Skaitytojų prašymu, į žurnalo puslapius grįžo mamos Vilmos rašiniai. Bernadetos (10 m.), Gerdos (8 m.) ir Jurgio (4 m.) mama dabar dirba vaikų darželio auklėtoja ir dalijasi nauja patirtimi.
Taip gyvena auklėtojos
„Žinok, nieko gero aš tau negaliu pasakyti,“ – kažkada taip į klausimą „kaip gyveni?“ atsakydavo vienas mūsų darželio berniukas, tuomet dar „žalias“ ir labai ašaringas naujokas. Dabar jis visiškai pasikeitęs.
Bėgioja po kiemą, reguliuoja žaidimus ir apie viską turi savo nuomonę. Tačiau būtent šiais žodžiais aš norėčiau pradėti straipsnį.
Esu pavargusi. Darželio sezonas ritasi į pabaigą – vos uodegėlės galiukas belikęs, darbų – begalės, vasara atkakliai krapšto vaikus ne tik iš namų, bet ir „iš savęs“ (čia yra toks auklėtojų žargonas reiškiantis, kad vis sunkiau tampa juos nors valandėlei suburti ir įkalbėti susikaupti), mano pačios vaikai dienas leidžia neprižiūrėti. Jurgio maišą darželyje jau kone sprogdina didžiulė skalbimo mašinos pasiilgusių drabužių krūva, ir vaikas vis rečiau beranda švarias trumpikes ar marškinėlius, jei reikia persirengti. O štai purvinomis „lauko“ kojinėmis žingsniuoja į grupę. Kur „namų“ kojinės? Žinoma, namuose! Bernadeta su Gerda jau baigė trečiąją ir pirmąją klases. Taigi dabar mokosi pasišildyti sriubą ar išsivirti kiaušinį, kol mama nuo ryto iki vėlaus vakaro prašapusi darbe. Gerai, kad kartais atvažiuoja močiutė, nes joms smagiau, kai namuose yra dar nors vienas gyvas žmogus, kad kokios savarankiškos jos būtų. Tačiau dirbti mažiau negaliu. Negaliu ir „valdiškiau“, nes darželis jau tapo toks pats savas kaip ir namai. Taigi aš vis dažniau pagalvoju, kad celibatas yra labai prasmingas, ir pedagogams jis taip pat turėtų būti privalomas, kaip ir dvasininkams, nes kai atiduodi save kitiems, saviems, žiūrėk, ima ir pritrūksta.
„Mama, tu šiandien būsi namie?“ – klausia Bernadeta, pagaliau išaušus mano laisvadieniui. Kai pasakau, kad būsiu, labai apsidžiaugia, ir visą dieną nuo ankstaus ryto iki vėlyvos popietės abi man bamba ir zyzia, kad joms viskas yra blogai. Ir čia skauda, ir ten skauda, ir kaimynų vaikų nenori matyti, ir triušio narvelį per sunku iškuopti, ir močiutė pikta, ir viskas viskas labai blogai. O dar tėtis šuns neleidžia turėti! Suprantu, kad visa tai reiškia viena – jos labai labai manęs pasiilgo. Todėl apsišarvuoju kantrybe – klausausi, guodžiu, girdau arbatėlėmis ir džiaugiuosi išgyvendama štai tokį visišką, atvirą, tikrą, skalsų intymumą.
Ką reiškia būti išleistuvininku
O darželyje visu savo grožiu, visa savo stiprybe sužiba išleistuvininkai. Šiais metais jų labai nedaug – tik devyni. Tai reiškia, kad rudenį ateis labai nedaug naujokų. Mūsų grupėje nebus nė vienos naujos šeimos – visas laisvas vietas užims ūgtelėję darželinukų broliai ir sesės. Net visų norinčių brolių ir sesių priimti negalėsime, mažiausiems teks palūkėti. Bet, kaip sakoma, viščiukus skaičiuosime rudenį, o dabar – išleistuvininkų metas, jie yra mūsų „karūna“.
Šie vaikai baigia ne tik darželį, į pabaigą eina pirmasis svarbus jų gyvenimo tarpsnis, pirmasis septynmetis, laikas, kai vaikas turėjo išgyventi pasaulį gerą. Dabar jo laukia kiti uždaviniai ir pasaulis, kuris yra gražus. Darželyje išleistuvininkai turi daug privilegijų. Trečiadieniais jie gali nemiegoti pietų miegelio ir eiti į išleistuvininkų žygį. Iš žygio visi grįžta laimingi iki ausų, pilnomis rankomis gėlių grupėje likusiai auklėtojai ir pilnomis kišenėmis rūgštynių, kurias kramsnoja pavydžiai stebinti besikeliantiems grupės draugams. Žinoma, kartais jie savo lobiais mielai pasidalina. Baigiantis gegužei išleistuvininkai keliauja į visos dienos žygį su auklėtojomis. Važiuojame autobusu, žygiuojame pėsčiomis, kuriame laužą, kepame dešreles. Šiais metais viena iš auklėtojų, kurios kartu su „didžiukais“ vyko į žygį, buvau aš. Paupy radau augančių vandeninių mėtų ir, kol vaikai drožė sau iešmus bei ilsėjosi, prisirinkau visą glėbį. „Kas čia? Ką su jomis darysi?“ – paklausė vienas vaikas. „Čia mėtos, – atsakiau ir daviau pauostyti. – Darysiu limonadą.“ Jo akys padidėjo dvigubai, o paskui žvilgsnis tapo tiesiog niekinantis. „Juokauji? Juk limonado negalima!“ Supratau. Tėvų prašėme nedėti vaikams į kuprines jokių saldžių vaisvandenių, tik vandens. Bet naminis limonadas – visai kas kita. Nusižiūrėjau jo receptą besisvečiuodama pas vieną mūsų išleistuvininkę ir dabar savo vaikus bei svečius dažnai pradžiuginu sodriai žaliu ir skaniu gėrimu. Beje, tai dar vienas išleistuvininkų džiaugsmas – pas juos į svečius atvyksta auklėtojos.
Važiuojam į svečius
Ši akimirka vaikams yra labai ypatinga. Ne tik vaikams, auklėtojoms – taip pat. Tai tarsi atsisveikinimas su vaidmenimis. Štai trejus ar ketverius metus auklėtoja buvo auklėtoja, o vaikas buvo darželio vaikas, jis ateidavo į darželį. Prieš išleistuves auklėtojos aplanko kiekvieną išleistuvininką jo namuose. Tai tarsi ritualas, kai iš santykio auklėtoja-vaikas pereiname į kažkokį kitokį, bendražmogišką santykį.
Paprastai visą tą dieną, kurios vakare turėtume vykti į svečius, su vaiku tiesiog neįmanoma susikalbėti. Jis be galo jaudinasi, o jaudulys kiekvienam pasireiškia vis kitaip. Kas laksto tarsi vijurkas visai nežiūrėdamas po kojomis, kas kalba be perstojo, kas tampa tylus ir visiškai nepastebimas. Vienas berniukas man visą dieną aiškino, kad neičiau pas jį į svečius, nes jis tai jau tikrai to nenori. „Gerai, – sakiau, – jei nenorėsi, aš galėsiu į vidų neiti, čia nieko tokio.“ Bet kai pas jį atvykome, pasitiko mus dar gatvėje, įsivedė į namus, didžiuodamasis aprodė visus savo turtus nuo pajūryje surinktų akmenukų iki lego kolekcijų, o kai atsisveikinome, paklausė: „Vilma, o tu dar kartą pas mane atvažiuosi?“
Juokinga, tačiau ši viešnagė kartais tampa tikru išbandymu tėvams. Pamenu, prieš auklėtojoms atvykstant pas Bernadetą ir Gerdą, tvarkiausi kaip išprotėjusi. Juk jaudinausi ir aš. O dabar smagu pabūti toje „kitoje pusėje“, iš čia viskas atrodo kitaip. Atvažiuojame tikrai ne tikrinti namų, atvažiuojame pas vaiką. Man įdomu pamatyti, kokie yra kitų žmonių namai, įdomu be jokio vertinimo. Jie visi yra tokie skirtingi, jie visi yra įkvėpimo šaltinis. Iš vienų gali parsivežti limonado idėją, kituose sužavi fėjų sodelis balkone, o trečiuose – jauki ir laisva šiokios tokios netvarkos dvasia. Gaila, kad vis rečiau žmonės kaupia albumus su popierinėmis nuotraukomis. Taip smagu svečiuose juos vartyti ir pamatyti visą vaiko kelią – nuo mažučio „varliuko“ vystykluose iki bedančio būsimo pirmokėlio. Nuotraukos kompiuteryje yra visai kas kita, juose užčiuopti kelionės laiku dvasią yra kur kas sunkiau.
Didysis išleistuvininkų išbandymas – stovykla
Na, o didysis mūsų išleistuvininkų išbandymas yra trijų dienų stovykla. Paprastai vaikai važiuoti į stovyklą labai bijo. Visus metus, kol buvo išleistuvininkė, Gerda kalbėjo, kad į stovyklą tikrai nevažiuos.
O kai sužinojo, kurios auklėtojos vyks kartu su vaikais, pasipiktino, nors iš tikrųjų ji jas labai mėgo. Bet jau pirmosios stovyklos dienos vakare atskriejo auklėtojų žinutė – Gerda, kaip ir kiti vaikai, be galo laiminga. Dieną vyko pas ūkininkus, pamatė vos gimusius ėriukus, žaidė su mažyčiais šuniukais, rado raibą kalakuto plunksną, vakare visi dalinosi įspūdžiais, o rytojus viliojo žygiu prie ežero ir maudynėmis.
Kai išaušo grįžimo namo diena, Gerda nuoširdžiai liūdėjo – nejau laikas taip greitai praskriejo? O širdelę virpino ne tik džiugūs prisiminimai, bet ir be galo saldus pergalės prieš savo baimę skonis.
O iš Bernadetos stovyklos auklėtojos parvežė man istoriją, kuria labai didžiuojuosi. Geriausia Bernadetos draugė neturėjo mažos kuprinėlės žygiui, taigi abi savo daiktus susidėjo į vieną – Bernadetos – kuprinę ir susitarė nešti paeiliui. Kelias buvo tolimas, plieskė saulė ir eiti buvo tikrai nelengva. Kuprinę viena iš kitos jos paimdavo labai dažnai, ir visuomet pasikeitimą inicijuodavo toji, kuri eidavo be kuprinės.
Štai tokius išbandymus patiria vaikai. O auklėtojos džiaugiasi galimybe pabūti su išleistuvininkais ir vien tik su jais, be kelius aptūpusių mažųjų.
Išleistuvių vakarienė
Artėjant išleistuvėms darbų daugėja. Tvarkome išleistuvininkų piešinius – kiekvienas vaikas išeidamas iš darželio gauna maišelį su visais savo nupieštais piešiniais. Kartais tai būna ne maišelis, o visas maišas, kurio mažiausi vaikai net panešti negali. Išleistuvininkai ruošia išleistuvių vakarienę – pjausto vaisių salotas, daro karštus sumuštinius. Vakarienę paprastai ruošiame likus kelioms dienoms iki pabaigtuvių.
Po jos išleistuvininkai – jau nebe darželinukai, tik darželio svečiai, kurie vietoj pietų miegelio su auklėtojomis repetuoja išleistuvių vaidinimą. Kasmet vaidinimas būna vis tas pats, tačiau kasmet jis sužydi vis kitokiais atspalviais. O įdomiausia tai, kaip vaikai mato tai, kas vyksta scenoje. „Pameni, pernai ten buvo tikras sakalas! Įdomu, iš kur jie gavo tikrą sakalą?“ – stebisi du darželinukai. Abu paukštį prisimena kuo puikiausiai. Tikrą! Nors iš tiesų spektaklyje medžioklis paleidžia nuo rankos skristi įsivaizduojamą sakalą. O vienas išleistuvininkas, baimingai žvelgdamas į mano apsiaustą (vaidinau karalaitį), paklausė: „Pernai kita auklėtoja visiems išleistuvininkams turėjo apsiaustus. Ką tu darysi?“ Iš tiesų vaidinime karalaitis kiekvieną vaiką apgaubia tuo pačiu savo apsiaustu ir nuriša vaiko apsiaustėlį, atidengdamas spindinčius baltus drabužėlius. Patikinau, kad mano apsiausto tikrai užteks visiems ir viskas bus taip, kaip turi būti.
Po vaidinimo atsisveikiname su vaikais iki rudens, kai jie vėl sugrįš į darželį pailsėję, sustiprėję, gerokai ūgtelėję ir pasiilgę savo draugų bei auklėtojų.
Permainos darželyje
O rudenį mūsų darželyje bus daug permainų. Viena auklėtoja grįžta į Valdorfo mokyklą dirbti su pirmokais, kita auklėtoja laukiasi vaikelio. Ilgai galvojome, kokiose grupėse kokių žmonių reikia, kam su kokia kolege būtų geriau dirbti, dėliojome „veidus“ tarsi pasjansą. Apsisprendėme. Mūsų grupėje irgi bus dvi naujos auklėtojos. Man šiek tiek gaila atsisveikinti su kolegėmis, nors abi jos neišeina iš darželio, tik pereina į kitas grupes, šiek tiek iš jaudulio virpa širdis prieš atsiveriančias „naujas duris“, tačiau iš tiesų labiausiai džiaugiuosi, kad rudenį pasitiksiu tuos pačius „savus“ vaikus. Ir nors atrodo, kad labiausiai nuskriausti tokiose situacijose būna vaikai, kuriems tenka atsisveikinti su savo auklėtojomis, tačiau aš manau, kad sunkiausia su šiomis „dėlionėmis“ susitaikyti yra tėvams. Vaikai paprastai labai atvirai ir nuoširdžiai priima naujus žmones, dažniausiai iš karto jais susižavi. Jiems svarbiausia ne tobula auklėtoja grupėje, o besimokantis žmogus šalia. Tikiu, kad kiti metai bus tokie pat spalvingi ir skalsūs.
Bet tai – apie kitus metus. O dabar ruošiamės išleistuvėms, kurios išauš jau visai netrukus. Kad darbai visiškai neužspaustų ir neuždusintų, su kolegėmis atvažiavome pabūti kartu porą dienų prie jūros. Taigi šį straipsnį rašau ant marių kranto, Pervalkoje, vienoje kavinėje, kurios savininkė maloniai leido pasinaudoti elektros rozete, nes įkalbėti mano senutėlį kompiuterį dirbti be elektros šaltinio tiesiog neįmanoma. Jaučiu, kad gyslomis vėl ima tekėti gyvenimas. Džiaugiuosi, kad turėsiu jėgų pabaigti sezoną, o kišenės bus bent artipilnės tos dvasinės duonos, kurios taip reikia vaikams – gyvenimo džiaugsmo, noro dirbti ir drąsos įveikti kliūtis.
Su meile Vilma
„Mamos žurnalas“
Comments 1