Kada tinkamiausias laikas vaiką išleisti į darželį, geriausiai patartų to vaiko gydytojas ir vaikų psichologas. Dažniausiai šie specialistai mini 3–4 metų amžių.
„Bet kaip socializacija?“, – paklaus dauguma tėvų. Ar su aukle augantis vaikas paskui nebus laukinukas, nemokantis prisitaikyti prie bendraamžių ir mėgautis bendravimu?
Konsultuoja Ieva Augustinienė, auklių agentūros „Mama ir auklė“ vadovė.
Pažvelkite į savo auklę
Ar Jūsų auklė moka bendrauti? Ar suvokia vaiko bendraamžių reikšmę? Jei taip, buvimas su aukle socializacijos prasme turi tik privalumų – vaikas su bendraamžiais susitinka kieme ir būreliuose, bet gauna ir daug kokybiško dėmesio iš suaugusio žmogaus: lavina savo kalbą, mandagumą („mūsų vaikas su aukle tapo aristokratiškų manierų, išmoko bendrauti su suaugusiais“ – gyrė auklę Kaune mūsų klientas), tobulėja humoro jausmas. Didžiausias privalumas – tai, kad socializacija vyksta ne per prievartą (dešimt valandų kolektyve be galimybės pabūti vienam), o pagal poreikį: šiandien jaučiasi jautrus, „kolega“ užgavo – galima atsitraukti, sukaupti jėgų, aptarti, kas nutiko. Jei kompanija prasta, galima pasirinkti kitą – smėlio dėžę pakeisti daug lengviau nei darželio grupę.
Kai darželio vaikai žaidžia kieme, ką veikia auklėtojos, jei jūsų nemato? Dažniausiai vaikai sprendžia savo reikalus, o auklėtojos mesteli vieną kitą pastabą – „Linuk, nesistumdyk“, „Emili, nebėk, užsigausi“, „Giedrute, dar palauk, dabar ne tavo eilė“. Suaugęs žmogus stebi iš šono ir pernelyg nedalyvauja. Vienų auklėtojų balsai švelnesni, kitų – skardoki, dar kitų – net nemaloniai griežti, skirti „suvaldyti minią“. Grupėje, išskyrus pamokėles, veikla labai panaši: vaikai užsiima savimi, kartais pareguliuojami prižiūrėtojos. Gera auklėtoja nuo prastos skiriasi tuo, kad net dirbdama su visa grupe vaikų sugeba kiekvienam skirti daugiau dėmesio nei savo kavos puodeliui.
Net ir mažai bendraujanti auklė vaikui skiria keleriopai daugiau dėmesio nei vidutinė auklėtoja: įsivaizduokite auklę, kuri skundžiasi (pamenate tas istorijas apie darželius, kurias aprašė spauda?), kad kiemo tvora per žema, dėl to vaikas pabėgo?
Ką daryti, jei auklė intravertė
Su vaikais atsipalaiduoja visi – ir ekstravertai, ir intravertai. Yra auklių, kurios nuostabiai bendrauja su vaikais, bet labai baikščios su suaugusiaisiais, – tai tie jautrieji žmonės, kuriems atsiverti reikia daug laiko. Kai jos atsipalaiduoja, nesijaučia nuolat stebimos, ima su mažuoju daug bendrauti, veikti, puikiai suvokia vaiko poreikius (tai intravertų privalumas – santykiai „į gylį“, o ne „į plotį“). Tai ilgalaikių mylimų auklių tipas. Jos šeimose, jei tik turi tokią galimybę, užsibūna ilgiau – viena tokia auklė grįžo į agentūrą net po 14 metų vienoje šeimoje.
Jei auklė visiškai nemoka ir nenori bendrauti su vaiku, tokiu atveju, nieko nepadarysi, reikėtų keisti darbuotoją. Ji tiks kaip pagalbininkė mamai po gimdymo ar panašiais atvejais (tada tylenė daug labiau praverčia nei pleputė), bet jai dirbti ne su grupe, o individualiai su vaiku, netinka.
Ką daryti, jei auklė „neužsičiaupia“?
Pleputės auklės vaikams labai gerai, tik tėvams – galvos skausmas. Bet juk ne sau auklę ir samdote. Tik nustatykite ribas – pavyzdžiui, jei jaučiu, kad mane ima varginti kandidatės kalbumas, pasakau paprastai: man per daug žodžių, gal galėtumėte jų vartoti mažiau?
O vis dėlto, gal geriau darželis?
Psichologai teigia, o darželių atstovai ieško argumentų prieš, bando sumenkinti ar nepaisyti nuomonės, jog vaikas eiti į kolektyvą ir atsiskirti nuo saugesnių vaikas-suaugęs žmogus santykių turėtų tik po trečiųjų metų krizės.
Kas tai yra ir kodėl susiję? Trečiųjų metų krizė – laikas, kai vaikas įgyja autonomiškumo jausmą, išmoksta būti savarankiškas.
Pasak psichiatrės Aurimos Dilienės, ši krizė pasireiškia negatyvizmu (t.y. vaikas kažko nedaro ne todėl, kad neklauso, o būtent dėl to, kad to nori mama ar tėtis), užsispyrimu (kai nori gauti kažką tik todėl, kad jis pareikalavo), atžagarumu (vaiko nepasitenkinimas tuo, kaip buvo elgiamasi su juo anksčiau, siekimas vadovautis savo norais, priešinimasis viskam, kas su juo daroma) ir savivaliavimu (siekimas viską daryti pačiam kaip jam atrodo).
Valdorfo filosofija pasiūlo kitą metodą pastebėti, ar vaikui „jau“ buvo, ar atėjo šis krizės etapas, – iš piešinių. Jei vaikas piešia taip, kaip jam norisi, trejų metų krizę pastebėsite, kai popieriaus lape atsiras taškas su apskritimu aplink – tai vaikas ir jo asmeninė erdvė. Piešinys rodo, kad dabar vaikas jau nebe toks bejėgis ir priklausomas, koks buvo, o gebantis už save pakovoti. Jis gali išreikšti savo norus ir jų siekti.
Vienas iš argumentų – sovietmečiu į darželius leisdavo dar kūdikius, ir nieko mums nenutiko…
Ar tikrai? Pažvelkime į tai, kas pastebima šiems žmonėms užaugus. Citatos iš pokalbio apie prieraišumo tipus žurnale „Raktas“ su psichologu O. Lapinu:
Tie vaikai, kurie labai anksti buvo atskirti nuo tėvų, turi polinkį į priklausomybes plačiąja prasme: ne tik (ir ne tiek) į alkoholį, bet ir į padidėjusį prisirišimą prie žmonių, nerimą. Užaugę jie būna labiau jautrūs prisirišimui, reikalauja, kad partneris visada būtų šalia. Kartais ilgai nesugeba užmegzti santykių. Tai – apie tokius vaikučius, kurie buvo palikti labai anksti, dar nesulaukę metukų.
Šiuo metu „prieraišioji tėvystė“ – populiariausia tarp tėvų, tačiau, matyt, iš nežinojimo ir jie savo vaikus leidžia į darželį anksti.
Kai atsiskyrimas įvyksta vėliau (kaip dabar – nuo 2 metų), tokių ankstyvų traumų nebūna, vaikai lengviau paleidžia tėvus, bet tarp jų pasitaiko vaikų, kuriuos galėtume priskirti nerimastingųjų kategorijai. Jeigu šie anksti atiduodami į darželį, dar nesulaukę 3 metų, jie užaugę tampa labai prieraišūs, kelia pavydo scenas, neleidžia savo sutuoktiniui niekur išeiti iš namų, skaudžiau reaguoja į išdavystes, – suaugę jie darosi ypač jautrūs santykiams.
Ar teko sutikti žmonių, kurie ypač jautrūs kiekvienam žodžiui (angliškai tokius vadina „touchy“ – „oi, tik neprisiliesk“), visur įžvelgia blogus kėslus, pašaipą, nepagarbą? Tai žmonės, kurie dėl gyvenimo aplinkybių neįgijo saugaus prieraišumo. Ar apie socialumą tokiu atveju dar verta kalbėti?
Kita dalis vaikų, net nesulaukę 3 metų, ramiai paleidžia tėvus. O sulaukę 4-erių, gali pabūti ir vieni. Vaikai yra skirtingi, vieni negali atsiskirti nuo tėvų ir šaukia, nenori be jų būti, o kiti – tik truputį paverkia, įsitikina, kad mama tikrai pasiims, ir žaidžia su draugais. Šie vaikai – tai saugiai prisirišę vaikai. Jie ir vėliau jaučiasi saugūs, jiems netampa tragedija, jeigu, pavyzdžiui, mylima mergina pasako negalinti susitikti šį savaitgalį arba kur nors ilgiau užtrunka.
Paprasta taisyklė – pirma turi jaustis saugus, o jau tada – bendrauti
Logiška – pirma mes turime susikurti komforto zoną, o tik tada ją po truputį plėsti. Jei bijome aukščio, pratintis prie jo geriau po šiek tiek, nes kitaip užsidirbsime ne naujus gebėjimus, o panikos priepuolį. Apie tai jums puikiai papasakotų kalnų instruktoriai.
Ligos išmuša iš kolektyvo ritmo
Ar pamenate, kaip jautėtės, grįžę į mokyklą po ligos? Reikėjo ne tik vytis moksluose, bet ir atkurti santykius su draugais, vėl išsikovoti savo vietą grupelėje. Kai kurie dažnai sergantys vaikai taip prastai jausdavosi, patirdavo tiek neigiamų emocijų, kad geriau rinkosi bėgti iš pamokų, įsukdami dar didesnį baimės ir gėdos ratą.
Kai klientai kreipiasi dėl „darželinuko auklės“ paieškos (žmogaus, kuris prižiūri vaiką prireikus vakarais ir savaitgaliais, o jam susirgus – visą dieną), bandome kartu nustatyti vidutinį auklės poreikį per mėnesį. Ar įmanoma numatyti, kiek vaikas sirgs? Tokie skaičiavimai nėra visiškas „raketų mokslas“, kaip galėtų pasirodyti nepatyrusiems. Taip, kaip, remdamiesi statistika, verslininkai „ekstrapoliuoja“ ir planuoja įmonės rezultatus, įvesdami skirtingus kintamuosius, lygiai taip pat galime paskaičiuoti ir tikėtiną vaikų sirgimą.
Gydytojų pateikta statistika tokia: pradėjęs lankyti valstybinį darželį, vaikas per pirmus metus serga vidutiniškai 8–10 kartų. Būdamas namie su tėvais ar aukle, vaikas įprastai serga 1–2 kartus per sezoną. Taigi jei vaikas visiškai nesirgo pernai, galbūt jis yra stipresnis, atsparesnis ligoms, o jei sirgo daugiau nei du kartus, – mažiau atsparus nei jo bendraamžiai.
Kintamieji, kurie ypač keičia rezultatus, – vaikų kiekis šeimoje. Jei namuose auga jaunėlis, o vyresnysis lanko darželį, jis „parneša“ ligų, „supažindina“ su virusais ir mažąjį. Vadinasi, mažojo imunitetas bus treniruojamas ir, jei ligų ne per daug, sustiprės. O jei per daug? Tada jau patys suprasite, kad leisti į darželį jo dar neverta. Jei per metus mažajam prisidėjo 1–2 susirgimai, tikėtina, kad jam pradėjus lankyti darželį, sirgs šiek tiek mažiau nei „savaitė darželyje, savaitė serga“.
Jei darželyje geras sveikas maistas, be abejo, laimingas pilvukas kitaip susidoros su ligomis nei nuolat maitinamas neaišku kuo.
Kitas kintamasis – grupės dydis. Jei vaikų grupėje mažai, mažiau virusų atakuos jūsų vaiką. Jeigu jis bus atsparus stresui, taip pat tikėtina, kad sirgs mažiau, – antinksčių gaminamas „streso hormonas“ sargdina vaikus.
Po ligos labai svarbu leisti sustiprėti, neskubinti į darželį – juk vaikai „matuojasi“, kuris vikresnis, stipresnis, dėl to paliegusiam sunkoka pakovoti už save. Norėdami padėti savo vaikui, duokite ne tik vitaminų, bet ir „dvasinių vitaminų“ – kad galėtų vėl įsitvirtinti tarp draugų: paieškokite juokelių, aprūpinkite įdomesnėmis istorijomis, kurias galės papasakoti. Juk visai kitaip jaučiamės grįžę po atostogų, kai tampame įdomiais pašnekovais.
Būreliai ir kita veikla
Jei vaikas su aukle, galite rinktis kokius tik pageidaujate būrelius – pagal savo filosofiją ir kokybės supratimą. Žinoma, vaiko sveikatai geriau, jei būrelis netoli namų, turint laiko, jį galima pasiekti pėsčiomis ar bent jau į atvažiuoti ir grįžti ne per kamščius.
Auklę galite „išnaudoti“ ir vaiko raidos šuolius lemiančioms įdomioms patirtims – jei niekada nevažinėjate troleibusu, išbandyti viešąjį transportą, kai žmonių srautai nedideli, nukeliauti į vaikų biblioteką, filmą, teatrą, nuvažiuoti pažiūrėti traukinių ar į tą patį geležinkelio muziejų. Mano mažoji troleibuse sėdėjo didelėmis akimis, o kitą dieną tiesiog „pratrūko“ žodžiais, ėmė kalbėti daug daugiau nei iki tol.
Gyvūnėliai – dar viena sritis, kuri darželinukams rečiau pasiekiama, o su aukle galima nuolat eiti lesinti antyčių, aplankyti gyvūnėlių parduotuves ir centriukus su gyvūnais. Be to, yra laiko susipažinti su „vietine fauna“ – kaimynu storu katinu, kurio vardas „Ryžas“, pradinukės vedžiojamu pūkų kamuoliuku ir kitomis įdomybėmis. Šunininkai, beje, dažniausiai labai socialūs žmonės.
Vaikui labai sveika bendrauti ne tik savo amžiaus grupėje, bet ir su vyresniais ir jaunesniais vaikais. Paskatinkite savo auklę, kad mažyliui padėtų susirasti „kiemo draugą“ ar kelis (nebūtinai iš to paties kiemo), – kad auklė atkreiptų dėmesį, pasistengtų palaikyti ilgalaikius santykius.
Žaidimų grupės, giminaičiai, šeimos stovykla
Ar socialūs esate jūs patys? Kaip dažnai susitinkate su draugais, kurie turi vaikų, giminėmis? Ar kur nors atostogaujate ne vieni? Jei esate ypač uždari, auklė gali įnešti gryno oro. Tiesiog, jei auklė imasi iniciatyvos, leiskite… jai jus truputį socializuoti.
Angelai ir stresas
Jei manote, kad jūsų vaikas – angelas (kad kilęs iš dangaus, ir taip aišku, bet ten, matyt, yra ir įvairesnių būtybių), galite išsigąsti, pamatę, jog švelniam kiškučiui kyla stiprių neigiamų emocijų ir jis tampa „piktas triušis“. Jau pusmetinukas ima reikšti „nepūkuotas“ emocijas, o metų mažylis gali gerokai nustebinti. Įdomu tai, kad būdami vieni šias emocijas galite „suvaldyti“, bet kai esate su kitais žmonėmis, jaučiatės stebimi ir daug griežčiau save vertinate kaip tėvus, patiriate stresą. Atrodo, kad kažkas jūsų vaiką iškėlė ant scenos ir apšvietė ryškiais prožektoriais, – tam, kad jis prieš visus garsiai „pakoncertuotų“. Dėl to socializacijos vengti tikrai neverta. „Valanda gėdos ir gyvenimas su diplomu“ – taip juokauja bakalaurai. Vaikai yra vaikai, o neigiamos emocijos svarbios siekiant tikslo ir plečiant savo ribas.
Ryškiausia socializacijos raida vyksta trejų-penkerių metų vaikams. Tuo metu jie mokosi reikšti savo emocijas žodžiais. Jei žodžių pritrūksta, grįžta į ankstesnę fazę – cypimo, trypimo ir kumščiavimosi. Trejų–penkerių vaikai gyvena „kodėlčiuko“ etapą ir tobulina žodyną. Labai svarbu raidai tampa ne tik žaidimai, bet ir turėti nenusivarginusį suaugusį žmogų, kuris galės kantriai ir naudingai atsakyti į daugybę nepatogių „kodėl“.
„Kodėl šito dėdės tokia didelė nosis?“ – paleidžia skardų balselį pupulis. Kokia jūsų reakcija? Šššššš!? „Kodėl čia taip smirdi?“. Ir auklė, ir jūs stenkitės atsakyti į visus klausimus, sutarkite patikimą ritualą, kad vaikas žinotų, jog tai, kas jam rūpi, nebus „numuilinta“. Socializacija teikia puikią galimybę išmokti reikšti mintis. Nuo to, kokie žmonės šalia, priklausys ir jūsų vaiko žodynas. O platesnis žodynas, kaip žinia, yra aukštesnio socialinio sluoksnio požymis.
Trejų–penkerių vaikai dar nemoka kontroliuoti emocijų, jos verda ir taškosi į šalis dėl kiekvieno nutikimo (nesusitarė, kas pirmas… emocijų audra). Jei vaikas visai nebendrautų su bendraamžiais, jis įprastų, jog nusileidžia kiti, – t. y. suaugęs žmogus. Namuose nekenktų viena kita „treniruotė“ su lygiaverčiais partneriais – tiesiog tais, kurie nenuolaidžiauja visur ir visada.
Priežastis ir pasekmė
Priežastis ir pasekmė – tai dar vienas socializacijos aspektas, kuriam reikia suaugusiojo. Kodėl šita mergytė nebenori su manimi žaisti? Pirma tu ištepei jos sijonėlį, tada ji supyko. Ką mes galime padaryti, kad taip neatsitiktų? Kaip galime padaryti, kad ji nebepyktų? Bendravimo logika mums atrodo savaime suprantama, o vaikui dar reikia į tai „įsikirsti“, pamatyti priežasties-pasekmės grandinėles.
Vaikas tarp draugų gali atsiskleisti visai kitaip, nei mes jį matome. Jis nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti jums ir seneliams, – galbūt atsiskleis vaiko artistiškumas, lyderio savybės ar nepaprasti derybiniai gebėjimai. Socializacija – iš tiesų labai įdomi tema. Paskatinkite auklę rašyti „vaiko dienoraštį“ ir gal po kiek metų susitiksime visi, išleidę po knygą, – aš su savo knyga „Kaip pasirinkti auklę“, o jūs – su naujuoju bestseleriu?
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
