Opiausia rudens bėda – vaikas sunkiai pripranta darželyje.
Mamos laiškas
Atėjus rudeniui, pasidarė opi darželių tema. Perverčiau „Mamos žurnalus“, dar kartą perskaičiau visus straipsnius apie darželius, ir vis dėlto ne į visus klausimus radau atsakymus:
Ar visi vaikai, pratinami prie darželio nuo 2 metų, būtinai turi „atverkti“ tam tikrą laiką, kol pripranta?
Ar teisingas požiūris palikti klykiantį vaiką darželyje, manant, kad kitaip ir nebus?
Ar normalu, jei vaikas be perstojo tiesiog raudote rauda darželyje dvi valandas ir daugiau?
Kokios dažniausiai pasitaikančios tėvelių klaidos, pratinant vaikučius prie darželio?
Gal geriau nuvesti ir iškart palikti, o gal palaukti 15 minučių už durų ir, jei nesiliauja verkęs, pasiimti?
Kaip mamoms morališkai pasiruošti palikti raudantį vaiką?
Kai savo sūnų bandžiau vesti į darželį, pirmomis dienomis buvau su juo grupėje po 1-1,5 valandos ir stebėjau, kaip jis į viską reaguoja. Žaisti be manęs jis nenorėjo, nuo manęs neatsiplėšė. Kai po kelių dienų vis dėlto šiaip ne taip įsitraukė į kažkokį žaidimą, kol jis žaidė, pabandžiau palikti jį grupėje.
Pati laukiau už durų ir klausiausi. Nepraėjo nė minutė, kai jis pasigedo manęs ir pradėjo graudžiai verkti. Aš ištvėriau vos 5 minutes, nes žinojau, jaučiau, kad jam ten nepatinka.
Pasiėmiau jį iš darželio ir pačiai ašaros akyse rinkosi, tik stengiausi, kad sūnus to nepastebėtų. Nusprendžiau, kad dar metus mums bus geriausia būti namuose, lankysime įvairias muzikos mokyklėles, užsiėmimus.
Šventai tikiu, kad prie darželio galima priprasti ir be tokių skaudžių ašarų. Tik kaip tinkamai tam pasiruošti? Prieš tai mes nebuvome užsidarę namuose, daug bendravome su draugais, turinčiais panašaus amžiaus vaikų, lankėme muzikos mokyklėlę, kur sūnus įsitraukdavo į veiklą nuo pirmųjų pamokų, ir manęs jam nė nereikėdavo. Vasaras leidžiame kaime, kur į kiemą susirinkdavo įvairaus amžiaus vaikų, ir sūnus noriai su jais žaisdavo. Paliktas kitų priežiūrai jis beveik niekada per dvejus metus ir nebuvo, nebent kelis kartus kelioms valandoms močiutei, kuri jam labai sava ir sūnus noriai su ja likdavo. Apie darželį jam jau daug buvo kalbėta, aiškinta, kas ir kaip. Rodės, drąsus vaikas, ir problemų dėl darželio nesitikėjome.
Tačiau… Gal kalta darželio aplinka… Nes grupėje daugiau nei pusė vaikų be perstojo rauda… Nemačiau ir jokios auklėtojų iniciatyvos, kad tie raudantys vaikai nurimtų, tikėjausi, kad jos organizuos kokį bendrą žaidimą, dainelę, pasaką. Tikiu, kad bendra veikla vaikus įtrauktų ir padėtų jiems nusiraminti… Tačiau. Po metų vėl bandysime eiti į darželį, svarstau, ką galėčiau dar nuveikti, kad vaikui būtų kuo mažiau streso, kaip tinkamai išnaudoti tuos metus. Būtų įdomu apie tai paskaityti dar daugiau, nei esate rašę per dvejus metus.
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Tinkamas laikas eiti į darželį
Labai dažnai mamoms kyla klausimas, kada geriausia mažyliui pradėti lankyti darželį. Ar tai vieneri arba pusantrų metų, kada jau priima į lopšelio grupę? Gal dveji, nes vaikui sulaukus dvejų mama nebegauna pašalpos ir dažniausiai dėl to grįžta dirbti? Ar treji, nes nuo trejų vaikai jau lanko nebe lopšelio, o darželio grupes, o mamai baigiasi vaiko priežiūros atostogos ir ji, norėdama grįžti į tą pačią darbo vietą, tai turi padaryti, kai vaikeliui sukanka treji? O gal geriausia auginti namie iki mokyklos ar priešmokyklinės grupės?
Iš tiesų kategoriškai atsakyti nėra lengva, nes būna labai skirtingų tiek paties vaiko, tiek šeimos situacijų. Beje, šalyse, kuriose mamos gauna tik 3 mėnesius vaiko priežiūros atostogų, yra galimybių mažylius palikti prižiūrėti auklėms ar vežioti į lopšelius, ir nemanoma, kad tai didžiulė psichologinė trauma. Jei prisiminsime, kad Lietuva pasaulyje tebepirmauja pagal savižudybių skaičių, labai paplitusios patyčios, greičiausiai susimąstysime, ar galimybė auginti vaikus iki dvejų ar trejų metų, ar bent jau iki vienerių, kol pašalpos didžiausios, tikrai padeda išvengti vėlesnių psichologinių problemų. Užsienio vaikų psichologijos žinovai teigia, kad svarbiau ne laiko, praleisto su vaiku, kiekybė, bet labiau – kokybė. Kai su mažyliu bendraujame kad ir nedaug, grįžę po darbo ir po darželio, bet skirdami visą savo dėmesį ir meilę bei švelnumą, užuot „sėdėdami“ namuose kelerius metus, tačiau nuobodžiaudami, nerasdami, kuo užsiimti, rūpindamiesi vien buitimi, žiūrėdami televizorių ar prilipę prie kompiuterio ekrano, tuo metu tardami vaikui vos vieną kitą žodį…
Grįžkime prie klausimo, kada gi planuoti, kad leisite savo vaiką į darželį. Apgalvokite, kada jūsų šeimai būtų geriausia, kad jūs grįžtumėte dirbti, ar turėtumėte galimybių samdyti auklę, o gal pasitelkti į pagalbą senelius. Jei labai norėtumėte leisti savo sūnų ar dukrą į darželį trejų, tačiau jūsų finansinė padėtis tokia, kad turite trūks plyš grįžti dirbti anksčiau – tai irgi įmanoma, tiesiog pradėkite ruoštis darželiui anksčiau (ir ne tik vaikas, bet ir jūs patys!).
Teigiama, kad treji metai – geriausias amžius pradėti lankyti vaikų kolektyvą, nes tokio amžiaus vaikai jau turi gerai susiformavusį objektų pastovumo jausmą, tai yra jie supranta, kad mama, kurios jie nemato kurį laiką, niekur nedingsta ir į pavakarę ateis pasiimti. Be to, tokio amžiaus mažyliai ima domėtis bendru žaidimu su kitais vaikais, jiems reikia ne tik žaisti vieniems šalia kitų, bet ir bendradarbiauti, pakviesti į bendrą žaidimą, pasikeisti žaislais, pasišnekučiuoti tarpusavyje. Jaunesni vaikai linkę žaisti šalia, bet ne kartu, tai yra, jie žaidžia kiekvienas su savo žaislu ir savo žaidimą, nors ir užmeta akį į tai, ką veikia kaimynas.
Netinkamas amžius darželiui (ar lopšeliui) – kūdikystė ar vieneri metai (iki dvejų). Būtent nuo pusės metų iki pusantrų susidaro prieraišumas, tad mažyliui būtų palankiausia, jei didžiąją dienos dalį praleistų su tuo pačiu žmogumi. Deja, vaikų kolektyve paprastai tas sunkiai įgyvendinama, nes auklėtojos kasdien keičiasi (nebent kiekvieną dieną visą savaitę rytais dirbtų viena auklėtoja, o, pavyzdžiui, nuo pietų – antra), o kad toks nedidelis vaikutis suprastų, kas aplink jį vyksta, jam dar labai svarbu pastovumas ir pasikartojimai: kasdien vis tas pat, pastovi aplinka… Jei mažylis sutiks žmogų, prie kurio galės prisirišti, jis jausis gana saugiai, jei tokio žmogaus nebus – adaptacija gali užsitęsti labai ilgai.
Beje, jau praėjusio žurnalo numerio straipsnyje užsiminėme, kad mažylis, nuvestas į darželį metukų ar šiek tiek vyresnio amžiaus, gali iš pažiūros gerai prisitaikyti ir neverkti, skirtingai nuo trimečio. Deja, tokia „ramybė“ gali būti apgaulinga, ir tai, kad vaikutis patiria stresą, gali pasireikšti kitokiais simptomais, pavyzdžiui, neramiu miegu naktį, dažnomis peršalimo ligomis, mažesniu aktyvumu stebint pasaulį. Reikėtų nuolat stebėti vaiko savijautą ir pasikliauti savo nuojauta. Mažiukai, būdami be mamos, gali neverkti tiesiog dėl to, kad gana greitai išmoksta žinią, jog jų ašaros nepageidaujamos ir greičiausiai į jas nebus kreipiamas dėmesys – tada nebėra prasmės ir verkti. Didesni vaikučiai, blogai jausdamiesi, savo jausmus išstumia nebe taip lengvai, liūdesį ir ašaras parodo atviriau – būtent taip gali būti paaiškinama, kodėl metinukai darželyje verkia mažiau nei trimečiai.
Nuo pusantrų metų iki dvejų trunka etapas, kurį raidos psichologai vadina „pakartotinio sugrįžimo pofaze“. Tai ypač svarbus laikotarpis, nes tuo metu vaikas turi atsiskirti nuo mamos, o jo psichikoje formuojasi stabilūs objektai, tai yra, suvokimas, kad žmonės jų nematant niekur nedingsta. Be to, šiuo laikotarpiu vaikas išgyvena dvejopus jausmus: ir norą atsiskirti nuo mamos, tyrinėti pasaulį, ir poreikį vėl prie jos sugrįžti, apsisaugoti nuo pasaulyje sutinkamų pavojų. Taigi mama turėtų kaip įmanoma daugiau būti šalia, sutikti vaiką, kai jis bėga ir glaudžiasi prie jos, ir paleisti, kai jam vėl reikia nuo jos atsiskirti ir tyrinėti aplinką. Be abejo, jei šiuo metu vaikas lanko darželį, greičiausiai jis negaus tiek reikalingo dėmesio ir rūpesčio, kiek jam gali duoti mama. Be to, natūralius poreikius užgoš būtinybė prisitaikyti prie naujų žmonių ir naujos aplinkos.
Dvimečiai iš esmės jau gali atsiskirti nuo mamos, suprasdami, kad ji vėliau ateis ir pasiims, nepaliks jų darželyje, tačiau dvimetinukai dar ne taip domisi bendru žaidimu su kitais vaikais, jie daugiau linkę stebėti iš šalies ir žaisti patys. Vis dėlto tai nereiškia, kad jie negalėtų prisitaikyti darželyje. Didesnis klausimas kyla dėl auklėtojos: paprastai vaikai iki 3 metų lanko lopšelio grupes, nuo 3 metų pereina į darželį, todėl keičiasi ir auklėtoja (ar auklėtojos), prie kurios mažylis būna prisirišęs. Žinoma, yra vaikų, kurie gana lengvai gali atsiskirti nuo vieno žmogaus ir prisirišti prie kito (ypač jei tas ryšys nebuvo labai stiprus), tačiau jei vaikas jautresnis, sunkiau prisitaikantis darželyje, jam gali būti sunku keisti aplinką ir žmones, su kuriais bendrauja.
Dar viena galimybė – leisti vaiką tik į priešmokyklinę grupę, tačiau reikėtų žinoti, kad tai nereiškia, jog šiuo laikotarpiu nebus ašarų ar sunkumų pirmosiomis dienomis. Iš tiesų bet kokio amžiaus vaikui gali būti sunku išsiskirti su mama, o vyresni, kaip jau minėta anksčiau, gali drąsiau parodyti savo jausmus. Sudėtinga, kai vaikui tenka būti naujoku, nes paprastai grupės jau yra susiformavusios anksčiau, daugelis vaikų vienas kitą pažįsta, o naujam atėjusiam tenka susidraugauti ir prisitaikyti greičiau nei kitiems. Antra vertus, vyresnio vaiko privalumas, kad ji turi daug bendrųjų įgūdžių, gali pats pavalgyti, susitvarkyti tualete, apsirengti ir nusirengti, taigi neiškyla savitarnos klausimų, galima daugiau dėmesio skirti bendravimui su kitais vaikais.
Kaip matote, kiekvienas amžius eiti į darželį turi savo privalumų ir trūkumų. Jei galėtumėte pasirinkti, galima būtų svarstyti šiuos aspektus:
ar vaikas nori bendrauti su kitais vaikais, gali žaisti šalia arba kartu;
savitarnos įgūdžiai (ar moka pats atsisėsti ant puoduko ar klozeto, po to susitvarkyti, nusirengti ir apsirengti, apsiauti batus, pavalgyti);
ar moka gana aiškiai pasakyti, ko nori ar ko reikia (pavyzdžiui, šalta, skauda, ką skauda ir pan.);
ar gali išklausyti nurodymų ir juos vykdyti;
ar gali gana ramiai atsiskirti nuo tėvų ir pasilikti su kitu žmogumi.
Vis dėlto, jei kitų galimybių neturite, ir reikia leisti vaiką į darželį anksčiau, nei norėtumėte, apgalvokite, kaip jam galima padėti net ir tokiu atveju.
Tinkamas mamos nusiteikimas
Vaikai visada labai gerai jaučia, kaip jaučiasi jų mama. Gal jiems ne visada aišku, iš kur kyla tie jausmai ir kaip jie galėtų palengvinti mamos būseną, tačiau jie labai nuoširdžiai stengiasi mamai padėti. Kartais tai gali tik apsunkinti visą situaciją… Puiku, jei pati mama turi gerų prisiminimų iš savo darželio ir jaučia, kad tai vieta, kur vaikui gali patikti, kur jis gali susirasti draugų, išmokti kažko naujo. Sudėtingiau, jei mama bijo darželio ir mieliau norėtų vaiko ten nevesti, tačiau turi tai daryti dėl gyvenimo aplinkybių. Labai tikėtina, kad vaikas pajus mamos jaučiamą baimę, ims pats bijoti darželio arba sunkiai prisitaikys, tokiu būdu lyg patvirtindamas mamos nuostatą, kad darželio verta bijoti.
Ką daryti, jei jūs iš tiesų negalite nieko gero pasakyti apie darželį, o dabar neturite kito pasirinkimo? Bandykite vis dėlto darželį pamilti. Gal turite pažįstamų auklėtojų (arba galite paprašyti, kad kas nors iš draugų jus supažindintų), su kuriomis galėtumėte pasikalbėti apie tai, ką jos žino ir išmano, kaip joms sekasi bendrauti su vaikais, kokie darželio privalumai. Kalbėkitės su žmonėmis ir skaitykite tokias istorijas, kurios pasakotų apie sėkmingą darželio lankymą: apie tai, kaip vaikai ten susiranda draugų, susidraugauja su auklėtojomis, daug ką išmoksta, lanko įvairius būrelius…
Patikėkite, jūsų vidinė nuostata labai daug reiškia jūsų vaikui. Jei jūs į darželį žvelgsite pozityviai, net jei adaptacija ir nebus labai sklandi, jūs tai vertinsite kaip tam tikrą etapą pradedant lankyti darželį, bet ne kaip nesėkmę.
Kita baimių grupė gali būti susijusi ne su pačiu darželiu, bet su atsiskyrimu apskritai. Tėvams, kurie patys išgyveno, pavyzdžiui, savo tėvų ar kitų artimų žmonių netektį, skyrybas, buvo palikti (kad ir visai vasarai pas močiutę, kol tėvai dirbo), gali patys labai jautriai reaguoti į savo vaiko atsiskyrimą. Tikriausiai sutiksite tėvelių arba mamyčių, kurie labai išgyvena dėl mažylio atjunkymo nuo krūties (kai atrodo, kad mamai tai skausmingiau nei vaikui), dėl palikimo kito žmogaus priežiūrai ar dėl kitų savarankiškumo požymių (vaikas pradeda vaikščioti, sako „ne“, nenorėdamas, kad jam būtų padedama, pats valgo, rengiasi ir t.t.).
Vedimas į darželį irgi gali būti nelengvas gyvenimo etapas. Jei jaučiate, kad patys nerimaujate labiau nei vaikas – patartina kreiptis į psichoterapeutą ir kartu su juo pasigilinti, kodėl jums taip sunku atsiskirti. Gali būti, kad ne visos gyvenime patirtos traumos užgijo, būtent todėl susidūrus su panašia situacija taip skauda senas žaizdas.
Kartais būna, kad vaiko elgesys darželyje parodo kažkokias kitas šeimos problemas, nors tai atrodo ir nesusiję. Pavyzdžiui, sunkesnis prisitaikymas darželyje, didesnis baugštumas gali atsirasti tada, kai tėvai nesutaria tarpusavyje ir kalba apie skyrybas. Kartais šios problemos matomos „plika akimi“, kartais jas užčiuopti sunkiau – tada irgi būtų prasminga kreiptis į specialistą (vaikų psichologą ar psichoterapeutą) ir pabandyti išsiaiškinti simptomų priežastis. Ne visada jas lengva pamatyti pačiam, o dar sunkiau – pačiam sau padėti.
Tinkamas darželis
Gaila, darželį ne visada galime pasirinkti tokį, koks labiausiai tiktų vaikui. Be to, toli gražu ne visada žinome, kokias auklėtojas sutiksime, kaip jos dirbs su vaikais, koks jų požiūris į ryšio su vaikais kūrimą. Pirmiausia gerai būtų, jei žmogus, pakeičiantis mamą, vadovautųsi tais pačiais prieraišiosios tėvystės principais, kuriais kviečiami vadovautis tėveliai: kad vaiku rūpintųsi tas pats žmogus, jis stengtųsi suprasti vaiko poreikius ir juos laiku bei tinkamai atliepti, kad pats būtų ramus ir kantrus, turėtų vidinę pusiausvyrą.
Pabandykite sužinoti kaip galima daugiau apie darželius, į kuriuos galėtumėte vesti savo vaikus, apie auklėtojas. Paprastai būna kur kas paprasčiau, kai reikia vesti antrąjį ar trečiąjį vaiką, tačiau pirmą kartą viskas atrodo labai neaišku. Jei abejojate dėl valstybinio darželio – pasidomėkite privačiais: šiuo metu yra gana daug tokių įstaigų, jose grupės mažesnės, todėl galima tikėtis daugiau auklėtojų dėmesio kiekvienam vaikui (puiku, jei auklėtoja gali rūpintis 2-3 mažyliais, o ne didžiule 20 vaikų grupe). Be to, kadangi mokami nemaži pinigėliai už vaiko priežiūrą, jie labiau suinteresuoti atsižvelgti į kiekvieno vaiko tėvų poreikius, o jei nerastumėte bendros kalbos – galite išeiti ir ieškoti kito varianto.
Jei vis dėlto tenka rinktis valstybinį darželį ir matote, kad auklėtoja ne visai tokia, kokios norėjote, imkitės gudrybių. Nė vienam iš mūsų nepatinka, kai kas nors savo pageidavimus išsako griežtai ar net piktai arba priekaištauja. Iš kitos pusės, mieliau klausome ir reaguojame, kai mus pagiria. Tad jei norite paprašyti, kad auklėtoja labiau pasirūpintų jūsų mažyliu, galite pasakyti, kad labai pasitikite jos žiniomis ir patirtimi, ir norėtumėte paprašyti šiek tiek daugiau dėmesio jūsų sūnui ar dukrai, nes jis labai jautrus, jam gali būti sunku atsiskirti nuo mamos, todėl galbūt prireiks didesnio auklėtojos rūpesčio, nei įprastai reikia kitiems vaikams. Pasistenkite ir jūs kaip galima labiau pasitikėti auklėtoja ir tokiu būdu pasitikėjimą, ramybę ir tikėjimą, kad viskas bus gerai, perteikti savo vaikui.
Tinkamas pasiruošimas darželiui
Darželio lankymui galima ir rekomenduojama šiek tiek pasiruošti.
Pradedame nuo iš pažiūros paprastų dalykų – tokių, kaip prisitaikymas prie darželio dienos režimo, kad būtų aišku, kada bus valgoma, kada žaidžiama, kada – miegama.
Svarbu kalbėtis su vaiku apie darželį, pasakoti, kas ten vyks, ką naujo vaikas galės ten sužinoti ir pamatyti (pavyzdžiui, žaisti su kitais vaikais, naujais žaisliukais, dainuoti kartu su vaikučiais, sportuoti).
Galite retkarčiais nueiti pasivaikščioti prie darželio, jei galima – apžiūrėti teritoriją, išbandyti sūpynes ar smėlio dėžes.
Pasakykite, kad čia vaikas žais, kai jau lankys darželį. Galite pasakyti, kad darželis – tai jo darbas, ir kaip mama su tėčiu eina į darbą, taip jis vaikščios į darželį.
Kitas pasiruošimo momentas – jei tik galite, suteikite savo sūnui ar dukrai galimybių pabūti ne su jumis, o su kitais suaugusiaisiais. Tai gali būti tėtis, senelis ar senelė, galbūt auklė ar jūsų draugė, o išsiskyrimų laikotarpiai gali būti iš pradžių trumpesni ir retesni, vėliau juos ilginant ir dažninant.
Išsiskyrimų su jumis ir vėlesnių sugrįžimų metu vaikas matys, kad mama niekur nedingsta, ji, kaip ir buvo sakiusi, vėl ateina ir vėl galima būti kartu.
Labai svarbu, kad išsiskirdami nepabėgtumėte, nebandytumėte pasislėpti, o vaikui aiškiai pasakytumėte, jog išeinate, ir tai, kada planuojate sugrįžti (tai reikėtų pasakyti vaikui suprantama kalba: grįšite po pietų miegelio arba po vakarienės). Žinoma, ir tokiu atveju galite neišvengti mažylio ašarų ir prašymo pasilikti, neišeiti.
Iš anksto numatykite keletą minučių, kurias skirtumėte apkabinimui, ramiam, bet tvirtam pakartojimui, kad tikrai grįšite po tam tikro laiko, ir tada turėtumėte išeiti. Net jei jums ir sunku patiems išsiskirti su vaiku, žinokite, kad jam bus dar sunkiau jus paleisti, kai pajus, kad jūs patys abejojate ir dvejojate (atsiras viltis, kad galima jus įtikinti). Be abejo, būna situacijų, kai galbūt galite pakeisti savo planus ir pasilikti su graudžiai į jus žiūrinčiu mažyliu, tačiau, kai reikės eiti į darbą, greičiausiai vis tiek teks kažkada atsisveikinti, taigi geriausia būtų atsisveikinimo momento netempti labai ilgai, kad jis netaptų ypač skausmingas. Geriau tegul jūsų sugrįžimas būna džiaugsmingas ir ilgas: pasisveikinkite, apsikabinkite, atneškite dovanėlę, pažadėkite ką nors smagaus kartu nuveikti.
Eidami į darželį galite sugalvoti kokių nors malonių atsisveikinimo ritualų, pavyzdžiui, kad pamojuosite eidami iš darželio, o mažylis į jus tuo metu žiūrės pro langą.
Galite palikti savo nuotrauką, kad vaikas galėtų ją nešiotis arba laikyti spintelėje ir, kai labai pasiilgs, pasižiūrėti į ją.
Leiskite pasiimti kokį nors žaisliuką, kuris primintų namus, arba net kokį nedidelį daikčiuką, tarkim, ryte rastą kaštoną ar akmenuką. Duodami galite pasakyti, kad šis daiktelis primins, jog vakare (po pietų miego ar po vakarienės – būtų gerai, jei įvardytumėte tiksliai, kada ketinate mažylį pasiimti) jūs tikrai ateisite, nepaliksite jo darželyje, bet būtinai pasiimsite namo. Nesvarbu, kad tai kartojate kiekvieną dieną – vaikui tai išgirsti taip pat svarbu, kaip ir mums, suaugusiesiems, kad sutuoktinis ar gyvenimo draugas vis dar mus myli. Juk yra dalykų, kurių klausytis nepabosta, o kurį laiką neišgirdus pradeda imti nerimas…
Beje, būtinai laikykitės savo pažadų dėl laiko, kada ateisite pasiimti. Geriau pasakyti šiek tiek vėlesnį variantą ir ateiti anksčiau, nei atvirkščiai, nes, patikėkite, laukimo laikas mažyliui be galo prailgsta…
Dar atkreipkite dėmesį į tokius paprastus, bet gyvenimą šiek tiek palengvinančius ar apsunkinančius dalykus, kaip bendra vaikučio būsena. Mums visiems lengviau priimti nauja, kai esame nepavargę, žvalūs. Todėl ir mažajam labai svarbu būti išsimiegojusiam, sočiam ir sveikam.
Apibendrinimas
Trimetis jau gali gana gerai prisitaikyti darželyje, todėl geriau būtų pakankamai ramiai, bet ryžtingai atsisveikinti ir išeiti, už durų nelaukiant ir nedvejojant (jei laukiate, greičiausiai esate nusiteikusi nesėkmei, tad ir vaikas gali jausti jūsų vidinę būseną…). Tačiau būna pačių įvairiausių situacijų, ir tikrai nepadarysite didelės nuodėmės, jei vieną kitą dieną, kai vaikutis jausis blogiau, jam bus sunkiau atsiskirti, už durų paklausysite, kaip jam tą dieną sekasi, ir jei nelabai kaip – pasiimsite namo. Tai neturėtų būti taisyklė, bet juk gyvenime būna išimčių.
Svarbiausia, kad iš esmės jums darželis nebūtų baubas, o vieta tobulėti ir augti. To ir norisi palinkėti!
„Mamos žurnalas“
