Kuo jaunesnis vaikas „atiduodamas“ į darželį, tuo daugiau širdies skausmo tai sukelia tėvams. Į vaiko grupės auklėtoją mamos žiūri kaip į vienintelį gelbėjimosi ratą. Jei ši moteris bus miela ir rūpestinga, jei vaikas ją pamils, tuomet viskas gerai. O jei ne? Apie duetą „mama ir auklėtoja“ kalbamės su vaikų psichologe Erika Kern.
Ar verta prieš pradedant vaiką leisti į darželį, susipažinti su jo auklėtoja? Ar tai gali ką nors lemti?
Daug gal ir nelems, tačiau taip vaikui padėsite greičiau priprasti darželyje, jis jau pažinos žmogų, tad jausis saugiau.
Būtinai apsvarstykite laiką, kada auklėtoją aplankysite. Pasistenkite taip suorganizuoti susitikimą, kad auklėtoją kuo mažiau blaškytų kiti vaikai. Gal pietų miego metu, gal po darbo. Aptarkite su auklėtoja, kuris laikas jai labiausiai tiktų. Jei aplankysite auklėtoją prieš pietus, dirbančią su vaikais, ji susierzins (nors galbūt to ir neparodys), o Jūsų vaikas gali tai pastebėti. Galbūt galite auklėtoją pakviesti puodeliui kavos netoliese esančioje kavinėje?
Nenusibrėžkite tikslo būtinai supažindinti auklėtoją su vaiku. Tiesiog su vaiku nueikite į pasimatymą lyg pas savo būsimą draugę.
Paplepėkite su auklėtoja, paklauskite, kaip ji sumanė dirbti tokį darbą, kiek metų dirba, ar būna sunkesnių ir lengvesnių grupių ir t.t. Klauskite taip, kad paskatintumėte kalbėti, o ne kamantinėtumėte. Atsipalaiduokite, papasakokite apie savo darželio patyrimą. Jums svarbiausia užmegzti gerą kontaktą su auklėtoja. Kodėl? Todėl, kad tai greičiausias ir efektyviausias būdas mažam vaikui padėti priprasti darželyje. Ne todėl, kad po to auklėtoja bus prielankesnė Jūsų vaikui (nors ir tai yra tiesa), bet todėl, kad vaikai pasitiki tais žmonėmis, su kuriais draugauja, arba gerai jaučiasi jų mama.
Ar pirmas vaiko įspūdis apie auklėtoją gali lemti jų būsimus santykius?
Ir taip, ir ne. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, susidaro pirmą įspūdį, kuris ne visada yra teisingas. Graži (ar į mamą kažkuo panaši) auklėtoja vaikui patiks iš karto, „dar neprasižiojusi“, tačiau tai dar nereiškia, kad ateityje jie sutars. Pasikliauti vien vaiko nuojauta ir kontaktu pirmojo susitikimo metu nepatarčiau.
Ką mama pirmomis dienomis atvedusi vaiką į darželį turi su auklėtoja išsiaiškinti, ką turi jai pasakyti?
Dažniausiai auklėtojos apie vaikus susidaro savo asmeninę nuomonę. Paprastai tai lemia du dalykai – vaiko elgesys ir tai, kaip auklėtoja apskritai vertina įvairius dalykus. Pernelyg atviras visų kortų atskleidimas gali būti pavojingas vaikui.
Tarkime, vaikas namuose nevalgo kiaušinių. Ne dėl alergijos ar kitų priežasčių, bet todėl, kad jam neskanu, ir viskas. Jei tai išklosite auklėtojai, gali būti, kad ji irgi darys nuolaidas – leis vaikui nevalgyti kiaušinių. O jei nutylėsite, gali būti, kad jūsų vaikas valgys kiaušinius darželyje ir netgi tvirtins, kad ten jie yra skanūs. Ką tai reiškia? Kad kiaušinių nevalgymas – tiesiog jūsų ir vaiko santykių dalis, o kadangi vaikas ir auklėtoja turi savo, kitą santykį, jiems nebūtinas kiaušinių nevalgymas. Tik tie dalykai, kurie pavojingi sveikatai, turi būti aptarti. Tarkime – stiprios alerginės reakcijos, virškinimo sutrikimai. Žinoma, jei jūsų šeimoje yra ypatingų įsitikinimų (tarkime, esate vegetarai), reikės jau ne informuoti auklėtoją, o ieškoti bendrų sprendimų. Visa kita palikite susitvarkyti auklėtojoms. Po pirmojo mėnesio galite paklausti, kaip kuriose srityse sekasi auklėtojai. Visai tikėtina, kad matysite ir tai, kur galite padėti.
Tarkime, situacija apie tuos pačius kiaušinius. Jūsų vaikas skundžiasi, kad darželyje jam prievarta reikia valgyti kiaušinius. Šiuo atveju galite aplankyti auklėtoją ir pasakyti, kad vaikas ir namuose nevalgo kiaušinių, nors jūs ir labai stengėtės jį įtikinti, kad tai reikalinga. Tad galite patarti auklėtojai geriau nesikankinti, nes čia vaikas nepalenkiamas. Visa tai liečia ir informaciją apie vaiko miego, tualeto, rengimosi įpročius. Jei suteiksite truputį daugiau laisvės auklėtojoms iš pradžių, jos greičiausiai ras savo sprendimą ir kelią susitarti su vaiku. Neglobokite vaiko pernelyg, tai tik kenkia.
Mamos dažnai nepatenkintos auklėtojomis. Ateina vaiko parsivesti, o tas visas sukaitęs, viršutinis megztukas nenuvilktas. Ar išrėžti savo apmaudą, ar vis dėlto „nuryti“?
O jeigu pasakyčiau „nei taip, nei taip?“ Pakalbėti su auklėtoja būtina. Tik nerėžkite apmaudo. Paprašykite auklėtojos pagalbos ir patarimo. Kreipkitės į ją su problema, ne su priekaištu, ir sprendimą tikrai rasite.
Ar teisingai elgiasi mamos, bandydamos auklėtojas papirkti mažomis dovanėlėmis? Ne viena mama kas savaitę nuneša kavos, arbatos ar saldainių. Atrodo, kad tos mažos dovanėlės suminkštins auklėtojų širdis ir jos bus vaikui geresnės.
Dovanėlės kiekvieną savaitę atrodo tikrai perdėtai. Gali ir auklėtojos truputį sutrikti. Jos nesupras, ko iš jų norite, kad taip nenustygstate? Kita vertus, dovanos pamalonina visas moteris. Gal ir nenupirksite palankumo savo vaikui, bet tą dieną auklėtojos nuotaika bus pakilesnė, vadinasi, ji vaikams bus švelnesnė. Nemanau, kad dovanos reikalingos, tačiau kad jos kenkia, irgi nesutinku. Jei po šio straipsnio nunešite savo auklėtojai dovanėlę, kai to nedarote dažnai, padarysite jai mažytę šventę. Jei dažnai nešėte dovanas ir po šio straipsnio truputį save sustabdysite, sumažinsite auklėtojos nerimą ir gal jau besiformuojantį priešiškumą (deja, pernelyg dažnos dovanos gali keli įtampą, o kartu – ir priešiškumą jos kaltininkams).
Kaip suprasti, kad vaikui auklėtoja patinka? Juk lopšelinukai ir jaunesni darželinukai dar nemoka kalbėti.
Jei mėginsite nuspręsti vien iš vaiko reakcijos, gali nepavykti. Užeikite į darželį tuo metu, kai niekas nesitiki – apie 11 valandą, tyliai pradarykite duris ir paklausykite. Sugalvokite priežastį, kodėl staiga prisireikė aplankyti vaiką arba auklėtoją. Tokiomis minutėmis pastebėsite daugiau nei palikdami vaiką ar pasiimdami jį vakare.
Ar gali vaikas nenorėti eiti į darželį dėl auklėtojos? Kartais vaiką pervedus į kitą grupę viskas stoja į savo vietas.
Taip gali būti, tik tai įvertinti labai sunku. Gali būti ir daugiau priežasčių, o viena iš jų – vaiko nenoras atsiskirti nuo mamos. Tačiau kaip ir visose profesijose, yra geresnių ir mažiau gerų profesionalų, taip ir su auklėtojomis. Svarbu prisiminti ir tai, kad auklėtojų būdas ir konkretūs auklėjimo metodai gali būti labai tinkami kitiems vaikams ir visiškai netinkamai jūsų vaikui. Ką daryti? Stebėti. Labai atidžiai ir objektyviai, be išankstinės nuostatos žvilgsniu, ausimis ir kitomis juslėmis stenkitės sugerti visą informaciją, kuri tik prieinama. Stebėkite, kuo auklėtoja užsiėmusi pasitikdama vaikus, ar vaikai eina jos link, ar ji šypsosi pamačiusi vaikus, ar kalba šiltai, o gal įsakmiai, kaip ji bendrauja su kitais vaikas (ne jūsiškiu), kaip pasako pastabas ir t.t.
Ar vaikui kalbant, kad „auklėtoja bloga“, reikia pritarti, ar vis dėlto teigti, kad visos auklėtojos labai geros ir myli vaikus?
Jei vaikui pritarsite, galite iš karto ieškoti kitos grupės. Apie auklėtoją kalbėti blogai arba pritarti vaikui, reiškia tą patį, kaip kalbėti apie save blogai. Ar nors vienas geras tėtis ar mama vestų savo vaiką, žinodamas, kad veda pas blogą auklėtoją? Taip, išsiaiškinti reikia. Bet ne tuojau pat ir ne bėgant su grasinimais. Pakaks ir to, kad pamėginsite ramiai pakalbėti su auklėtoja. Jei „kraujas verda”, palaukite pora dienų, kol emocijos atlėgs. Visiškai netikėti vaiku irgi nepatariu.
Jei auklėtoja kepštelėjo jūsų vaikui (net jeigu jai atrodo, kad tai tik lengvas prisilietimas, ne daugiau), o jūsų šeimoje fizinių bausmių vaikai nei girdėjo nei ragavo, jūsų kalbos apie „gerą auklėtoją“ vaiką visiškai išmuš iš vėžių. Tad kai vaikas guodžiasi bloga auklėtoja, atidžiai ir labai įdėmiai klausykite. Svarbiausia vaikui matyti, kad Jūs jį girdite, o ne ką manote apie auklėtoją.
Kaip patikrinti auklėtojos sąžiningumą? Gal vidury dienos netikėtai ateiti ir tyliai palaukti rūbinėlėje, pasiklausyti, kas vyksta už durų?
Taip, geriausia taip ir elgtis.
Ką auklėtoja apskritai lemia vaiko gyvenime? Gal ji – tik žmogus, išsaugantis vaiko gyvastį, kaip robotas. O mes iš jų per daug reikalaujame.
Taip nėra. Žinoma, esminę įtaką vaikams daro jų tėvai, o auklėtoja turi padėti tėvams įgyvendinti jų tikslą – užauginti brandžią, savimi pasitikinčią ir sugebančią gyventi tarp kitų žmonių asmenybę, o ne tam trukdyti. Galbūt auklėtojos negali padaryti didelės žalos Jūsų vaikui, tačiau vaikui iki 6 metų vis dar reikia daug meilės ir šilumos. Jei vaiką supantys suaugusieji sugeba užpildyti vaiko sielą meile ir šiluma, užaugęs jis sugebės pats dalinti meilę ir šilumą aplinkiniams.
Ar džiaugtis, jei auklėtoja akivaizdžiai išskiria ir lepina vaiką?
Jei auklėtoja akivaizdžiai išskiria ir lepina jūsų vaiką – smagu, tačiau, kokios viso to pasekmės, turbūt mums irgi rūpi. Tai labai priklauso nuo to, kokia aplinka vaiką supa namuose. Jei tai pirmasis, o gal net vienintelis vaikas šeimoje, o kartais ir giminėje, toks auklėtojos elgesys (kaip ir kitų suaugusiųjų, kurių apstu šio vaiko gyvenime) trukdys vaikui pastebėti, kad aplinkui yra ir kitų žmonių. Šiam vaikui bus sunkiau išmokti užsikariauti meilę ir simpatiją, nes ji jam ateina savaime.
Neišmokęs užsikariauti simpatijos, kitoje aplinkoje, kuri šiaip sau simpatijų nedalina (tarkime, mokykloje), vaikas gali susidurti su didelėm problemom, o susiformavusį pasaulio vaizdą pakeisti jau sunkiau. Beveik esu tikra, kad anksčiau ar vėliau tokio vaiko tėvai ateis į konsultaciją ir ne šiaip pasitarti, bet pilni nevilties.
Visai kitoks paveikslėlis bus tada, jei tai vaikas, kuriam šeimoje trūksta lepinimo ir išskirtinumo. Neretai tai viduriniai vaikai iš didesnių šeimų. Tokiam vaikui tai vienintelis šansas patirti tai, ką reiškia neribota ir be jokio vargo gaunama meilė. Tik tokių šeimų nedaug, o tėvai linkę lepinti patys. Tad geriau bus, jei paprašysite auklėtojos nerodyti Jūsų vaikui išskirtinio dėmesio, bet leisti pasitreniruoti konkurencinėje kovoje už auklėtojos meilę ir simpatiją.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
