Skaitytojų prašymu, į žurnalo puslapius grįžo mamos Vilmos rašiniai. Bernadetos (9 m.), Gerdos (7 m.) ir Jurgio (4 m.) mama dabar dirba vaikų darželio auklėtoja ir dalinasi nauja patirtimi.
Paprastas-nepaprastas ryto ratas
Rytas – nuostabus. Visi jau susirinkę, išsipasakoję sapnuotus sapnus ir nuotykius namuose, prisižaidę iki soties. Jau susitvarkėme ir bandome sėsti į ratelį – sveikintis, skaičiuotis, žaisti rato žaidimą. Bet čia staiga paaiškėja, kad Gustas nori sėstis tik prie Jorio, o Joris prie Gusto nenori sėdėti nieku gyvu. Abu užsispiria kaip asiliukai, o kai Gustas pagaliau suranda kitą vietą, pasirodo, kad ten ir tik ten nori sėdėti Kasparas. Tuo metu Smiltė stovi parėmusi sieną ir, prašoma atsisėsti į ratelį, atkakliai purto galvą. Sėstis ji nenori niekur.
Iš tikrųjų aš žinau, kur ji mielai atsisėstų – prie auklėtojos, tačiau prie vieno mano šono jau tupi į sijoną įsikibusi Morta, o prie kito – niekam vietos nesiruošiantis užleisti Mykolas. Abu mano keliai irgi užimti: ant vieno pritūpusi ašarojanti naujokėlė, o ant kito laikau vietoje nenustygstantį Tadą, kuris vos paleistas toj pat ką nors iškrėstų. Antroji auklėtoja – mano kolegė – ruošia stalus pusryčiams, kuriuos valgysime po ryto rato, o aš, sakau atvirai, neturiu nė menkiausio supratimo, ką dabar daryti. Ir dar kaip tyčia vienoje rato pusėje trys neišskiriami draugai susiveja į vieną neišpainiojamą kamuolį, o kitoje prasideda nelegalus žaidimas „atimk kaimyno šlepetę“… Vis dėlto kažkaip juos nuraminti pavyksta, ir man tai yra pats tikriausias įrodymas, jog Dievas yra.
Kai sveikinamės ir skaičiuojame, kiek vaikų susirinko, paprašau visų aiškiai ištarti savo vardus, mat šiandien pas mus atėjo naujokė, ir ji dar nieko nepažįsta. Vaikai akimirksniu surimtėja, ir visi taip stengiasi, kad vos nepravirkstu nuo staiga užplūdusio gerumo. Tų, kurie nedrįsta prisistatyti, vardus pasakau aš. Prisistatę žaidžiame žaidimą apie karvutę Mū, kurį visi vaikai kaip susitarę vadina „Mamule Mū“, o paskui išsiskaičiuojame ir einame plautis rankų. „Sija vija pinavija, saulė šviečia, lietūs lyja, žvakė dega, vaškas teka, niekas nieko nebebijo,“ – skaičiuoju vaikus ir jaučiu, kad iš tiesų visos baimės tirpsta kaip vaškas. Mano glėbyje pamažu atsipalaiduoja įsitempę naujokėlės petukai. Ant stalo garuoja košė. Diena įsibėgėja.
Rytai, kvepiantys vašku
Tarp Mykolinių šventės ir Visų šventųjų dienos, mes darželyje liejame žvakes. Man patinka šis darbas.
Atsinešusi į grupę didžiulę plonyčių lininių siūlų ritę, ruošiuosi sukti dagčiukus. „Ką čia darai?“ – šis klausimas per penkias minutes nuskamba bene dešimt kartų.
„Širdeles žvakėms,“ – sakau. Pasiūlau kiekvienam susisukti savo dagtį. Vieni uoliai imasi darbo, kiti – nenori.
Norintiems padedu susivyti sau ir mažesniam, dar tokio darbo negebančiam padaryti draugui. O likusius suveju pati, nugnybusi trupinėlį laiko pietų miego metu. Kai visos virvelės jau būna suvytos, atėjusi anksti iš ryto tirpinu vašką, pasiruošiu darbo vietą, ir sėdame lieti žvakių: vaikai po vieną merkia žvakių „širdeles“ į karštą vašką, kol jos sluoksnelis po sluoksnelio pasidengia storu vaškiniu apklotu. Liejame neskubėdami. Vieną dieną lieja vieni vaikai, kitą dieną – kiti. Labai uolūs darbininkai gali nulieti ir auklėtojoms arba sergantiems draugams, arba mažyliams, kurie lieti dar nedrįsta. Šiaip ar taip, visi, išeidami atostogauti, išsineša po vaškinę žvakę.
Pamenu, savo pirmąją darželyje nulietą žvakę Bernadeta saugojo kaip akies vyzdį. Kad tik, Dieve gink, niekas nesudegintų! O pati slapčia vis išsitraukdavo ir uostydavo, uostydavo. O, kaip kvepia! Kai kurie vaikai jas saugo ir neša ant senelių ar kitų artimųjų kapelių per Vėlines. Gerdai ir Jurgiui patinka jas užsidegti namuose. Manoji žvakelė, šįsyk plonytė tarsi mažasis pirštelis, vis dar stovi žalvarinėje žvakidėje ant palangės. Nežinau, ko laukiu: ar ypatingos progos, ar ypatingų svečių, ar tos ypatingos akimirkos, kai mano namai pagaliau bus ypač tvarkingi, bet šiais metais kažkodėl neskubu jos uždegti.
Kartais, praeidama pro šalį, pauostau. O kvepia ji iš tiesų taip ypatingai.
Pele, pele, nešk miegelį
Kai rašau ir pasakoju, kaip pas mus viskas vyksta, atrodo, kad gyvename kažkokioje nepaprastoje „lėtojo laiko zonoje“, kur yra vietos kvapams, sapnams, darbams, dirbamiems rankomis, pasakoms, pasakojimams ir visiško intymumo akimirkoms, kai kasdienybėje laikas staiga sustoja, ir vienas žmogus susitinka kitą žmogų. Keista, nes iš tiesų tas laikas lekia kaip akis išdegęs, ir kai manęs kas nors darželyje paklausia, kaip laikausi, tegaliu cituoti rusų poetą Nikolajų Gumiliovą: „Ir taip greitai bėgdavo laikas, / kad net dilgės sėklytės paikos / dilgėlėm suvešėdavo puikiai.“ (eilėraštis „Pasaka“, vertė G. Patackas). Vis dar nesuprantu, kaip ramybė ir pašėlęs lėkimas gali taip puikiai derėti. Čia pusryčių košė – čia pavakarių duona su sviestu, čia pirmadienis – čia penktadienis. O jei kas paklaustų, kam šiame srūvančiame laike aš turiu atiduoti daugiausiai jėgų, atsakyčiau be abejonės – vaikų migdymui.
Vaikų dienos miegas mums didžiulė vertybė, todėl mes vaikus migdome. Ne šiaip paguldome ir liepiame miegoti, o migdome. Kartais tai būna labai nelengva. Visų pirma reikia viduje nurimti pačiai, o kai akimirkos veja viena kitą, ir visa kasdienybė įsisukusi tarsi karuselė, tai padaryti labai nelengva. Kai kuriems vaikams miegoti iš ryto iki soties leidžia tėveliai, ir tada, žinoma, miego jie paprasčiausiai nenori. Kai kuriems tiesiog sunku nusiraminti, nes rankelės ir kojelės nepaliauja judėti, o galvelėje įspūdžiai šaudo tarsi fejerverkai. Yra vaikų, kuriuos būtent sugulus apima nerimas – kur mama?! Taigi atėjus miego laikui dvi auklėtojos mūsų grupėje dirba išsijuosusios. Kai kuriems reikia padėti apsivilkti pižamėles, kai kuriems užtenka pasakyti, ką po ko reikia daryti (pirmiausia nusiauti šlepetes, paskui nusimauti kelnes ir pėdkelnes, nusivilkti marškinėlius, susirasti pižamą ir t.t.), o kai kuriuos reikia tiesiog mokyti, kaip tas kojines nusimauti ir kaip nusivilti marškinius. Paskui padedame vaikams gražiai susilankstyti drabužius, tvarkingai juos pasidėti. Kai visi jau sugula į loveles ir apsikloja kojeles, užsidegame pasakos žvakę ir kviečiamės pasaką. O po pasakos prasideda pats darbymetis. Kažkada mudu su vyru juokavome, kad būtų labai gerai, jei vaikai turėtų „išjungimo mygtukus“. Tačiau iš tikrųjų visi vaikai juos ir turi, tik visų jie skirtingi, ir visus reikia patiems atrasti: vieną užtenka palaikyti už rankelės, kitam – paglostyti nugarytę, šalia vieno mažumėlę pasėdėti, kitą nuramina tik levandų aliejaus kvapas, vienam užtenka tik trupučiuką pabūti šalia, kito negalima paleisti iki pat užmigimo.
Prisėdu tarp dviejų mažiausiųjų. Pirmiausia sušildau Uršulės kojeles, nes, žinau, kitaip apie miegą nebus nė kalbos. Paskui vienam duodu vieną ranką, kitam – kitą. Uršulė įsitaiso patogiai, jos žvilgsnis, iš pradžių toks atviras ir gyvas, pamažu blanksta, delniukas šyla, o akys po truputėlį vis merkiasi, merkiasi ir galop užsiveria tarsi du pievų žiedai. Tuo metu Kasparas mano ranką laiko įsikibęs tarsi skęstantis šiaudą, o akytės užmerktos taip, kad net virpa iš įtampos. Bet ir jį miegas įveikia – pirštukai pamažu atsigniaužia, raukšlelės kaktoje išsilygina, o veidelį užlieja ramybė. Einu toliau čia prie vieno, čia prie kito, tačiau vos tik užmiega paskutinysis, akeles pramerkia pirmasis ir laiko ratas net nestabtelėjęs įsibėgėja vėl.
Atostogos! Atostogos!
Kažkada jau rašiau, kad mūsų darželis yra labai nepatogus tėvams – atostogaujame ne mažiau nei mokinukai. Tačiau vaikams atostogų reikia kaip oro. Net jei tuo metu mama ir tėtis dirba, o jiems tenka pabūti su aukle, seneliais ar net pas kurį nors grupės draugą namuose (jei jo mama nedirba ir gali prižiūrėti kelis vaikus), tai jau visiškai kitoks laikas ir kitoks buvimas nei didelėje vaikų grupėje. Taigi šį mėnesį savaitę darželis buvo tuščias. Na, ne toks jau labai tuščias – auklėtojos rinkosi į kolegijas, organizavome talką – reikėjo sutvarkyti lietaus permerktą kiemą, tačiau kelias dienas teko pailsėti ir mums. Aš džiaugiausi. Buvo smagu pabūti su savo vaikais, mat mokinukai tą pačią savaitę irgi atostogavo. O atostogaudama supratau vieną svarbų dalyką – dirbant tokį darbą būtina nuolat rūpintis savo sielos gyvenimu, būtina nuolat gauti naujų, gyvų įspūdžių, būtina išmokti ilsėtis, nes pas vaikus negali ateiti „bet kaip“. Grupėje būtinai atsiras nors vienas, kuris į menkiausius vidinius suaugusio žmogaus virpesius reaguoja kaip į devynių balų žemės drebėjimą. O net jei tokio jautruolio ir nėra, vis tiek visi vaikai tarsi mažos kempinėlės geria į save viską, kas tik yra aplinkui. Tad verčiau jau jie turėtų tinkamo peno.
Taigi aš mokausi. Mokausi nuolat ilsinti akis ir širdį stebėdama blunkančių gamtos spalvų grožį, mokausi klausytis lietaus šnarėjimo, uosti pūvančių vasaros sapnų ir iš tolumos ateinančios žiemos kvapus. Vakarais, paprašiusi savo vaikų padaryti man arbatos (o arbatą man jie ruošia su didžiausiu džiaugsmu), skaitau Achmatovos, Cvetajevos, Gumiliovo eiles. Nežinau kodėl, tačiau XX a. pradžios rusų poezijai negaliu atsispirti ir esu be galo laiminga, kad galiu skaityti originalo kalba. O kartais susėdusios su Bernadeta ir Gerda kalbamės apie visokiausius dalykus, kurie darželinukams dar yra mažų mažiausiai nesuprantami, ir tai man taip pat yra atgaiva.
Pasaka apie varinę keptuvę
Na o po atostogų darželyje iš visų kampelių ėmė kišti smailas kepurėles nykštukai. Atėjo nykštukų metas, kurio pagrindiniai motyvai yra šviesa ir dalinimasis. Ir vėl keičiasi dekoracijos, ant sezono stalo, tarp audinio klosčių vaikai randa paslėptų lobių – gražių akmenėlių. O lėlių namelyje atsiranda septynios nykštukų kepuraitės. Jos reikalingos šio laikotarpio rato žaidimui, tačiau ir šiaip su jomis žaisti vaikai mėgsta. Jos – tik septynios, ir iš pradžių sunku jomis dalintis, tačiau žibintų šventei, kuri yra šio laikotarpio kulminacija, ruošiamės ilgai, tad kepurėlėmis spėja pasidžiaugti visi.
Prieš miegą sekame pasakas apie nykštukus. O jų, žinia, būna visokių. Už gerą širdį geru atsilygina, už godumą gali ir nubausti. Aš įsimylėjau pasaką apie varinę keptuvę, kurią viena mergaitė gavo dovanų, pasidalinusi su nykštuku savo paviržėliu. O toji keptuvė nepaprasta buvusi – kiek į ją beįdėdavai, kai imdavo virti, maisto pasidarydavę tiek, kad visiems būtų sočiai. Mergaitė užaugo ir užaugusi nykštukų nepamiršo – kiekvieną kartą, kai mėnulis tapdavo apvalus ir pilnas, ji įdėdavusi į keptuvę paties skaniausio maisto ir, privirusi ją pilną, pastatydavo už durų – nykštukams. „Aš žinau, ką toje keptuvėje galima iškepti, – po pasakos sako Morta. – Didžiulį blyną!“ Ji rankomis parodo blyno didumą, o jos įraudę skruostai ir žibančios akys aiškiai byloja apie tai, kad burnoje jaučia net blyno skonį.
Grupėje ima virti darbas: vaikai lieja akvarelę, iš jos vėliau gaminame žibintus. Kaip ir su žvakėmis, čia viskas taip pat – dirbame pamažu; vieni patys viską pasidaro, jiems tereikia parodyti, kitiems reikia padėti, o dar kitiems – ir padaryti už juos. Vieni daro tik sau, kiti mielai padaro ir kažkam kitam. Vis dėlto stengiamės, kad kiekvienas vaikas, net ir pats mažiausias, nors kažką padarytų savo žibintui, tiek, kiek sugeba.
Taigi visi mokomės dalintis savo širdies šviesa, ruošiame žibintus ir laukiame žibintų šventės. Bet apie ją – kitame pasakojime. O atsisveikindama linkiu jums šviesaus ir prasmingo Advento, kuris jau visai ne už kalnų. Linkiu puoselėti savo širdies žibintą ir dalintis ugnimi su visais, kuriems jos reikia. Ir nepamesti nė vienos dienos, nė vienos valandos, kad ir kaip greitai tekėtų išdykėlis laikas.
Su meile Vilma
„Mamos žurnalas“
Comments 1