Darželio dienoraščiai. Apie vaikų darbštumą. Spalis

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitytojų prašymu, į žurnalo puslapius grįžo mamos Vilmos rašiniai. Bernadetos (9 m.), Gerdos (7 m.) ir Jurgio (4 m.) mama dabar dirba vaikų darželio auklėtoja ir dalinasi nauja patirtimi.

Sezono pradžios talka

Tyliai atidarau namų duris. Prasiskinu kelią tarp išmėtytų basučių, „kroksų“, botų ir pasibaisėjusi žiūriu į priešais akis atsivėrusį kambario „grožį“. Žinoma, tie nenaudėliai ir vėl nesusitvarkė! Na, gerai, susitvarkys rytoj. Klausausi jų džiaugsmingo ir be galo garsaus taškymosi vonioje, nebeturėdama jėgų nei tvarkytis, nei bartis dėl netvarkos. O čia dar ir mano brangiausiasis „nuramina“: „Nebijok, per naktį tikrai niekas nesutvarkys, gali miegoti ramiai.“ Va kaip tik to ir bijojau – kad kažkas ims ir sutvarkys! Nusijuokiu, o šaldytuve suradusi pakelį dešrelių staiga pajuntu, kaip grįžta jėgos. Valio!

Štai taip mes, auklėtojos, ruošiamės naujam sezonui. Susitinkame ryte, pasiguodžiame viena kitai, kaip pasiilgome savo vaikų, išpažįstame, kaip nebesitvarkome savo namų, pasvajojame apie mažas kojeles, kurios netrukus čia trepsės, ir iš rankinių išsitraukiame atsineštus „dienos davinius“ – porą bandelių ir indelį jogurto. „Davinio“ turi užtekti iki vėlaus vakaro. Taigi – į darbus. Plauname, šveičiame, veltinukais klijuojame baldų kojeles, skalbiame, planuojame artimiausias šventes, ruošiamės didžiajam įleistuvių vakarui ir visuotinei sezono pradžios talkai. Darbų – nors vežimu vežk, mat bandome įsikurti naujame, erdvesniame, name.

Prisipažinsiu, kai pagalvoju apie tai, kiek dar turi būti padaryta, apima didžiausia neviltis. Net ir tikėtis kažko iš mūsų kasmetinės didžiosios talkos bijau. Kas bus, jei niekas neateis? Jei žmonės dar bus negrįžę iš atostogų, arba jau įsisukę į darbus, o jei paprasčiausiai tingės? Prieš sezono pradžią į talką kviečiame visus tėvus su vaikais. Tai būna pirmasis mūsų susitikimas po vasaros atostogų – linksma darbo šventė.

Pasiskirstome darbus – kiekvienas daro tai, ką nori, ką sugeba, o su didžiausiu polėkiu į darbą kimba mažieji: kas grėbia, kas šluoja, kas padeda mamai plauti ar paduoda tėčiui lentą, kurią reikia prikalti.

Pamenu, per vieną tokią talką mano Jurgis, pasiėmęs pagaliuką, krapštė kiemo plytelių tarpelius – ravėjo, o Gerda išrėžė didingą kalbą: „Mama, aš nenoriu eiti į darželį. Aš noriu visada darželiui tarnauti, visada tik tarnauti!“ Smagu, bet aš vis tiek nerimavau, kaip bus šiemet?

Šitą lentą prikalė mano tėtis!

Tik bijojau visai be reikalo. Vos didžioji talkos diena pakrypo vakarop, namas subruzdo ir sukruto tarytum skruzdėlynas. Prigužėjo mamų su kibirais ir šluostėmis, tėčių su man net nematytų įrankių dėžėmis ir darbai ėmė akyse tirpti. Štai karnizas jau prisuktais, o štai ir lentynėlės jau savo vietoje, nuplautos sienos net šviečia, o pro langus, regis, galėtum kiaurai pereiti. Ir tiek širdžių plaka vienu ritmu!

Nenutyla kalbos: „Kaip praleidote vasarą? Buvai kitoje šalyje?! O, koks tu didelis užaugai! Ką čia turi delne? Žiogą atsinešei? Parodyk, parodyk!“ Vaikai stebi, kaip jų tėvai dirba darželyje. Dirba, vadinasi, jiems jis svarbus, jie dėl jo stengiasi. Juk jei mano tėtis nuoširdžiai, susikaupęs kažką daro tam, kad visiems šiame darželyje būtų gera, gal tai tikrai yra ypatinga vieta? O kaip paskui visi didžiuojasi tuo, ką jų tėveliai padarė! „Mano tėtis prikalė šitą lentą“ – rodo pirštu į tvoros lentą Sauliukas. Ech, tos lentos!

Visos jos mūsų šimtą kartų išglostytos, nučiupinėtos, kelias savaites nešiotos iš vienos vietos į kitą (dieną – į saulę, kad greičiau džiūtų, naktį – po stogu, kad lietus nesulytų), nužievintos, nudažytos, kiekvienai surasta ypatinga vieta. Na, kaip galima tokios tvoros nemylėti? Kaip gi ji gali būti negraži? Vaikai mūsų nusiteikimą, mūsų nuotaikas ir mūsų meilę „nuskaito“ net neišsakytą, todėl mes labai stengiamės, kad tas „dubenėlis“, iš kurio jie „semia“, būtų kupinas.

Tačiau visa, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Talka baigėsi. Keli likę tėveliai dar tvarkėsi, o mes išėjome į balkoną, dairėmės po sutemų apgaubtą kiemą ir negalėjome patikėti, kad Tai įvyko. Kieme stovėjo naujutėlis buomas, dar nedažytas, šviečiantis kažkokiu intymiu baltumu. Nuostabi, sutvarkyta smėlynė, regis, šypsojosi savo krašteliais, varteliais, staleliais ir takeliais, o namas tyliai tyliai kvėpavo. Šalia stovėjęs mano bendradarbės paauglys sūnus ranka perbraukė per balkono turėklą: „Reikėtų nudažyti…“

Reikėtų. Tačiau kada nors vėliau, kol kas balkonas bus uždarytas. O mano širdis suvirpa nuo tokios meilės ir tokio rūpestingumo, nuskambėjusio paauglio žodžiuose. Dirbti yra gera.

Darbas – geriausias vaistas

Kartais man pasidaro liūdna pagalvojus, kad šiais laikais rankų darbas tampa vis mažiau ir mažiau vertinamas. „Dirbame užpakaliais,“ – juokiasi mano kolegė, kalbėdama apie visus „galvojimo ir kalbėjimo“ darbus. Darbas rankomis tampa kone bausme. Buities darbai pamažu nyksta (pavyzdžiui, indų plovimas – dabar tuo dažnuose namuose užsiima indaplovės), o vaikams darosi vis sunkiau paaiškinti, ką jų mama ir tėtė veikia per visą dieną.

Tačiau iš tiesų darbas yra pati geriausia terapija. Mūsų darželyje nėra organizuotų pamokėlių, darbelių, tačiau jei savyje nebetelpantiems ir siautėti pradėjusiems vaikams pasiūlau pasisiūti nykštuką, susivyti apyrankę iš siūlų ar austi kilimėlį išleistuvėms (yra tokia mūsų „tradicija“ – prie maišelio, į kurį sudedame visus visutėlius vaiko nupieštus piešinius, prisiuvame paties išleistuvininko nuaustą kilimėlį-kišenėlę), jie nurimsta, „susipakuoja atgal į save“ ir džiaugiasi tuo, ką daro. Džiaugiamės ir mes. Svarbu, kad tas darbas, kurį jie daro, būtų prasmingas, kad padarytas daiktas nebūtų išmestas kaip nereikalingas.

Kieme vaikams smagu kartu su auklėtoja grėbti lapus, šluoti takus, karpyti šalnos pakąstų gėlių stagarėlius, kasti sniegą ar „iššluoti“ didesnes balas, kurios pavojingos tuo, kad jose net ir „naro kostiumai“ (taip mes vadiname lietaus drabužius) staiga peršlampa kiaurai. Kartais verkti nepaliaujančius naujokus, kurie susigraudina nuo bet kokio jiems skiriamo dėmesio, o ką jau kalbėti apie guodimą, „išgydo“ būtent bendras darbas. „Na, eime grėbti lapų,“ – kartą pasakė auklėtoja niekaip raudoti nepaliaujančiam pipirui. Ji nusikėlė mažąjį nuo kelių, nušluostė ašaras, pasiėmė grėblį, maišą, vaiką už rankos, o po penkių minučių aš jau mačiau, kaip naujokėlis juokiasi ir patenkintas krauna į maišą glėbius nurudusių lapų.

„Pastačiau aš gražų namą“

Neringos Laurinaitienės nuotr.

Neringos Laurinaitienės nuotr.

Taigi po talkos mūsų darželyje buvo ir įleistuvės. Tėvai ir vaikai vėl rinkosi į kiemą, vėl buvo daug juoko, kalbų, švytinčių akių ir apkabinimų. Bet kaip įmanoma nesigraudinti, kai mažas vaikas pribėga ir, kartu su gėlėmis, tiesia rankeles apkabinimui?! O apkabintas prisispaudžia visu kūneliu ir tuoj pat išdidžiai parodo pirmojo iškritusio danties skylę. Čia pat atskuodžia kitas, nenustygstantis vietoje, ir šokčiodamas aplinkui čiauška: „Vilma, aš taip tavęs pasiilgau, aš taip tave myliu!“, o gerokai ūgtelėjusi jų „grupiokė“ droviai prisiglaudžia prie šono ir, matyt per vasarą pamiršusi kreipinį „auklėtoja“, sušnabžda: „Mama, žinai ką aš šiąnakt sapnavau?“

Kadangi per visas statybas, remontus ir talkas laikas išbyrėjo tarsi smėlis pro pirštus, įprasto lėlių spektaklio atsisakėme. Užtat parodėme vaikams smagią improvizaciją apie namą, kurį pastatėme nei per aukštą, nei per žemą. Mažieji žiūrėjo akis išpūtę ir buvo tikrai linksma. Visi dainavome dainą apie namelį medyje, skirstėmės į grupes, pažindinomės su būsimais naujokais (mūsų darželyje naujokai priimami po vieną per savaitę, taigi šis „naujokų suėjimo“ laikotarpis kiek užtrunka, bet į įleistuves, žinoma, susirenka visi), vaišinomės bandelėmis ir arbata, o vakare, kai grupės ištuštėjo, atsidusome: buvo tikrai gera!

Kasdienybė

O po švenčių prasideda kasdienybė. Ir vėl visi kartu dalinamės džiaugsmu ir liūdesiu. Kartu ištveriame sunkias minutes, kai pamojusi ranka grupės duris uždaro mama, lyg per klampų įmirkusį molį kartu brendame per sunkias valandas ir net dienas, kai namų ilgesys ir nerimas it didžiulis slibinas pasirodo pačiais įvairiausiais pavidalais, kartu džiaugiamės naujais atradimais ir vis byrančiais dantimis, dalinamės gražiais ir baisiais sapnais, kartu laukiame penktadienio, kai pavakariams valgome bandeles, ir trečiadienio, kai šešiamečiai ir vyresni vietoj pietų miego eina į žygį, kartu valgome mėgstamus barščius ir ne tokią mėgstamą košę, tvarkomės ir einame į kiemą, kartu laukiame vakare sugrįžtančių tėvų.

Atkeliauja ir naujokėliai, todėl tenka šimtus kartų atsakyti į tą patį klausimą: „kada ateis mama?“, šimtus kartų kartoti tą pačią „maldą“: ogi tada, kai pažaisim, susitvarkysim, suvalgysim košę, pabūsim lauke, suvalgysim sriubą ir antrą patiekalą, paklausysim pasakos, pamiegosim, suvalgysim duoną su sviestu, dar truputį pažaisim ir tuomet jau ateis, tikrai tikrai ateis.

Kaip gi mano vaikai? Sekmadienį, kai Jurgiui pasakau, kad dar ir šiandien į darželį neisim, vyrelis atsidūsta: „O, š….“. Už „š“ pagrūmoju pirštu, bet kodėl „š“ – nutuokiu. Jurgis ilgisi savo draugės, su kuria susitinka darželyje, ir kuri kaip tik nakvojo pas mus kelias pastarąsias naktis, kol jos tėtis iš ligoninės parsivežė mamą su ką tik gimusiu broliuku. Dabar ji jau namuose, o Jurgis nekantrauja vėl susitikti, bent jau darželyje. Pirmokė Gerda suprato, kad toje mokykloje ne taip jau ir baisu, kaip ją gąsdino sesė, todėl dabar negali atsidžiaugti savo klase ir savo mokytojais. Na, o Bernadeta atidarė mūsų namuose ligų sezoną. Vėl reikia vilnonių kojinių, kompresų, žirniukų ir arbatėlių. Štai tokia toji mūsų kasdienybė. Skalsi.

Laukiame Mykolinių

Laikas bėga ir bėga. Rugsėjo ir spalio sandūroje mūsų laukia Šv. Mykolo diena. Valdorfo darželiuose ir mokyklose tai – ypatinga šventė. Šiuo laikotarpiu sekame vaikams pasakas apie narsius jaunikaičius, nugalinčius slibinus, apie gėrio ir blogio kovą, rate žaidžiame žaidimą apie Šv. Jurgį, per Mykolines kepame su vaikais obuolių pyragą, spaudžiame spanguolių sultis ir iš jų darome stiprybės gėrimą, o kiekvienas vaikas dovanų gauna savo žvaigždę. Taip taip, tikrą žvaigždę, ne kokią popierinę! Einame drąsos keliu, ir visomis šeimomis, kartu su tėčiais, mamomis, broliais, seserimis ir šunimis traukiame į didįjį Mykolinių žygį. Bet apie visą tai – kitą kartą, nes kiekviena diena, kiekviena šventė, nors visada tokia pati, kaip vakar, kaip pernai, kartu yra ir visiškai kitokia, nepakartojama. Kokia ji bus šiemet? Man smagu apie tai galvoti.

Tad linkiu jums spalvingo, gražaus spalio, prasmingų darbų, nuostabių lapų po kojomis ir pasiryžimo nugalėti savąjį slibiną. Na, o jei ne nugalėti, tai bent jau pažvelgti į jį nors akies krašteliu.

Su meile – Vilma

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


 

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni + 1 =

Kitos temos: