Auklių sezonas prasideda rudens pradžioje – tai pats darbymetis auklių agentūroms. Kas naujo auklių rinkoje? Konsultuoja agentūros „Mama ir auklė“ įkūrėja Ieva Augustinienė
Papasakokite, kuo šių metų rugpjūtis skirsis nuo kitų?
Kiekvienais metais pats didžiausias auklių paieškos sezonas yra prieš rugsėjį. „Tiek to, gal geriau po vasaros“, – nusprendžia mamos, kurių vaikai gimė pavasarį ar vasarą, jos prieš rudenį imasi intensyvių paieškų. O tuo pat metu auklių ieško ir rudeninukai bei žieminukai. Taip būna beveik visada.
Tačiau vieneri metai agentūroje buvo visiškai kitokie – lauktas sezonas neprasidėjo, auklių beveik niekas neieškojo. Jokios žinios neskelbė, kad būtų kas nors nutikę, bet aš buvau tuo tikra, kad kažkas čia ne taip. Ilgai laukti nereikėjo – 2008-ųjų rudenį buvo paskelbta apie finansų krizę. Nuo tada savo klientų elgesį galiu naudoti kaip lakmuso popierėlį – tai auditorija, kuri numato arba pajunta problemas, apie kurias dar niekas nekalba.
Beje, tas pats atsitiko ir šįmet. Karo dar nebuvo, bet nuo vasario pradžios mes jau buvome beveik be darbo. Beprotiškas paieškų vajus staiga nutyko, ir beliko spėti – kažkas bus.
Ekonomistai krizes skirsto į ekonomines ir „juodąsias gulbes“, tokius netikėtumus kaip šis karantinas. Karantino niekas neplanavo ir nejuto, šis nukrito ant galvos netikėtai. Karantino išgąstis buvo milžiniškas, žmonės tiesiog sustingo.
Tikėkimės, nemalonumai baigsis…
Įprastinis mūsų darbymetis turi savotiškų atostogų prieskonių – žmonės atšaukia susitikimus, nes juos „nuplauna“ karščio banga, spontaniškos kelionės ar prastas oras. Tačiau dabar susitikimai bent su auklėmis vyksta tolydžiau, nes vaizdo pokalbis su kandidate gali vykti kur tik nori, kad ir Majamyje. Pasiūlius auklę šeimai, labai svarbu skubiai sukontaktuoti – jei per dvi dienas po kontaktų gavimo tėvai su aukle nesusisiekia, kiekvieną dieną vis mažėja tikimybė ją turėti.
Ypač rugpjūčio mėnesį išgirstu nemažai verksmų – „mes patys radome auklę, su aukle susitarėme, grįžome iš atostogų, o jos nėra“. Tai vadinamosios „praatostogautos“ auklės. Dalis jų tiesiog nepatikimos, o kitos auklės prapuolė dėl šeimos kaltės.
Kaip tai nutiko? Vaiko tėveliai susitiko su kandidate, sukirto rankomis, pasakė, kad jums paskambinsime po atostogų ir dingo. Viskas gerai? Ne visai. Auklės – ne tie žmonės, kurie skambins ir klaus, ar jūs mane tikrai samdysitės? Gal radote kitą, geresnę? Iš šeimos jokios žinutės. Ir štai auklei skambina kita šeima, kuri garantuoja darbo vietą ir gal net geresnes darbo sąlygas. Ir įsipareigoja bei kviečia tuoj pat. Ką ji rinksis? Taigi auklės prapuola ir todėl, kad tiesiog nesulaukė patvirtinimų, jog viskas gerai, jos bus reikalingos.
Yra ir dar vienas mano darbymetis – kai auklės ieškoma nuo naujų metų, irgi toks simbolinis pasirinkimas, kai visi nauji dalykai planuojami nuo tam tikros datos.
Pasigirsta terminas „auklių nuoma“, ką tai reiškia?
Auklių (ar kitų darbuotojų) nuoma laikoma situacija, kai auklė įdarbinta įmonėje, o samdoma kito darbdavio. Mes auklių nuomos neteikiame ir nesu tikra, ar esama įstatymų bazė tai leidžia. Auklė Lietuvoje yra prilyginta mažam verslui, turėtų įsiregistruoti individualią veiklą, mokėti už save mokesčius ir pardavinėti savo paslaugas. Mokesčius taip mokėti nesudėtinga, jie priklauso nuo deklaruojamų sumų ir pageidaujamų garantijų. Tik štai ties ta vieta, kur pardavimas, auklėms labai nesiseka… Dėl to jos saugiau jaučiasi darbą rasdamos per specializuotą personalo atrankos tarnybą – auklių agentūrą. Ten už jas suderina sąlygas, padeda susitarti atlyginimą ir siūlo patikimas šeimas.
Gal šiemet į rinką plūstelės auklės ukrainietės?
Nesu tikra dėl naujo didelio kiekio auklių. Iš pradžių tikrai plūstelėjo daug moterų, norinčių dirbti, tačiau mes dirbame tik su nusiteikusiomis įsipareigoti bent metams, o dar geriau – kurti gyvenimą čia, Lietuvoje. Didelio srauto tokių žmonių nematau.
Auklės iš Ukrainos turi savo specifiką. Iš kandidačių atsirenkame mažiau nei iš auklių lietuvių – tai natūralu, svarbu gebėjimas adaptuotis naujoje kultūroje, sveika psichika (o po sunkių įvykių rizika ją sužaloti nemaža), rimtas požiūris į darbą. Beje, viena ukrainietė jau dirbs antroje iš eilės šeimoje, ir aš ja labai džiaugiuosi, tikrai puiki moteris.
Yra ne tik ukrainiečių, bet ir baltarusių, moldovių auklių, kurios norėtų dirbti, deja, joms sunkiau dokumentus susitvarkyti.
Mes vis dažniau dirbame ir su rusakalbiais klientais. Pasiturinčios šeimos bėga iš tos pačios Baltarusijos ir kartais iš Rusijos – armijos, mobilizacijos grėsmė, prabangaus turto atiminėjimas ir beprotiškos bausmės už laisvą žodį daug kam nepatinka.
Kiek pakilo auklių algos, ko jos dabar tikisi?
Auklių atlyginimai labiausiai kilo šių metų pradžioje. Net ne atlyginimai, o auklių nenoras dirbti. Įsivaizduokite situaciją – neįmanoma rasti auklės, kuri dirbtų nors 40 valandų per savaitę. Ėmiau klientams ieškoti išeities, siūlytis surasti auklių tandemą – viena dirba tris dienas per savaitę, kita – dvi. Tačiau nieko tokie pasiūlymai nesužavėjo, atvirkščiai, pasukinėdavo mintyse pirštą ties smilkiniu ir atsisveikindavo.
Tačiau klientų vis vien buvo – dirbančių mamų, kurių darbdavys derinasi prie norimo grafiko, arba dieną per savaitę siūlosi į pagalbą močiutė, tokių šeimų aptarnavau nemažai.
Atvažiavusios iš Ukrainos „konkurentės“ rinką sustatė į vietas. Auklės iš Ukrainos įpratusios dirbti po 9–10 valandų per dieną (vadinasi, iki 50 val. per savaitę), todėl ir mūsiškės pasitempė – bent jau tas 40 valandų norinčių dirbti atsirado. Ypač pakilo prabangesnių auklių kainos – tų, kurios vairuoja, prižiūri dvynukus, tris vaikus, gali dirbti labai lanksčiu grafiku, kartais nuvažiuoti į užsienį. Šiuo metu Vilniuje auklės gauna 1000–2000 Eur/mėn.
Kaip ir anksčiau, auklės labai jautriai renkasi šeimas. Bet kokia užuomina į „vergvaldžius“ ar „nesąžiningus“ gali ilgam jus palikti be auklių, nes šios labai bendrauja tarpusavyje.
Ar skiriasi auklių rinka Vilniuje ir Kaune?
Taip. Su Kauno rinka dabar dirbu aš pati, mes bendraujame vaizdo pokalbiais. Kauno šeimos stengiasi nepermokėti auklėms, tačiau kai kalbuosi su jomis individualiai, išgirstu net Vilniaus kainomis dosnių variantų. Kauniečiai, gavę gerą pažįstamų auklę, nė už ką nelinkę jos paleisti, kartais ir permokėdami.
Vilniuje didesnės „žirklės“ – nuo pigiausios iki brangiausios auklės atlyginimas skiriasi beveik tūkstančiu eurų, o Kaune atlyginimai svyruoja 300–400 eurų ribose. Kol kas gana sunkiai sekasi su ukrainietėmis Kaune, daug prastesnių kandidačių, nors klientų, norinčių priimti gerą auklę (dažniau tokią, kuri kalba angliškai), pasitaiko.
Kaip per 2 jūsų darbo dešimtmečius pasikeitė klientų poreikiai, kokių auklių dabar žmonėms reikia?
Dabar pasikeitė galios pozicija. Prieš du dešimtmečius karalius buvo darbdavys, dabar – toli gražu ne. Šeimos turi mokėti „save parduoti“ kaip darbdavį. Kitų labai didelių pakitimų nematau. Pakito tėvų mėgstamos auklėjimo sistemos, daug rečiau sutinku požiūrį – „aš jai moku, tai ji privalo tvarkyti namus“, daug daugiau pagarbos auklei. Tačiau ir ieškoma savimi pasitikinčios, savimi besirūpinančios auklės, ne tik geros vaikučių draugės.
Ar vis dar madinga kūdikius nuo metų išleisti į lopšelius?
Publika labai pasiskirsčiusi. Vieni vengia vaikus leisti į darželį beveik iki mokyklos, ypač po visų šitų ligų, kiti leidžia iškart, kai tik „galima“. Mano nuomone, karantinas šiek tiek atšaldė tėvų optimizmą – jei psichologiškai jiems neatrodė tokia ankstyvo išleidimo į darželį praktika žalojanti, tai ligos ir finansai įtikina labiau.
Idealios auklės portretas?
Vis dažniau išgirstu žodį „linksma“. Sakyčiau taip – tai auklė, kuri tęsia tėvų darbą su vaikais. Ir kuo arčiau tėvų kopijos arba susikurto savęs idealo yra auklė, tuo tobulesnę ją mato tėvai.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
