vaiko norą ko nors gražaus, ryškaus ir (arba) skanaus, dėl ko irgi verta tėvams garsiai ir vaizdingai pranešti, ypač jei tėvai atsisako nupirkti.
Frustraciniai pykčio protrūkiai atspindi vaiko nusivylimą savimi ir bejėgiškumą, kai ko nors nepavyksta padaryti. Dažniausiai tokius protrūkius matome tada, kai mažyliai bando patys rengtis ar žaidžia, pavyzdžiui, visokiausiais būdais bando įdėti didesnį daiktą į kur kas mažesnį maišelį. Šiuo atveju pyktis ir jo išraiška nėra būdas ko nors gauti iš tėvų, tai susiję su negebėjimu pačiam padaryti tai, ko labai norisi, tarkime, užsegti sagos. Atsiranda jausmas, kad vaikas dar ne viską moka, sugeba ir pajėgia, kad ir koks stiprus jis jaustųsi kitomis aplinkybėmis, o susitaikyti su tokiu bejėgiškumo jausmu nėra taip lengva. Galime įsivaizduoti save, koks apima jausmas, kai bandome, pavyzdžiui, sumontuoti neseniai nusipirktą stalą, o varžtai niekaip nesulenda į savo vietas… Yra ir suaugusiųjų, kurie tokią situaciją bando išspręsti kumščiu ar spyriu, taigi nenuostabu, kad mažyliai savo nusivylimą parodo garsiu verksmu, daikto metimu į šoną ir pykčiu.
Dėmesio, pykčio priepuolis prasidėjo! Kaip elgtis?
Svarbiausia – ramybė. Jei jau jūsų vaikas pradėjo nesavu balsu rėkti, krito ant žemės ir ėmė spardytis, be abejo, jums kyla daug stiprių emocijų. Neretai tėvai patys pradeda rėkti ant vaiko, bara jį ar grasina, kad nubaus, tačiau dažniausiai tai neturi jokio reikšmingo poveikio. Natūralu, kad jūs pykstate, jaučiatės nepatogiai ir bejėgiškai, ypač jei aplinkui susibūrę žiūrovai aptarinėja jus ir jūsų elgesį. Būna, kad tėvai išgyvena tokį stiprų bejėgiškumą, lyg dvimetis – o tiksliau, jo pykčio protrūkis – visiškai valdytų ir kontroliuotų šeimą, suaugusius žmones. Tokie jausmai – visiškai normalu! Tačiau bėda, kad, jei juos išliesite taip pat nevaržomai, kaip ir jūsų mažylis, jūs jam nepadėsite. Prisiminkite, kad vaikai daugiau išmoksta kopijuodami suaugusiuosius ir kartodami jų elgesį nei klausydami, kas jiems sakoma.
Todėl pagrindinė jūsų taisyklė turėtų būti ramybė ir savikontrolė. Taip be žodžių jūs perteiksite savo vaikui, kaip derėtų elgtis ir ko iš jo norėtumėte. Jeigu reikia ir yra galimybių, nueikite į virtuvę atsigerti šalto vandens ar nusiprauskite šaltu vandeniu veidą, jei esate ne namuose, – kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite arba suskaičiuokite iki 10 (jei nepadės – dar iki 20).
Kokių nors veiksmų imkitės tik tada, kai jausitės kiek aprimę, kad neapgalvotai ko nors nepasakytumėte ar nepadarytumėte.
Kai nėra žiūrovų, – nebelieka ir prieš ką vaidinti. Dažnai pykčio protrūkiai sustiprėja, kai susirenka daug besidominčiųjų, o ypač – užjaučiančiųjų. Užtat kai nelieka nė vieno, kuris galėtų pagailėti ar duoti tai, ko norisi, – vaidinimai dažnai nutrūksta. Jei yra galimybė, – tiesiog pasitraukite nuo vaiko, pavyzdžiui, išeikite į kitą kambarį. Jums bus proga susitvardyti, o vaikas irgi šiek tiek aprims.
Tiesa, taip nutinka ne visada, bet galite išbandyti.
Pasitraukite iš veiksmo vietos. Prisiminkite, kad, jei esate ne namuose, vaiką greičiausiai veikia daug dirgiklių ar bent jau šiuo metu jis yra šalia tų daiktų, kurie jį suerzino (saldainiai, neįveikiamas drabužis ir panašiai). Paimkite mažylį ir nusineškite kitur, į kokią nors ramią vietą, kur nebūtų besibūriuojančių žmonių, galbūt būtų gryno oro, arba eikite (važiuokite) namo. Kai pykčio protrūkis praeis, vaikui gali reikėti pabūti ramiai arba pamiegoti – pasirūpinkite tuo.
Pertraukėlė
Vaikai gimsta daug ko nemokėdami, pavyzdžiui, vaikščioti, kalbėti, skaityti, rašyti – viso to išmoksta palaipsniui. Panašiai reikia išmokti ir valdyti savo emocijas. Naujagimis verkia, kai alkanas, jam nepatogu, yra pervargęs ir dar dėl begalės priežasčių, nes kitaip nemoka pranešti apie savo būseną. Augdami palaipsniui išmokstame pakentėti, kai jaučiamės ne itin patogiai, ieškome, kaip galėtume šį nepatogumą pašalinti, taip pat išmokstame apie tai kalbėtis tinkamais žodžiais. Kaip padedame vaikams išmokti rašyti, taip reikia juos pamokyti tvarkytis su itin stipriomis emocijomis. Tam gali padėti būdas, vadinamas „Pertraukėle“.
„Pertraukėlės“ metu vaikui, patiriančiam labai stiprias emocijas (stipriai pykstančiam, todėl verkiančiam, galbūt nugriuvusiam ant žemės ir besispardančiam), suteikiama galimybė aprimti. Vaikas pasodinamas ant kėdutės (tinka laiptai, jei šeima gyvena nuosavame name), gali būti pastatytas į kampą (tai dažnai praktikuodavo mūsų tėvai ir seneliai) ar nuvestas į kitą kambarį. Reikėtų, kad aplinka būtų kaip galima ramesnė, turinti kuo mažiau dirgiklių, pavyzdžiui, žaislų. Vaikas šioje vietoje pabūna arba jam padedama pabūti (tai yra, jis laikomas ant rankų ar apkabinus) tiek minučių, kiek jam metų. „Pertraukėlės“ tikslas nėra vaiką nubausti už netinkamą elgesį, bet padėti jam nurimti. Galima vaikui paaiškinti, kad dabar reikės pasėdėti ar pastovėti (pagulėti atskirame kambaryje ant lovos) tol, kol aprims, o kai aprims, – vėl galės eiti žaisti. Gali prireikti vaiką visą laiką laikyti apkabinus, tačiau net ir tokiu atveju „Pertraukėlė“ yra naudinga, nes nors šiek tiek padeda aprimti emocijoms.
Jeigu vaikas labai pyksta, jis gali visos „Pertraukėlės“ metu verkti ir šaukti, gali muštis – tokiu atveju ramiai kartu su juo pabūkite ir paaiškinkite, kad jam reikia nurimti. Kai jis nors kelioms sekundėms nutils, pagirkite, kad jam puikiai išeina būti ramesniam. Jei baigiasi „Pertraukėlei“ skirtas laikas, o vaikas vis tiek nenurimo, galima laiką pratęsti 1 minute, bet ne ilgiau.
Po „Pertraukėlės“ nereikėtų daug kalbėti apie tai, ką vaikas netinkamo buvo padaręs, – geriau pasiūlyti kokią nors veiklą ar eiti kartu pažaisti, apkabinti, priglausti, taip parodyti, kad jums patinka, kai vaikas yra aprimęs. „Pertraukėlė“ gali būti taikoma maždaug nuo 2 metų, mažesniems vaikams sunkiau suprasti, ko iš jų norima ir kiek laiko trunka tos 1 ar 2 minutės, todėl mažiukus geriau raminti apkabinus ir kurį laiką ramiai pasėdint.
Nuoseklumas
Nors ir minimas paskutinis, nuoseklumas vis dėlto yra pats svarbiausias patarimas tėvams, auginantiems mažus (ir ne tik mažus!) vaikus. Jei bent vieną kartą pasidavėte graudžioms mažylio akims ar įkyriam kaulijimui ką nors nupirkti, – žinokite, dabar turėsite tą patį ištverti dar dešimt ar gal net keliasdešimt kartų. Vaikų atkaklumą galime prilyginti lošimams: lošėjas, žinodamas, kad gali išlošti vieną iš dešimties kartų, vis bando iš naujo, neskaičiuodamas praloštų pinigų. Vaikai dar atkaklesni už pačius atkakliausius lošėjus. Juk jie nieko nepraranda, o žiūrėk, gal tėtis ar mama neištvers ir nupirks tai, ko taip norisi… Tad geriausia kartą apsisprendus savo sprendimų laikytis. Ir, jei nenorite padaryti meškos paslaugos savo sutuoktiniui ar kitiems artimiesiems, – pasakykite, ką esate nusprendę, kad ir jie galėtų daryti tą patį.
Vaikams augant paprastai pykčio protrūkių retėja ir jie visai liaujasi. Nors juos patiriantiems tėvams šis laikotarpis atrodo tikrai sunkus, pykčio protrūkiai neturi ryškesnės įtakos vaikų psichikos ar fizinei sveikatai. Vis dėlto kai kuriems tėvams jie gali būti pernelyg didelis išbandymas, nes likti ramiam šalia stipriai pykstančio vaiko nėra paprasta. Nedvejokite ir kreipkitės pagalbos į psichologus ar psichoterapeutus, jei jaučiatės bejėgiški, pykčio protrūkių metu kyla noras duoti vaikui „beržinės košės“ ar tiesiog nežinote, ką daryti. Dar kartą prisiminkite: vaikų savijauta didele dalimi priklauso nuo to, kaip jaučiasi jų tėvai.
