Apie skiepus kalbama nuolatos. Pildomas skiepų kalendorius, rašoma apie epidemijų (dėl nebesiskiepijimo) protrūkius. Šis sujudimas paskatino vėl imtis skiepų temos.
Taikinys vis juda
Šią taiklią frazę išgirdome vienoje konferencijoje apie autizmą – taip šį sutrikimą pavadino psichologė Jura Tender iš Australijos, daug metų dirbanti su autististais. Psichologė norėjo pasakyti, kad mokslininkai, kaip medžiotojai su taikikliais, gaudo objektą – autizmą, tačiau šis labai greitai juda ir keičiasi. Kaskart atsiranda vis naujų tyrimų, įrodymų, kažkas paneigiama, kažkas atrandama.
Tą patį galime pasakyti ir apie skiepus. Tai, kas buvo paskelbta prieš 20 metų, šiandien gali atrodyti kaip nesąmonė. Keičiasi vakcinų sudėtys, ligos, nuo kurių žmonijai tuo metu aktualiausia apsisaugoti, į rinką žengia naujos farmacinės kampanijos, kurios irgi turi savų interesų. Kaip ir visose srityse, kuriose „taikinys vis juda“, atsiranda sąmokslo teorijų, buriasi priešininkų gretos. Skiepai yra toks didžiulis dirgiklis, kad vos tik SAM pasiūlo kokį naują potvarkį, pasipila televizijos laidos, straipsniai.
Įdomu, kaip šalių sveikatos sistemos elgsis po pabėgėlių krizės, kai persimaišys net ne tautų, o žemynų skiepų kalendoriai. Ar priimdami pabėgėlius galėsime pamatyti jų skiepų pasus? Ar ligos bei skiepai Sirijoje, Afganistane ir Eritrėjoje tokie patys, kaip ir mūsų šalyje? Ar po kelerių metų SAM nepapildys lietuviškojo skiepų kalendoriaus vakcinomis nuo Afrikoje populiarių ligų? Mielai apie tai parašysime, o šiandien kalbiname skiepų žinovą docentą Algimantą Vingrą.
Norėjome, kad tema būtų atskleista paprastai ir suprantamai, be žodžių „privaloma, būtina, draudžiama, baudžiama“. Gydytojas pripažino, kad skiepų srityje daug kas keitėsi, keičiasi ir keisis, todėl svarbiausia – turėti kuo daugiau objektyvios informacijos ir priimti tinkamą sprendimą.
Iš pradžių gydytojo paprašėme pakomentuoti argumentus, kuriais remiasi skiepų priešininkai.
Pirma. Skiepų kalendorius sudarinėja farmacininkai, o ne gydytojai, tai tiesiog verslas.
Kas kuria skiepų kalendorius, kurie kiekvienoje šalyje vis kitokie? – klausia skaitytojai.
„Yra kelios ligos – tymai, raudonukė ir poliomielitas, – kurių epidemiologinė priežiūra ir kontrolė vykdoma tarptautiniu mastu, tad skiepai nuo šių ligų bus ir Europos, ir JAV kalendoriuose. PSO siekia likviduoti šias 3 ligas bei nutraukti sukėlėjų cirkuliavimą visame pasaulyje. Norint tai padaryti, reikia, kad būtų paskiepyta dauguma populiacijos (tymams ir raudonukei >95 proc., poliomielitui >90 proc.).
Dėl kai kurių vakcinų arba skiepų išdėstymo kalendoriaus sprendžia konkrečios šalies sveikatos sistema. Tarkime, į Airijos skiepų kalendorių įtraukta vakcina nuo meningokoko C padermės, nes ši ten daugiau paplitusi. Pas mus skiepijama nuo B padermės, nes ji labiau paplitusi Lietuvoje. Ten šešiais mėnesiais anksčiau nei Lietuvoje pirmą kartą vakcinuojama nuo tymų, raudonukės, kiaulytės, o pakartotinai nuo šių ligų vakcinuojama 2–3 metais anksčiau nei Lietuvoje. Airijoje irgi anksčiau nei Lietuvoje pakartotinai skiepijama nuo difterijos, stabligės, kokliušo“, – sako docentas A. Vingras.
Pildyti skiepų kalendorių net ir turtingiausiai šaliai yra brangus malonumas. Vakcinų kūrimas yra ilgalaikis ir labai brangus procesas, nes tyrimai vyksta molekuliniu lygiu, kol įvaldomos sudėtingos biocheminės reakcijos, atrandamos naujos technologijos. Taigi net turtingiausia valstybė Kataras savo piliečiams neapmoka visų sukurtų skiepų.
Dėl kiekvienos pataisos skiepų kalendoriuje ilgai diskutuojama, įrodinėjama. Norisi tikėti, kad viską lemia mokslininkų žodis, bet kas gali paneigti, kad kartais nugali verslo interesai… Štai skeptikai sako, kad vietoje skiepo nuo gimdos kaklelio vėžio (jis įtrauktas į Lietuvos finansuojamų skiepų kalendorių nuo 2016 metų, skiepijamos visos 12 metų mergaitės) verčiau būtų praplėsti skiepijamų nuo meningokoko infekcijos amžiaus ribas (dabar skiepijami tik nuo 2018 metų gimę kūdikiai). Svarstymų visada buvo ir bus.“
Antra. Kodėl reikia skiepyti nuo gimimo?
Kitas skiepų priešininkų argumentas – kūdikio imunitetas pirmus metus apsaugotas (iš mamos gautais antikūnais), be to, jis dar tik formuojasi ir negalima jo trikdyti skiepais, kurie yra ne kas kita, kaip ligos sukėlėjai. Gal tikrai verta palaukti, kol kūdikis paaugs? „Skiepijimų kalendorius sudarytas taip, kad mažylis kaip galima anksčiau būtų apsaugotas. Ne veltui pirmaisiais gyvenimo metais skiepai kartojami kas 1,5–2 mėnesius. Imunitetas suformuoja tik tuomet, kai į organizmą patenka atitinkamas vakcinos kiekis per tam tikrą laiko tarpą. Tai tarsi formulė, kurios pažeisti nepatariama. Praleidinėjant skiepų kalendoriaus nustatytus terminus, organizmo atsparumas ligai susiformuoja vėliau. Kol iki galo nesusiformuoja imunitetas, mažylis nėra visiškai apsaugotas, todėl gali susirgti tomis ligomis, nuo kurių pradėtas skiepyti. Geriausias patarimas – laiku pradėti kompleksinius skiepus ir nepraleisti nė vienos skiepų dozės, kuri nurodyta skiepų kalendoriuje. Kiekviena uždelsta diena jau yra rizika, kad vėliau formuosis imunitetas, ir vaikas gali užsikrėsti infekcine liga“, – sako docentas.
Jei taip atsitiko, kad pagal skiepų planą vaiko nepavyko paskiepyti laiku, šeimos gydytojas turi sudaryti individualų vaiko skiepų planą. Jei šeimos gydytojas neturi kompetencijos, duos siuntimą pas imunologą.
Trečia. Kam skiepyti, jei ligų nebėra?
Per diskusijas skiepų priešininkai klausia, ar verta vaikus skiepyti nuo tų ligų, kuriomis dabar beveiki niekas nebeserga? Čia docentas A. Vingras – idealus oponentas, nes savo akimis matęs, kaip atrodo vaikai, sergantys poliomielitu, difterija, kokliušu, tymais. Šios ligos yra neapsakomai lengvai užkrečiamos. Skiepai nuo šių vaikiškų infekcijų įtraukti į beveik visų pasaulio šalių skiepų kalendorius.
Liaudis pataria verčiau pasimokyti ne iš savų, o iš svetimų klaidų. Deja, kalbant apie skiepus, ši išmintis nepasiteisina. Dažniausiai mokamas vakcinas renkasi antro ar trečio vaiko susilaukę tėvai, kurių pirmasis vaikas atsidūrė reanimacijoje dėl rotaviruso ar meningito. O nuo erkinio encefalito skiepijasi dažniausiai tos šeimos, kiurių giminaitis vos išgyveno po šios sunkios ligos. „Kai savo akimis matai paklaikusius tėvus, kurie atvežę į priėmimo skyrių vaiką klausia, ar jis išgyvens, o tu negali jiems atsakyti, patikėkite, tada nesuabejoji, ar reikia skiepytis, ar ne.
Šiais laikais daugeliui tėvų netenka patiems susidurti su ligomis, kurių galima išvengti skiepijantis. Kaip geriausia mokomoji priemonė – pasakojimai tų tėvų, kurie iškentėjo košmarą, vadinamą tymais, kokliušu ar pan. Šių baisių ligų gerokai sumažėjo vien tik todėl, kad daugelis vaikų yra laiku paskiepyti. Kai tik atsiranda daugiau neskiepytų vaikų, ligos „prabunda“. Tuo įsitikino Vakarų Europa. Ten anksčiau prasidėjo neskiepijimo mada, kuri jau parodė savo dantis, – prasidėjo ligų, nuo kurių saugo skiepai, protrūkiai. Anglai jau prieš 4 metus skelbė apie kokliušo epidemiją, per kurią mirė 13 kūdikių iki 3 mėnesių (o sirgo virš 7000!). Mūsų šalyje mini epidemijos irgi jau nebe naujiena. Kaip išnykusios ligos gali greitai atsinaujinti, plačiau galite paskaityti www.ulac.lt“.
Apie „senųjų“ ligų gajumą byloja statistika:
Prieš kelis metus kilo iškalbingas epidemijos protrūkis – prieš Kalėdas JAV Disneilende tymais apsikrėtė 90 žmonių, apie tai pranešė visos pasaulio žinių tarnybos, tai buvo įspėjimas kitoms šalims, kad skiepų išsižadėti dar ne laikas.
Docentas A.Vingras sako: „Jeigu tėvai nusprendė atidėti skiepijimą arba iš viso jo atsisakyti, jie prisiima milžinišką atsakomybę dėl savo vaiko sveikatos ir net gyvybės. Rizika padidėja, kai atsiranda daugiau neskiepijančių tėvų, nes paprastai bendraminčiai bendrauja su bendraminčiais, vienas neskiepytas vaikas susitinka su kitu.
Jei susirgo neskiepytas mažylis, reikėtų įspėti polikliniką telefonu, kad atvyksite su neskiepytu (ar ne iki galo skiepytu) vaiku, kad tuo pačiu metu nebūtų kitų neskiepytų vaikų. Tiek šeimos gydytojas, tiek slaugytoja, darželio auklėtojai ir kiti žmonės, kurie rūpinasi Jūsų vaiku, turi žinoti, kad jis neskiepytas arba ne iki galo paskiepytas, nes tai padeda greičiau nustatyti teisingą diagnozę (ūminės ligos, nuo kurių saugo ir nesaugo skiepai, turi bendrų požymių)“.
Neskiepytas vaikas gali lengvai užsikrėsti, pavyzdžiui, kokliušu ar tymais, net jei auga namuose, nebendrauja su kitais vaikais, nes užsikrečiama oro lašeliniu keliu nuo tų žmonių, kurie, patys to nežinodami, yra sveiki infekcijos nešiotojai.
Trečia. Nuo ligų apsaugo imunitetas
Imuninę sistemą, kaip ir daugelį kitų savo savybių, žmogus atsineša gimdamas. Tai įrodo faktas, kad toje pačioje šeimoje panašaus amžiaus vaikai, valgydami tą patį maistą, gyvendami toje pačioje aplinkoje, serga skirtingai – vienas greitai bei dažnai suserga, o susirgęs sveiksta ilgai ir sunkiai, o kitas atvirkščiai. Paradoksas, bet mažiau sirgs tas vaikas, kurio imunitetas treniruojamas, – jam leidžiama susidurti su ligos sukėlėjais.
„Žmogaus imuninė sistema itin sudėtinga. Ją sudaro milijonai įvairių ląstelių, kurios išplitusios po visą kūną ir veikia darniai bei sinchroniškai. Imuninė sistema padeda organizmui išlikti aplinkoje, nes saugo jį nuo jam svetimų medžiagų – virusų, bakterijų, parazitų, grybelių, alergenų.
Kartą susidūrusi su organizmo kenkėjais imuninė sistema juos ilgam įsimena, tad, sukėlėjui pakartotinai patekus į organizmą, jį sunaikina. Tuo pagrįsta skiepų esmė – žmogus su vakcina gauna susilpnintų užkrečiamosios ligos sukėlėjų dalių, kurios imituoja infekciją, nesukeldamos ligos. Imuninė sistema susipažįsta su ligos sukėlėju, įsimena jo savybes, ir kitą kartą susidūrusi su tuo pačiu sukėlėju, su juo nesunkiai susidoroja.
Žinoma, ne tik skiepai apsaugo nuo ligų. Tarkime, žindymas laikinai – iki 6 mėnesių – apsaugo kūdikį nuo tų užkrečiamųjų ligų, kurioms žindanti mama turi imunitetą. Bet tai įvyksta tik tuomet, kai kūdikis iki 6 mėnesių yra vien tik žindomas, nemaitinamas jokiu kitu maistu, išskyrus motinos pieną.
Neskiepytiems vaikams kai kurioms užkrečiamosioms ligoms, pvz., vėjaraupiams, imunitetas susiformuoja tuomet, kai jomis vaikai perserga.
Tačiau pabrėžiu – tik kai kurioms. Bėda ir dėl peršalimo virusų – persirgęs dauguma peršalimo ligų, jau po 6 mėnesių vaikas vėl gali susirgti to paties sukėlėjo sukeliama liga!“, – sako gydytojas.
Dažni klausimai apie skiepus
Ar skiepai apsaugo nuo peršalimo ligų?
Peršalimo ligų sukėlėjų dabar priskaičiuojama per 133. Kol kas nuo jų nėra sukurtų vakcinų.
Vakcinos saugo tik nuo rimčiausios ligos – gripo, kurio epidemijos kartojasi kasmet šaltuoju metų sezonu. Sezonine gripo vakcina galima skiepytis kasmet.
Ar tiesa, kad jei vaikas po skiepo blogai jaučiasi, vadinasi, skiepas suveikė?
Po skiepo per pirmas tris paras kilstelėjusi temperatūra (dažniausiai iki 38º C), atsiradęs neramumas, irzlumas, paraudimas bei patinimas dūrio vietoje pasitaiko apie 50 proc. paskiepytųjų. Kiti pašaliniai nepageidaujami poveikiai yra labai reti. Minėtų reiškinių atsiradimas rodo, kad organizmas staigiai sureagavo į skiepą ir pradėjo formuotis imunitetas tiems ligų sukėlėjams, nuo kurių buvo skiepyta.
Jei po skiepo pastebėjote nerimą keliančių vaiko būklės pokyčių, nedelsdami kreipkitės į vaiko gydytoją arba į ligoninę, kurioje yra vaikų ligų skyrius.
Ar skiepai gali sukelti autizmą?
Nuo 2003 metų genetikų grupė aiškinasi autizmo priežastis. Jau žinoma apie 100 genų, kurių mutacijos gali sukelti autizmą. Pvz., SHANK3 geno mutacija visada sukelia autizmą. Genas SHANK3 yra baltymas, kuris lokalizuojasi neuronų sinapsėse (jungtyse). Nuomonė, kad skiepai gali sukelti autizmą, yra mitas. Vystantis autizmui, svarbiausią vaidmenį atlieka įvairių genų mutacijų kombinacijos, kurios prasideda po apvaisinimo vystantis vaisiui – dar iki gimimo. Dabar genetikai aiškinasi, kokie veiksniai lemia šias mutacijas.
Kodėl vos tik gimę vaikučiai skiepijami nuo hepatito B? Neteko girdėti, kad ši liga būtų labai paplitusi.
Taip daroma todėl, kad motina gali būti užsikrėtusi hepatitą B sukeliančiu virusu. Jis plinta per kraują, lytiniu keliu, per sekretus, taigi – ir motinos pieną. Nėščiosios, nenorinčios, kad jų būsimas vaikas būtų tuojau po gimimo pradėtas skiepyti nuo hepatito B, turėtų, likus 2–3 savaitėms iki gimdymo, išsitirti, ar nėra viruso nešiotojos ir, suprantama, iki gimdymo saugotis galimo užsikrėtimo. Tai padaryti būtina, nes organizmo imuninė sistema užsikrėtusi gali toleruoti virusą, dėl to neatsiranda kepenų pažeidimo požymių, užkrėtęs asmuo tampa viruso nešiotoju. Kaip atlikti tyrimą, pasakys gydytojas, tyrimo kaštų valstybė neapmoka.
Esate rašęs, kad prieš darželį vertėtų paskiepyti vaikus nuo hepatito A. Ar šis hepatitas paplitęs?
Taip esu rašęs dėl to, kad maži vaikai nesuvokia, kodėl būtina paisyti asmens higienos. Kartais higienos nepaiso ir suaugusieji – per jų rankas hepatito A virusas gali pakliūti į maistą. Hepatitas A yra nešvarių rankų liga, be, reikia pripažinti, kad Lietuvoje dabar nėra paplitęs. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2014 m. Lietuvoje buvo įregistruota 17 naujų ūminės hepatito A infekcijos atvejų (sergamumo rodiklis 0,06/10000 gyv.), o per šių metų aštuonis mėnesius – 5 nauji minėtos infekcijos atvejai.
Vykstant epideminiam ligos plitimui Lietuvoje, didžiausi sergamumo rodikliai paprastai įregistruojami 7–14 m. ir 15–19 m. amžiaus grupėse.
Deja, tai nereiškia, kad viruso cirkuliacija jaunesnio amžiaus vaikų grupėje vyksta lėčiau. Esant mažam sergamumui, nuolat didėja imlių žmonių dalis, todėl didėja ir didelių protrūkių tikimybė. Ypač svarbu paskiepyti vaikus, lankančius lopšelius ir darželius, ir 6–7 metų amžiaus vaikus, kurie pradeda lankyti mokyklą. Hepatito A vakcina rekomenduojama ir keliautojams, vykstantiems į šalis, kur sergamumas virusiniu hepatitu A yra didelis. Hepatito A vakcina mokama.
Susiję straipsniai
