Darželinukai kasdien namo parsineša įspūdžių, piešinėlių, darbelių iš kaštonų ir gilių, išmoktų eilėraštukų. Deja, bus ir kitokių lauktuvių.
Kelios auksinės tiesos apie darželio ligas
* Į darželį rekomenduotina išleisti vaiką, kai jam sukanka 3 metai, nesvarbu, kad grupėse yra ir jaunesnių vaikų. Tačiau tai ne taisyklė – yra vaikų, kurie ir būdami 4 metų sunkiai pripranta prie darželio, o yra ir tokių, kurie būdami 2 metų, pripras be problemų.
* Bet kurio amžiaus vaiką nauja aplinka jaudina. Prisitaikymas prie naujos aplinkos iš jo atima daug protinių ir fizinių jėgų. Adaptacijos periodas užtrunka nuo 2-3 savaičių iki 2-3 mėnesių (yra vaikų, kurie ir per šį laikotarpį nesugeba prisitaikyti prie naujos aplinkos). Per adaptacinį laikotarpį dauguma vaikų dažniau serga, nes organizmas išeikvoja daug protinių ir fizinių jėgų, todėl sumažėja jo gebėjimas kovoti su infekcinių ligų sukėlėjais – virusais ir bakterijomis. Daliai vaikų, ypač jautrios nervų sistemos, gali sutrikti kalbos aiškumas, apetitas, šlapinimasis, miegas, jie tampa dirglūs, nepastovios nuotaikos. Visi šie reiškiniai, taip pat ir dažnesnės ūminės ligos, palengva daugeliui vaikų praeina. Kada – po metų ar po kelių mėnesių – „naujokas“ nustos sirgti, tiksliai neįmanoma nusakyti.
* Po vasaros atostogų dauguma vaikų būna pailsėję, sustiprėję, nes saulė, oro vonios, miegas, šviežios uogos, daržovės, vaisiai sustiprina organizmą.
Todėl geriausia vaikus pamažu pratinti prie darželio rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaikas kelis mėnesius turi būti ruošiamas susitikti su darželiu.
Jam reikia papasakoti, kas jo ten laukia. Reikia įspėti, kad ten bus auklėtojos, kurių reikės klausyti, kad ne visi vaikai bus vienodai geri, bus tokių, kurie nenorės draugauti. Kad reikės laiku valgyti, miegoti, žaisti. Iš pradžių reikėtų kasdien arba kas 2-3 dienas palikti vaiką kolektyve, o laiką po valandą prailginti. Tada mažylis geriau prisitaikys, adaptacinis laikotarpis bus lengvesnis ir trumpesnis. Dėl to mažiau sirgs. Taip pat dera elgtis ir tuomet, kai vaikas po ligos ar ilgesnės pertraukos vėl išvedamas į darželį.
*Vaikai, lankantys darželį, serga dažniau nei jo nelankantys. Taip yra todėl, kad dalis tėvų į darželį atveda sloguojančius, čiaudinčius, kosinčius vaikus. Kolektyve ligos sukėlėjų visuomet yra daugiau, nes jame yra daugiau vaikų nei šeimoje.Ūmių kvėpavimo ligų sukėlėjai labai greitai paplinta, nes priešmokyklinio amžiaus vaikai nesuvokia paprasčiausių higienos įgūdžių – kad čiaudint, kosint būtina užsidengti burną. Nenormalu, kai darželį lankantis vaikas per metus serga daugiau nei 7-8 kartus.
* Kolektyve „skrajojančių“ virusų įvairovė priklauso nuo sezono ypatybių ir kolektyve tuo metu kosinčių, čiaudinčių, sloguojančių vaikų skaičiaus.
Įvairių ūminių kvėpavimo takų ligų sukėlėjų cirkuliacija priklauso nuo sezono ypatybių. Pavyzdžiui, jei ruduo saulėtas ir vėjuotas, vaikai serga mažiau nei kai drėgna, šilta ir saulės per ūkanas nematyti. Persirgus virusinėmis ligomis joms atsparumas (imunitetas) dažniausiai būna trumpalaikis. Nėra garantijos, kad po metų ar pusantrų vaikas nesusirgs to paties sukėlėjo sukelta ūmia kvėpavimo organų liga.
* Sloguojančio, lengvai kosėjančio vaikų, nors jam dar nėra temperatūros, jokiu būdu negalima vesti į darželį, nes tokie vaikai yra kvėpavimo takų ligų sukėlėjų platintojai ir užkrečia kitus vaikus. Vesti sergančius vaikus į darželį – vadinasi, sąmoningai ignoruoti vaiko ir grupės vaikų interesus.
Sloguojantis, čiaudintis, kosintis vaikas greičiau pasveiksta namuose nei darželyje. Visi tėvai turėtų suvokti, kad sloguojančio, čiaudinčio, kosinčio, karščiuojančio vaiko negalima vesti į darželį. Negalima vesti vaiko „ant rytojaus“ po ūmios ligos kritus temperatūrai, būtina leisti vaikui sustiprėti.
Vaiką, kuris persirgo bet kokia ūmia liga (karščiavo, slogavo, kosėjo ar tonzilėse buvo pastebėta pūlinukų), prie kolektyvo galima pratinti po ligos praėjus 2-3 savaitėms.
* Gydytojai paprastai išvis nepataria leisti į darželį tų vaikų, kurie ir būdami namuose serga dažniau nei 5-6 kartus per metus, kurie, nepriklausomai nuo jų amžiaus, sunkiai pripranta prie darželio, pavyzdžiui, pradėjus jį lankyti atsiranda kalbos problemų, naktinis šlapimo nelaikymas, sutrinka miegas, atsiranda nuolatinis dirglumas, irzlumas, adaptacinis periodas užtrunka ilgiau nei 3 mėnesius, vaikas nuolatos „neišlenda iš ligų“, jos užsitęsia. Adaptacija darželyje neturi užtrukti ilgiau nei 3 mėnesius.
* Vaikai yra judrūs, nemoka saugotis traumų. Jei mažyliui buvo lūžusi ranka, koja ar patempti raiščiai, taip pat nedera skubėti pratinti prie kolektyvo.
* Stiprus organizmas geriau nei nusilpęs kovoja su virusais ir bakterijomis. Organizmo imunitetas būna stipresnis tuomet, kai jis yra pailsėjęs ir vaikas kasdien valgo įvairų maistą, o ne vien tik tai, kas jam patinka. Tik iš įvairaus maisto organizmas pasisavina visas jam reikalingas medžiagas, taip pat ir vitaminus. Nėra nei stiprių, nei silpnų vitaminų, kurie organizmą apsaugotų nuo virusų ir bakterijų. Vaikui svarbu kasdien būti gryname ore, gerai išsimiegoti ir būti racionaliai maitinamam.
* Ne tik darželinukams, bet ir visiems vaikams bei suaugusiesiems ūmių ligų atžvilgiu pavojingesnis yra šaltasis metų sezonas, nes jo metu visuomet dažniau sergama ūmiomis kvėpavimo organų ligomis. Šaltuoju metų laiku jokio amžiaus mažylių negalima pratinti prie darželio.
* Prieš leidžiant vaikus į darželį papildomai rekomenduotina paskiepyti nuo hepatito A, vėjaraupių. Į darželį ruošiamas vaikas turėtų būti paskiepytas ir mokamomis vakcinomis nuo meningokokinės infekcijos, gripo. Kad būtų suspėta paskiepyti nuo visų minėtų infekcijų, tėvai turi apie planus išvesti vaiką į kolektyvą gydytojui pranešti bent prieš 7-8 mėnesius, nes negalima vaiko skiepyti, kai iki išvedimo į darželį liko 6 savaitės.
Imunitetas paskiepijus geriau susidaro, kai vaikas gyvena jam įprastoje aplinkoje. Nuo minėtų infekcijų dera paskiepyti ir tuos vaikus, kurie nelanko darželio.
* Kuo daugiau vaikų grupėje, tuo dažniau galimi sveikų vaikų kontaktai su negaluojančiais ir padidėja galimybė užsikrėsti ūmiomis kvėpavimo organų ligomis (peršalimo ligomis). Patogios gyvenimo sąlygos ligos sukėlėjų nesunaikina, tik vaikai geriau jaučiasi, nešąla jų kojytės, pavyzdžiui, sėdint ant puoduko.
* Tarp dvasinės vaiko būsenos ir fizinės sveikatos yra stiprus ryšys. Kai vaikas yra pavargęs, sugniužęs, jis greičiau suserga, liga ilgiau užtrunka. Tie vaikai, kurie sunkiai pripranta prie kolektyvo arba iš viso nepripranta, kol nepaauga iki 6-7 metų, iš tiesų dažniau ir ilgiau serga. Kai vaikas nepripranta prie kolektyvo, kurio grupėje yra 20 ar daugiau vaikų, dera ieškoti privataus darželio, kuriame grupėse yra ne daugiau nei po 4-6 vaikus. Tokie darželiai labiau primena namus. Mažesniuose kolektyvuose yra mažesnė galimybė pasigauti draugo virusą.
„LAUKTUVĖ“ NR. 1 – PERŠALIMO LIGŲ VIRUSAI
Kaip minėjome, virusų, kurie gali sukelti ūmius kvėpavimo takų uždegimus, yra begalės. Vieni jų „kerta“ stipriau, kiti – švelniau. Beveik kiekviena ūminė kvėpavimo organų liga prasideda sloga, lengvu kosuliu, nežymiu temperatūros pakilimu. Ar minėti reiškiniai peraugs į sunkesnę ligą, ir kada, iš anksto numatyti neįmanoma. Todėl atsiradus kvėpavimo organų ligų simptomams, vaiko į darželį ar mokyklą vesti nedera.
Ūmios kvėpavimo organų ligos simptomai, jei liga nesikomplikuoja, išnyksta per savaitę. Vaiko organizmas sustiprėja tik per 7-10 dienų praėjus ūmios ligos požymiams. Tuomet, kai paskubama po ūminės ligos vaiką „atiduoti“ į kolektyvą, jis dažniausiai po kelių dienų ar savaitės vėl suserga, nes nebuvo po ligos pailsėjęs, atsistatęs jo imunitetas. Kai ūminės ligos dažnai kartojasi, vaiko organizmas silpsta, nes ligoms gydyti skiriami vaistai organizmo irgi nestiprina, tik padeda jam kovoti su liga. Vaistai sukelia pašalinį veikimą: sumažėja apetitas, sutrinka virškinimas, nuo antibiotikų sumažėja gerųjų bakterijų. Atsiradus gydymo komplikacijoms, sutrinka maisto medžiagų virškinimas ir pasisavinimas. Dėl to organizmas nusilpsta, nes kasdien negauna visų jo normaliai veiklai reikalingų medžiagų. Šiek tiek nusilpęs organizmas blogiau kovoja su ligų sukėlėjais. Todėl prasideda ligų karuselė: vos vaikas pasveiksta po ligos, išvestas į darželį vėl suserga. Išeitis – po ligos duoti vaiko organizmui pailsėti ir sustiprėti, neskubėti jo išvesti į kolektyvą, menkos ligos negydyti vaistų saujomis.
Dažniausios peršalimo virusų sukeltos ligos
Sloga (nosiaryklės uždegimas). Tai nosies ir ryklės gleivinės uždegimas, kuriam būdinga sloga, pakilusi temperatūra, paraudusi gerklė, sumažėjęs apetitas, kosulys, neramus miegas. Vaikas geriau jausis, kai jo kambaryje bus 20°C temperatūra, drėgnas oras ir kambarys bus dažnai vėdinamas. Išskyras iš nosies nuolat išsiurbkite specialiu siurbliuku, mokykite vaiką šnypšti, nosį plaukite. Nosies priežiūra padeda išvengti komplikacijų – ausų ar sinusų uždegimo. Kol nepasikonsultuosite su gydytoju, vaikui neduokite jokių vaistų, ypač antibiotikų. Dažniausi nosiaryklės uždegimo sukėlėjai yra virusai, kurių antibiotikai neveikia.
Faringitas (ryklės uždegimas). Tai užkrečiama viršutinių kvėpavimo takų liga. Vaikams iki 2 metų ją dažniau sukelia virusai, vyresniems – bakterijos, rečiau – kartu virusai ir bakterijos. Infekcija perduodama oro lašiniu būdu, kai ligonis čiaudėdamas ir kosėdamas neužsidengia burnos, nosies, ir daug sukėlėjų pakliūva į aplinką. Sveikas vaikas, įkvėpęs tokio užteršto oro, užsikrečia. Užsikrečiama ir kontaktiniu būdu per nešvarias rankas, palietus rankenas ar kitų daiktus ir nenusiplovus rankų prisiliečiant prie nosies, burnos.
Ligai būdingas gerklės skausmas, „kutenimas“, karščiavimas, sunku ryti. Gerklė būna paraudusi, padidėja kaklo limfmazgiai. Kad pažiūrėtumėte, ar gerklė paraudusi, vaiką pasodinkite prieš šviesą, paprašykite plačiai išsižioti ir truputį atlošę jo galvą užpakalinę liežuvio dalį lengvai paspauskite švaraus arbatinio šaukštelio koteliu.
Kai temperatūra – 38,6°C ir daugiau, duokite ją mažinančių vaistų. Duokite daug gerti vaiko mėgstamų skysčių.
Vaikams iki 4 metų atsargiai duokite įvairių gerklę gydančių pastilių, čiulpinukų, nes vaikutis gali užspringti, be to, pradėjęs čiulpti, nebaigia, kramto, ryja. Jeigu vaiko būklė, praėjus 3-4 dienoms nuo ligos pradžios, negerėja, būtina pakartotinai kreiptis į gydytoją
Laringitas (gerklų uždegimas). Tai gerklų dalies, kurioje yra balso stygos, uždegimas. Ši labai nemaloni, pavojinga ir pasikartojanti liga gana paplitusi, ypač rudenį ir pavasarį. Ja dažniausiai serga kūdikiai ir priešmokyklinio amžiaus vaikai. Kol kas nėra aišku, kodėl vieni vaikai suserga, o kiti – ne. Mokyklinio amžiaus vaikai serga retai, nes jų balso plyšys yra platesnis. Laringito priežastys:
ūmi infekcija (dažniau – virusai, rečiau – bakterijos);
dulkės, žiedadulkės, dūmai (t.y., alerginė reakcija);
balso stygų nuovargis, jų pertempimas, pvz., po ilgo, garsaus šūkaliojimo.
Ligai būdinga įvairaus laipsnio balso užkimimas iki visiško neprakalbėjimo; gerklės „kutenimas“, skausmas; kosulys, panašus į lojimą; gali pakilti temperatūra. Simptomai dažniausiai išryškėja naktį – vaikas pabunda vidury nakties kamuojamas sunkaus, skausmingo, lojančio kosulio, sunkiai kvėpuoja.
Pasistenkite vaiką užimti taip, kad jis kuo mažiau kalbėtų – leiskite piešti, dėlioti paveiksliukus, kibučius, konstruoti, paskaityti knygelę. Neleiskite šnabždėti, nes šnabždesys dar labiau įtempia balso stygas negu normali kalba. Kelis kartus per dieną liepkite po 5-10 min. pakvėpuoti garais. Šilti garai palengvina kvėpavimą, suskystina gerklų plyšyje susikaupusius skreplius, dėl to kosulys tampa lengvesnis ir retesnis. Į vandenį, kurį vaikas inhaliuoja, įspauskite tepalo su eteriniais aliejais ir kamparu – jis dar labiau palengvins atsikosėjimą. Vaikui duokite daug gerti jo mėgstamų skysčių – organizmo „drėkinimas“ suskystina skreplius, atstato kvėpuojant ir karščiuojant netekto skysčio kiekį. Jeigu turite galimybių, ligonio kambarį drėkinkite elektriniu drėkintuvu, skleidžiančiu šiltų arba šaltų garų rūką arba ant radiatorių užtieskite drėgnų švarių skudurų.
Bronchitas. Bronchitas – stambesnių kvėpavimo takų, pavadintų bronchais, gleivinės uždegimas. Vaikas suserga, kai uždegimas iš nosies, ryklės ar trachėjos nusileidžia į bronchus. Maži vaikai dažnai serga bronchitu paprasčiausiai dėl to, kad jie neatsparūs daugeliui ligos sukėlėjų. Ligą sukelia įvairūs virusai ir bakterijos (dažniau virusai). Užsikrečiama oro lašeliniu ir buitiniu keliu, todėl vaikui užtenka patekti į aplinką, kur čiaudėjo ar kosėjo sergantis asmuo arba prisiliesti prie daiktų, ant kurių pateko smulkučių skreplių lašelių. Kita mažų vaikų bėda – siauri kvėpavimo takai, labai švelni, puri gleivinė, kurioje sudarytos labai geros sąlygos atsirasti uždegimui.
Ligos pradžioje atsiranda sausas erzinantis kosulys, vaikas kosi ir nieko neatkosi. Kosulys dažnas, kankinantis, dėl to vaikutis tampa neramus, praranda apetitą, blogai miega (kosulys neleidžia užmigti ir prižadina iš miego), jam sunku kvėpuoti. Sergant tik bronchitu, kosulys po 1-3 parų tampa drėgnu, vaikas pradeda atsikosėti gleivingų skreplių.
Sergančiajam bronchitu ir karščiuojančiam vaikui gydytojas paprastai skiria temperatūrą mažinančių, atsikosėjimą gerinančių augalinių preparatų, kurie neturi pašalinių reiškinių. Patariama vaikui duoti daugiau skysčių, kad būtų normalus organizmo skysčių balansas ir suskystėtų gleivės bronchuose. Mokykite vaiką atkosėti skreplius ir išspjauti. Atsikosėti padeda eterinių aliejų ir kamparo tepalas, kuriuo galite įtrinti vaikučio krūtinę, nugarą bei padukus. Neduokite sergančiam bronchitu vaistų, kurie slopina kosulį. Šie vaistai reikalingi tik tuomet, kai juos skiria gydytojas, ir gerti juos galima ne ilgiau kaip 2 paras. Tos šeimos, kurios parsineša iš vaistinės slopinančių kosulį vaistų ir juos duoda bet kurio amžiaus vaikui, daro jam meškos paslaugą. Kosulys – organizmo gynimasis nuo uždegimo kvėpavimo takuose.
„LAUKTUVĖ“ NR. 2 – KITOS INFEKCIJOS
Už „peršalimo“ virusų sukeltas ligas (kurias kai kada galima pavadinti tik ligelėmis) daug pavojingesnės, labiau varginančios, bet, laimei, ir retesnės yra kitos užkrečiamosios infekcijos. Tačiau šios infekcijos labai „kibios“ – jei vienas vaikas grupėje pasigavo vėjaraupius ar rotavirusą, labai didelė tikimybė, kad užsikrės ir kiti.
Rotavirusinė infekcija. Rotavirusine infekcija vaikai gali susirgti visus metus, tačiau dažniausiai sergama šaltuoju metų laiku, rečiau – kai šilta.
Serga įvairaus amžiaus vaikai ir suaugusieji. Infekcijos šaltinis dažniausiai būna suaugusieji, kurie perserga besimptome ligos forma. Vyresni vaikai užsikrečia darželiuose. Infekcija plinta per nešvarias rankas arba per ligonio išmatomis užterštus aplinkos daiktus. Sergantis arba nešiotojas, pasinaudojęs tualetu ir po to nenusiplovęs rankų, užteršia įvairius aplinkos daiktus. Virusas gali plisti per dulkes ir vandenį. Ligoniai arba sveiki viruso nešiotojai virusą gausiai išskiria vidutiniškai 8 paras po užsikrėtimo, o vėliau – jau silpniau. Tačiau ir to užtenka, kad nesilaikant asmens higienos aplinka būtų užkrėsta. Kadangi virusas gali plisti ir su dulkėmis, manoma, kad galima užsikrėsti ir per kvėpavimo takus.
Kaip stipriai pasireiškia ligos požymiai, priklauso nuo vaiko amžiaus ir jo organizmo būklės. Pavyzdžiui, neseniai persirgęs kokia nors kita liga vaikas sirgs sunkiau nei nesirgęs. Lengvos eigos liga dažniausiai lieka neišaiškinta. Dažniausiai liga prasideda staiga – sloga, čiauduliu, gerklės skausmu. Liga greitai progresuoja – atsiranda pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, o temperatūra pakyla iki 38°C ir daugiau. Vaikas gali vemti 3-5 kartus per parą, o viduriuoti vandeningomis išmatomis 10-15 kartų per parą. Neretai vaikai viduriuoti pradeda vėliau nei vemti.
Temperatūra pradeda mažėti po 2-4 parų, o viduriavimas dažniausiai baigiasi po 3-9 parų.
Jei įtariate rotavirusinę infekciją, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau jis netenka skysčių vemdamas ir viduriuodamas, o kartu su jais ir organizmui labai reikalingų druskų (elektrolitų). Dėl to gali kilti pavojus net gyvybei. Kol atvyks gydytojas, ligoniukui duokite gerti – po nedidelį kiekį, tačiau dažnai saldinto natūralaus mineralinio vandens arba bet kokio kito skysčio. Gydytojas, įvertinęs vaiko būklę, patars, kur – ligoninėje ar namuose – gydyti.
Specialaus gydymo nėra. Skiriamos simptominės priemonės: ligoniui duodama daug gerti, viduriavimą mažinančių vaistų, kai temperatūra virš 38,6°C, duodama temperatūrą mažinančių vaistų. Dabar vis dažniau aptinkamas ir noroviruso sukeltas viduriavimas. Norovirusas toks pat užkrečiamas, tik nuo jo nėra skiepų.
Kepenų uždegimas (hepatitas). Ligą sukelia tik kepenims kenkiantys virusai, pavadinti raidėmis A, B. C, D, E, rečiau – bakterijos. Ligai būdingas karščiavimas, bendras silpnumas, nuovargis, atsiranda pilvo skausmai, pagelsta akių obuoliai ir oda, išmatos tampa šviesios, šlapimas – rusvas.
Dažniausiai kepenų uždegimą sukelia A virusas, rečiau – kiti, geriant užterštą vandenį. Užkrato šaltinis yra sergantis žmogus. Slaptojo ligos laikotarpio pabaigoje (kai dar žmogus jaučiasi gerai) ir per pirmąsias ligos dienas (3-50) į aplinką su jo išmatomis išsiskiria daug ligos sukėlėjų.
Taip užteršiama aplinka. Ligos sukėlėjas – virusas A – plinta per nešvarias rankas. Todėl kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo amžiaus, turi prieš valgį nusiplauti rankas.
Kai vaikas suserga hepatitu, labai svarbu reguliari mityba ir dieta. Patariama valgyti daug žalių daržovių, vaisių, uogų, smulkintų ar daigintų grūdų, pieniškų patiekalų, neriebios varškės, balto sūrio, liesos mėsos ir žuvies, medaus, nedaug sviesto, aliejaus. Negalima valgyti riebių produktų ir patiekalų (avienos, lašinių, kiaulienos, antienos, žąsienos), keptų, dešrų, sūdytų ir rūkytų žuvų, mėsos gaminių, marinuotų produktų, riebių padažų, aštrių prieskonių, šokolado, kakavos, kavos, gerti alkoholinių gėrimų. Valgyti reikia saikingai 4-5 kartus per dieną. Nepatariama valgyti seno, šalto ar labai karšto maisto. Nepasitarus su gydytoju negalima gerti jokių vaistų, nes jie gali veikti kepenis. Patartina rašyti dienyną ir jame žymėti savijautą po atitinkamo maisto – tai padės atrinkti produktus ir patiekalus, kurie vaikui netinka.
Mažiau griežtos dietos prisilaikoma po ligos praėjus 6-8 mėn. ir tik tada, jeigu yra gera savijauta ir tyrimai yra geri.
Virusinio kepenų uždegimo, sukelto viruso A, išvengti padeda asmens higienos laikymasis. Virusinio kepenų uždegimo, sukelto viruso B, išvengti padeda skiepai.
Vėjaraupiai. Tai viruso sukeliama infekcinėliga, kuria dažniau serga priešmokyklinio amžiaus vaikai. Kuo vyresnis vaikas ar suaugusysis susirgo, tuo sunkesnė eiga. Užsikrečia visi, pabendravę su ligoniu. Per aplinkos daiktus neužsikrečiama. Vėjaraupiais sunkiau serga nusilpę, dažnai sergantys arba neteisingai maitinami vaikai. Jiems gali atsirasti komplikacija – smegenų uždegimas.
Slaptojo vėjaraupių periodo, kol po kontakto su ligoniu išryškėja ligos simptomai, trukmė 9-21 diena. Ligai būdinga staigi pradžia: pakyla temperatūra, maži vaikai gali vemti ir viduriuoti, įvairiose kūno vietose (ir galvos plaukuotoje dalyje, gleivinėse) atsiranda apie 2 mm didumo rausvų dėmelių, jų vietoje greitai susiformuoja pūslytės, pripildytos skaidraus sekreto. Pūslytės būna apjuostos rausvu žiedeliu, neretai tarpusavyje susilieja. Jos greitai sprogsta ir pasidengia tamsiu šašeliu. Sprogus pūslytėms, gleivinėje atsiveria skausmingos opelės. Nesilaikant švaros pūslytės supūliuoja, atsiranda pūlinės odos ligos – rožė, pūliniai. Ligonį beria 2-5 dienas.
Jei vaikas susirgo vėjaraupiais, būtina laikytis švaros – neleisti pūslyčių kasyti, trinti, reikia dažnai keisti vaiko drabužėlius, patalynę, juos išlyginti karštu lygintuvu. Kai temperatūra sunormalėja, vaiką galima maudyti 35-36°C temperatūros vandenyje. Į vonią įpilkite ramunėlių nuoviro, medetkų žiedų užpilo. Nuo vonių mažiau niežti odą, vaikas nesikaso ir į žaizdeles patenka mažiau pūlines odos ligas sukeliančių mikrobų. Sprogus pūslytei, odos plotelį sutepkite briliantine žaluma ar kitais dezinfekuojančiais tirpalais (jodas netinka, nes vaikas gali būti jam jautrus). Vaiko nagus trumpai nukarpykite, stenkitės, kad užsiimtų veikla, kai rankos užimtos. Neleiskite vaikui žaisti su vandeniu, smulkiomis, biriomis, trupančiomis medžiagomis. Kol vaiką beria, jis turėtų gulėti.
Ligoniuką nuo sveikų vaikų reikia atskirti 10-12 dienų, o bendravusieji su ligoniu nuo kitų vaikų atskiriami 3 savaitėms.
Jeigu Jūsų vaikas susirgo vėjaraupiais, įspėkite kaimynus, gimines, draugus, praneškite darželyje.
LAUKTUVĖ“ NR. 3 – PARAZITAI IR GRYBELIAI
Kad ir kaip vaikus mokytume higienos, kad ir kaip energingai auklėtojos vaikučiams plautų rankutes, o šeimininkėlės dezinfekuotų indus, gali atsitikti ir taip, kad iš darželio jis „parsineš“ parazitų, grybelį.
Spalinukės (enterobiozė). Mažytės kirmėlaitės, pavadintos spalinėmis, kai jomis užsikrečiama, gyvena tiesiojoje žarnoje. Užsikrečiama per nešvarias rankas: spalinių kiaušinėliai pernešami nuo išangės ant aplinkos daiktų, žaislų, prie kurių prisiliečia vaikas. Pačiupinėję durų rankenas, žaislus ir kitus daiktus, sveiki vaikai užsikrečia.
Spalinės subręsta apatinėje virškinimo trakto dalyje per 2-6 savaites nuo užsikrėtimo momento. Subrendusios spalinės „iškeliauja“ į išangę ir ten odos raukšlėse deda kiaušinėlius. Jų keliavimo momentu atsiranda stiprus niežėjimas.
Ligos pradžioje bendra vaiko būklė mažai sutrinka, vėliau atsiranda dirglumas, blogas miegas, o kartais ir nemiga. Spalinukių keliavimo momentu atsiranda stiprus niežėjimas, todėl vaikas naktį nesąmoningai kasosi išangę ir tarpvietę. Kartais kasymas toks stiprus, kad net pažeidžiama, nudraskoma oda. Kartais turintys kirmėlių vaikai naktį griežia dantimis ir/arba šlapinasi į lovą. Mergaitėms gali atsirasti makšties sudirginimo ar net uždegimo simptomų.
Jei įtariate, kad vaikas užsikrėtęs, delikačiai pasiteiraukite darželyje – gal kiti vaiko draugai irgi panašiai negaluoja? Gydymas efektyvus tik tuomet, kai vienu metu gydomas visas kolektyvas.
Jei vaikas turi spalinukių, nakčiai apmaukite uždaras kelnaites, kad pirštais neprisiliestų prie išangės, tarpvietės. Taip darykite 3-4 naktis iš eilės tuo metu kai duodami vaistai nuo kirmėlaičių. Trumpai nukirpkite vaiko nagus, kad kasydamasis nepažeistų odos, mažiau kirmėlių kiaušinėlių susikauptų ant rankų. Ryte, vos tik atsibudus, vaiko rankas, išangę, tarpvietę apiplaukite tekančiu vandeniu su muilu, vaiką perrenkite kitais drabužėliais. Kasdien pakeiskite vaiko patalynę. Duokite vaistų nuo kirmėlių. Vaistus tuo pačiu metu dera gerti ir kitiems šeimos nariams, nes jie irgi gali būti užsikrėtę. Kol darželyje ar šeimoje bus nors vienas asmuo, užsikrėtęs spalinėmis, išlieka pavojus užsikrėsti ir kitiems vaikams bei suaugusiesiems. Nuo užsikrėtimo gelbsti pedantiška asmens higiena.
Utėlės. Daugybė darželio auklėtojų pasakys, kad šiuo metu utėlės išgyvena renesansą. Utėlių yra apie 300 rūšių. Žmogaus utėlės minta jo krauju, o siurbdamos kraują sukelia niežulį. Štai kodėl „pasigavę“ utėlių vaikai taip kasosi galvas. Kojų nagais utėlė stipriai įsikimba į plauką ar audinį ir ilgai išsilaiko. Patelės padeda kiaušinėlius – glindas, iš kurių po 5-9 parų išsivysto lervos. Mažos utėlės išsirita po 6-18 dienų ir po pusvalandžio jau sugeba siurbti kraują! Galvos plaukuose gyvenančios utėlės yra 2-4 mm ilgio, pilkos, kasdien jos padeda po 4 glindas.
Utėlėmis apsikrėsti labai paprasta, jei kolektyve yra utėlėtas žmogus. Tereikia arčiau prieiti, pasiglaustyti, pasišukuoti utėlėto žmogaus šukomis. Jei utėlių galvoje labai daug, joms ir artimo kontakto nereikia – naujos aukos jos ieško perropodamos per grindis ir viskius daiktus.
Kaip naikinti? Jei galvoje utėlių nedaug, pakaks iššukuoti tankiomis specialiomis šukomis. Jei daugiau – vaistinėje įsigykite specialaus skysčio.
Nuo utėlių saugo higiena. Plaukite vaikui galvą ne rečiau kaip kartą per savaitę, neleiskite jam naudotis svetimomis šukomis, kepurėmis, kaspinais, net plaukų segtukais. Dažnai keiskite patalynę, ypač po maudymosi.
Grybeliai. Odą, nagus pažeidžia grybeliai, vadinami siūliniais, o jų sukeltos ligos vadinamos epidermofitija, trichofitija.
Kūno odos grybelis – tai įvairaus dydžio ir formos įkyriai niežtintys, raudonais iškiliais kraštais, pleiskanojantys, aiškiai apibrėžti odos ploteliai. Negydomi jie plečiasi. Plotelio centre oda būna sveika.
Galvos grybelis – tai įvairaus dydžio židiniai plaukuotoje dalyje su lūžtančiais ir iškrintančiais plaukais. Židinius niežti, jie pleiskanoja. Kai bekasant sužeidžiama oda, židiniai supūliuoja. Galvos vaikų grybelis gali greitai išplisti.
Kojų grybelis – dažniausiai pažeidžia tarpupirščius, pado šonus – labiausiai prakaituojančias pėdos dalis. Oda parausta, pleiskanoja, atsiranda smulkių pūslyčių. Joms sprogus, atsiranda niežtintys, šlapiuojantys, pleiskanojantys odos plotai. Sustiprėja kojų prakaitavimas, prakaitas dvokia.
Nagų grybelis dažniausiai pažeidžia I ir V pirštų nagus. Jie sustorėja, tampa nelygūs, „drumsti“, dažnai pagelsta, vos prisilietus byra, trupa, trūkinėja.
Į gydytoją reikia kreiptis vos pastebėjus pirmuosius ligos požymius.
Kaip išvengti grybelio:
Išmokykite vaiką nuolat laikytis asmens higienos.
Neleiskite liesti svetimų naminių gyvulių.
Po bet kokio naminio gyvulio paglostymo išmokykite nusiplauti rankas.
Neleiskite vaikui skolintis ir skolinti šukų, kepurių, skarelių ir pan.
Neleiskite nešioti ankštos avalynės, prakaito nesugeriančių arba blogai sugeriančių kojinių ir pėdkelnių.
Neleiskite neapsiavus treniruotis, vaikščioti po baseino patalpas, ypač dušo kabinas, avėti sportinių batelių, kai nesportuoja.
Pėdas reikia laikyti šiltai ir sausai, o jei prakaituoja – barstyti pudra nuo grybelio.
Reikia vengti bet kokių kojų ir nagų traumų bei dirginimo – avėti erdvius, plačiais galais batus, prakaitą sugeriančias kojines.
Trumpai kirpkite vaiko nagus.
Kad grybelinė liga neišplistų šeimoje:
Naminius gyvūnus parodykite veterinarui.
Sergančio asmens kempinę, rankšluosčius atskirkite nuo kitų šeimos narių higienos priemonių.
Reikėtų pasitikrinti kitiems šeimos nariams, ar jie neserga grybeliu.
Išsiaiškinkite, kur vaikas užsikrėtė grybeliu.
Kruopščiai laikykitės asmens higienos (kojas ryte ir vakare plaukite šiltu, paskui – šaltu vandeniu, šluostykite vis kitu rankšluosčiu, dėvėkite ir kasdien keiskite medvilnines kojines).
Visų šeimos narių avalynę keletą dienų iš eilės išpurkškite aerozoliniu preparatu nuo grybelio.
Grybeliai išnyksta tik gydomi vaistais per 2-3 savaites, o kojų ar nagų – keletą mėnesių. Gydymas nutraukiamas tik gydytojui leidus.
Karpos. Tai virusų sukelta odos liga, kuria serga vaikai ir suaugusieji. Užsikrečiama tiesiogiai nuo jų turinčio žmogaus arba per užkrėstus daiktus, ypač jei oda pažeista. Periodas, kol po užsikrėtimo atsiranda karpos, užtrunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Karpų įvairovė priklauso nuo sukėlėjo rūšies. Dažniausiai būna išsidėsčiusios ant rankų, kojų padų.
Plokščiosios karpos – 1-5 mm skersmens pakilimai virš odos, aptinkamos pavienės ir grupėmis, eilėmis ant pirštų, plaštakos išorinės pusės. Dažnai lygios, blizgančiu paviršiumi. Jos gali augti ant veido, ypač kaktos ir apie burną, rečiau kitose kūno vietose.
Paprastosios karpos – tai 2-3 mm aukščio, 1-5 mm skersmens suragėjusios, šiurkštaus paviršiaus, odos spalvos, arba pilkšvi kieti dariniai. Jų būna nuo kelių iki kelių dešimčių, įvairaus dydžio ir kietumo. Dažniausiai atsiranda ant drėgnų ir šaltų paviršių, pvz., rankų. Ant padų jų būna nedaug, bet to užtenka, kad bėgiojant, vaikštant skaudėtų. Padų karpų viršūnė atrodo įdubusi, o aplink – kietos, suragėjusios odos volelis.
Smailiagalės karpos (jos retesnės) – tai smulkūs rožinės ar raudonos spalvos minkšti mazgeliai burnos, lūpų srityje, apie išangę ir lytinių organų srityje. Negydomos užauga iki žirnio ir didesnės, primena žiedinį kopūstą ar gaidžio skiauterę.
Vaikams karpos atsiranda ir ten, kur oda dažnai traumuodama – ant kelių, alkūnių. Nors visos karpos yra nepavojingos, tačiau jos sukelia daug nemalonumų: kliudo kasdieninei veiklai, skauda vaikštant, yra kosmetinis defektas, dėl karpų vaiką erzina bendraamžiai.
Ką daryti?
Pastebėję į karpą panašų darinį, kad ir vieną, pasikonsultuokite su vaiko ar odos gydytoju, neleiskite procesui išplisti.
Niekada nepasitarę su gydytoju nebandykite karpų šalinti, nes tai padaryti yra nelengva ir gali likti stambūs randai.
Naudokitės tik tomis priemonėmis, kurias naudoti, priklausomai nuo vaiko amžiaus, patarė gydytojas.
Kaip išvengti užsikrėtimo karpomis bei išplitimo:
Vaikui skirkite atskirą rankšluostį. Tam, kad vaiką mažiau traumuotume, broliams, seserims taip pat skirkite atskirus rankšluosčius.
Visiems vaikams paaiškinkite, kad jie vilkėtų tik savais drabužėliais, mūvėtų savomis kojinėmis ir batais.
Pareikalaukite iš visų šeimos narių, kad jie duše, nepriklausomai nuo to, kur jie būtų, avėtų tik savomis šlepetėmis, skirtomis baseinui.
Vonios kambario grindis, vonią, kriauklę nuolat dezinfekuokite.
Išaiškinkite vaikui, kad karpų ir kitų darinių, atsiradusių ant odos, negalima spaudyti, kasyti, krapštyti ir kitais būdais dirginti. Vaikui suprantamai paaiškinkite, kad pakasęs karpas jų sukėlėją perneša į kitas kūno vietas, ir ten išauga naujos karpos, kurios jį bjauroja.
Karpomis užsikrečiama, jos plinta, greičiau, kai sumažėja vaiko organizmo atsparumas. Kad taip neatsitiktų, mažinkite vaiko gyvenimo tempą, daugiau dėmesio skirkite jo teisingai mitybai ir poilsiui.
Kada kreiptis į gydytoją:
Nedelsdami kreipkitės, jei oda apie karpas paraudo, tapo skausminga, atsirado pūlinių.
Jei per 2-3 gydymo savaites nepasiekiama efekto.
Kai nuo vieno suaugusiojo ar vaiko užsikrėtė kiti vaikai.
Jei karpų pagal gydytojo patarimą nespėjate gydyti, jos vėl atsinaujina.
Po užsikrėtimo karpų sukėlėjais organizme atsparumas nesusiformuoja, todėl jomis vaikai gali ir vėl užsikrėsti, jeigu neišmoks jų profilaktikos arba ją ignoruos.
Niežai. Tai dažna parazitinė odos liga. Ligą sukelia niežinės erkės. Užsikrečiama bendraujant su ligoniu: per jo drabužius, patalynę, rankšluosčius, plaušinę, pirštines, žaislus. Pasitaiko, kad niežus platina šunys, katės, papūgėlės, arkliai. Galima užsikrėsti naudojantis visuomeninėmis transporto priemonėmis, kino teatre ir pan. Vaikai ligą „parsiveža“ iš kaimo, vasaros stovyklų, poilsiaviečių. Vaikai gali apsikrėsti per žaislus.
Rugsėjį, prieš leisdami vaiką į mokyklą, tėvai ne visada pastebi, kad jis serga, tad nuo jo užsikrečia kiti mokiniai.
Niežams būdinga:
Slaptas ligos periodas užtrunka 1-3 savaites.
Niežų erkė, įsiskverbusi po oda, ją sudirgina, dėl to atsiranda bėrimų – mažyčių rausvų spuogelių ir pūslyčių.
Spuogelius nukrapščius susidaro šašelių. Kai patenka infekcija, susiformuoja pūlinukų.
Pažeistas vietas labai niežti, ypač atsigulus ar labai sušilus.
Gali būti pažeista bet kuri odos vieta. Dažniausiai pažeidžiama švelnesnė oda: tarpupirščiai, pažastys, juosmuo, oda aplink lytinius organus, lenkiamieji rankų paviršiai, kirkšnys.
Ką daryti?
Tam, kad žinotumėte, kaip padėti vaikui, nedelsdami kreipkitės į gydytoją dėl diagnozės („naminių“ vaistų, greitai naikinančių niežų erkę, nėra).
Ligonio patalynę, drabužius skalbkite skalbimo milteliais karštame vandenyje, nes niežų erkė pakilus temperatūrai iki 55°C žūva per 10 minučių.
Įtarus, kad buvo užsikrėsta per kelionę, nebūtina skalbti visų drabužių, tačiau nors savaitę nereikėtų jų dėvėti – niežų erkė drabužiuose be žmogaus gali išgyventi 7 dienas.
Tuos žaislus, kurių neįmanoma dezinfekuoti, sunaikinkite.
Trumpai karpykite nagus, plaukite rankas su muilu (kelis kartus per dieną, ypač pasinaudojus tualetu).
Vaiką aprenkite prakaitą sugeriančiais apatiniais drabužėliais ir viršutiniais tokiais, kuriuos lengva skalbti, kad vaikas neprakaituotų.
Neleiskite vaikui žaisti judrių žaidimų tam, kad jis neprakaituotų, nes ims stipriau niežėti; niežų erkė puikiausiai jaučiasi esant 37°C temperatūrai.
„LAUKTUVĖ“ NR. 4 – KASDIENINĖS TRAUMOS: MĖLYNĖS, NUBROZDINIMAI, SUMUŠIMAI
Mėlynės. Kraujosruvos, liaudiškai vadinamos mėlynėmis, dažniausias darželinuko „talismanas“. Mėlynė atsiranda po smūgio, kai trūkus kapiliarui į paodį priteka kraujo. Iš pradžių sumušta vieta tik patinsta, paskui atsiranda mėlynumas. Kada jis atsiras ir kokio bus ryškumo, priklauso nuo to, kaip arti odos paviršiaus trūko kraujagyslė: jei arti odos paviršiaus, pamėlynuoja labai greitai, o jei giliau – mėlynumas gali atsirasti ir po dienos. Tada kraujosruva pereina savo klasikines stadijas: iš mėlynos tampa violetinė, paskui žalia, o tada – geltona. Tos spalvos kaitaliojasi todėl, kad taip irsta raudonieji kraujo kūneliai – hemoglobinas. Irdamas hemoglobinas keičia odos spalvą.
Ne veltui mūsų močiutės prie sudaužtos vietos pridėdavo šaltą šaukštą. Šaltis sutraukia kraujagysles, sumažina skausmą ir tinimą. Ypač greitai kraujosruvos atsiranda ant veido, nes čia kraujotaka labai gera. Iškart po sumušimo uždėjus leduko, mėlynės bus gerokai mažesnės. Galima naudoti ledukus iš šaldiklio, tik prieš tai reikia įdėti juos į polietileno maišiuką, paskui – į rankšluostį, kad šaltis būtų sausas. Drėgnas šaltis sušyla per porą minučių ir yra neefektyvus. Traumuotą vietą reikia šaldyti mažiausiai 15-20 minučių.
Tik po 48 valandų, antros paros pabaigoje arba trečios pradžioje, galima pradėti mėlynę šildyti. Šildymas pagerina kraujotaką, į pažeistą vietą priteka daugiau kraujo, ir kraujosruva greičiau rezorbuojasi („išsivaikšto“).
Mėlynių vaikas gali turėti daugybę, tačiau tik kai kurios turėtų kelti nerimą. Traumatologai sako, kad tikrai didele mėlyne laikoma tokia, kuri yra paciento delno dydžio.
Kada reikia vaiką parodyti gydytojui dėl mėlynės? Jei po traumos praėjus kelioms dienoms ar savaitei mėlynės zonoje atsirado pulsuojantis, tvinksintis skausmas, kurio iki tol nebuvo; jei aplink mėlynę atsirado paraudimas, o oda pasidarė karštesnė negu aplinkinių vietų oda – tai gali būti signalas, kad prasidėjo infekcija. Dar vienas infekcijos signalas – pakilusi aukšta temperatūra. Bet taip nebūna pirmą-antrą dieną, o maždaug po savaitės.
Jei mėlynė didelė, o niekaip negydoma – nešaldoma, o paskui nešildoma, dar blogiau, jei traumuojama pakartotinai, kraujosruva nesugeba išsivaikščioti ir lieka krešuliukų. Mėlynės plotas būna neskausmingas, bet pirštais galima užčiuopti žirnio ar net pupelės dydžio guziukų (sukrešėjusio kraujo). Tuomet skiriama fizioterapinių procedūrų, įvairių šildymų, o jei nepadeda, krešulius gali tekti šalinti chirurginiu būdu.
Nubrozdinimai – tai nežymūs odos vientisumo pažeidimai: įdrėskimai, įbrėžimai, nutrynimai, įsidūrimai. Sužeista vieta gali būti paraudusi. Iš jos gali nestipriai kraujuoti arba būti pasidengusi „aprasojusi“ kraujo lašeliais, daugiau ar mažiau užteršta. Mažyliai dažniausiai susižeidžia rankas ir kojas.
Patempimas (nikstelėjimas) – sąnario, raumenų, sausgyslių ir raiščių sužalojimas. Jis atsiranda po staigaus ir stipraus judesio, pvz., paslydus, griūvant užkliuvus už netikėtos kliūties. Dažniausiai patempiamas čiurnos sąnarys, rečiau kelio ir riešo sąnariai. Simptomai atsiranda staiga, tuojau po įvykio. Dažniausiai vaikai pasitempia žaisdami judrius žaidimus, sportuodami nežinomoje aikštelėje, pievoje ir pan. Vaikai į žaidimą taip „pasineria“, kad užmiršta bet kokią savisaugą.
Įdrėskimai. Tai odos sužalojimai, kurie gali pasiekti ir poodį. Gydytojui pasakykite, kada paskutinį kartą vaikas yra skiepytas nuo stabligės. Kai įdreskia naminiai gyvuliai, irgi pravartu prisiminti, kada vaikas buvo skiepytas nuo stabligės. Jeigu vaikas nuo stabligės skiepytas nebuvo, po įdrėskimo nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Jis įšvirkš stabligės anatoksino.
Konsultavo doc. A.Vingras
„Mamos žurnalas“