Darželio dienoraščiai. Apie vaikų savarankiškumą. Birželis

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitytojų prašymu, į žurnalo puslapius grįžo mamos Vilmos rašiniai. Bernadetos (10 m.), Gerdos (8 m.) ir Jurgio (4 m.) mama dabar dirba vaikų darželio auklėtoja ir dalijasi nauja patirtimi.

 Vis ilgiau lauke

Pagaliau gilus žemės atodūsis prasiveržė vešlia žaluma. Susikaupti darosi vis sunkiau. Vis labiau traukia eiti į lauką, kur saulė jau kaitina tarytum krosnis, o medžiai putoja gražiausiais žiedais. Po vakarienės vaikai tėvų laukia jau nebe grupėse, o lauke. Tėvai niekur nebeskuba, susitinka vieni su kitais, stoviniuoja kieme, šnekučiuojasi, o auklėtojoms vis sunkiau sužiūrėti ir susiskaičiuoti, kiek gi tų vaikų dar liko „po sparneliu“. Greitai ir pasitiksime vaikus nebe grupėse, o lauke – vidun grįšime tik pavalgyti ir pamiegoti. „Čia nuo šalčio?“ – klausia Monika, kai auklėtoja paprašo užsimerkti ir tepa veiduką kremu nuo saulės. Iš tiesų, toji vasara atbėgo taip greitai, kad suspėti su ja sunku. Šalčio jau nebėra.

Vaikai daug juda. Bėgioja po kalną (mūsų darželio kieme yra gana stati ir aukšta įkalnė) tarytum kalnų ožiukai. Rudenį šis kalnas labai gąsdino tėvus. Tačiau reikėjo tik tam tikrų taisyklių (pavyzdžiui, kad į kalną negalima lipti nešiniems daiktais ar pagaliais, kalne negalima žaisti gaudynių ir pan.), ir vaikai greitai įgudo, įgijo tokių gebėjimų, kokių neįgysi jokiose specialiai įrengtose žaidimų aikštelėse. Dabar kalne jaukiai jaučiasi net kai kurie trimečiai. Visi susiranda savo kampelius. Vieniems smagiausia papėdėje raustis smėlynėje, kiti zuja įkalnėje, o treti užlipa viršun ir nebenulipa – taip smagu gebėti visą darželį aprėpti žvilgsniu.

Vasara man labai patinka dar ir todėl, kad reikia mažiau drabužių. Viens du, ir vaikas apsirengęs. Tačiau persirengti lauko drabužiais vis tiek reikia kiekvieną kartą einant į lauką, o namų drabužiais – grįžtant.

Mūsų darželyje yra taisyklė – laukui reikia patogios, bet kokiam orui pritaikytos aprangos, kurios nereikia saugoti. Juk vaikas yra arba švarus, arba laimingas – reikia rinktis, ir mes renkamės laimingus, bet grupėse geriau būti bent jau ne smėlėtiems.

Mokomės rengtis

Apsirengimas ir nusirengimas nėra toks paprastas. „Vilma, nurenk mane! Vilma, nurenk mane!“ – tarsi varnėnas ulba keturmetis Tadas. Dažnai vaikus reikia mokyti rengtis. Nežinau, kodėl taip atsitiko. Gal todėl, kad besistengdami visą neaprėpiamą gyvenimą sutalpinti į mažytę laiko dėžutę, vaikus dažniausiai patys aprengiame, nurengiame, nuprausiame, viską jiems paduodame, atnešame ir nunešame, nes taip greičiau ir paprasčiau. O galbūt todėl, kad šiomis paslaugomis taip paprasta parodyti savo meilę ir rūpestį, kad vaikams tai dažnai lieka kone vienintelis glaudaus sąlyčio taškas su suaugusiuoju, ir jie to nepavargdami reikalauja. Aš pati labai vertinu tą laiką, kai padėdama apsirengti, nusiprausti ar pavalgyti galiu pabūti su vaiku, tačiau mokėti pačiam apsirengti, pavalgyti, susitvarkyti drabužius irgi yra vertybė.

Manau, kad tai gerokai svarbiau, nei kuo anksčiau išmokti skaityti ir rašyti. Todėl dažnai sutramdau savo begalinį norą padėti ir kantriai aiškinu: „Dabar patrauk šitą raištelį. Va šitą. Matai, kepurė atsirišo.

Nusiimk kepurę ir pasidėk į maišą. Gerai. Dabar pačiupk užtrauktuką ir trauk žemyn. Dar žemiau. Dar žemiau. Šita ranka imk už rankovės ir laikyk. Tvirtai laikyk! Bandyk ištraukti kitą ranką….“ Ir taip toliau.

Juokingiausia, kai kartais pati „užstringu“ ir nebeprisimenu, o kaip nusivelkamas drabužis, ką reikia daryti? Tenka imti ir pačiai pasikartoti.

Mokome vaikus apsirengti, nusirengti, susilankstyti drabužius prieš miegą, susitvarkyti drabužius grįžus iš lauko. Kiekvienas turi įveikti savo sunkumus. Vienus reikia mokyti rengtis, kitiems reikia padėti įveikti baimę prisiliesti prie purvo (pavyzdžiui, kai po lietaus reikia nusiauti purvinus guminius batus arba ištraukti juos iš guminių kelnių), tretiems reikia įgūdžio nepabėgti nusirengus ir visus drabužius palikus kūvoje ant grindų. Yra vaikų, kuriems kiekvieną kartą reikia pasakyti, ką po ko rengtis. O dabar? Dabar maukis kojines. O dabar? Dabar aukis batus. O dabar? Dabar vilkis megztinį. O dabar? Dabar susirask kepurę. O yra vaikų, kuriems tiesiog reikia priminti, jog jie turi rengtis. Kantriai. Keliasdešimt kartų.

„Vilma, nunešk mano lėkštę,“ – nueinančią nuo stalo mane pasiveja tiesiog karališkas įsakymas. Suima toks juokas, kad negaliu susivaldyti. „Kodėl?“ – paklausiu. Dabar jau nusijuokia ir „karalienė“. „Na, tiesiog paimk ir nunešk,“ – sako besijuokdama, bet ir susidrovėjusi. Kartais tie prašymai padėti visai nebūna panašūs į pagalbos šauksmą.

Aš pats

Bet yra ir tokių vaikų, kuriems nieko padėti niekada nereikia. Kartą mes rimtai susiginčijome su kolege, kiek Justui sueina metų, treji ar ketveri? Mano kolegė, kaip ir dauguma auklėtojų darželyje, buvo įsitikinusi, kad ketveri. O iš tiesų, kai šį rudenį Justas atėjo į darželį, jam tebuvo dveji su puse. Tačiau jis galėjo pats apsirengti nuo galvos iki kojų. Pats užsisagstydavo visas iki vienos pižamėlės sagutes, gražiausiai susilankstydavo drabužėlius, gebėjo pats užsimauti kelnes ir apsiauti batus. Jo savarankiškumas net šiek tiek neramino – jis tiesiog vengdavo bet kokios pagalbos. Viską pats!

„Pati, pati,“ – šaukia ir dvimetė Gabrielė, puikiai susidorodama su neklusniomis naktinių marškinių rankovėmis. Trimetė Guostė moka pati užrišti batukus, tik be kilpučių, todėl dabar vis pasitreniruojame, gal ir kilputės kada nors pasiduos. Žinoma tas žodelis „pati“ turi ir savo kainą. Visus tuos, kurie apsirengia patys, verta gerai patikrinti. Vis prisimenu, kaip kartą mano keturmetė Bernadeta į lauką žiemą išėjo kombinezoną apsivilkusi tiesiog ant apatinių marškinėlių ir kelnaičių. Apsiavė batus, užsidėjo kepurę, užsimovė pirštines, apsivyniojo šaliką. Viską pati! Paklausė, ar gali eiti, pažiūrėjau – viskas buvo puiku. Bet grįžo sušalusi į varveklį. Pokštų pasitaiko ir darželyje: persisukusios pėdkelnės, išvirkšti marškinėliai, vietomis sukeisti ir net skirtingų porų batai – mūsų kasdienybė. Stengiamės pataisyti tarsi nepastebimai, nes vertingas yra ne tik rezultatas, vertingos yra ir pastangos.

Pokalbiai su tėvais

Neringos Laurinaitienės nuotr.

Prasidėjo pokalbių su tėvais „maratonas“. Kiekvieną pavasarį mes kviečiame išleistuvininkų ir naujokų tėvus į išsamų asmeninį pokalbį apie jų vaiką. Kiti tėvai, jei nori, irgi gali prašyti tokio pokalbio. Šį pavasarį pokalbių itin daug.

Laisvų vakarų beveik nebeliko – pokalbiai ilgi, o jiems dar reikia ir pasiruošti. Iš pradžių, pamačiusi tokį savo „tvarkaraštį“, puoliau į neviltį. Ir pykau, ir gedėjau savo laisvo laiko. „Galėtum eiti dirbti pas mus,“ – pasakė kartą mano vyras, dirbantis vienoje didelėje telekomunikacijų bendrovėje. – „Bet tau tikriausiai nepatiks. Ten per didelis atlyginimas ir per mažai darbo.“ Juokiasi nenaudėlis! Bet ką gi jam daugiau daryti, dabar visais mūsų vaikais vakare turi pasirūpinti jis. Šventas mano laikas liko tik prieš pat miegą vaikams skaitoma knyga.

Tik štai iš tos nevilties radosi begalinis džiaugsmas. Iš tiesų susitikti su šeimomis ir kalbėtis apie vaikus yra labai įdomu. Tada, rodos, tuos vaikus susitinki vis iš naujo, jie tampa vis artimesni, juos pamatai visiškai kitomis akimis. O ir šeimos tokios skirtingos! Taip įdomu pajusti, kokie skirtingi jų santykiai, skirtingas bendravimo būdas, skirtingos vertybės, gyvenimo būdas, skirtinga kiekvienos šeimos melodija. Keista, bet tai, kad skirtingi yra žmonės, skirtingi vaikai, manęs visiškai nestebino, o štai pajusti kiekvieną šeimą kaip atskirą vienį buvo be galo nauja. Ir net gaila, kad tų dar neįvykusių susitikimų lieka vis mažiau ir mažiau, nes po kiekvieno aš jaučiuosi kur kas turtingesnė nei buvau prieš tai.

Krikštynų istorija

Ir vis dėlto vienas įvykis šį mėnesį mane sukrėtė labiausiai. Yra sakoma, kad auklėtoja, ateidama ryte dirbti į darželį, savo „paltuką“ turi palikti rūbinėje. „Paltuką“– tai yra visus savo rūpesčius, nerimus, nesutarimus ir pan., nes vaikai mėgdžioja ne tik mūsų matomą elgesį, jiems yra regima ir tai, ką stengiamės nuo jų paslėpti. Žinoma, aš tuo tikėjau. Dažnai ir pati pastebėdavau, kad jei suaugęs žmogus grupėje neramus, net jei to ir neparodo, vaikai irgi tampa neramūs. Tik niekada negalvojau, kad tai taip rimta, kol manęs nepakvietė tapti vienos mergaitės krikšto mama. Tas krikštynas širdyje nešiojausi porą savaičių, nekalbėjau apie jas, bet nuolat galvojau, jaudinausi ir štai – krikštynos įvyko, o praėjus kelioms dienoms po jų, vaikai grupėje ėmė žaisti… krikštynas. Žaidė taip susikaupę, taip įsijautę, taip ilgai, jų žaidimas buvo toks turtingas, toks pilnas, kad negalėjau tuo nesistebėti. Vakare net paklausiau tėvų, ar šeimoje nebūta kokių nors krikštynų ar bent kalbų apie jas pastaruoju metu – ne, nieko nebūta.

Juokingiausia, kad, stebėdama žaidimą, atpažinau ne vieną savo minčių motyvą. Štai tokia istorija apie auklėtojų „paltukus“. Tik kaip išmokti juos iš tikrųjų „palikti rūbinėje“? Juk, deja, ne visada „paltuko“ skvernai plevena baltu krikštynų šilku.

Ruošiamės pavasario mugei

Štai taip pasitikę pavasarį, mes pradėjome ruoštis dar vienai šventei – pavasario mugei, kuri, kaip ir Kalėdų mugė, yra skirta mūsų vaikų paramos fondui. Darželis ir vėl verda. Mamos neša ryšulėlius į blusturgį, traukia iš virtuvės stalčiukų pyragų receptus, o vakarais susirenka kartu padainuoti – repetuoja. Auklėtojos irgi ruošiasi. Ketiname vaikams ir suaugusiesiems įrengti pojūčių takelį, „žvejybos“ kampelį, su vaikais drošime ir plukdysime laivelius. Ruošiame ir spektaklį.

O vaikai gyvena visu tuo pasiruošimu. Tikiuosi, kad taip pat kaip ir tas nuostabiąsias krikštynas, jie pajus mūsų polėkį. Pajus, kaip smagu yra dirbti kartu, švęsti kartu ir dovanoti savo laiką tam, kad kažkas nuostabaus gimtų iš bendrystės. Mugės jau visi laukia. Lieka tik paprašyti giedro dangaus, nes, kitaip nei per Kalėdas, pavasarį norisi švęsti lauke.

Tad linkiu jums nuostabios beprasidedančios vasaros. Vasaros, viliojančios išeiti iš namų, išsilieti į laukus, miškus, paupius ir paežeres, viliojančios susitikti ir suskambėti kiekvienam sava nata, bet visiems – tarsi orkestrui. Vasarą viskas kažkaip paprasčiau – ir atprasti nuo sauskelnių, ir išmokti važiuoti dviračiu, ir susidraugauti su nauju kaimynu. Paprasčiau ir augti. Tad visiems linkiu nors po truputį užaugti kartu su vaikais.

Su meile Vilma

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − = 5

Kitos temos: