Vėjaraupiai vos nepražudė kūdikio

Sveiki,

Martynukui dar tik 4 mėnesiai, o jis man atrodo jau toks didelis ir stiprus vyras. Deja, vaikiškos ligos greitai tokius vyrus pakerta. Kelios dienos prieš Kūčias mano mažyliui iškilo pora spuogelių ant galvytės, man jie pasirodė nelabai gražūs, vandeningi.

Vyras nuramino, ir pasakė, jog mažylius dažnai beria, tai gali būti tiesiog prakaito spuogeliai. Vėliau pastebėjau pora spuogelių ant pilvuko, na, bet juk čia nieko tokio, pagalvojau, tai tik vaikiški bėrimai. Sekmadienį su broliu išskubėjome į vandens parką, o tuo tarpu tėtis su Martynuku vaikštinėjo po prekybos centrą. Nemačiau vaiko vos pusę dienos, o kai grįžau ir susiruošiau keisti sauskelnes, tiesiog pakraupau. Visas pilvukas, nugara, kojytės… visur tie baisūs vandeningi spuogai.

Labai išsigandau ir puoliau vartyti šeimos knygą, ieškoti informacijos apie vaikučių bėrimus.

Vėjaraupiams dar kaip ir per anksti, pagalvojau, ir atmečiau šį variantą. Radau dviejų tipų bėrimus, pūslelinę ir pūslinėlinę. Literatūroje sakoma, kad šie bėrimai gydomi skirtingai, todėl neskubėjau ir laukiau pirmadienio, kol mažylį galėsiu parodyti gydytojai. Pasikalbėjau su mama, apibūdinau viską ir ji man pasakė, jog tai iš tiesų gali būti vėjaraupiai. Tačiau Martynas neturėjo temperatūros ir jautėsi kaip visada žvalus, linksmas, rodės, kad tie spuogeliai jam netrukdė.

Sulaukę pirmadienio iš pat ankstaus ryto apsilankėme pas gydytoją, ji patikino, jog tai vėjaraupiai ir kartais net kūdikėliams pasitaiko. Patarė skiesti degtinę ir patepti bėrimus retkarčiais, na o liaudiškai vadinama „zelionke“ jau nebetepama. Nusiraminau, kad nieko rimto, ir gydžiau mažylį, kaip ir nurodė gydytoja. Kitą dieną padėtis stipriai pasikeitė, spuogelių buvo tokia gausybė… kai kurie ėmė trūkinėti, nebuvo nė vieno su šašeliu, jokių gijimo požymių. Vaikui pakilo temperatūra, iš pradžių nežymiai. Bet kuo toliau, tuo darėsi blogiau. Vaikas ištisai zyzė, nė minutės nebuvo vienas, temperatūra vis kilo.

Turėjau žvakučių nuo karščio, trumpam karštį pavykdavo numušti. Vėliau ir jos nepadėjo. Nuskubėjau į vaistinę ir nupirkau geriamų vaistukų, panadolio. Bet ir jie nepadėjo. Išaušus Kūčių rytui nebegalėjau daugiau laukti ir tikėtis gijimo, pasitariau su gydytoja ir nuvežiau Martynuką į infekcinę ligoninę Kaune.

Priėmime gydytoja irgi išsigando, sakė jau senai matė tokią gausybę bėrimų, kai kurie buvo pūlingi. Aš dar labiau išsigandau.

Mus paguldė į ligoninę, skyrė daug tyrimų. Sunku net įsivaizduoti ką jaučia kūdikis, juk sudėjus visus spuogelius, išeitų be galo didelė atvira žaizda, retai kuris suaugęs žmogus ištvertų skausmus… Mano nekaltas angelėlis buvo labai silpnas, vos pajėgė zirzti. Tyrimus daryti atėjo į palatą ir mums su vyru liepė išeiti, tik perspėjo, kad neišsigąsčiau, jei pavyktų kateterį įdėti tik į galvytę. Laukiau koridoriuje įsikniubus vyrui į krūtinę, negalėdama sulaikyti ašarų. Girdėjau kaip klykė mano mažylis badomas medikų ir neturėdamas šalia paguodos, mamos. Grįžusi į palatą radau mažiuką kukčiojantį, jis dar niekuomet taip neverkė. Vaikas ir taip prastai atrodė, o kateteris galvytėje jį dar labiau „papuošė“.

Štai ir Kūčių vakarienė, vaikas leisgyvis, jam sulašinta daug skysčių, temperatūra aukšta, verksmas veria širdį. Vyras atvežė į ligoninę tai, ką rado namuose šaldytuve, ir užmigdę Martynuką, laužydami kalėdaičius prašėme Dievo, kad tik viskas būtų gerai ir mūsų sūnus kuo greičiau pasveiktų. Išvykus vyrui likau viena. Privalėjau būti stipri ir neparodyti vaikui savo emocijų, juk kūdikiai jaučia mamą… Naktį vaikui dar labiau pablogėjo, pakilo temperatūra. Drebančia širdimi išlėkiau ieškoti pagalbos, deja…

Personalo nėra, regis, ligoninė tuščia ir visi mane apleido. Neištvėrusi, nebegalėdama žiūrėti į kenčiantį vaiką, pati jam daviau vaistų nuo karščiavimo. Bijojau, nes nežinojau, ar galima panadolį duoti kartu su antibiotikais, aš nesu medikė, bet širdis jautė, kad negaliu leisti karščiui daugiau kilti, nes buvau skaičiusi, kad vėliau tokiem mažiem vaikučiam prasideda traukuliai. Po valandos atėjo pažiūrėti seselė ir paklausiau, ar gerai pasielgiau. Ačiū Dievui, tie du vaistai šalutinio poveikio neturi. Bet nei antibiotikai, nei mano vaistai nepadėjo, karštis laikėsi, taigi sesutė davė kitokių vaistų. Temperatūra šiek tiek atlėgo, mano širdis irgi. Laikiau visą naktį savo angelėlį prie savęs ir nuolatos tikrinau, ar tik karštis nekyla.

Kalėdos… Atėjo vyras, bet mūsų veiduose nebuvo šventinės nuotaikos. Visą dieną pakaitomis guodėme ir supome mažylį. Klyksmas su mažomis pertraukėlėmis vedė mane iš proto, negalėjau sulaikyti ašarų. Jau regis beveik pavykdavo nuraminti vaiką, lengviau atsikvėpdavome, bet kai ateidavo laikas leisti antibiotikus, ir vėl viskas iš naujo. Širdį veriantis verksmas. Antrą Kalėdų dieną situacija pradėjo gerėti, karščio beveik nebebuvo. Vargšiukas mažiukas taip išsikankino, kad prarėkė balsą, stipriai užkimo. Buvo labai gaila žiūrėti į verkiantį kūdikėlį, kuris nebepajėgia verkti, pavyksta tik inkšti ir cypti. Baimė iš mano širdies pasitraukė tik gydytojai patikinus, kad tyrimai geri, į kraują bakterija nespėjo patekti, bet vis tiek uždegimo pėdsakų yra, todėl skyrė antibiotikų kursą (septynias dienas). Dar po poros dienų Martynukas pagaliau apdovanojo mus šypsena ir dabar jau tikrai galėjau atsidusti, grėsmė praėjo, bjaurūs spuogai virto šašiukais ir pradėjo kristi. Mūsų mažutis padovanojo mums pačią didžiausią šventinę dovaną pradėjęs sveikti. Mus išleido iš ligoninės gruodžio 31 dieną, Naujųjų metų išvakarėse.

Naujuosius metus sutikome labai laimingi, nes didžiausias džiaugsmas yra sūnaus sveikata. Ši nesmagi patirtis mane labai daug ko išmokė ir sukėlė nemažai medicininių klausimų, kuriuos ir norėčiau užduoti Jūsų žurnalo specialistams medikams.

Gydytojo komentaras. Konsuotuoja docentas Algimantas Vingras

Vėjaraupiai – viruso sukeliama užkrečiamoji (infekcinė) liga, kuria dažniau serga priešmokyklinio amžiaus vaikai.

Užsikrečia visi, pabendravę su ligoniu. Per aplinkos daiktus neužsikrečiama.

Vėjaraupiais sunkiau serga nusilpę, dažnai sergantys arba neteisingai maitinami vaikai, taip pat ir kūdikiai. Po slaptojo periodo, kurio trukmė 9-21 d. (po kontakto su ligoniu) išryškėja ligos simptomai:

staigi ligos pradžia

pakyla temperatūra, maži vaikai gali vemti ir viduriuoti

įvairiose kūno vietose (ir galvos plaukuotoje dalyje), gleivinėse atsiranda apie 2 mm didumo rausvų dėmelių

jų vietoje greitai susiformuoja pūslytės, pripildytos skaidraus sekreto

pūslytės būna apjuostos rausvu žiedeliu, neretai tarpusavyje susilieja. Jos greitai sprogsta ir pasidengia tamsiu šašeliu

sprogus pūslytėms, gleivinėje atsiveria skausmingos opelės

nesilaikant švaros pūslytės supūliuoja, atsiranda pūlinės odos ligos – rožė, pūliniai

ligonį beria 5 dienas

ligoniui gali skaudėti galvą (kūdikiai ir maži vaikai apie tai nesugeba pasakyti)

gali pablogėti apetitas, būti miego, sąmonės sutrikimų, net traukulių

šašeliai po 1-3 savaičių nukrenta, pasveikus randų nelieka, jeigu pūslyčių nukasymai nebuvo supūliavę

pasveikstama per 10-15 dienų

Kaip elgtis, kai toks mažas kūdikis suserga vėjaraupiais, kaip neleisti plisti bėrimams?

Niekada neįmanoma pasakyti, kaip gausiai kiekvienas iš susirgusiųjų bus beriamas, ir nėra priemonės, kuri imtų ir sustabdytų bėrimą, taip kaip paspaudus elektros jungiklį šviesa užsidega ar užgęsta.

Susirgusiojo būklę galima tik palengvinti.

Ar vėjaraupiams gydyti visada reikia antibiotikų?

Prasidėjus antrinei infekcijai (tuomet, kai nudraskytos pūslytės supūliuoja) skiriama antibiotikų.

Antibiotikai skiriami ir tada, jei gydytojas įtaria, kad susirgusiojo organizmo atsparumas yra sumažėjęs, pvz., serga lėtine liga, gydomas gliukokortikoidais.

Kaip po antibiotikų kurso sustiprinti 4 mėnesių kūdikio imunitetą? Jis geria tik mišinuką. Nei vandens, nei arbatėlės, nei saldinto vandens neįsiūlau, tik paragavęs spjauna ir negeria.

Ne tik 4 mėn., bet ir vyresnių kūdikių ir vaikų imunitetas stiprėja, kai jie yra teisingai maitinami, prižiūrimi, pailsi. Jokios arbatėlės, pasaldinti vandenys imuniteto nestiprina. Klaidingai galvoja tos šeimos, kurios mano, kad padavus vaikui vitaminų su mineralais vaiko imunitetas pagerės. Vitaminai ir mineralinės medžiagos randami maiste, ir organizmo yra išmokęs geriausiai juos pasisavinti iš maisto.

Antibiotikai padeda kovoti su bakterine infekcija ir visai neveikia virusų. Ūmines ligas sukelia ir bakterijos, ir virusai, dažniau virusai. Antibiotikai duodami tik tuomet, kai vaiko gydytojas įtaria bakterinę infekciją arba kai prie viruso sukeltos ligos dar prisideda bakterijų sukeliama liga.

Ar vėjaraupiai – pavojinga liga? Kodėl sakoma, kad kuo mažesnis, tuo geriau persirgti, o vyresniems susirgti pavojinga? Net patariama mažą vaiką tyčia užkrėsti (eiti į vaikų susibūrimo vietas).

Kuo vyresnis vaikas ar suaugęs žmogus susirgo, tuo sunkesnė eiga. Vėjaraupiais sunkiau serga nusilpę, dažnai sergantys arba neteisingai maitinami vaikai. Žindomi kūdikiai serga lengviau, jei jų mama yra persirgusi arba paskiepyta nuo vėjaraupių. Mintis „net patariama mažą vaiką tyčia užkrėsti“ yra savo vaiko pasmerkimas blogiui – kančioms, kurios atsiranda susirgus juostine pūsleline. Kol kas nėra kriterijų, pagal kuriuos būtų įmanoma spręsti, kiek vienas ir tas pats asmuo, sumažėjus jo organizmo imunitetui, ateityje sirgs arba nesirgs juostine pūsleline. Bet kurio amžiaus vaikų nedera užkrėtinėti vėjaraupiais dar ir dėl to, kad kartais jie komplikuojasi smegenų uždegimu ir kai pūslytės supūliuoja, susiformuoja randai.

Ar patariate skiepyti?

Vaikai nuo 9 mėn. amžiaus gali būti skiepijami nuo vėjaraupių, jeigu patys tėvai ar vaikų globėjai užmoka skiepijimo kaštus. Skiepijimas nuo vėjaraupių ateityje padeda išvengti juostinės pūslelinės, kuria susergama, kai sumažėja organizmo atsparumas. Persirgę vėjaraupiais nuo jų nebeskiepijami.

Ar vėjaraupiai gali turėti komplikacijų?

Taip, gali. Liga gali komplikuotis odos ir minkštųjų audinių antrine bakterine infekcija, kepenų, plaučių bei galvos smegenų pažeidimu. Komplikacijų dažnis priklauso nuo organizmo imuniteto – gebėjimo kovoti su ligos sukėlėju.

Kaip vėjaraupiai gydomi?

Specifinio vėjaraupių gydymo nėra. Taikomos simptominės gydymo priemonės: temperatūrą mažinantys bei skausmą malšinantys, niežėjimą mažinantys, odos regeneraciją (atsistatymą) gerinantys vaistai, odos higienos priemonės.

Jei vaikas susirgo vėjaraupiais:

Laikykitės švaros – neleiskite pūslyčių kasyti, trinti ir pan.

Dažnai keiskite vaiko drabužėlius, patalynę. Jie turi būti švarūs, išlyginti karštu lygintuvu.

Kai temperatūra sunormalėja, vaiką galima maudyti 35-36°C temperatūros vandenyje. Į vonią įpilkite 1-1,5 litro ramunėlių nuoviro arba medetkų žiedų užpilo. Nuo vonių mažiau niežti odą, vaikas nesikaso ir į žaizdeles mažiau patenka pūlines odos ligas sukeliančių mikrobų. Išmaudžius vaiką išbertas vietas tuojau patepkite dažų tirpalais, pvz., 1-2 proc. raudonojo ar mėlynojo ar briliantinės žalumos tirpalais ir – niežėjimo mažinimui – fenistilo geliu. Jokios koncentracijos degtinės, kalio permanganato ar boro rūgšties, jodo tirpalais oda netepama. Rekomenduotais tirpalais odos pūslytes reikia tepti, ir kai jos sprogsta.

Jei vaikas sugeba, duokite burną paskalauti ramunėlių arba medetkų tirpalu (nuoviru, arbata).
Esant stipriam niežėjimui, gydytojas gali skirti ir niežėjimą mažinančių geriamųjų vaistų.

Kai mergaitei išberia lytinius organus, kiekvieną kartą jai nusišlapinus ar pasituštinus, apiplaukite iš balionėlio ramunėlių arba medetkų tirpalu (nuoviru, arbata). Tirpalą pilkite iš viršaus žemyn. Tarp didžiųjų lytinių lūpų įdėkite marlės gabaliuką, storai suteptą tepalu. Lytinių organų neleiskite kasyti, trinti.

Vaiko nagus trumpai nukarpykite, o rankutes nuolatos laikykite švarias.

Jeigu temperatūra pakilo daugiau nei 38,6°C, duokite vaistų, mažinančių temperatūrą, pvz., panadolio.

Kai yra bėrimų burnoje, ypač sumažėja apetitas, labai svarbu, kad vaikas tuomet nors atsigertų. Tinka nerūgštūs gėrimai. Valgyti duokite skystų, trintų patiekalų be prieskonių, nekarštų ir nešaltų.

Neleiskite vaikui žaisti su vandeniu, smulkiomis, biriomis, trupančiomis medžiagomis.

Sveikstantys vaikai kaprizingi, dirglūs, neramūs. Su vaiku žaiskite tokius žaidimus, kuriems reikalingas maksimalus susikaupimas. Pvz., vaikus iki 3 m. užimkite tokiais žaidimais kaip „uždaryk-atidaryk“, „užmauk-numauk“, dėžutėmis, medinėmis sudedamosiomis lėlėmis, mediniais kubeliais, sumaustomomis piramidėmis, duokite piešti, spalvinti ir t.t., o 4-6 m. – dėlionėmis, loto, domino tipo žaidimais, o vyresnius – šaškėmis, elektroniniais žaidimais.

Ligonį nuo sveikų atskirkite 10-12 d, o bendravusieji su ligoniu nuo kitų vaikų turi būti atskiriami 3 savaitėms. Nuo ligonio kitas žmogus gali užkrėsti 5 dienas dar po to, kai atsiranda paskutinis šviežias bėrimas.

Jeigu Jūsų vaikas susirgo vėjaraupiais, įspėkite kaimynus, gimines, draugus, praneškite vaikų įstaigai, kurią jis lanko.

Sergant vėjaraupiais gali būti taikomi antivirusiniai preparatai (acikloviras, valacikloviras, famviras ir kt.). Jie rekomenduojami gydyti juostinei pūslelinei, tačiau ūmiems vėjaraupiams gydyti jie nelabai efektyvūs. Antivirusiniai vaistai gali būti skirti tuomet, kai ligonio organizmo atsparumas yra sutrikęs, pvz., jis serga lėtine liga.

Kodėl kai kurie gydytojai neberekomenduoja tepti spuogelių briliantine žaluma?

Dažų tirpalai, taigi ir briliantinės žalumos tirpalas („zelionkė“), yra daugelio dešimtmečių laiko išbandymus ištvėrę dezinfekuojantys tirpalai, kurie veikia bakterijas ir virusus, taip pat ir vėjaraupių virusą. Susirgus vėjaraupiais odos dezinfekcijai nebetaikomi spiritiniai dažų (pvz., „zelionkė“) ar kiti spiritiniai tirpalai. Tinka dažų vandeniniai tirpalai. Netaikomi ir kiti spirito turintys ir odos nedažantys dezinfekuojantys tirpalai. Spiritas džiovina ir gali padidinti niežulį. Kad taip neatsitiktų, odą tinka tepti niežulį mažinančiu geliu, pvz., fenistil gel, psylobalsam. Odos niežėjimui mažinti gydytojas gali skirti antihistamininių vaistų. Yra duomenų, kad vietiškai panaudotas arbatmedžio aliejus mažina odos sudirginimą.

Apie vėjaraupius sklando du mitai. Pirmasis – kad briliantinės žalumos tirpalas, kaip ir kiti dažų tirpalai, yra nuodingas. Antrasis – kad „dabar vis daugiau komplikacijų dėl vėjaraupių“. Iš tikrųjų dezinfekuojantys dažų tirpalai, kuriais sutepama vėjaraupių pažeista oda, komplikacijų nesukelia. Be to, nėra jokios statistinės informacijos, kad „dabar vis daugiau komplikacijų dėl vėjaraupių“.

Dažų tirpalų nepatogumas yra tai, kad jie ištepa drabužėlius ir išteptasis atrodo ne estetiškai. Kiekviena šeima sąmoningai pasirenka tepti ar netepti dažų tirpalais… Kaip tik bakterijos greičiau įsiskverbia į pažeistą odą, kai ji yra blogai dezinfekuojama ir nukasoma. Pažeistai odai supūliavus lieka randelis. Kad taip nebūtų, oda turi būti gerai dezinfekuojama ir nenukasyta, svarbiausia yra higiena.

Ar gali dar kartą užsikrėsti jau sirgęs vaikas?

Persirgusiems vėjaraupiais susidaro patvarus, ilgalaikis imunitetas. Pakartotinai sergama retai (ne daugiau 2-3 proc. atvejų).

„Mamos žurnalas“