Kodėl medikai smerkia tėvus, neleidžiančius skiepyti savo vaikų

Kaip tas begemotas iš animacinio filmuko, vaikai visais laikais bijo skiepų. O suaugusieji? Kadaise, kai, pagal tarybinės medicinos principus, viskas buvo privaloma, tėvai nė nesuko galvos – kam tie skiepai reikalingi. Pataria doc. A.Vingras.

Kas yra skiepai?

Apsisaugojimas nuo infekcinių ligų žmoniją jaudino tūkstančius metų. Pirmieji bandymai skiepyti aprašyti XII amžiuje Kinijoje. 1768 metais medicinos daktaras Bėkleris Lietuvoje profilaktiškai bandė žmones skiepyti karvės raupais. 1808 metais Vilniuje įsteigtas vakcinacijos institutas, vienas pirmųjų Europoje. Taigi Lietuva turi senas skiepijimų tradicijas.

Mokslinis skiepų apibrėžimas būtų toks:

Skiepai – tai įgyto imuniteto (organizmo gebos pasipriešinti infekcinių ligų sukėlėjams) išugdymas, į organizmą įvedant vakcinas (susilpnintus arba negyvus ligos sukėlėjus, arba tik jų dalis, nekenkiančias organizmui).

Skiepų išradimas priklauso prie didžiausių žmonijos išradimų, nes milijonams žmonių jie išgelbėjo gyvybę. Skiepijimas šiais laikais – pats efektyviausias būdas valdyti infekcijas. Skiepų reikšmė padidėja dar ir dėl to, kad prieš virusines infekcijas antibiotikai bejėgiai. Dėl skiepų pasaulyje išnyko tokios baisios ligos, kaip raupai ir poliomielitas. Skiepai leido užmiršti kuo pasireiškia anksčiau labai paplitusios vaikų infekcinės ligos – difterija, kokliušas, tymai, kiaulytė ir kitos.

Kodėl medikai smerkia tėvus, neleidžiančius skiepyti savo vaikų?

Kad liga vėl neišplistų, paskiepyti reikia 94-95 proc. visų skiepyti būtinų vaikų. Dėl to tėveliai, kurie bando atidėti skiepus, arba iš viso vaikų neskiepyti, kenkia ne tik savo vaikui, bet ir visuomenei. Taip jie sudaro sąlygas plisti infekcinės ligos sukėlėjams.

Kur ir kas turi atlikti skiepus? Ar mama turi dėl to sukti galvą?

Naujagimiams skiepai atliekami dar akušerijos skyriuose, kūdikiams ir vaikams – poliklinikų vakcinacijos kabinetuose, ambulatorijose, medicinos punktuose.

Skiepijami tik sveiki kūdikiai ir vaikai. Todėl prieš kiekvieną skiepą reikia patikrinti vaiko sveikatą. Tėvų pareiga – kaip galima tiksliau nusakyti vaiko sveikatos būklę. Gydytojui reikia pasakyti, kaip jaučiasi mažylis, ar jis neturėjo kontakto su segančiais vaikais, ar nevartoja kokių vaistų.

Karščiuojantys, viduriuojantys ar neseniai sirgę vaikai neskiepijami. Gydytojas kiekvienam atskirai patars, kada vėl atvykti. Dera atvykti gydytojo nurodytu laiku, tam, kad nesuirtų skiepų kalendorius.

Kiekvienas pirmą kartą paskiepytas kūdikis gauna dokumentą – skiepų pasą. Tai svarbus dokumentas, nes jame įrašomi visi atlikti skiepai. Jis turi būti saugojamas kaip gimimo liudijimas. Skiepų pasą pasiimkite, kai einate skiepytis.

Kodėl nepatariama pažeisti skiepų kalendoriaus?

Skiepų kalendorius yra tvarka, koks skiepas po kurio turi būti atliekamas ir kokiais laiko intervalais tai reikia padaryti.

Nors apie skiepus praneša apylinkės slaugytoja ar pediatras, reikėtų kartais pasižiūrėti į skiepų kalendorių ir mamai. Skiepų kalendoriuje vaikų skiepijimo tvarka išdėstyta taip, kad organizme laiku susiformuotų imunitetas prieš įvairias infekcijas – dėl to dera jo laikytis.

Valstybės lėšomis skiepijama ir nuo pasiutligės. Tai daroma tik tuomet, kai ištinka nelaimė – įkanda sergantis gyvūnas arba yra daug įtarimų, kad jis serga.

Tėvai, kurie nori pasirinkti geresnę vakciną už tą, kurią apmoka valstybė, turi susimokėti patys. Todėl atvedus vaiką skiepyti, reikėtų pasidomėti, kokie yra vienos ar kitos vakcinos privalumai, ir pagal išgales pasirinkti tinkamiausią. Taip verta pasiteirauti apie papildomus skiepus, neįtrauktus į skiepų kalendorių

Keliautojai, vykstantys į kai kurias Afrikos, pietų Amerikos ir Azijos šalis skiepijami, vadovaujantis Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos bei šalių, į kurias vykstama, reikalavimais.

Ką daryti, jei sutriko skiepų kalendorius?

Kartais dėl vaiko ligų jį paskiepyti tiksliai pagal skiepų kalendorių nepavyksta. Tada sudaromas individualus vaiko skiepijimo planas. Jį sudaro gydytojai imunologai. Iš vaiko gydytojo reikia paprašyti siuntimo ir su skiepų pasu ir išrašu iš vaiko ambulatorinės kortelės vykti konsultacijai pas gydytoją imunologą.

Kokie kūdikiai ir vaikai neskiepijami?

Neskiepijami ūmiai sergantys (karščiuojantys, kosintys, viduriuojantys, kai buvo pastebėti traukuliai ir pan.) vaikai, paūmėjus lėtinei ligai ar jai esant aktyviai. Neskiepijama ir gydant kai kuriais vaistais, pvz., prednizolonu.

Nežymus karščiavimas, viduriavimas, bloga savijauta gali būti prasidedančios ligos simptomai, todėl vakcinacija dažniausiai atidedama, kol vaikas pasveiks. Ar skiepyti vaiką, segantį įgimta ar lėtine liga, nuolatos gydomą kokiais nors vaistais, sprendžia gydytojas imunologas.

Dabar vakcinos gerokai patobulėjusios, jos tapo grynesnės ir saugesnės, todėl išnyko prieš 20 ir daugiau metų buvę skiepų apribojimai. Juos dar prisimena vyresnės kartos gydytojai ir kartais darbe vadovaujasi senomis žiniomis. Dėl to kartais tenka „vytis“ skiepų kalendorių. Tai negerai, nes atsiranda rizika susirgti, galimybė infekcijai paplisti. Imunitetas infekcijai geriausiai susiformuoja, kai kaip galima tiksliau prisilaikoma skiepų kalendoriaus. Dėl to be rimtos priežasties (blogo oro ar palaukimo kol paaugs) atidėti arba atsisakyti skiepo – apmaudi klaida.

Yra nemažai šeimų, kurios pradeda skiepyti vaikus ir nebaigia arba atsisako vienų ar kitų skiepų, nes vaikas po skiepų labai negaluoja.

Tai normalios povakcininės reakcijos. Jos skirstomos į vietines ir bendrines. Vietinė reakcija – tai vakcinos įšvirkštimo vietoje atsiradęs įvairaus dydžio bei intensyvumo paraudimas, patinimas, odos temperatūros pakilimas, skausmingumas. Kartais injekcijos vietoje galima pajusti nedidelį sukietėjimą. Tai normali povakcininė reakcija, kuri negydoma praeina per 2-4 dienas. Vakcinos įšvirkštimo vietos nemasažuokite, neįtrinkite jokiais tepalais, nešildykite. Sukietėjimas gali laikytis apie savaitę, retkarčiais – ilgiau ir savaime praeina.

Bendrinė reakcija – tai temperatūros pakilimas, irzlumas, dirglumas, bendras negalavimas (pablogėjęs apetitas, miegas, nuotaika). Tai traktuojama kaip normali reakcija, kuri per 2-4 paras praeina be gydymo. Tik tuomet, kai pažastyje pamatuota temperatūra yra 38,5°C ir aukštesnė, duokite vaistų nuo temperatūros, pvz., panadolio, tylenolio, kalpolio ar eferalgano suspensijos. Pakilus temperatūrai duokite daugiau mažylio mėgstamo skysčio, o valgyti – tik tiek, kiek norės. Jeigu matuojant pažastyje temperatūra pakyla iki 39°C ir daugiau, atsirado bėrimas, jaučiate pakitusį verksmą (aukštų tonų riksmą), nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Toks temperatūros pakilimas ir kiti minėti simptomai pasitaiko retai. Minėta bendrinė reakcija į skiepus dažnėliau pasitaiko paskiepijus mažylį ląstelinio kokliušo vakcina – tai yra ta vakcina, kurią dotuoja valstybė. Jeigu tokia reakcija pasitaikė, apie tai pasakykite gydytojui, kai ateisite skiepytis kitą kartą.

Ar galima iš anksto numatyti, ar bus reakcija į vakciną?

Ne, neįmanoma. Kad reakcijų kuo mažiau atsirastų, skiepijami tik sveiki kūdikiai ir vaikai. Jeigu broliukas reagavo į vakciną, tai dar nereiškia, kad reaguos ir sesutė. Jeigu į pirmą ląstelinės kokliušo vakcinos įšvirkštimą kūdikis nereagavo, neįmanoma pasakyti, kaip jo organizmas elgsis, kai ta pati vakcina bus įšvirkšta kitus kartus.

Kaip į vakcinas reaguoja alergiški kūdikiai?

Jiems gali būti labiau išreikšta vietinė reakcija, pvz., labiau parausti oda. Tai normalu, nes alergiški mažyliai labiau reaguoja į bet kokius dirgiklius. Alergiškam kūdikiui vakcinas dera parinkti konsultuojantis su gydytoju imunologu.

Ką galite pasakyti apie kombinuotas vakcinas?

Tai tokios vakcinos, kurių sudėtyje yra skiepai prieš kelias ligas, pvz., vakcina nuo difterijos-stabligės-kokliušo. Dabar jau yra sukurtos 4-5-6 komponentų vakcinos. Jų privalumai:

vienu įšvirkštimu paskiepijama nuo kelių infekcijų, dėl to sumažėja vaiko reakciją į pačią vakcinaciją – „mažiau ašarų“;

sumažėja vietinių ir bendrinių reakcijų rizika, nes reakcijos nesisumuoja.

Ligos, nuo kurių šiuo metu Lietuvoje nemokamai skiepijami vaikai

Tuberkuliozė. Nuo jos Lietuvoje naujagimiai skiepijami į kairiojo žasto išorinę sritį. Paskiepijus turi susidaryti randelis. Jeigu randelis nesusidarė per pirmuosius 10 kūdikio gyvenimo mėnesių, vienuoliktąjį gyvenimo mėnesį dažniausiai skiepijama dar kartą. Skiepijimas nuo tuberkuliozės vaikus apsaugo nuo itin sunkių šios ligos formų.

Hepatitas B – kepenų uždegimas, kurį sukelia B tipo virusas. Nuo jo naujagimiai skiepijami antrą-trečią jų gyvenimo dieną. Hepatitas B yra sunki infekcinė liga, nuo kurios kasmet pasaulyje miršta apie 2 milijonus žmonių. Lietuvoje kasmet įregistruojama apie 500 naujų susirgimų hepatitu B, tačiau manoma, kad per metus užsikrečia apie 3000 žmonių, nes vaikams ir kai kuriems suaugusiesiems ligos eiga būna besimptomė. Hepatito B viruso infekcija labai pavojinga vaikams, nes kuo mažesnis vaikas suserga, tuo didesnė tikimybė, kad liga taps lėtine. Vaikams hepatitas B dažnai būna besimptomis, o suaugus pereina į lėtinį kepenų uždegimą, vėliau – į cirozę (kepenų ,,susiraukšlėjimą”) ar labai piktybišką pirminį kepenų vėžį. Hepatito B infekcija yra pavojinga dar ir tuo, kad apie 90 proc. kūdikių ir apie 50 proc. 1-4 m. vaikų persirgę tampa lėtiniai viruso nešiotojai, t.y. pavojingi ir kitiems.

Lietuvoje nuo hepatito B skiepijami tik naujagimiai ir kūdikiai valstybės dotuojama vakcina. Tačiau užsienio patirtis teigia, kad būtina skiepyti ir 11-12 m. vaikus, nes paaugliai priklauso rizikos kontingentui. Kol šalis neturi lėšų nemokamai skiepyti paauglius, tėvams reikėtų patiems pirkti vakciną.

Hepatito B virusas plinta per kraują bei organizmo sekretus. Sveikas užsikrečia, kai į jo organizmą patenka ligonio kraujo ar kitų skysčių. Hepatito sukėlėjų randama įvairiuose užsikrėtusio asmens organizmo skysčiuose: kraujyje, seilėse, krūties piene, ašarose, prakaite, makšties išskyrose.

Nėščia moteris gali užkrėsti vaisių nėštumo arba gimdymo metu. Infekuotos motinos užkrečia savo naujagimius gimdydamos, tačiau jei po to naujagimiai paskiepijami hepatito B vakcina, jie apsaugomi nuo ligos.

Hepatito B vakciną vaikai gerai toleruoja. Vakcinos įšvirkštimo vietą gali šiek tiek paskaudėti, parausti ir sukietėti. Šie požymiai greitai praeina be gydymo. Nereikia paraudusios vietos tepti jokiais tepalais, masažuoti ar ant jos dėti šiltų kompresų.

Difterija – pavojinga oro lašeliniu būdu plintanti infekcinė liga, kuriai ypač jautrios širdies, inkstų, nervų ląstelės. Difterijos sukėlėjas visuomenėje dar neišnykęs, todėl neskiepytiems žmonėms lieka rizika susirgti. Lietuvoje kasmet registruojama po kelis susirgimus difterija (1999 m. – 6, 2000 m. – 2, 2002 m. – 3).

Difterija – klastinga liga, ja susirgus gerklose, trachėjoje, bronchuose atsiranda fibrininės plėvės, kurios kliudo kvėpuoti, gali užkimšti kvėpavimo takus.

Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, sveikstantis ligonis arba sveikas difterijos bakterijų nešiotojas. Pagrindinis plitimo kelias – oro lašelinis. Imlūs asmenys užsikrečia per kvėpavimo takus.

Stiprus imunitetas difterijai susidaro tik tuomet, kai kūdikis pirmaisiais gyvenimo metais paskiepijamas 3 kartus kas 1,5 mėn. Po šių trijų paskiepijimų imunitetas stiprinamas pakartotinomis dozėmis. Suaugusiesiems imunitetą stiprinančios dozės rekomenduojamos kas 10 metų.

Skiepytis nuo difterijos vaikams ir suaugusiesiems būtina, nes kaimyninėse šalyse retkarčiais kyla ligos protrūkiai. Už šalies ribų paskutinį kartą difterijos protrūkis buvo 1989 metais.

Stabligė paplitusi visame pasaulyje. Lietuvoje stabligė registruojama tik kaip pavieniai vyresnio amžiaus žmonių susirgimai. Naujagimių ir vaikų stabligės Lietuvoje neįregistruota daug metų. Tačiau tebėra reali grėsmė užsikrėsti stabligės sukėlėju, todėl kūdikiai iki šiol skiepijami. Stabligės sukėlėjų randama daugelio žinduolių ir žmogaus žarnyne. Stabligės bakterijos išsiskiria su išmatomis ir užteršia dirvožemį. Išorinėje aplinkoje sukėlėjas pakinta – virsta sporomis. Užsikrečiama, kai į žaizdas patenka sporų. Jos yra labai gyvybingos: atsparios džiūvimui, aukštai ir žemai temperatūrai, todėl ilgai (iki kelerių metų) išlieka dirvožemyje.

Stabligės sporos, pakliuvusios į žaizdą, virsta bakterijomis, kurios sparčiai dauginasi ir išskiria labai stiprią nuodingą medžiagą. Ji padidina raumenų tonusą, dėl to sutrinka jų veikla, atsiranda traukulių. Sunkūs traukulių priepuoliai būna mirtini.

Skiepijimas – vienintelė patikima stabligės profilaktikos priemonė. Skiepijama nuo 3 mėn. amžiaus, kartu su difterijos, kokliušo ir poliomielito vakcinomis. Visuomet, kai gili žaizda užteršta žemėmis, ypač jei jos susimaišiusios su mėšlu, puvenomis, yra galimybė užsikrėsti stablige. Todėl, jei susižeidė vaikas ar suaugęs žmogus, kuo skubiausiai su skiepų pasu reikia kreiptis į tą gydymo įstaigą, kur dirba chirurgas. Svarbu ne tik sutvarkyti žaizdą, bet ir žinoti, ar reikia sušvirkšti vakcinos ar stabligės imunoglobulino (serumo). Dėl stabligės profilaktikos būtina nedelsiant kreiptis ir po II-IV laipsnio nudegimų, nušalimų, pagimdžius nešvarioje aplinkoje.

Kokliušas – dar viena infekcija, buvusi beveik visų vaikų rykštė. Kosulio priepuoliai kūdikiams gali pasibaigti ne tik vėmimu, bet ir sustojusiu kvėpavimu. Kūdikiams ir mažiems vaikams kokliušas daug dažniau nei vyresniems komplikuojasi plaučių uždegimu, smegenų pakenkimu, o kosulio priepuolio metu atsiranda išvaržos, kurias vėliau tenka operuoti. Kokliušas – klastinga liga dar ir tuo, kad iš motinos naujagimiai negauna jokių apsaugos priemonių.

Vienintelė apsisaugojimo priemonė – skiepijimas. Skiepyti pradedama nuo 3 mėnesių, iš pradžių skiepijama 3 kartus iš eilės 1,5 mėn. intervalu kartu su difterijos, stabligės ir poliomielito vakcinomis. 18 mėn. kūdikiai skiepijama ketvirtą kartą. Imunitetas kokliušui susiformuoja tik tuomet, kai mažylis paskiepijamas 4 kartus.

Poliomielitas. Šalyje šia liga nesergama nuo 1972 m. Tačiau pasaulyje kasmet vis dar registruojami tūkstančiai susirgusiųjų poliomielitu. Poliomielito grėsmė išlieka tol, kol pasaulyje yra sergančiųjų.

Tymai, kiaulytė, raudonukė. Tai dar viena kombinuota vakcina, susidedanti iš 3 komponentų: – tymų- parotitinės infekcijos(kiaulytės)-raudonukės. Tai vakcinos nuo vienų iš labiausiai paplitusių vaikų infekcijų. Nors Lietuvoje tymais suserga pavieniai asmenys, tačiau PSO duomenimis, tymai ir šiandien tebėra pagrindinė mirčių priežastis iš visų skiepais valdomų ligų besivystančiame pasaulyje.

Tymų infekcijos šaltinis – sergantis žmogus. Imlumas tymams labai didelis – iki 90-95 proc. asmenų, kontaktavusių su sergančiu, suserga. Dažniausios tymų komplikacijos yra plaučių, ausų, balso stygų uždegimas.

Tymų profilaktikai vartojama gyva susilpninta vakcina. Skiepijama antraisiais gyvenimo metais dažniausiai kartu su parotitinės infekcijos (kiaulytės) ir raudonukės vakcinomis.

Parotitinė infekcija (kiaulytė) – infekcija pažeidžianti įvairias liaukas. Užsikrečiama nuo sergančiojo žmogaus, suserga apie 50 proc. su ligonių kontaktavusių asmenų. Kiaulytė pavojinga savo komplikacijomis: jau nuo pirmųjų ligos dienų gali vystytis kasos uždegimas, vėliau – berniukams ir vyrams kiaušelių, o mergaitėms kiaušidžių uždegimai. Vienpusis kiaušelių uždegimas pasitaiko net 20-30 proc. susirgusiųjų ir gali būti nevaisingumo priežastis. Net 10-15 proc. ligonių antrą ligos savaitę gali susirgti meningitu.

Trečioji infekcija, nuo kurios skiepijama kartu su tymais, yra raudonukė. Jei raudonuke suserga nėščia moteris, kyla labai didelis apsigimimų pavojus. Raudonukės virusai plinta oro lašeliniu keliu. Užsikrečia visi imuniteto šiai ligai neturintys vaikai ir suaugę žmonės. Vaikai raudonuke serga lengvai, komplikacijų pasitaiko retai.

Tymų-parotitinės infekcijos (kiaulytės) vakcina gerai toleruojama, povakcininės reakcijų būna retai, jos nesunkios, praeina be gydymo. Šiai vakcinai gaminti naudojamas vištos kiaušinio baltymas. Todėl, jei vaikas yra jam alergiškas ir ypač jei kiaušinio baltymui buvo sunki alerginė reakcija, būtina apie tai pasakyti vaiko gydytojui, pasikonsultuoti su gydytoju imunologu.

Pasiutligė. Nuo šios ligos skiepijami tik tie žmonės, kurie įtariami užsikrėtę pasiutlige. Lietuvoje vis dar pasitaiko žmonių, susirgusių pasiutlige, ir visi jie miršta. Šalyje nėra nė vienos gyvenamosios vietos, kuri būtų saugi – visur yra pasiutlige užsikrėtusių gyvūnų. Pasiutligė -ūmi virusinė liga, plintanti per gyvūnų seiles. Liga užkrečiama tuomet, kai sergančio gyvūno seilės patenka į žaizdą (gyvūnas įkanda). Esant menkiausiam užsikrėtimo pasiutlige įtarimui (jei įkando į atklydęs laukinis gyvūnas arba savas, kuris anksčiau nesikandžiodavo), svarbu kuo anksčiau įskiepyti pirmąją vakcinos dozę. Skiepijimas pasiutligės vakcina – vienintelė gyvybę gelbstinti profilaktikos priemonė, nes joks kitoks gydymas gyvybės neišgelbėja.

Haemophilus influenzae tipas B (Hib). Hib infekcija vaikai serga nuo 4-6 mėnesių iki 5-7 metų. Dažniau serga tie, kurie linkę sirgti virusinėmis ligomis, blogai valgo, yra neracionaliai maitinami (gauna vienarūšį maistą, mažai vitaminų ir mineralinių medžiagų), yra alergiški, serga lėtinėmis ligomis, lanko vaikų darželius, nes juose greičiau plinta infekcija.

Hib infekcija plinta oro lašeliniu keliu. Vaikai užsikrečia ir nuo sveikų infekcijos nešiotojų. Susilpnėjus imunitetui, sveikas bakterijų nešiotojas suserga. Vaikui augant, organizme susiformuoja natūralus imunitetas, dėl to sergamumas Hib infekcija mažėja.

Hib infekcija dažniausiai sukelia plaučių, ausų, sinusų uždegimą, rečiau – sąnarių uždegimą. Pirmais gyvenimo metais Hib dažniau sukelia meningitus, vyresniems vaikams – epiglotitus (antgerklio uždegimus). Antgerklio uždegimas pavojingas gyvybei, nes dėl uždegiminių pakitimų antgerklis išburksta, padidėja, užspaudžia kvėpavimo takus.

Patogiausia ir geriausia mažyliui yra, kai jis pradedamas Hib vakcina skiepyti kartu su difterijos-stabligės-kokliušo vakcina. Pirmais gyvenimo metais sušvirkščiamos 3 dozės intervalu kas 1,5 mėn., o antraisiais gyvenimo metais – vieną kartą, kai vaikui sukanka 18 mėn. Jeigu Hib vakcina pradedama skiepyti vyresni nei 6 mėn. kūdikiai, tuomet pirmaisiais gyvenimo metais sušvirkščiamos 2 dozės (intervalas tarp sušvirkštimų 1,5 mėn.), o sukakus 18 mėn. – stiprinanti Hib vakcinos dozė. Jeigu skiepyti Hib vakcina pradedama tik antraisiais gyvenimo metais ir vėliau, tuomet sušvirkščiama tik viena jos dozė. Vyresni nei 5 metų vaikai Hib vakcina nebeskiepijami.

Pneumokokinės infekcijos. Pneumokokai – viena dažniausių plaučių ir ausų uždegimo priežasčių. Rečiau jis sukelia kraujo užkrėtimą (sepsį), meningitą, sąnarių, sinusų uždegimus.

Pneumokokai yra labai paplitusios bakterijos – priskaičiuojama apie 100 jų porūšių. Tik dalis jų sukelia minėtas ligas, užsikrečiama oro lašeliniu keliu. Imlumas pneumokokams – visuotinis, tačiau iki šiol yra nežinoma, kodėl jie vieniems vaikams sukelia sunkias ligas, o kitiems – ne.

Mokamos vakcinos

Vėjaraupiai. Kartą persirgus vėjaraupiais, jų sukėlėjas (virusas) išlieka nugaros smegenų mazgeliuose. Bėda tokia, kad sumažėjus imunitetui virusas vėl „pakelia galvą” – paaugliai ar suaugę žmonės suserga nemalonia liga – juostine pūsleline. Pastaroji gali kartotis daug kartų. Kitais žodžiais tariant, vėjaraupiai – klastinga liga, nes kartą jais persirgus, išlieka nepastovus imunitetas. Vėjaraupiai gali sunkiai komplikuotis galvos smegenų uždegimu ar kitomis bakterijų sukeltomis ligomis. Vėjaraupiai „pagrobia” iš susirgusio vaiko tėvų mažiausiai 10 darbo dienų, reikalingų ligonio slaugai. Išlaidų patiriama ir dėl vaistų. Visa tai, įvertinus vakcinos kainas, atsiperka su kaupu.

Nuo vėjaraupių patogiausia vaikus skiepyti tą pačią dieną, kai jie skiepijami tymų-parotitinės infekcijos (kiaulytės)-raudonukės vakcina. Jeigu nuo vėjaraupių skiepijama atskirai, tai tarp skiepijimų turi praeiti mažiausiai 30-35 dienos. Po skiepijimo gali pakilti temperatūra, kuri būna pakilusi trumpai ir praeina be gydymo. Kai kada maždaug po 2 savaičių vakcinos įšvirkštimo vietoje gali atsirasti vėjaraupiams būdingas bėrimas, kuris yra neužkrečiamas.

Suaugusieji, kurie dar nesirgę vėjaraupiais, irgi gali pasiskiepyti nuo šios ligos. Suaugusieji vėjaraupiais serga gerokai sunkiau, nei vaikai.

Suaugusiesiems rekomenduojamos 2 vakcinos dozės. Antroji skiepijama ne anksčiau, kaip praėjus 30-35 dienoms po pirmosios. Nėščios moterys nuo vėjaraupių neskiepijamos. Skiepyti nuo vėjaraupių reikia baigti prieš 3-4 mėnesius iki nėštumo pradžios.

Kepenų uždegimas, sukeltas A tipo hepatito viruso. Nuo šio sukėlėjo irgi verta skiepytis, nes pasitaiko sunkių ligos formų, komplikacijų, susiformuoja lėtinis kepenų uždegimas.

Dažniausiai virusiniu kepenų uždegimu, sukeltu A tipo viruso (hepatitu A) sega vaikai, kurių higieniniai įgūdžiai dar nepakankamai susiformavę. Infekcija plinta per nešvarias rankas, užterštą maistą. Jos paplitimas priklauso nuo visuomenės sanitarijos ir higienos būklės, mitybos ypatumų. Infekcijos šaltinis yra žmogus, kuris sukėlėją išskiria su išmatomis.

Nenusiplovus rankų prieš valgį ar prieš gaminant maistą, sukėlėjai patenka į burną, ir galima užsikrėsti. Ligos sukėlėjas irgi plinta per užterštus žaislus, išmatomis užterštą vandenį, termiškai neapdorotą maistą.

Visi žmonės yra imlūs hepatito A sukėlėjui. Rizika užsikrėsti padidėja vaikui pradėjus lankyti kolektyvą, nes atsiranda glaudesnis kontaktas tarp vaikų. Suaugę hepatitu A sega sunkiau nei vaikai.

Pagrindinė hepatito A profilaktikos priemonė yra skiepai. Pirmąją hepatito A vakcinos dozę geriausia sušvirkšti 2-3 mėnesius prieš vaikui pradedant lankyti darželį ar mokyklą. Antrą dozę reikia švirkšti pagal vakcinos gamintojų rekomendacijas. Geriausia, kad abi hepatito A vakcinos dozės būtų to paties gamintojo. Dabar yra ir kombinuotųjų hepatito B ir hepatito A vakcinų, vienu įšvirkštimu paskiepijama nuo abiejų infekcijų.

Gripas. Nuo gripo reikėtų skiepytis kasmet, nes gripo virusai A, B, C labai greitai kinta. Todėl kasmet jo epidemiją gali sukelti vis kiti virusai, tais pačiais metais galima susirgti ir vieno arba dviejų virusų sukelta liga.

Nuo gripo pasiskiepyti tikslinga 30-40 dienų prieš laukiamos epidemijos pradžią, nes tuomet skiepai geriausiai apsaugo nuo ligos. Lietuvoje gripas „ateina” šaltuoju metų laiku: vėlyvą rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį. Prasidėjus gripo epidemijai skiepų efektyvumas mažėja, nes paskiepytieji gali užsikrėsti ir susirgti dar nespėjus po paskiepijimo susiformuoti imunitetui.

Kasmet skiepijantis nuo gripo greičiau susiformuoja imunitetas net ir tiems gripo sukėlėjams, nuo kurių nebuvo pasiskiepyta, be to, apsisaugoma nuo sunkių ligos formų.

Vaikai iki 1 metų nuo gripo skiepijami retai, nes gana sunku skiepą įterpti į skiepų kalendorių, kūdikiams sunkiau susiformuoja imunitetas. Jei šeimoje yra kūdikių, nuo gripo turėtų pasiskiepyti visi suaugę jos nariai, vyresni vaikai, ir tie, kurie dažnai ateina į svečius. Žodžiu, reikia padaryti viską, kad infekcija nebūtų „parnešta“.

Kai pirmą kartą nuo gripo skiepijami maži vaikai, tai daroma per 2 kartus su vieno mėnesio pertrauka tarp dozių. Kai tas pats vaikas skiepijamas kitais metais, užtenka vienos dozės.

Gripo vakcinose nėra gyvų virusų, todėl jos nesukelia ligos. Po paskiepijimo atsiradusi liga yra atsitiktinis, su skiepijimu nesusijęs įvykis. Taip atsitinka, kai asmuo paskiepijamas paskutinę ūminės kvėpavimo takų infekcijos inkubacinio (slaptojo) periodo dieną.

Nuo gripo kasmet svarbu paskiepyti vaikus, kurie lanko kolektyvus (darželį, mokyklą), dažnai serga ūminiais kvėpavimo takų uždegimais ar nei iš šio nei iš to dažnai suserga net ir nelankydami kolektyvo. Labai svarbu paskiepyti sergančius lėtinėmis inkstų, širdies, sąnarių, plaučių ligomis, astma, cukralige. Tokių vaikų šeimos nariai irgi turi būtinai pasiskiepyti nuo gripo, nes jie ligą gali „parnešti“.

Vakcinos nuo gripo, kurios įregistruotos Lietuvoje, saugios ir nėščioms. Dera pasiskiepyti, jei gripo epidemijos metu nėštumas bus daugiau kaip 14 savaičių, ir jeigu moteris darbe kasdien kontaktuoja su daugeliu suaugusiųjų ar vaikų.

Erkinis encefalitas. Tai virusinė centrinės nervų sistemos liga. Jo sukėlėjas yra virusas, kurį platina erkės. Lietuvoje juo galima užsikrėsti bet kuriame regione. Šalyje kasmet įregistruojama vis daugiau susirgusiųjų erkiniu encefalitu. Per pastarąjį dešimtmetį sergamumas erkiniu encefalitu Lietuvoje padidėjo 30 kartų. Užsikrečiama tuomet, kai įkanda virusu užsikrėtusi erkė, rečiau – vartojant gyvulių (dažniausiai – ožkų) pieną.

Užsikrėtimo pavojus nepriklauso nuo laiko, kiek buvo prisisiurbusi erkė, ir prisisiurbimo vietos. Daugeliui persirgusių erkiniu encefalitu žmonių lieka įvairaus pobūdžio ir sunkumo centrinės nervų sistemos pažeidimų – galvos, galūnių skausmas, psichikos sutrikimų, paralyžių, asenizacijos reiškinių.

Vienintelė efektyvi ligos profilaktikos priemonė yra skiepai. Tai įrodo kitų šalių patirtis: Austrijoje paskiepijus 80 proc. gyventojų sergamumas sumažėjo dešimt kartų, o Latvijoje taikant vakcinaciją viename iš regionų vaikų sergamumą pavyko sumažinti 4,7 karto.

Kol kas nėra nustatytas jauniausio amžiaus, kada galima pradėti skiepyti vaikus. Kūdikiai skiepijami tik tuomet, kai dažnai būna gamtoje (augantys kaime ar prie miško, parko).

Erkių aktyvumas padidėja, kai aplinkos temperatūra pasiekia 5-7°C šilumos – apie balandžio mėnesį. Jos išlieka aktyvios ir pavojingos iki spalio vidurio. Tad skiepytis reikėtų pradėti rudenį, bet ne vėliau kaip sausio mėnesį, nes skiepijama net 3 kartus. Po pirmojo skiepo antrasis skiepas daromas, praėjus 1-3 mėnesiams, o trečiais – praėjus 9-12 mėnesiams po antrojo skiepo.

1-12 metų vaikai vakcinuojami specialiai jiems skirta vaikiška vakcina nuo erkinio encefalito. Suaugusieji vakcinuojami irgi 3 kartus jiems skirta vakcina. Nėščios ir žindančios moterys skiepijamos tik įvertinus naudą ir galimą riziką (jei dirba miške ir laukuose, prisiekusios turistės, grybautojos, uogautojos). Būsimosios mamos gali prieš nėštumą pasirūpinti savo kūdikių saugumu ir pasiskiepyti, ypač jei jos dažnai ir daug būna gamtoje. Motinos įgytas imunitetas perduodamas naujagimiui. Taip perduoto imuniteto užtenka pusei metų ir ilgiau. Vilniaus visuomenės sveikatos centro vyriausiosios gydytojos parazitologės B. Zdanevičienės duomenimis, Lietuvoje net keli kūdikiai buvo užsikrėtę erkiniu encefalitu per motinos pieną.

Meningokokinė infekcija. Nuo 2014 m. Lietuvoje galima paskiepyti bet kurio amžiaus vaikus nuo paplitusios meningokoko B padermės ir kitų padermių.

Jei galime vaikus apsaugoti nuo sunkių ligų, tai ir padarykime.

„Mamos žurnalas“