Saulės Sielos Studijos nuotrauka
Nors pati, besilaukdama vyresnėlės, nuoširdžiai išklausiau gydytojo R. Šemetos kursą, perskaičiau jo knygą ir ruošiau savo gimdymo planą, tikrai gimdžiau be šypsenos. Man skaudėjo, aš bijojau, abejojau savimi, po gimdymo, kadangi reikėjo siūti, sunkiai vaikščiojau, negalėjau ilgai sėdėti. Kiek skaičiau ar girdėjau, tikrai yra moterų, kurios sako, kad gimdymas yra tokia šventė, jog galėtų gimdyti nors ir kasdien.
Dėkui, pagimdžiau, viskas praėjo, bet kasdien šio malonumo nenorėčiau, nes prisimenu, kokios mintys buvo po pirmojo gimdymo.
***
Visi sako, kad antrasis (o ir trečiasis bei visi tolimesni) gimdymai būna lengvesni, greitesni, viskas daug paprasčiau, – tai mane ramino. Kita vertus, jau nuo pat nėštumo vidurio, kai sužinojau, jog galbūt laukiuosi berniuko, mane gąsdinti pradėjo kitas dalykas – nebe skausmas ar mano sugebėjimai, o vaikučio dydis. Matote, mano vyras, kai gimė, viršijo savo rajono rekordus – 4,8 kg. Jo brolis, gimęs keliomis savaitėmis anksčiau, svėrė 4,5 kg (pagalvokite, jei dar būtų porą savaičių pabuvojęs gimdoje, koks tada išlįstų), abu jie labai tvirti ir aukšti vyrukai. Tad ginekologei užsiminus, jog galbūt mato kažką daugiau, o ne „kavos pupelę“ (taip subtiliai vadinama mergaitės lytis), mane užgriuvo mintys apie milžiną, augantį manyje.
***
Tiesą sakant, visus kartus, kai ginekologei užsimindavau apie savo baimes (ar man pavyks pačiai pagimdyti, jei vaikas bus labai didelis), ji visiškai į jas nereaguodavo. Nes kūdikis iki paskutinių savaičių atitiko normas. Tik jau praėjus gimdymo terminui ir atvykus į gimdymo namus pasitikrinti, daktarė manęs paklausė: „Ar žinote, jog nešiojate labai nemažą žmogų?“. O pasiteiravusi numanomo svorio, sulaukiau atsakymo: „Baisu net ir sakyti…“. Tai buvo 4760 g. Echoskopija rodo 500 g +- svorio, vadinasi, vaikutis gali gimti DAR didesnis, o atėmus tą pusę kilogramo vis vien būtų stambus vaikelis. Gydytoja liepė kitą dieną gultis į ligoninę, nes dar savaitę nešioti vaikelį nepatartina (jis gimti nė neketino, paruošiamųjų sąrėmių nejutau).
Grįžusi namo, iš karto pradėjau guglinti „didelio vaiko gimdymas“, o juk visi žinome, kas būna, kai prisirenki informacijos internete, – išsigąsti dar labiau. Skaičiau ir mamoszurnalas.lt archyvus. Viename straipsnyje apie stambesnius naujagimius tokie vaikai buvo vadinami ne kūdikiais, ne vaikais, o „milžinais“, „gigantais“ ir „dičkiais“. Šiurpoka, ar ne? Žinoma, buvo ir daugybė gražių istorijų apie netikėtai lengvus gigantų gimimus, tačiau daug kur buvo rašoma ir apie kirpimus, plyšimus, įvairiausias komplikacijas (išnyrančius kaulus, vakuumus ir pan.). Nusprendžiau, jog saugiausia būtų prašyti cezario operacijos.
Saulės Sielos Studijos nuotr.
***
Mano sūnus nusprendė, kad jam laikas pasirodyti, tad paskutinę naktį namuose, lyg tyčia, nubėgo vandenys. Su vyru vidurnaktį nuvykome į gimdymo namus, sąrėmių nebuvo, kaklelis atsivėręs viso labo centimetrą. Budinčios gydytojos ir akušerės klausinėjau, ar galės man padaryti cezario operaciją, nes manyje gyvena milžinas. To paties paklausiau ir ryte pasirodžiusio skyriaus vedėjo, ir naują pamainą pradėjusios kitos akušerės, tačiau visi nekreipė į mane jokio dėmesio. „Taip, didelis vaikas. Bet tai jums antrasis gimdymas, tad pagimdysite pati. O jau cezaris bus paskutinė galimybė blogiausiu atveju“.
***
Gimdykloje išbuvau 15 valandų. Man leido skatinamuosius. Pasiprašiau ir epidūrinės nejautros. Lauke buvo visiška šutra – kaip tik artėjo tos legendinės liūtys, kurioms Vilnius vis nebūna pasiruošęs. Gimdykla maža, lango negalima atidaryti, marškiniai limpa prie kūno, per kokias septynias valandas kaklelis atsivėrė tik 5 cm. Valgyti negaliu, gerti irgi leidžia tik vandenį. Vyras neturi ką veikti, tad visą laiką naršo internete, snaudžia, mane girdo vandeniu – tokia savijauta ir tokie vaizdai man išnyra, kai prisimenu tą lėtai slinkusį laiką gimdymo namuose.
***
Galiausiai akušerė pasodino mane ant kamuolio. Žinau, juokingai skambės, bet gal viskas taip ilgai truko tik todėl, kad ir vaikelis jaudinosi, kaip toks didelis užgims? Nors nėštumo metu daug ir nekalbėdavau su pilvuku, garsiai jį padrąsinau: „Vaikuli, jei jau paveldėjai tėtės sudėjimą, nesijaudink, tai reiškia, kad paveldėjai ir jo lankstumą (mano vyras labai plastiškas), tad išlįsi grakščiai ir lengvai. Prašau, paskubėk“.
Likę penki centimetrai netikėtai atsivėrė per pusvalandį (manau, vaikas mane išgirdo). Vyras pakvietė akušerę, į mūsų mažą palatėlę atskubėjo budintis gydytojas, skyriaus vedėjas, rezidentai, padėjėjos, vaikų gydytojai. Prieš mane stovėjo septyni žmonės, o dar vyras už nugaros man veidą drėkino ir vilgė šaltu vandeniu. Tos valandos, praleistos be maisto, normalaus miego ir gryno oro, visai atėmė jėgas, tad per visą patį gimdymą man jų labiausiai ir trūko.
***
Saulės Sielos Studijos nuotrauka
Skausmo nejutau, tik prisimenu, kaip sunkiai stūmiau tą vaikelį, kaip visi septyni mane stebintys medikai ir vyras, sulaikę kvapą, laukė kiekvienos stangos, kaip prasidėjo savotiškas totalizatorius, kokio svorio gims manasis dičkis. Bet kurią akimirką laukiau, kad skyriaus vedėjas arba akušerė lieps mane vežti į operacinę, nes aš tikrai pati nepagimdysiu. Sukau galvą, kodėl aplink tiek daug žmonių, juk kai pirmą kartą gimdžiau, prie mūsų su vyru tebuvo gydytoja ir akušerė, o čia – visa šutvė vienų geriausių Lietuvos gydytojų ir akušerių. Matyt, ir jie atskubėjo pažiūrėti, kaip nesugebėsiu pati pagimdyti.
***
Nepatikėsite (aš iki šiol tuo netikiu), bet pagimdžiau visiškai pati ir dar be jokių kirpimų, plyšimų ar papildomų intervencijų. Manasis „milžinukas“ svėrė 4530 g, buvo 57 cm ūgio. Visi, kas tik nors kiek nusimano apie kūdikių svorį, mane vadino didvyre, kad taip šast ir pagimdžiau pati. Aš savęs didvyre nelaikau, tačiau man pačiai ši istorija parodo tik vieną dalyką – kaip negalima nuvertinti savo jėgų ir kad baimės dažnu atveju būna visai nepagrįstos.
Raminta
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
