Skaitytojų prašymu, į žurnalo puslapius grįžo mamos Vilmos rašiniai. Bernadetos (9 m.), Gerdos (7 m.) ir Jurgio (4 m.) mama dabar dirba vaikų darželio auklėtoja ir dalijasi nauja patirtimi.
Kai šventė veja šventę
„Šiandien patekėjo saulė kitokia, / šiandien Gerdos gimimo diena. / Sveikiname Gerdą, sveikinam visi, / šiandien tavo šventė, šventė nuostabi,“ – dainuojame abi su Bernadeta, stovėdamos ties Gerdos lova. Tuoj bus pusė septynių – metas keltis ir eiti į mokyklą. Jurgis irgi prabudęs, tačiau dainuoti kartu dar nėra jėgų – žiovauja, markstosi ir bando susirasti dovaną, kurią ketina įteikti sesei. Metas ankstyvas, tačiau gimtadienio rytą pažadinti gimtuvininką su daina – tiesiog privalu. Gerda keliasi šypsodamasi. Šiandien – jos gimtadienis. Aštuntasis. Įteikiame dovanas. Mudu su Mindaugu padovanojame mažo triušiuko nuotrauką – kitą dieną visi važiuosime jo pasiimti. Gerda pradeda rėkti, kad ji yra pats laimingiausias vaikas pasaulyje, o Bernadeta staiga pratrūksta širdį draskančia rauda. Triušiuko paslaptį saugojau it kokį užkeiktą lobį, taip, kad Gerda net pagalvoti negalėtų, jog pati didžiausia jos svajonė – turėti savo gyvūnėlį – gali išsipildyti. Žinoma, Bernadetai irgi neišdaviau – taip norėjau padaryti staigmeną. Ir net nepagalvojau, kad mūsų vyriausiajai sesei susitaikyti su mintimi, kad Gerda turės gyvūnėlį, o ji – ne, bus tiesiog neištveriama. Rytinė ruoša virsta košmaru…
Kai viskas pagaliau aprimsta, triušiukui vardą renkanti Gerda ir kūkčiojanti Bernadeta sėda į automobilį, o aš drebančiomis rankomis aprengiu Jurgį ir pagalvoju, kad, bala nematė, verčiau jau tų gimtadienių nebūtų. Na, o jei jau bus, tai gal galima rečiau? Gal galima švęsti kas antrą? Bet gimtadienių maratonas jau prasidėjęs – pirmąjį pusmetį gimę visi mūsų šeimos nariai, o vasarį-kovą – bene pusė grupės vaikų darželyje. Ir šventė jau veja šventę…
Tokios laukiamos dovanos
Mūsų darželyje kiekvieno vaiko gimtadienis – ypatinga diena. Net jei vaikas per savo gimtadienį serga, švenčiame vėliau, kai pasveikęs gimtuvininkas sugrįžta į grupę. O gimtadienio nuotaika ima sklandyti ore dar gerokai iki pačios šventės. Štai ateina diena, kai auklėtojos susėda ir ima kalbėtis apie būsimą gimtuvininką – koks jis, kokia dovana jį pradžiugintų. Darželyje yra tam tikras „dovanų ritmas“, taigi vaikai gali nuspėti, kas jų laukia. Pavyzdžiui, trimečiai dažniausiai gauna dovanų auklėtojų siūtą gyvūnėlį (kačiuką, šuniuką, paršiuką ar zuikutį), tačiau jei gyvūnėlis vaikui „nelimpa“, būna – neriame ir grūdais kemšame kamuoliuką ar sumąstome kokią nors kitą „minkštą“ dovanėlę. O štai šeštojo gimtadienio belaukiantys jau nutuokia, kad ant dovanų stalelio, po šešiais šilkais ras nertą maišiuką, o maišiuke – brangakmenį, nuostabų akmenuką, išrinktą būtent jam. Tačiau net ir tokia nuspėjama dovana vis tiek sukelia gimtuvininkui neapsakomą nuostabą, nuostabą, kuri kartais net žadą užima. Mano kolegė sako, kad jai visada įdomiausia žiūrėti, kaip gimtuvininkas, balsu skaičiuojant visiems vaikams, pakelia paskutinį šilkelį (dovaną paprastai uždengiame tiek šilkelių, kiek gimtuvininkui sueina metų) ir pamato TAI.
Septynmečiams visada dovanojame tikrą drožinėjimui skirtą peiliuką. Pamenu, kai tokį iš darželio parsinešė Bernadeta, mūsų močiutė neteko amo – na kaip gi galima vaikui į rankas duoti peilį?! Tačiau kai įsitikino, kad tas vaikas su peiliuku apsieiti moka, ir kraujas upeliais netrykšta, nusiramino. Ir nors darželyje, prižiūrint auklėtojoms, tikru peiliu drožinėti gali tik sulaukę penkerių, Jurgis močiutės namuose po eglute rado peiliuką jau per šias Kalėdas, vos persiritęs per ketverius su puse, ir džiaugėsi taip, kad jau pirmąją dieną buvo apklijuotas penkiais pleistrais.
Iš tiesų man patinka galvoti apie dovanas. Man patinka žiūrėti, kaip vaikai jomis džiaugiasi. Ir tuo peiliuku po Kalėdų eglute džiaugiausi ne mažiau nei Jurgis – tokios įkvepiančios buvo jo nušvitusios akys. Smagu šešiamečiams rinkti akmenėlius, galvoti, koks labiau tiktų: skaidrus kalnų krištolo gabalėlis ar žemės raštais išmargintas jaspis, o gal paslaptingas labradoritas, kurio grožis atsiskleidžia pasukus akmenėlį prieš saulę? Smagu nerti tiems akmenėliams maišelius, kad vaikai galėtų nešiotis savo dovaną ant kaklo. Smagu megzti lopšelius mažulyčiams lėliukams, siūti ant pirštukų užmaunamas fėjas ir riterius, žirniais kimšti nertus kamuoliukus. Juokinga, tačiau kartais būna net pavydu, kai dovanėlę darau ne aš, o kita auklėtoja. Matyt, dar nesu „išlaižiusi“ šios „medaus statinės“, o be to, juk ką tik paaiškėjo, kad rūpintis darželio vaikų dovanomis yra gerokai „saugiau“ nei galvoti, kuo pradžiuginti savuosius. Štai taip.
Na, o gimtadienio išvakarėse, apie būsimą gimtadienį sužino ir vaikai. Visi, norintys padovanoti gimtuvininkui savo dovaną, gauna po didelį lapą popieriaus (dvigubai didesnį nei paprastai) ir piešia jam piešinį. Piešiniai – vaikų dovana. Auklėtojos irgi piešia – piešia viršelį piešinių segtuvėliui, ant kurio užrašomas gimtuvininko vardas ir skaičius – tiek, kiek metų sueina. Mūsų spintoje, ant aukščiausios lentynos, guli vienuolika tokių segtuvėlių. Keturi – Bernadetos, penki – Gerdos ir kol kas tik du – Jurgio.
Visi trys dažnai prašo juos nukelti ir mielai varto. Kai kurie jau taip „suvartyti“, kad reikėjo net suklijuoti.
Nauja valiuta
Žinoma, visi vaikai savo gimtadienio labai laukia. Kadangi į darželį neštis savo žaislų negalima (jie kelia labai daug aistrų), o jei kas atsineša vaišių, tai jas auklėtojos po pusryčių išdalina visiems po lygiai (net jei dvidešimčiai vaikų tenka padalinti tris pyrago gabaliukus), visiškai netikėtai grupės „valiuta“ tapo kvietimai į gimtadienius. Neduok Dieve, du neišskiriami draugai susipyksta, tuoj prasideda grasinimai nekviesti į gimtadienį. Ir visiškai nesvarbu, kad tas gimtadienis bus po gero pusmečio, arba, dar blogiau, yra ką tik praėjęs. Kartais tokie ginčai baigiasi pačiomis karčiausiomis ašaromis, o man net rankos ima drebėti išgirdus eilinę „nekvietimo į gimtadienį“ tiradą, nes jokie aiškinimai, kad nuomonė šiuo klausimu iki gimtadienio paprastai pasikeičia bent šimtą kartų, nepadeda. „Bet jei jūs tučtuojau nebaigsite šito kvailo žaidimo,“ – kartą trenkiau kumščiu į stalą įsisiūbavus eilinėms deryboms dėl gimtadienio prie pietų stalo, – aš jus visus pakviesiu į savo gimtadienį!“ Sužaibavau akimis, o prie stalo tapo mirtinai tylu. „Ir mane?“ – atsipeikėjęs paklausė didžiausias „nekvietėjas“. „Ir tave,“ – atsakiau kiek įmanoma pikčiau. Ir mane? – Ir tave! – Ir mane? – Ir tave! Vaikų akys nušvito. „Morta, aš kviesiu tave į savo gimtadienį!“ – buvę pikčiausi priešai apsikabina, ir prie stalo vėl subarška šaukštai. O Mantas palinksta, įsitveria man į ranką ir pareikalauja pasilenkti. „Vilma, aš būtinai būtinai kviesiu tave į savo gimtadienį,“ – sušnabžda dėkingumo kupinu balseliu, – tave ir auklėtoją Aušrą!“
Nelengvas karaliaus darbas
Kai gimtadienio dieną po pusryčių sudainuojamos dainos gimtuvininkui, ir visi vaikai suguža į šilkais išpuoštą grupę, gimtuvininkas apsiaučiamas baltu apsiaustu, jam ant galvos uždedama gimtadienio karūna, ir jis sodinamas į „sostą“.
Visi susėda ratu, ir auklėtoja pradeda gimtadienio pasaką – t.y. pasakoja apie vaikelį, kuris, gyvendamas danguje, pamatė nuostabius žmones ir nusprendė pas juos gimti.
Nuo gimimo dienos prasideda vaikelio biografija.
Bepasakojančioms auklėtojoms neretai sužiba ašaros akyse, o vaikai taip įsijaučia į pasakojimą, kad nejučia pradeda rodyti, kaip, pavyzdžiui, vienas vaikelis ropodavo greičiau, nei plaukikas plaukdavo. O kitas, pamatęs lekiantį aitvarą, taip į jį užsižiūrėjo, kad nejučiomis pasileido ir nužingsniavo paskui aitvarą vienas pats – tai buvo pirmieji jo savarankiški žingsniai. Ypač vaikai mėgsta spėlioti, ką reiškia kokie nors žodžiai, kuriais savo mintis reikšdavo jų draugai, būdami dar labai maži. Žinote, kas yra „bu-tena“? O „bu-tenukas“? „Bu-teta“? Ogi „mašina“, „traukinukas“ ir „raketa“ – tokie buvo pirmieji labiausiai mūsų grupėje mašinas mėgstančio berniuko žodžiai. Štai vienas vaikas yra gimęs pačią šalčiausią žiemos dieną, tokią šaltą, kad tėveliai, norėdami parsivežti jį namo, turėjo apvilkti marškinėliais, užmauti kelnytes, kojinytes, užrišti vieną ploną kepurėlę ir dar vieną storesnę, užmauti pirštinytes, apvilti megztuką, storą kombinezoną, paskui visą suvynioti į vilnonę antklodę, o tokį suvyniotą dar įkišti ir į šiltą kailinį vokelį! Štai kokia šalta diena buvo! O viena mergaitė gimė ankstyvą rudenį, rugsėjo pradžioje, bet – o stebukle! – kai tėtis ėjo aplankyti mamos ir savo gimusios dukrelės, po kojomis jam treškėjo leduku užsitraukusios balos. Tokios būna tos gimtadienio pasakos.
Klausydami istorijos, vaikai dažnai prisimena savo nuotykius, tačiau ši diena – skirta gimtuvininkui, todėl visi asmeniniai pasakojimai turi palaukti. O gimtuvininkas dažnai iš susijaudinimo negali nustygti vietoje.
Nelengvas darbas būti karaliumi. Daug garbės, tačiau ne mažiau ir atsakomybės. „Atsiprašau, man reikia į tualetą,“ – atsistojęs pareiškė vienas šešiametis, vos man pradėjus sekti jo pasaką. Į „sostą“ jis nebegrįžo, klausėsi gulėdamas ant čiužinukų. Iš tiesų yra įspūdžių, kurie vaikams per stiprūs. Ne taip jau retai prieš gimtadienį gimtuvininkai labai stipriai suserga, o būna vaikų, kurie tik trečią ar ketvirtą gimtadienį darželyje išdrįsta atsisėsti į tą „karštąją kėdę“. Nors, žinoma, yra ir tokių, kurie mielai tenai pasėdėtų per kiekvieną gimtadienį, nesvarbu, savo ar ne. Na o mums smagu kiekvienam priminti, o kartu ir pačioms prisiminti, kad kiekvienas esame pašauktas būti karaliumi. Kiekvienas.
Besislapstantis pavasaris
Tarp gimtadienių tarsi upė teka grupės gyvenimas. Jau nusilipdėme molinius indelius, į kuriuos netrukus bersime žemes, sėsime avižas, stebėsime, kaip jos dygsta. Grupę papuošė skaisčiu geltoniu švytinčių narcizų vazonėlis. Ant palangės puikuojasi du svogūnai – vienas jau pasipuošęs žalia karūna, kitas dar neskuba. „Dunda, dunda, dunda / žemė bunda, bunda, / mažą grūdą supa, / šiltas vėjas pučia, / skaisti saulė šviečia / keltis žolę kviečia, / baltas sniegas tyžta, / grūdas žemėj plyšta. / Žalias daigas kalas / ir į saulę kelias,“ – prieš kelias dienas pradėjau žaisti su vaikais pirštukų žaidimą. Ir, atrodė, jau tikrai dunda, jau tikrai bunda…
Bet štai šiandien už lango vėl pusto birų sniegą. „Blogai žiemą iš kiemo vijote,“ – sako mūsų virėjas Gediminas. Gal pati kada nors išeis? Jau taip norisi ilgesnio pabuvimo lauke, jau taip traukia imtis pavasarinių išleistuvininkų darbų. Parduotuvėse vis dažniau žiūriu į žalius agurkus, o Bernadeta, Gerda ir Jurgis jau planuoja statytis namelį medyje. Sako, vasarą ten gyvens ir padės gyvūnams. „Mama, o tu galėsi išmokyti mus erkes ištraukti?“ – klausia Bernadeta. Ir staiga kažkodėl „nusileidžia ant žemės“: „O už namelį medyje reikia mokesčius mokėti?“ Ak, tie šiuolaikiniai rūpesčiai – jie, matyt, sklando ore.
O aš linkiu jums nerūpestingo pavasario. Pavasario, kai šventė veja šventę, kai gera galvoti, kuo pradžiuginti artimą savo, kai galime pasijusti karaliais patys ir padėti tokiais pasijusti kitiems. Linkiu įkvėpti gaivaus pavasario oro ir pajusti, kad saulė jau kviečia keltis. Ne tik žolę, mus taip pat.
Su meile Vilma
„Mamos žurnalas“
Comments 1