Su profesore Lina Rageliene apie vaikų mažakraujystę kalbėjomės ne kartą. Kaskart einant į pokalbį atrodydavo, kad dabar jau tikrai išgirsime – tėvai išpruso, nebeliko užleistų mažakraujystės atvejų, visi žinome ligos požymius, hemoglobino (Hb) normas, puikiai išmanome, kokie produktai turi geležies. Juk tiek parodyta TV laidų, prirašyta straipsnių.
Vis dėlto stebuklingų naujienų nėra.
Mažakraujystė klesti, nors gyvename tikrai geriau, ištisus metus galime valgyti vaisius ir daržoves, jau nekalbant apie įvairių rūšių mėsą. Kur paslaptis? Ją ir bandėme išsiaiškinti.
Pasak vaikų hematologės, yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl šiais laikais tiek daug vaikų serga anemija ir ji nustatoma per vėlai:
- Mamos nemoka įvesti papildomo maisto, kai kūdikiui sukanka pusė metų.
- Vaikams per retai atliekami kraujo tyrimai.
Apie viską pakalbėsime plačiau.
Geležies vaidmuo
Žodis „mažakraujystė“ nėra tikslus. Iš tikrųjų susirgus šia liga kraujo nesumažėja, jis tampa nepilnavertis. Mažakraujystės mechanizmas labai sudėtingas, norint jį suvokti iki galo reikia biocheminių, anatominių žinių, tačiau galima paaiškinti paprastai: hemoglobinas – raudonasis kraujo pigmentas, esantis eritrocituose – iš plaučių kapiliarų į audinius ir organus išnešioja deguonį. Organizmas, gamindamas hemoglobiną, naudoja geležį. Kai trūksta geležies, gaminama mažiau hemoglobino, prasideda mažakraujystė.
Geležies stokos mažakraujystė pasitaiko dažniausiai, ja gali susirgti kiekvienas bet kuriuo gyvenimo periodu. Yra ir kitokių, gerokai retesnių ir sunkesnių mažakraujystės formų, apie kurias nekalbėsime, nes čia buitiniai patarimai nepadės.
Pačių mažiausiųjų mažakraujystė
Žmogaus organizmas negali sukaupti geležies atsargų. Visas geležies perteklius pasišalina, lieka tik tiek, kiek tuo metu organizmui reikia. Tačiau yra vienintelis žmogaus gyvenimo etapas, kai organizmas geležį kaupia – taip būna vaisiui paskutinįjį nėštumo trimestrą. Jis „ima“ iš mamos kraujo geležį ir kaupia ją, kad paskui gimęs galėtų eikvoti tas atsargas. Paprastai kūdikiui sukauptų geležies atsargų pakanka iki 4 mėnesių. Tačiau kai kurie kūdikiai suserga mažakraujyste nesulaukę ir jų. Įsivaizduokite du vienu metu gimusius kūdikius. Abu gimė tokio pat svorio, abu valgo tik savo mamos pieną, auginami laikantis tokio pat režimo. Vienas jų suserga mažakraujyste, o kitas – ne. Kodėl? „Tikroji kūdikio mažakraujystės priežastis slypi motinoje. Jei moteris nėštumo metu pati sirgo mažakraujyste, jos kūdikis gimdamas neatsineš geležies atsargų. Geležies atsargas vaisius pradeda kaupti paskutinįjį nėštumo trimestrą, todėl jų sukaupti nespės ir prieš laiką gimę neišnešioti kūdikiai. Neišnešiotiems kūdikiams geležies atsargų pakanka tik iki 1–2 mėnesių“, – sako profesorėLina Ragelienė.
Apibendrinant – pagrindinės ankstyvosios kūdikių mažakraujystės priežastys: gimimas prieš laiką ir silpnas pačios mamos kraujas.
Taigi sveikos mamos sveikas vaikas gali būti ramus dėl mažakraujystės iki 4 mėnesių. Tada baigiasi jo sukauptos geležies atsargos, ir mažakraujystė pradeda grėsti visiems. Ir vėl žirklės – vieni kūdikiai auga raudonais skruostukais, o jų mamos niekada nesužinos, kas yra mažakraujystė. O kiti, nors ir maitinami sveikai, suserga. Ir vėl priežastis gali būti mama, tiksliau – jos pieno kokybė. Visi žinome, kad motinos pienas – geriausias maistas jos kūdikiui, tad kaip pakomentuotumėte štai tokią situaciją, kuri docentės darbe – kasdienybė: į Santariškių klinikas patenka 9 mėnesių kūdikis, kurį mama maitina krūtimi.
Kūdikio Hb – 65. Gydytojai ieško mažakraujystės priežasties. Atlieka kraujo tyrimą mamai. Hemoglobino kiekis – 85. Toks hemoglobino kiekis vos vos patenkina pačios moters minimaliausius poreikius, o kas lieka kūdikiui? Tokia mama, maitindama savo pienu kūdikį, pasmerkia jį mažakraujystei. „Kol kas nėra išrasta metodo, kaip padidinti geležies kiekį motinos piene. Matematika paprasta – jei maitinančios moters organizmui pakanka geležies, jos su pienu ji duos ir kūdikiui“, – sako gydytoja. Tokiais atvejais, kai žindančiai mamai pačiai trūksta geležies, jai nesiūloma nutraukti žindyti (mamos piene yra šimtai kitų kūdikiui reikalingų medžiagų, ne tik geležies), tačiau tiek mamai, tiek kūdikiui skiriama geležies preparatų.
Kada kūdikiui reikia kraujo tyrimo
Kai naujagimis gimsta, jam pirmasis kraujo tyrimas atliekamas dar gimdymo namuose.
Antrąjį kraujo tyrimą rekomenduojama atlikti, kai kūdikiui sukanka mėnuo, kad gydytojas galėtų turėti atskaitos tašką, nes tik ką gimusio vaikučio kraujo tyrimai yra specifiniai, jie pasikeičia.
Trečiasis kraujo tyrimas turėtų būti atliktas 4–5 mėnesių kūdikiui, nes tada išsenka jo gimstant iš mamos gautos geležies atsargos ir sumažėja Hb. Tai fiziologinė mažakraujystė, tačiau būtina pažiūrėti, kokio ji laipsnio, nes, pasak docentės, jei Hb yra vos 80, tai jau ne fiziologija, o patologija.
Ketvirtasis kraujo tyrimas patartinas metų sulaukusiam vaikui, o paskui verta tyrimą pakartoti kas pusmetį – pusantrų ir dvejų metų. „Būtent tokio amžiaus vaikučių – nuo 1 iki 2 metų – mūsų ligoninėje daugiausia. Dažniausiai jiems – lengvo laipsnio mažakraujystė, bet labai nepageidautina. Anksčiau taip nebūdavo, nes vaikus prižiūrėdavo pediatrai. Dabar šeimos gydytojai nelabai rūpinasi, ką kūdikis valgo, neskuba skirti kraujo tyrimų. Paprastai pas hematologus konsultuotis atsiunčiami jau įsisirgę vaikai, kurių anemiją buvo visai nesunku „pagauti“ dar pačioje pradžioje“, – sako vaikų hematologė.
Gydytoja patikino, kad poliklinikų laboratorijose atliekami kraujo tyrimai yra tikslūs ir jų pakanka. Aparatas nustato ne tik Hb bet ir eritrocitų žymenis, o pagal juos galima nustatyti geležies stokos mažakraujystę. Feritino (geležies atsargų) tyrimas papildomai daromas tik tada, kai, skyrus geležies preparatų, vaiko kraujas nepagerėja. Tai būna ypač retai, nes 99 proc. atvejų, skyrus geležies ir pakoregavus mitybą, Hb ima didėti. Nustatant Hb, poliklinikose esantys aparatai gali turėti nedidelę 2–3 punktų paklaidą, bet ji nėra esminė.
Kodėl mažakraujystė pavojinga mažyliams
Daugybei žmonių per gyvenimą pasitaiko, kad Hb būna žemas, tačiau dėl to nieko blogo neatsitinka. Kraujas atsistato pats (pašalinus priežastį) arba pavartojus geležies preparatų. Tačiau mažiems vaikams (nuo 6 mėnesių iki 2 metų) galioja visiškai kitokios taisyklės. Jiems anemija yra labai nepageidautina liga, nes sutrikdo smegenų vystymąsi.
Vaikų hematologė sako: „Geležis reikalinga ne vien kraujui, ji reikalinga ir smegenims. Jei smegenų ląstelės negauna geležies, jos blogai vystosi, nesusiformuoja ryšiai tarp smegenų ląstelių ir jų grupių. Tėvai mėgsta sakyti „gal nieko tokio, juk išaugs“. Kalbant apie mažų vaikų anemiją, tai negalioja. Jeigu vaikas pirmais–antrais metais sirgo mažakraujyste, tai jam atsilieps vėliau – jis blogiau mokysis, neįsimins eilėraščių, bus sunkiau valdomo būdo. Visa tai jau ištirta, nustatyta ir patvirtinta begale mokslinių tyrimų. Net jei pakelsime Hb, mes tų smegenų ląstelių, kurios dėl mažakraujystės išsivystė nepilnavertės, neatstatysime, kaip ir nesujungsime jungčių tarp ląstelių grupių (o 1–2 metais smegenų ląstelių jungtys susidaro itin sparčiai).Paauglių smegenų ląstelėms mažakraujystė pavojinga tik tuo metu, vėlesnių pasekmių nėra. O kai mažakraujystė užklumpa pirmais–antrais metais, pasekmės lieka visą gyvenimą.“
Kulinarijos pamokos mamoms
Kadangi dauguma vaikų mažakraujysčių yra susijusios su mityba, pasak docentės Linos Ragelienės, jos kabinete nuolatos vyksta maisto gaminimo pamokos mamoms. Istorijų apie keistai maitinamus vaikus šiame skyriuje išgirstama begalę, jos galėtų sugulti į kokią nors absurdo brošiūrą, tačiau medikams daugiau graudu nei juokinga. Ką galima pasakyti apie mamą, kuri atlydi į ligoninę baltą kaip popierius 2 metų vaiką, kurio Hb – 30, ir pieno butelis rankose.
Pagrindinė mažakraujystės priežastis – vaikas valgo daug mamos pieno (mišinio ar karvės pieno), bet mažai – kitokio maisto. Profesorė išsakė pastabų mamoms: „Mamos labai nustemba, kai joms pasakau – vaikas susirgo, nes jūs netinkamai jį maitinate. Įsivaizduokite, vaikui 1,5 metų, sveria 15 kg, storas, o hemoglobinas – 90. Iškart kyla klausimas – ką jis valgo? Išsiaiškiname – krūties pieną. O dar ką nors? Valgo. Ką? Du šaukštukus košės, šaukštuką banano, na dar riekę batono, kurią tik ištrupina. Daugiau nieko. Mama vaiką vis maitina, maitina, maitina, o vaiko kraujas blogas.
Mamoms įdiegta, kad kuo ilgiau maitins, tuo bus geriau. Žinoma, krūtimi maitinti galima ir labai ilgai, tačiau nuo 6 mėnesių kūdikis turi gauti kito papildomo suderinto maisto, nes iš krūties pieno gaunamų medžiagų jam nebeužtenka. Jeigu pusės metų kūdikis negaus daržovių, mėsos ir kruopų, jam mažakraujystė garantuota“.
Kaip ir ilgai žindyti, ir sėkmingai „primaitinti“
Dabartinės mamos žindo noriai ir ilgai, tačiau ne reta guodžiasi, kad kūdikį sunku pripratinti prie papildomo maisto. Nuolatos gauname klausimų specialistams, kurie prasideda sakiniu „mano vaikas nevalgo“. Vienas išpurškia daržovių tyrę, kitam neįkiši jokios kruopų košės, trečias į burną neima mėsos.
Profesorė Lina Ragelienė paaiškina tokio nevalgumo priežastis: „Naujagimį reikia žindyti tada, kada jis nori, ir tiek, kiek nori, bet 4–6 mėnesių kūdikis turi turėti maitinimosi tvarką. Motinos pienas skrandyje būna 3–3,5 valandas, vadinasi, būtent tokiais intervalais kūdikis turėtų gauti naują porciją. Tačiau mamos maitina daug dažniau, pavyzdžiui, kas valandą. Taip ant besivirškinančio anksčiau suvalgyto pieno vis užpilamas ir užpilamas naujas. Virškinimo fermentai išsenka, skrandžio rūgštis, kuri reikalinga virškinimui, gaminasi blogai. Reikia pertraukų tarp maitinimų, bet daugybė mamų neturi tiek pieno, kad kūdikis sočiai pavalgytų ir neprašytų krūties 3–4 valandas.
Jei duosime kūdikiui krūtį kas 1–2 valandas, o paskui pasiūlysime košės, akivaizdu, kad jis nevalgys. Kai kūdikiui leisite išalkti, nesunkiai sumaitinsite 150 ml košės, Hb atsistatys labai greitai, o mamai pasigamins daugiau pieno tiems keliems sotiems pamaitinimams. Kai kūdikis gauna tik pieną, jo apetitas nebus geras, nes pienas yra šarminis produktas, jis slopina rūgštingumą. Gavęs kitokio maisto, kūdikis netrukus parodys ir savo apetitą, nes pasigamins reikiamas kiekis fermentų ir skrandžio sulčių“.
Vaikų hematologų akimis, idealus maitinimosi planas nuo 6 mėnesių būtų toks: mamos pienas ryte ir vakare prieš miegą po 180 ml (galimas ir trečias maitinimas krūtimi, jei kūdikis labai nori), o dieną – trys maitinimai košių po 150 ml plius vaisiai, uogos. Naktinis maitinimas nebereikalingas nuo 3 mėnesių, vakare apie 23–23.30 valandą 200 ml pieno gavęs kūdikis turėtų išmiegoti neišalkęs.
Gamtos planas – dantukai
Profesorė Lina Ragelienė sako, kad tikrai gerbia maitinančias mamas ir labai sveikina žindymo pakilimą, nes nieko nėra geriau už mamos pieną mažam kūdikėliui, tačiau žindyti iki 2 metų nesiūlo: „Kodėl 6 mėnesių kūdikiams išdygsta dantukai? Nes atsiranda organizmo poreikis valgyti kietą maistą. Motina gamta taip sutvarkė, kad laikas duoti tai, kas kramtoma dantimis, ir kramtyti reikia ne krūtį. Kūdikio dantukai – ne vienintelis gamtos signalas, kad reikia keisti mitybą. Moters organizmas sudarytas taip, kad kai kūdikiui būtinas mamos pienas, per jį mažyliui patenka visos reikalingos medžiagos, o paskui kūdikis iš mamos pieno jų gauna vis mažiau ir mažiau. Be to, kūdikiui augant sparčiai didėja geležies poreikis. Iki 6 mėnesių kūdikiui reikia 1–5 mg geležies svorio kilogramui, o nuo 7 mėnesių – jau 10–15 mg geležies kilogramui. Tam, kad gautų tiek geležies, 7 mėnesių mažylis per parą turi išgerti 2 litrus mamos pieno“.
Papildomo maitinimo bangos ir mados
Gydytoja Lina Ragelienė prisiminė, kaip keitėsi požiūris į kūdikių maitinimą per pastaruosius keliasdešimt metų. Tarybiniais laikais buvo labai pabrėžiamas papildomas maitinimas, pediatrai kiekvienam kūdikiui sudarydavo jo mitybos planą, jį kaskart koreguodavo ir papildydavo, nes mamos su kūdikiais privalėdavo poliklinikose lankytis ne rečiau kaip kartą per mėnesį.
Kūdikių maistelį centralizuotai gamindavo specialios virtuvėlės, mamoms improvizuoti nebuvo jokių galimybių. Tada iš Amerikos plūstelėjo informacijos lavina apie tai, kad papildomas maitinimas nėra labai svarbus, bet būtina kūdikius žindyti tol, kol įmanoma. Privačiame pokalbyje su JAV pediatrais gydytoja paklausė, kodėl jie nebekreipia dėmesio į papildomą maitinimą. Pašnekovai atsakė, kad amerikietės mamos buvo įnikusios kūdikiams vos ne nuo gimimo duoti suaugusiųjų maistą, tad kilus žindymo skatinimo bangai, JAV pediatrai sąmoningai nutylėdavo apie papildomą maitinimą. Docentė sako, kad dabar ir patys amerikiečiai grįžta prie senosios praktikos (atsakingo požiūrio į papildomą maitinimą), nes kyla mažakraujystės ir rachito epidemija net saulėtoje Kalifornijoje. Gydytoja įsitikinusi, kad mūsų šalyje, nors ir pavėluotai, kaip kad paprastai būna, irgi ateis kita banga – bus raginama ne tik kuo ilgiau žindyti, bet ir atsakingai įvesti papildomą maistą, garantuoti, kad kūdikis gautų visų medžiagų.
Praktiniai patarimai apie maitinimą
Profesorė Lina Ragelienė pataria, kaip maitinti kūdikius, kad jie nesirgtų geležies stokos mažakraujyste.
Sultys. „Esu kategoriškai prieš bet kokias sultis, kurios pirktos parduotuvėje. Mes visos mokame konservuoti ir puikiai žinome, ką reikia daryti, kad produktas laikytųsi – arba pridėti konservantų, arba kaitinti, užvirinti. Nedidelis darbas vaikui išspausti sulčių iš lietuviško obuolio ir morkos, įspausti spanguolių. Net į vandenį įlašinus citrinos nauda bus didesnė, nei girdant konservuotas sultis. Dar geriau už sultis – tarkuotas obuoliukas“.
Kruopų košės. „Nesiūlau žavėtis užpilamomis košėmis. Kai paimsime normalų produktą ir jį išvirsime, tai ir žinosime, ką duodame vaikui. Kiek laiko tai trunka? 10 minučių. Susimalkime kavos malimo mašinėle grikius (nors dabar yra ir grikių miltų) ir netrukus turėsime puikią košę, kurią galėsime gardinti kuo norime – sūdyti, saldinti, dėti sviesto, uogų, obuolienės. Tokia košė bus kur kas vertingesnė nei kažkokie milteliai, užpilti vandeniu.“
Mėsos košės. „Mėsos kūdikiui kasdien reikia 50–60 g, tai bus 2 kaupini šaukštai. Jei daržovių tyrėje bus tie 2 dideli šaukštai mėsos, tai tikrai vadinsis mėsiška košė. O pirkdami košes stiklainiukuose etiketėse perskaitysite, kad ten tėra kokie 7–12 proc. mėsos ar kažkokių mėsos miltelių. Tarybiniais metais trindavome košes per sietelius, taip, tai buvo nepatogu, sugaišdavome daug laiko. Bet dabar turime plaktuvų, maišytuvų, trintuvų. Supjaustykime morką ir bulvę smulkesniais gabaliukais, ir per 10 minučių jos išvirs, tada sutrinkime trintuvu, ir košė paruošta. Svarbiausia – šviežia, o ne išstovėjusi 1 ar 2 metus kažkokiame sandėlyje.
Pačios virdamos mėsos-daržovių košę galime įdėti ir krapų, ir pertražolių, ir saliero. Tokia košė bus nepalyginamai kvapnesnė, skanesnė nei pirkta parduotuvėje. Svarbiausia – gaminkite taip, kad būtų skanu, ir kūdikis valgys. Kiek kartų girdžiu: „Mano vaikas nevalgo daržovių košės“.
Paklausiu – o kaip gi jūs tą košę verdate? Mamos pasakoja, kad į vandenį įdeda kopūsto lapą, morką ir bulvę, išverda ir sutrina. Klausiu – o jums pačioms tokia košė skani? Sako, ne, mums ji šlykšti. Tai kodėl vaikas turi ją valgyti? Košę reikia paskaninti pagal kiekvieno vaiko skonį – vienam reikės į košę įberti cukraus, kitam – druskos ar sviesto, trečiam įpilti pieno. Paprastai vaiko skonis būna toks kaip ir mamos (ne veltui vaikutis 9 mėnesius augo mamos pilve ir „valgė“ tą patį, kaip ir ji). Tad košę reikia pagaminti taip, kad ji būtų skani pačiai mamai. Be to, po kelių mėnesių vaikutį pasodinsime prie bendro stalo, ir jis vis tiek pradės valgyti tai, kas pagaminta bendrame puode. Tai, kad maži vaikai turi puikius skonio receptorius, įrodo ir maitinimas ligoninėje. Kažkodėl vieną dieną ligoniukai net išgramdo košės dubenėlius, o kitą dieną – vos paknebena.
Vadinasi, tai virėjų pamainai nepavyko išvirti gardžios košės.
Vis dėlto baisiausia, kai mamos vaikams duoda dešrelių, ir įsivaizduoja, kad jis valgo mėsą“.
Daržovės. „Daugybė mamų sako – mano vaikai nevalgo daržovių. Pabandykite padaryti taip, kad jam būtų skanu. Mano mažulė 3 metų anūkė nemėgo pomidorų. Užbarsčiau cukraus – oi kaip skanu! Kruopelė cukraus – ne nuodėmė, užtat vaikas kerta pomidorus. Reikia fantazijos ir, žinoma, kantrybės. Daržoves turi valgyti visa šeima, ir vaikui jų siūlyti būtina kas dieną“.
Egzotiški vaisiai. „Vaikas turi gauti kiek įmanoma natūralesnio lietuviško maisto, kokį valgėme daug metų, o ne kokių nors sojų. Genetiškai esame prisitaikę valgyti obuolius, slyvas, kriaušes, serbentus, braškes, o ne, pavyzdžiui, vynuoges. Vaikui nebūtini kiviai ir bananai, kurie nežinia kuo apipurkšti, stovi kambaryje, džiūsta, bet nesupūva“.
Kaip atrodo anemiški vaikai
Vizitai su kūdikiu pas šeimos gydytojus dabar neprivalomi, dažna šeima eina tik tada, kai reikia skiepyti. Kaip nepražiopsoti anemijos? Pasak pašnekovės, kai Hb žemas, vaikas bus blyškus, irzlesnis, blogai valgys. Tiesa, kartais veido odos spalva nepriklauso nuo Hb. Raudonskruosčio vaiko Hb gali būti žemas, nes skruostukai raudoni dėl atopinio dermatito. Būna blyškių vaikų, kurių Hb normalus, nes blyškumas priklauso ir nuo kraujagyslių išsidėstymo, odos ypatumų, bet tokie atvejai reti.
Kita vertus, blyškumas, vangumas, blogas apetitas, irzlumas gali būti daugybės ligų simptomai, tad mažakraujystė nustatoma iš kraujo tyrimo, o ne apžiūrėjus vaiką. Dėl to, kad labai aiškiai išreikštų mažakraujystės požymių nėra, ši liga gali alinti vaiko organizmą labai ilgai. Lėtai progresuojanti anemija tuo ir pavojinga, kad įsijungia įvairūs organizmo kompensavimo mechanizmai, ir vaikas jaučiasi gerai. O kai tėvai ir gydytojai ligą pastebi, vaiko Hb būna kritiškai žemas.
Profesorė pasakoja, kad skyriuje neseniai gulėjo 2 metų mergaitė, serganti sunkia anemija, jos Hb – 35. Mergaitė buvo blyški, jos kojytės truputį patinusios, bet šiaip atrodė normaliai! „Ta mergaitė nuo 4 mėnesių buvo maitinama tik karvės pienu, gėrė jo tiek, kiek norėjo, visur nešiojosi pieno buteliuką. Ir tokį vaiką gydėme prieš 2 savaites, o ne prieš 50 metų“, – sako gydytoja.
Beje, vaiko svoris su kraujo kokybe ryšio neturi, nebent vaikas serga sudėtine baltymų stokos anemija dėl mitybos nepakankamumo. Kai vaikas serga geležies stokos mažakraujyste dėl mamos ar karvės pieno perdozavimo, svoris būna normalus, o dažnai tokie vaikai net turi antsvorio.
Hemoglobinas atsistato greitai
„Jei nustačius anemiją ir skyrus gydymą vaiko Hb ir toliau žemas, vadinasi, arba per maža geležies dozė, arba ne tokia diagnozė. Jei tai geležies stokos anemija, tai pradėjus gydymą nauji retikuliocitai (jauni eritrocitai) pasirodo po 10 dienų. Tada reikia pakartoti kraujo tyrimą. Gali būti, kad po 10 dienų Hb augimas bus nedidelis, bet keisis kiti rodikliai. Pats Hb turi didėti per 2–3 savaites nuo gydymo pradžios. Jei Hb nedidėja, siūlyčiau hematologo konsultaciją“, – sako pašnekovė.
Tiek vaiko, tiek suaugusiojo organizmas geležį iš preparatų pasisavina gana gerai. Kai kūdikiui nustatoma geležies stoka, o mama jį maitina ne savo pienu, skiriami specialūs geležimi praturtinti mišiniai. Iš jų kūdikis geležį pasisavina puikiai, kartais net geriau nei iš kai kurių natūralių maisto produktų.
Jeigu nustatytas žemesnis Hb
Jeigu vaikui nustatytas žemesnis Hb, reikėtų duoti daugiau mėsos, nes iš daržovių absorbuojama 2–10 proc. geležies, o iš raudonos mėsos – 20–40 proc.
Geležis geriau pasisavinama, kai pakanka vitamino C, tad reikia stengtis, kad jo vaikui netrūktų – tam puikiai tinka visos lietuviškos uogos – agrastai, serbentai. Iš daržovių siūlomi kopūstai, bulvės, svogūnai.
Obuolių, apelsinų sultys, jei trūksta geležies, yra daug vertingesnės nei burokų sultys. Įvairūs tyrimai parodė, kad burokų sultys kraujo negerina. Burokuose yra daug ciano rūgšties, trukdančios pasisavinti geležį.
Tokiam vaikui nereikėtų duoti daržovių, kuriose yra fitinų (pupelių, žirnių), nors šiose daržovėse daug geležies, bet ji blogai pasisavinama.
Reikėtų vengti ir tokių produktų, kuriuose yra oksalio rūgšties – špinatų, rūgštynių, rabarbarų (kaip tyčia, vaikai jų paprastai ir taip nemėgsta).
Geležis geriau pasisavinama rūgščioje terpėje, tad linkusiems į mažakraujystę vaikams patariama duoti ne pieno, o rūgščių jo produktų – kefyro, jogurto.
Kaip pažaboti epidemiją
Hematologai mano, kad laikas imtis veiksmų, kurie pažabotų mažakraujysčių epidemiją – praturtinti geležimi maistą ar kompensuoti vaistus, papildus. Visame pasaulyje praturtintų geležimi produktų – begalės, o mūsų šalyje beveik nėra. Gal rasite parduotuvėje kokią sausų pusryčių rūšį, bet tik tiek. Gydyti mažakraujystę Lietuvoje nepigu, nes vaikams kompensuojamas vienintelis vaistas, kurio tikrai nepakanka. Pasak docentės, užtektų trijų žingsnių programos, ir mažakraujystės tikrai sumažėtų:
1.Vaiką turi prižiūrėti toks specialistas (pageidautina pediatras), kuris mokėtų įvertinti kraujo tyrimą ir laiku skirtų gydymą.
2.Mamos turi išmokti sureguliuoti vaiko mitybą.
3.Valstybė turi kompensuoti maisto produktus ir papildus su geležimi.
Hemoglobino norma
Žemiausias hemoglobino kiekis kraujyje būna 5–7 kūdikio gyvenimo mėnesiais, kai leidžiama norma yra 110 g litre (mažiau 110 – jau laikoma mažakraujyste). Suaugusiųjų žemutinė hemoglobino norma yra 120. Anksčiau, kai kraujo tyrimai būdavo atliekami paprastais hemografais, kurie nebuvo tokie tikslūs, žemutinė žmogaus hemoglobino norma buvo 110. Dabar tyrimai atliekami automatiniais-elektroniniais hemografais, kurie yra tikslesni, gali tiksliau parodyti aukštutinę ribą, todėl ir hemoglobino norma padidėjo iki 120.
Literatūroje nurodoma, kad žemesnis nei 30 hemoglobino kiekis jau nebesuderinamas su gyvybe, tačiau docentės Linos Ragelienės praktikoje buvo vaikų, kurių hemoglobinas, atvežus į ligoninę, būdavo vos 16–18.
Anemija – socialinė liga
Geležies stokos mažakraujystė laikoma socialine liga visame pasaulyje. Kuo kraštas skurdesnis, tuo daugiau žmonių ten serga anemija. Nors lietuviai yra blyškiaveidžiai, jie nėra linkę į mažakraujystę ir serga šia liga gerokai rečiau nei trečiojo pasaulio šalių gyventojai. Deja, vaikų mažakraujysčių daugėja.
Paskaičiuota, kad išsivysčiusiose šalyse geležies stokos mažakraujyste (įvairių formų) suserga apie 20–30 proc. kūdikių, besivystančiose šalyse – 70–80 proc., Lietuvoje – apie 50 proc.
Paauglystė – antras pavojingas etapas
Auginant vaikus reikia žinoti, kad mažakraujystės pavojus labiausiai iškyla dviem gyvenimo etapais – kūdikystėje ir paauglystėje. Kūdikių mažakraujystė pavojingiausia nuo 4 mėnesių iki maždaug 1,5 metų, kai vaikutis geležies atsargas jau būna išeikvojęs, bet dar nesugeba su maistu gauti reikiamo jos kiekio. Paskui, sėdęs prie bendro stalo, apetitą turintis vaikas vargu ar sirgs mažakraujyste. Vaikui sulaukus paauglystės, vėl reikia daugiau akylumo, mat padidėja geležies poreikis – dėl greito augimo, hormonų gamybos, mergaitėms – dėl prasidėjusių mėnesinių. Kaip tyčia, tuo augimo metu paaugliai valgo patį nepilnavertiškiausią maistą: maitinasi mokyklose, užkandinėse, garbina greitą maistą, traškučius. „Kasdienybė – į skyrių paguldytas dvimetrinis paauglys, kurio hemoglobinas – 60. Tokėtina, nualpęs mokykloje ar per treniruotę. Po pokalbio paaiškėja, kad minta tik arbata ir pica. “, – sako gydytoja.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Kas čia per pievos šitame straipsnyje?? Pati didžiausia nesąmonė kokią tik kada nors gyvenime teko skaityt, nei gydytoja kuri komentavo, nei tas kas rašė visiškai neturi supratimo apie žindymą. Mačiau latarimą kad nuo 3mėn reikėtų atsisakyti naktinio žindymo, jūs rimtai?? Klausant šitų patarimų tai tiesus kelias į perėjimą prie mišinukų nes tai totali nesąmonė, koks dar košių skaninimas cukrum,druska? Visiškas absurdas ir kas blogiausia atsiras mamų kurios tuo patikės ir nuo pat mažų dienų pradės vaikui kišti cukrų ir paskui stebėsis kodėl vaikas nori valgyti tik saldainius o ne normalų maistą,jau nekalbu apie nutukimo ar cukrinio diabeto grėsmes, siūlau gydytojai labiau pasidomėti žindymu ir neskleisti melagingų patarimų, straipsnis visiškai klaidingas!!!