Darželio dienoraščiai. Darbas darbą veja. Gegužė

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitytojų prašymu, į žurnalo puslapius grįžo mamos Vilmos rašiniai. Bernadetos (9 m.), Gerdos (7 m.) ir Jurgio (4 m.) mama dabar dirba vaikų darželio auklėtoja ir dalijasi nauja patirtimi.

Kur tas pavasaris?

Labai tikiuosi, kad tuo metu, kai skaitytojai atsivers šį žurnalą, už lango jau mos sprogstančiais pumpurais pasidabinusios šakos. Tačiau dabar žemę kloja storiausios baltutėlio sniego marškos, o aš jau dešimtą kartą šiandien atsiverčiu orų prognozės puslapį internete, ieškodama nors menkiausios vilties, kad pavasaris ateis. Aplinkui aidint sarkastiškoms pastaboms apie visuotinį klimato atšilimą, kuris „niekaip neateina“, mano pažįstamas mokslininkas smogia negailestingai – tai, ką matome už lango, ir yra klimato atšilimo pasekmės. Ledynams tirpstant, po pasaulį ima klajoti šalto oro srautai. Štai mums už nerūšiuotas atliekas, sauskelnes, besaikį vartojimą ir patogų gyvenimą! Gyvensime kaip taigoje – trumpas, be galo karštas vasaras keis atšiaurios ir be galo ilgos žiemos. O aš taip pasiilgau pavasario…

„Vedu, vedu avinėlius / po žaliuosius žolynėlius…“ – žaidžiame su vaikais rato žaidimą, „pagal kalendorių“. Pro langą geriau nežiūrėti – kokie jau ten žolynėliai… Vaikai svajoja apie vasarą, apie atostogas, jūrą, kaimus ir daržuose vešinčius močiučių pasėtus žirnius. Svajonės visiškai suprantamos, tik retkarčiais ima ir pasigirsta nedrąsi mintis apie šv. Kalėdas. Kada jos ateis? Gal jau greitai? Gal vasaros ėmėme ir nepastebėjome? Ir vis dėlto ne! Sniego skraistėmis vilnijančias naktis jau po truputį keičia skaisčiais saulės spinduliais pražystančios dienos, ir net esant neigiamai oro temperatūrai keliai ir keleliai jau žvilga tamsiomis balomis. Rido rado rato rito ryto saulė jau sušvito.

Prieššventinė ruoša

O mūsų grupėje atsirado naujokas. Į darželį pradėjo eiti vienos mergaitės brolis – vos 2 metukų sulaukęs pipiras. Grupės mūsų darželyje yra mišrios, taigi sesė ir brolis pirmąsias dienas vaikšto tiesiog sulipę.

Kelias dienas nepaleidęs sesutės rankos, vis dėlto berniukėlis po truputį ėmėsi žvalgytis į šalis ir pats.

Gerai, nes ir sesei, regis, jau pabodo toji uodegėlė. Jai jau šešeri, todėl žaidimai rūpi visai kitokie. Lauke į kalną maga užlipti, kur brolis dar negali sekti paskui, o grupėje ir drožyba norisi užsiimti. Mat kartą per savaitę į grupę ateina drožėjas, su kuriuo 5 metų ir vyresni vaikai gali drožinėti. Žinoma, tie, kurie nori.

Mažesnieji žiūri nenuleisdami akių. Visai mažiukams ir to žiūrėjimo per akis, o keturmečiai jau svajoja apie savo gimtadienį, po kurio galės prisijungti prie drožinėjančių.

Na, o kai nėra drožybos, užsiimame prieššventine ruoša – tvarkome grupę. Kartu su vaikais valome dulkes, plauname žaislus, skalbiame lėlių drabužėlius, šilkelius. Auklėtojai paėmus šluostę į rankas, vaikai iš pradžių stebi, o paskui noriai prisijungia. O žinote, kas darbuojasi uoliausiai? Ogi mūsų naujokėlis! Jo susikaupimo ir entuziazmo labiausiai pavydžiu. O, kad aš jo tiek turėčiau grįžusi po darbo namo. Deja, entuziazmas kažkodėl tarsi koks darbo drabužis lieka darželyje, o namus gelbsti mūsų griežtoji sesė Bernadeta. Kaip gerai, kad ji mūsų šeimoje gimė! Prieš šv. Velykų šventę būtent Bernadeta ima vadovauti namų tvarkymo paradui. Žinoma, tas vadovavimas be galo dažnai baigiasi ašaromis ir mirtinais kivirčais, nes staiga paaiškėja, kad Gerda padėti nė nemano, o Jurgis viską daro ne taip, kaip reikia. Bernadeta verkia, pyksta, tačiau nepasiduoda. Ir štai vieną dieną mūsų aplankyti atėję svečiai nustemba – oho, kokia tvarka! Bernadeta spindi tarsi sidabrinis pinigas. O aš džiaugiuosi. Ir į mūsų namus kartais ateina šventė.

Besikeičiantis duonos kvapas

Neringos Laurinaitienės nuotr.

Neringos Laurinaitienės nuotr.

Didžiąją savaitę darželyje viskas tampa labai rimta.

Ruošiamės šventinei penktadienio vakarienei, kuri visiškai kitokia, nei paprastai. Vakarienė labai paprasta ir labai rimta – valgome duoną su sviestu, užsigerdami šaltinio vandeniu. Vaikai tą vandenį vadina gyvybės vandeniu ir pasakoja vienas kitam istorijas, esą atsigėrę jie taps nemirtingi. O duoną šiai vakarienei kepame patys. Taigi vieną dieną ant saulėtos palangės atsiranda indas su kažkuo be galo keistu. Vaikai klausia, kas čia, o aš siūlau pauostyti, paklausyti, kaip tas „kažkas“ inde kalba. Tai raugas, minkysime duoną. Paklausyti, ką kalba raugas, nori visi.

Kai kurie klausosi ilgiausiai, ir sako girdėję, kaip raugas ošia tarytum jūra, o gal net ir visas vandenynas.

Vakare minkyti duoną irgi nori kone visi. Nusiplovę rankas stovi aplinkui stalą ir skirstosi darbus. Kas beria į vandenį druską, kas šaukštu kabina medų, kas maišo, kas krečia raugą, beria miltus.

Kai ateina eilė minkyti, dauguma vaikų supranta, kad šis darbas ne toks jau lengvas, kaip atrodo, ir šiek tiek pamėginę sako, kad jau pabodo, jau nori eiti žaisti. Tik vienas kepėjas minko visas apsalęs nuo malonumo. Tešlos kibumas, lipnumas, kuris jo draugus gerokai gąsdina, jam nė motais. Žinote, kas tas kepėjas? Ogi mūsų dvimetis naujokas! Vis dėlto darbą baigti reikia man. Išglostę kepalėlį paliekame jį pailsėti iki kito ryto.

Na o ryte su vaikais vėl kimbame į darbą. Duoną perminkome, ir dabar vaikus gąsdina jau nebe tešlos lipnumas, o rūgstančios duonos kvapas. Pasirodo, malonus jis tik man vienai. Garsiai ir ilgai bodėtis šiuo kvapu vaikams neleidžiu – duoną reikia gerbti, tačiau vakare, kai duonelė baigia kepti, atnešu į grupę, kad kepėjai galėtų pauostyti. Oho, kaip gardžiai kvepia! Net seilės varva. Ir Morta, kuri ryte dievagojosi, kad nebegali ištverti, pripažįsta, jog kvepia labai skaniai. Vaikai glosto šiltą duonos kepalėlį. Užkloję balta drobule, vėl paliekame duonelę ilsėtis iki rytojaus, iki ypatingosios vakarienės. Vis galvoju, kaip gyvenime viskas mainosi. Kaip toje Vytauto Kernagio dainoje, kurios labai mėgstu klausytis rytais, važiuodama į darbą: „Po nakties – diena, po lietaus miškai kvepia, po mirties – šviesa amžina…“ Ir be rūgštaus, mūsų švelnioms noselėms tokio neįprasto kvapo, nebūtų gardžios, kvapnios duonos, be grūdo, plyštančio ir yrančio juodoje žemėje, nebūtų žalio daigo, be mirties nebūtų gyvenimo…

Didžioji diena

Mūsų grūdeliai, kuriuos sėjome į pačių nulipdytus molinius indelius, jau seniai stiebiasi į saulę žaliais daigais. Vyresnieji vaikai vis pribėga ir apipurškia daigelius vandeniu. Pirmiausia, žinoma, savąjį, bet paskui mielai pasirūpina ir visais kitais. Želmenėliai žaliuoja, po drobule ilsisi duona, o mano kolegė su vaikais sėda marginti kiaušinių. Kiaušinius marginame vašku. Vėl prie stalelio verda darbas, kuris dabar jau gąsdina mane. Manęs vaškas neklauso ir tiek. Namuose kiaušinius dažau svogūnų lukštais, mėginu prisijaukinti natūralius dažus, tačiau vaikams vis tiek smagiausia darbuotis pasistačius ant stalo karšto vaško dubenėlį. Nesuprantu, kaip jiems pavyksta? Namuose taip ir dažome: aš – lukštais, vaikai – vašku.

Piešia kaip išmano. Vis dėlto darželyje kolegė mane irgi pasodina prie stalo kartu su mažaisiais. Savo kiaušinį turiu nusimarginti pati. Ir, kad ir kaip būtų keista, staiga suprantu, kad tai yra visai smagu. O gal pamėginti tobulinti savo įgūdžius?

Kol vaikai žaidžia, kiekvieno kiaušinį supakuojame, užrašome vardą, kiekvienam į maišelį įdedame gabalėlį vaško ir pagaliuką su vinute – įrankį kiaušiniams marginti, kuriuos patys drožė vyresnieji vaikai, kiekvienas sau ir mažesniam draugui. Visa tai ir želmenėlių indelį po vakarienės vaikai parsineš namo.

Po pietų miegelio keliamės, rengiamės, šukuojamės, sėdame prie baltomis staltiesėmis dengto stalo ir raikome duoną. Vaikai vis prašo dar. Vaišiname pasiimti vaikų ateinančius tėvelius. Einame namo ir laukiame sekmadienio – šv. Velykų, kuriuos šiemet, deja, ne ratais atrieda, o atčiuožia rogėmis. Bet vis tiek širdyje jau šviesiau.

Didžioji bulvių diena

Na o dar prieš šventę, tarp visų „šventų darbų“, ėmiausi ir vieno paprasto, kasdienio darbo. Vieną penktadienį ėmiau ir atsinešiau į grupę kibirą bulvių, kelis skustukus, dubenį su vandeniu ir ėmiau skusti bulves pietums. Iš pradžių vaikai žiūrėjo nieko nesuprasdami, o labiausiai stebėjosi tėvus į darželį atvedę tėvai. Kas čia dabar? Virėjas susirgo? Vėliau subėgo mažieji, kuriems labiausiai patiko imti iš manęs nuskustas bulves ir dėti į dubenį su vandeniu. Pirmąją dieną viena mergaitė išdrįso sėstis ir pamėginti skusti. Nuskuto tik vieną bulvę, tačiau kai vėl ėmiausi šito darbo po savaitės, „skutėjų“ jau buvo kokie keturi ar penki. Darbas atvėrė mažas burneles. Visi skusdami norėjo kalbėtis, dalintis prisiminimais ir svajonėmis, visi, traukdami naują bulvę, spėliodavo, kokia ji bus, ir labiausiai tikėdavosi baltos. Tačiau bulvių būta visokių, ir baltų, ir geltonų, o baltos, lyg tyčia, vis tekdavo man. Nesipykome.

Nuskustas kartu plovėme, vyresnieji (tie, kurie jau gali imti peilį į rankas), didesniąsias pjovė per pusę, kartu nešėme viską į virtuvę ir tvarkėmės. Vaikams patiko, o aš nusprendžiau, kad nuo šiol šis darbas bus mūsų savaitės ritmo dalis. Taigi penktadienis tapo didžiąja bulvių diena.

„Žiūrėk, čia ta pati bulvė, kurią aš skutau,“ – džiūgauja Guostė, kai pietų metu jai į lėkštę įdedu bulvių. „Aš skutau, o Morta supjaustė,“ – įsitikinusi mažoji, mat ji pati pjaustyti dar negalėjo, jai dar nėra penkerių. Bulvė pasirodo skanesnė, nei įprasta, o ir kiti vaikai savo lėkštėse staiga ima „pažinti“ bulves, kurias patys skuto. Visiems linksma, net ir tiems, kurie kartu nedirbo. Pietūs staiga tampa labai ypatingi.

„O kodėl tu nenusiplovei rankų?“ – staiga akis išpučia Morta. Pasižiūriu į savo rankas. Et, verčiau jau būčiau nežiūrėjusi. Nusiploviau, tačiau kibiras bulvių savo darbą atliko. Rankos juodos – kiekvienas malonumas turi savo kainą.

Žadinsim pavasarį

Po didžiojo penktadienio vakarienės prasidėjo pavasario atostogos. Džiaugiausi vėl galėdama pabūti su savo vaikais. Namuose tvarkėmės, kieme statėme sniego tvirtoves ir rausėme urvus, užsirašėme į biblioteką, priiminėjome svečius, kurie vis gyrė Bernadetą ir stebėjosi tokiais tvarkingais namais, pasisėjome visokiausių žolelių, kurias auginsime vazonuose ant palangių, o jei pavasaris vis dėlto ateis, ir balkone.

Jau žinau, ką po atostogų norėsiu veikti darželyje. Susirasiu molinių vazonų, žemių ir su vaikais pasisėsime žalumynų: bazilikų, petražolių, krapų, pipirnių, lapinių ridikėlių. Paskui laistysime, žiūrėsime kaip dygsta, pjaustysime ir barstysime: į sriubą, ant bulvių, ant duonos su sviestu. Juk kiekvienas valgis gali tapti toks ypatingas.

Tad linkiu jums labai ypatingo pavasario. Tokio, kokio vertėjo taip ilgai laukti. Linkiu sodrios žalumos už lango ir pavasarinio virpulio širdyje, kai taip norisi pradėti kažką naujo, taip norisi padaryti kažką pasauliui – ne sau, taip norisi atgimti. „Velniop nueina aukštas menas / ir nebegalima liūdėt, / kada pavasarį kaštanas / už lango pradeda žydėt,“ – rašė mano mėgstamas poetas Henrikas Radauskas. Et, kad greičiau užsidegtų tos baltos kaštonų žvakės…

Su meile Vilma

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + 9 =

Kitos temos: