ViIma Grigienė
Prisipažinsiu: sėdu rašyti, o „nesirašo“, nors tu ką! Pasiilgstu „Mamos žurnalo“, o kartu jaučiuosi tokia atitrūkusi nuo kūdikystės, rašymo, deja, ir nuo įkvėpimo.
Mąstau, kokios dabar yra žurnalo skaitytojos? Ar tai tos pačios mamos, su kuriomis bendravome per kasmėnesines istorijas apie Jurgį, buvusį redakcijos kūdikiu 2008-2009 metais?
O gal tai jau visai kitos, kurios apie mūsų šeimą nieko nėra girdėjusios? Ar sugebėsiu papasakoti joms ką nors įdomaus? Ar man pavyks parašyti taip, kad tarp eilučių tvyrotų tai, ką išgyvenu pati? Ar pavyks kas mėnesį išgyventi kažką nepaprasto, kuo būtų verta pasidalinti?
Kad ir kaip būtų, noriu pasiūlyti naują istoriją. Istoriją apie vaikų darželį, kuriame atradau save. Noriu šią istoriją papasakoti, nes puikiai žinau, kaip mamoms maga nors akies krašteliu pažvelgti į gyvenimą, kurį kas dieną be jų gyvena vaikai. Noriu, nes ir pati kartais pagaunu save svajojančią viena ar kita nepamirštama akimirka pasidalinti su visais. Žinoma, mes kalbamės su tėvais apie tai, kas nutinka jų vaikams. Apie tai, kuo jie gyvena, ką žaidžia, dėl ko liūdi ir kuo džiaugiasi. Bet iš tos kasdienės, kiti pasakytų – tokios nuobodžios ir „rutiniškos“ veiklos, aš pasisemiu tiek jėgų, tikėjimo, minčių ir nuostabos, kad labai norisi tuo pasidalinti. Galbūt ir kiti ras šiuose pasakojimuose kažką savą, kažką sau, kažką apie save.
Beje, kartais susitinku mamų, kurios sveikinasi ir sako, kad būtų labai įdomu sužinoti, ką Jurgis, Bernadeta ir Gerda veikia dabar? Ar dideli užaugo, kaip atrodo, kaip jiems sekasi? Žinoma, pasakodama apie darželį aš neišvengsiu pasakojimo ir apie savo vaikus. Juk dabar visi jie yra „mano“. Visi dvidešimt ir trys. Ir dabar, kai manęs kas nors paklausia, ar neplanuojame ketvirto vaikelio, drąsiai sakau: „ne“, nes tų dvidešimt trijų man kol kas visiškai užtenka.
Jurgio vaikų darželis
Darželis, kuriame dirbu, remiasi Valdorfo pedagogika. Jame yra trys mišrios grupės, vieną iš jų lanko Jurgis. Kaip jis didžiuojasi savo darželiu!
Pamatęs vasarą remontuojamas grupes, dabar kiekvieną rytą manęs klausia: „Ar jau sutaisė mano darželį?“ O kai atsakau, kad dar ne, kad dabar yra vasaros atostogos, ir į darželį keliausime tik rugsėjo mėnesį, ima niurzgėti: „Bet aš jau noriu į darželį! Aš išprotėsiu, kol jį sutaisys!“ Žinoma, tai visiškai nereiškia, kad į darželį jis nori eiti kiekvieną dieną. Juk būna dienų, kai ir aš nenoriu gaminti pietų, plauti indų ar eiti į darbą. O būna vaikų, nors Jurgis – ne iš tų, kurie iš viso yra patys tikriausi naminukai, ir geriausia jiems namuose – kad jį kur bala tą darželį!
Beje, dabar Jurgis jau visiškai teisėtai gali sakyti, kad tai „jo“ darželis. Jo vieno ir niekieno daugiau! Mat Gerda šį rudenį jau žygiuos į pirmąją klasę, o Bernadeta jau bus trečiokė. Gerda ir buvo viena tų naminukių, kurioms darželio geriau jau nebūtų. Pamenu savo abejones ir kankinančius apmąstymus naktimis: ar tikrai gerai pasielgiau, kad išleidau Gerdą į darželį? Juo labiau kad tuo metu jau laukiausi Jurgio ir galėjau būti su ja namuose. Kiekvienas mūsų rytas buvo tikras iššūkis visiems. „Mama, kodėl tu paprastus „trūzus“ vadini kelnaitėmis?“ – ašarodavo mano vaikas, o man vis reikėdavo priminti sau, kad nei „trūzai“, nei kelnaitės čia niekuo dėti. Vis dėlto širdyje jaučiau, kad mano sprendimas yra teisingas. Ir tik atėjusi į darželį pati, supratau, kiek daug ji čia gavo, kiek daug galėjo išmokti, patirti, išbandyti. Žinoma, ne visada jai buvo lengva. Mokytis tiesiog nėra lengva, ypač jei mokomės ne eilėraštukų ir dainelių, o bendravimo, kito žmogaus, aplinkos pajautimo, to, kas nesiseka, ko labiausiai ir reikia išmokti.
Pasakysiu atvirai, aš tikiu, kad yra vaikų, kurie iš tikrųjų negali lankyti vaikų darželio. Bet dauguma vaikų jame gali jaustis puikiai, tiesiog reikia peržengti tuos baisiuosius, ankštuosius vartus, vadinamus „adaptacija“. O per juos žengti baisu ne tik vaikams, bet ir tėvams. Prisipažinsiu, atsiradus kiekvienam naujam vaikui grupėje, aš irgi per juos žengiu, aš kartu mokausi, ir man taip pat virpa širdis. Nežinau, gal kada nors, kai jau būsiu patyrusi, vėtyta ir mėtyta auklėtoja, viskas atrodys daug paprasčiau, bet iš tikrųjų labai norėčiau, kad paprasčiau niekada nebūtų, nes tai, kas nėra paprasta, dažnai ir yra gražiausia, kas mums gyvenime nutinka.
Ruošiamės rugsėjui
Mūsų darželis vasarą atostogauja. Atostogaujame todėl, kad atostogų reikia vaikams. Būti didelėje bendruomenėje, mokytis būti kartu, dalintis, gyventi ir sugyventi mažiems vaikams yra didelis darbas. Todėl jiems irgi reikia atostogų. Bent jau tiek, kiek jų turi mokiniai. Žinoma, tėvams tai nepatogu, o be to, mums, suaugusiesiems, atrodo, kad nieko tie vaikai neveikia ir nėra čia nuo ko pavargti. Patikėkite, yra! Taigi mūsų vaikai atostogauja, o mes ruošiamės naujam sezonui, galvojame apie išėjusius septynmečius ir į jų vietą ateisiančius naujokus. Oi, kaip virpa širdis! Visus juos esu mačiusi pokalbių su tėvais metu, todėl „medžiagos galvojimui“ turiu į valias. Jokių atsakymų. Tik klausimai: o kas šitas vaikas? Koks jis yra?
Įvairiuose žurnaluose bei knygose yra be galo daug patarimų, kaip darželiui paruošti vaiką. Pratinti prie dienotvarkės, kalbėtis, susipažinti su darželiu ir taip toliau. Tie patarimai, be jokios abejonės, yra vertingi. Labai dažnai prisimenu, ką pati būdama mama išgyvenau tuo metu, kai pradėjau leisti į darželį savo vaikus. Tuos baisiuosius adaptacijos vartus aš praėjau tris kartus. Ir visus tuos tris kartus man buvo baisu. Tikrai!
Baisiausia, beje, buvo trečiąjį kartą, kai į darželį leidau Jurgį, nors žinojau, kad tais žmonėmis, kurie juo rūpinsis, pasitikiu labiau nei savimi pačia.
Ir tie patarimai man tikrai nebuvo svarbiausia, ką norėjau žinoti.
Dabar aš matau tėvus, kurie ateina su tokiu pačiu rūpesčiu veiduose. Ir aš juos puikiai suprantu. Štai ateina diena, kai jų mylimiausias vaikas, jų kūnas ir kraujas pradės gyventi gyvenimą, apie kurį jie nežinos, kurio jie nematys. Ir jam nutiks visokiausių dalykų, kartais džiaugsmingų, o kartais ir skaudžių, apie kuriuos jis ne visada papasakos. Tikiu, kad vaikui sunku paleisti mamos ranką, bet žinau, kad lygiai taip pat sunku mamai paleisti vaiko ranką. Ir tuomet aš dažnai prisimenu pirmosios Bernadetos auklėtojos žodžius, kad adaptacija darželyje yra tarsi gimdymas. Taip, kaip vaikas gimė į šį pasaulį fiziškai, taip jis dabar gimsta socialiai. Ir šis procesas yra skausmingas tiek vaikui, tiek mamai. Nėra teisinga, kad atsisveikinimai be ašarų nuo pat pirmųjų dienų turi būti kažkokia siekiamybė. O svarbiausias darbas, kurį turi padaryti tėvai, besiruošdami rugsėjui, yra nuspręsti vesti savo vaiką į darželį. Nuspręsti, kad jam atėjo laikas mokytis naujų dalykų, nuspręsti ne pabandyti, o vesti. Žinoma, jei viskas apvirs aukštyn kojomis, bus galima nuspręsti nebevesti, tačiau skirtumas tarp „pabandyti“ ir „vesti“ yra didžiulis.
Šiais metais aš-mama rugsėjui ruošiuosi kitaip – į mokyklą vesiu pirmokę Gerdą. O aš-auklėtoja kartu su kolegėmis ruošiu vaikams saugią, gražią, jaukią erdvę žaisti, bendrauti, mokytis, augti, planuoju susirinkimus „apie adaptaciją“ naujokų tėvams, repetuoju įleistuvių spektaklį, ir labai labai laukiu susitikimo su per vasarą paaugusiais vaikais.
Vaikų adaptacija
Vitos Jurevičienės nuotr.
Pamenu, kai vedžiau į darželį Bernadetą, ir kai ji visą savaitę rytais ašarodavo, maniau, kad tik mano vienos vaikas yra toks. Kiti juk eina, ir nieko! Jaudinausi, o porą kartų, uždariusi darželio duris, apsiašarojau pati. Man atrodė, kad mano vaikas verkia visą laiką. Visą visutėlį laiką, kol manęs nėra! Ir nors auklėtojos sakydavo, kad ašarėlės išdžiūsta vos tik man užvėrus duris, galvojau, kad taip jos mane tik guodžia. Dabar pati matau, kaip ašarų fontanais trykštantis trimetis nulipa nuo kelių vos per langą pamatęs, kad tėtis ar mama užvėrė darželio vartus. Nulipa ir nubėga žaisti lyg niekur nieko. O kai atėjusiam pasiimti tėčiui, kurį pamatęs vaikas iš karto apsipila ašaromis, pasakoju, kaip viskas baigėsi ryte, matau, šypsosi ir netiki nė per nago juodymą! Gerai, aš irgi netikėčiau, suprantu. Netikėčiau, jei visko nebūčiau mačiusi savo akimis.
Tačiau tų reakcijų būna visokių. Visokių visokiausių. Audringų, verksmingų, tylių, nematomų. Iš tikrųjų mes džiaugiamės, jei vaikas verkia ir nelaiko tos baimės, kurią išgyvena, savyje. Verkti nėra blogai. Būna, kad pirmąją dieną vaiką visą laiką reikia laikyti ant kelių. O jis sėdi ir nepaliauja raudoti. „Kas jam yra?“ – praeidamas pro šalį klausia „patyręs“ penkiametis. „Jis pirmą dieną darželyje,“ – atsako auklėtoja. „Aš tai neverkiau pirmą dieną!“ – bando girtis dičkis. „Tikrai?“ – nustebusi klausia auklėtoja. „Na, gal truputį verkiau… Ai, taip, verkiau, mamos labai norėjau…“ – prisipažįsta, o čia prisistato ir jo draugas, patvirtindamas, kad jis irgi verkė. O mamos tai ir dabar nori, tik nebeverkia, nes žino, kad vakare ateis. Naujokėlis verkia, bet jau nebe taip, kartu ir klausosi ausis ištempęs, žiūri, kas čia vyksta. O vyksta paprastas gyvenimas.
Vaikai žaidžia, susipyksta, išsiaiškiname, peštukai susitaiko, žaidžiame rato žaidimą, einame į tualetą, plaunamės rankas, sėdame pusryčiauti… Ir kiekvieną mielą dieną viskas yra taip pat. Praeina viena diena, kita, trečia, praeina penkios dienos, paskui dar penkios ir dar… Pamažu visa, kas aplinkui vyksta, tampa pažįstama, aišku ir suprantama. Tarsi malda: žaisime, tvarkysimės, bus ryto ratas, plausimės rankas, pusryčiausime, eisime į tualetą, apsirengsime, eisime į lauką, grįšime, nusirengsime, plausimės rankas, žaisime pirštukų žaidimus, pietausime, eisime į tualetą, nusirengsime, auklėtoja seks pasaką, miegosime, atsikelsime, eisime į tualetą, apsirengsime, plausimės rankas, valgysime vakarienę, dar truputį pažaisime ir tada ATEIS MAMA! Adaptacija baigėsi.
Auklėtojų adaptacija
Nežinau, ar taip būna ir kitoms auklėtojoms, tačiau adaptacijos kelią kartu su kiekvienu nauju vaiku einu ir aš. Labai gerai pamenu, kaip į darželį atėjo Tadukas (vardus aš pakeičiau, nes labai gerbiu asmeninį vaikų ir jų tėvelių gyvenimą). Taigi aš žiūrėjau į tą tvirtą be penkių minučių trimetį ir akimirką pasijutau bijanti, kad jam niekuomet neatsiras vietos mano širdyje. Vaikų toje širdyje jau ir taip buvo apstu. Bet kaip tuomet man reikės jį sodintis ant kelių, jei norės prisiglausti, kaip padėti apsirengti, mokyti tualete nusimauti ir apsimauti kelnes? Kaip reikės jį sudrausti, jei skriaus kitus vaikus? Kaip reikės migdyti? Ta baimė buvo toks švelnus krustelėjimas, jokiu būdu ne antipatija, bet, pabandykite įsivaizduoti, tai buvo visiškai naujas, visiškai svetimas žmogutis, tarp visų tokių iki skausmo pažįstamų ir artimų.
„Kas tu toks? Koks tu esi?“ – žiūrėdavau į naujoką su klausimu akyse. „Kas tu tokia?“ – priėjęs klausdavo Tadukas kokius penkis kartus per dieną. „Vilma,“ – sakydavau. „Aš tavęs nepažįstu,“ – purtydavo galvą, bet mielai glaustydavosi prie kojų ir nė kiek neprieštaraudavo rengiamas į lauką. Taip pamažu prisijaukinome vienas kitą. Ir dabar visiems galiu patvirtinti – ne tuo rūpiniesi, ką myli, o tą myli, kuo rūpiniesi. Kartais man patinka palyginti šilumą, kuri dabar užplūsta širdį, pagalvojus apie šitą nuostabų vaiką, su nejaukumu, nedrąsumu, kuris apėmė, kai jis pirmą kartą pasiliko darželyje porai valandų. Šis kelias man yra toks gražus, kad nė už ką nesutikčiau jo atsisakyti. Būtent todėl ir nenorėčiau, kad kada nors viskas būtų paprasčiau, o adaptacijos vartai būtų platūs tarsi vieškelis.
Taigi gražaus jums rugsėjo. Ir tiems, kurie pirmą kartą pravers darželių duris, ir tiems, kurie pro jas jau įskries kaip ant sparnų, ir žengiantiems į pirmąją klasę, ir einantiems į kažkelintąją, ir lydintiems nedrąsiuosius, ir juos pasitinkantiems. Gražaus jums rugsėjo.
Su meile Vilma
„Mamos žurnalas“
