Kaip įveikti baimę paliekant kūdikį kitam žmogui

baimė

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Psichologui ar psichoterapeutui patys sunkiausi pacientai yra trisdešimties metų sūnus ir penkiasdešimties metų jo mama. Ji nuolat primena sūnui sėdėti tiesiai, o jis vis dar gyvena su ja.

Tik žmogus gali paminti gamtos dėsnį, sakantį, kad jaunikliai kažkada turi palikti lizdą. Vieną dieną katė pajunta augančio kačiuko signalus ir pasigautą pelę suėda pati. Jauniklis nuo šiol turi susimedžioti pats. Todėl katėms niekada neprireiktų psichologinės tarnybos. Gandrams vieną dieną lizdas pasidaro per ankštas, ir jie išstumia apsiplunksnavusius jauniklius šalin. Tai galbūt žiauru, bet logiška ir teisinga.

O žmogus yra ne tik mąstanti, bet ir jaučianti būtybė. Motinos jausmai, baimės, nerimas dėl vaiko gali įgauti kraštutines formas. Psichoterapijoje tai vadinama fobijomis. Baimė atsiskirti nuo vaiko, kam nors palikti kūdikį pirmaisiais metais atrodo natūrali, bet ilgainiui ji gali peraugti į fobiją. Pasidarys sunku atsiskirti ir antrais, ir penktais, ir dvidešimt penktais metais. Kol vienąkart jūs pati, penkiasdešimtmetė motina, paimsite už rankos barzdotą trisdešimtmetį sūnų ir eisite prašyti specialistų patarimo, kodėl nelaimingas nei sūnus, nei jūs pati.

Gavome klausimų, kaip įveikti baimę retkarčiais palikti kūdikį kitam žmogui. Į juos atsako gydytojas psichoterapeutas Olegas Lapinas.

Kaip atsikratyti baimės jausmo, kad kažkas atsitiks dukrelei? Jai dabar 8 mėnesiai. Kai reikia kam nors palikti, dažniausiai močiutėms, apima nepaaiškinama baimė. Tada nuolat skambinėju, klausiu, kaip ji. Kas bus, kai turėsiu pradėti dirbti ir mergytę palikti auklei?
Rasa, 23 metai

Per daug paprasta būtų pasakyti, kad jūs nepasitikite močiutėmis. Ko gero, išgyvenamas trejopas nepasitikėjimo jausmas: pačia savimi, močiute ir vaiku.

8 mėnesių vaikas jau pakankamai savarankiškas, kad kuriam laikui jį būtų galima palikti. Jei iki pusės metų mažyliui įdomiausi dalykai yra mamos veidas, mimikos, plaukai, tai artėjant prie pirmųjų metų pabaigos vaiką ima dominti platesnė aplinka. Tai jo judraus gyvenimo ir šliaužiojimo laikotarpis. Neveltui tuo metu pradedamos raišioti spintelių durelės ir slepiamos knygos. Vaiką domina daiktai, barškantys puodai, įsijungiantys mygtukai. Būdamas su kitu žmogumi, jis puikiai gali išnaudoti laiką ,,pažintinėms ekskursijoms”.

Kad tokio amžiaus pyplys nėra bejėgė būtybė, puikiai iliustruoja vaidybinis filmas apie gangsterių pagrobtą mažylį. Atmetus menines filmo fantazijas, tėvai gali įsitikinti, kad tokio amžiaus vaikas sugeba kažkokiu būdu išlįsti pro langelį, šliaužioti po miestą ir nepakliūti po ratais, laiku pralįsti pro parduotuvių duris, kol jos neužsidarė ir pan. Žmogutis turi savisaugos instinktą. Reikia pamatyti, koks laimingas jis filmo pabaigoje, kai vėl atsiduria pas tėvus. Nuo patirtų nuotykių net švyti.

Jeigu vaikui tikrai blogai, jis pradeda rėkti. Tokiu atveju tikrai kas nors jį iširs, kas tuo metu prižiūri mažiuką. Kad ir kokia šaltakraujė ar nemeili būtų močiutė, nuo verksmo jai tikrai pabus motiniškas instinktas, kurį turi kiekviena moteris, ir padės vaikui.

Tokiame amžiuje vaikas savotiškai išduoda mamą. Jis gali šypsotis ir kitam žmogui. Mamai tai skaudu.

Sunkiausia išmokti pasitikėti pačiai savimi. Virš galvos kabo ,,blogos mamos” baubas. Jis atsiranda iš fantazijų, iš baisių girdėtų istorijų. Tokiai mamai reikėtų nustoti kelti didžiulius reikalavimus sau.

Net šiurpstu nuo minties, kad mažylį teks palikti auklėti kažkam kitam – aš net tėčio su vaiku nė minutei neišleidžiu iš akių, nekalbant apie močiutes ar visiškai svetimą žmogų. Esu pedagogė, bet po vaiko gimimo tapau labai jau savininkiška. O reikės grįžti į darbą. Kaip ruoštis?
Silva, 24 metai

Mažylis mamai duoda signalus, kada jau jis gali būti savarankiškas. Tuos signalus siunčia visi jaunikliai motinoms – paukščiai, gyvūnai. Šiuo atveju paruošti save atsiskyrimui – tai pastebėti, kaip elgiasi vaikas, kai šalia nėra mamos. Yra vaikų, kurie siunčia mamai didžiulio nerimo signalus. Jie nė už ką nenori pasilikti kitame kambaryje, nepaleidžia mamos būdami smėlio dėžėje. Su tuo vaiku atsiskirti reikės lėčiau, švelniau, po truputį. Gal mėnesį ar kelis palikinėti tik po valandą su aukle, tik iki pietų darželyje.

Jei mama mato, kad vaiką sudomino nauja darželio aplinka, jis eina žaisti, reikia nustoti graužti save. Mama turi orientuotis ne į save, savo baimes, o į vaiko signalus. Kartais mamos painioja savo jausmus su vaiko, jos nebesuvokia, ar jos bijo atsiskirti, ar vaikas.

Jūs nenorite vaiko palikti net su tėčiu. Moters nepasitikėjimas vyru suprantamas. Jai atrodo, kad mylėti vaiką – tai nuolat padėti išsišnypšti jo nosytę. Jam atrodo, kad meilę sūnui ar dukrai parodys leisdamas vaikui pažaisti smėlio dėžėje vienam. Abu tėvai myli, bet kitokiais būdais. Vyras kitaip jaus vaiką, nei motina. Jei mama savo vaiką laiko neurotiška asmenybe, kuriai reikia kasminutinės globos, ji, be abejo, turi pagrindo nepasitikėti tėčio priežiūra. Jeigu ji savo vaiką laiko besivystančia asmenybe, net labai ,,sveika” retkarčiais palikti jį su tėčiu. Kiekvienas žmogus tą pačią situaciją mato kitaip, subjektyviai. Vienam tas pats vaikas gali atrodyti išlepęs, kitam nelaimingas, trečiam – ožys. Todėl nepasiekiama fantazija, kad tėvas elgtųsi su vaiku lygiai pagal tą patį modelį, kaip motina. Taip galėtų elgtis nebent brolis ir sesuo dvyniai, bet ir tai – kažin…

Anksčiau pedagogai rekomenduodavo auklėti vaiką pagal vieningą sistemą. Tačiau dabar požiūris kitoks. Vaikui naudinga susidurti su keletu elgesio tipų. Jis kaupia patirtį, kad bendraudamas gali elgtis vienaip, bet gali ir kitaip. Tėvo ir motinos elgesys yra įvairovė.

Esu 3 mėnesių kūdikio mama. Šis vaikelis man pirmas. Jaučiuosi labai blogai, kai anyta paima mano vaikelį ant rankų. Negaliu žiūrėti, labai pavydžiu. Maniau, tokie jausmai praeis, bet ne. Mėginau jai paaiškinti, bet vyro mama nesupranta, net pyksta. Mano, kad mano nervai pakrikę. Ką daryti?
Viktorija, 22 metai

3 mėnesių kūdikis dar tikra mamos nuosavybė. Jis jai kaip kūno dalis, kaip ranka, galva. Moteris jaučiasi siaubingai, kai jos kūną savinasi kitas žmogus. Didžiulis nepatogumas yra susijęs su nuosavybės jausmu. Ir su savos teritorijos poreikiu.

Anyta – visiškai svetimas žmogus jaunos šeimos teritorijoje. Bet kokiu atveju, net jei jaučiama pagarba kaip asmenybei, anyta yra dar viena patelė, besikėsinanti į teritoriją. Neišvengiamai kils priešiškumo jausmas jai. Inteligentiškos moterys mėgina sušvelninti situaciją, būti mandagios. Bet visas nervins anytos šeimininkavimas virtuvėje, lietimasis prie daiktų, ką kalbėti apie vaiką. Anyta yra galinga konkurentė, nes jai priklauso sūnus – jaunosios moters vyras.

Protingai elgiasi tos šeimos, kurios ieško būdų negyventi kartu su tėvais. Galima užtikrinti, kad jauna šeima bus laimingesnė mažame nuomotame kambarėlyje negu erdviuose anytos namuose. Jeigu dėl finansinių sąlygų neįmanoma gyventi atskirai, reikėtų pasistengti kuo daugiau laisvės ir erdvės susikurti kiekvienai šeimai. Pavyzdžiui, susitarti, kokiomis valandomis virtuve naudosis anyta, kokiomis – marti, stengtis išvengti trinties.

Kaip nugalėti save ir nebijoti palikti vaiko kito priežiūrai, o tuo tarpu išeiti kur su sutuoktiniu ar pasitvarkyti namuose? Aš net sapnuoju, kad palikusi vaikelį skubu atgal, nes jam atsitiko kažkas bloga.
Žaneta, 23 metai

Kaltės jausmas kyla tada, kai moteris turi savo moralinį kodeksą ir elgiasi ne pagal kodeksą arba jo neišpildo 100 procentų. Žmogus baudžia save fantazijomis. Jis negali sau išperti užpakalio ar suduoti per veidą. Užtat gali įsivaizduoti, kaip dega namai ar vaikas pakliūva po mašina.

Tai sudėtingas psichikos mechanizmas ir baudimas siaubingomis fantazijomis nė kiek ne lengvesnis už fizinę bausmę.

Nugalėti savęs šiuo atveju nereikia. Priešingai – reikia tapti savimi ir priimti save visokią – ir kaip žmoną, ir kaip namų šeimininkę, ir kaip malonumų mėgėją. Tiems vaidmenims įkūnyti retkarčiais reikia išeiti iš namų ir palikti mažiuką su vyru ar aukle. Nenatūralu būti tik mama.

Gal tik višta, perėdama viščiukus, turi siaurą poreikį – tupėti ant kiaušinių. Žmogaus poreikiai neapsiriboja motinystės instinktu.

Net ir labai stengiantis, realybėje nepavyksta įkūnyti mamos idealo. Juk moteris pastojo ne todėl, kad tą akimirką troško būti gera mama. Ir gimdė ne iš gerumo, o todėl, kad organizme vyko hormonų veikla ir prasidėjo gimdos susitraukinėjimai. Moteris maitina vaiką krūtimi ne todėl, kad nori parodyti gerumą, o kad taip natūraliai surėdyta gamtos. Kai į motinystės priešistorę pažiūrime tokiomis akimis, pamatome, kad daugelyje situacijų savo vaikui buvome gera mama ne todėl, kad stengėmės tokia būti, o kad buvome savimi.

Todėl ir gimus vaikui jam būsite gera mama, kai išeisite į kirpyklą ar parduotuvę, kai tvarkysite namus, o jį tuo metu paliksite žaisti vieną.

Vaikas auga ne todėl, kad mama yra gera, o todėl, kad jo organizmas vykdo genetinę programą. Mamai pakanka būti tiesiog mama, nesistengiant bet kokia kaina prilipdyti epiteto „gera“. Nesigraužiančių ir pasitikinčių savimi tėvų vaikai auga žymiai sveikesnės psichikos.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 8 = dvylika

Kitos temos: