Žvilgsnis užkliūva už dviejų berniukų. Žaislų kampelyje jie išsirinkę lėlę su vežimėliu, rūpinasi ją apkloti, kitas – pavežti…
Konsultuoja psichologė Lina Cirtautienė, VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupė“
„Berniukai nežaidžia lėlėmis“ – nuskambėtų suaugusiojo mintyse. Supratinga mama prieina prie savo mažylių ir meiliai taria: „Tokių žaislų namuose neturite, ar ne? Kokie rūpestingi tėveliai …“ Ir nusišypso, palikdama vaikus toliau žaisti. Protinga mama.
Nuo mažumės mokome savo vaikus būsimų socialinių vaidmenų: mergaitės verda smėlio sriubą arba migdo lėlytę – taip mokosi ateityje būti mamomis, o berniukai iš kaladėlių stato namus, taiso mašinas – mokosi vyriškų vaidmenų. Tokiame amžiuje vaikai pradeda identifikuoti, kokios veiklos būdingos moterims, o kokios – vyrams. Vadinasi – tai laikas, kai galime tiek padėti vaikui, tiek ir apsunkinti jo, kaip suaugusiojo, savęs suvokimą, jo saviraiškos būdus. Todėl nestatykime vaiko į siaurus rėmus – berniukai kartais žaidžia lėlėmis, o mergaitės – mašinomis. Ir nieko čia tokio.
Vyrai niekada neverkia
Kas nutinka, kai vadovas pasako, jog sumažins jums algą? Jūs iš pradžių negalite tuo patikėti, po to supykstate – „kodėl jums“, o dar po kiek laiko nusimenate, kad nepavyks įgyvendinti šeimos planų.
O ką parodote vadovui? Trumpai atsakote: „Supratau, ką gi…“ ar panašiai. Pusės emocijų paletės niekas nemato.
Tuo tarpu kas vyksta su vaiku, kai bendraamžis iš jo atima žaislą? Sekundę sutrinka, atrodo aptingęs, staiga piktai griebia žaislą norėdamas jį susigrąžinti, o jei tai nepavyksta – nusiminęs pravirksta.
Aplinkiniai puikiai mato kiekvieną vaiko emociją.
Vadinasi, savo mažylio emocijas skaitome gana nesudėtingai – stebime jo elgesį, kūno pozą, mimiką, girdime balso tonaciją, sakomus žodžius.
Tik vienas klausimas – ką su ta informacija darome? Apsiverkusiam berniukui pasakome „Nežliumbk. Vyrai niekada neverkia“. Ir viskas?
Padėjome jam išgyventi liūdesį, susitaikyti su netektimi? O užaugus tokio vyro partnerė paklaus: „Kodėl tu nesakai, ką jauti?“. Kaip vaikystėje būsime išmokyti reikšti emocijas, taip tvarkytis su emocijomis mums seksis užaugus.
Kur matėte po obelimi kriaušę?
VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupė“
Vaikus auginame savo emocijų raiškos fone. Vaikai mus stebi ir mokosi, kaip reikia pykti (gal pakelti balsą ant šalia esančio?), liūdėti (gal atsitraukti nuo visų ir būti vienam?), džiaugtis (gal tik tyliai sau – kad tik laimės neišbaidytum)… Pagalvokime, ar nebūna taip, kad vaikų prašome rodyti savo išgyvenimus kitaip, nei esame juos linkę reikšti patys? Vadinasi, mokyti vaiką tinkamai atpažinti ir reikšti emocijas neatsiejama nuo mūsų pačių mokėjimo tai daryti. Pabandykime…
„Aš supykau (mano emocija), kai tu nešvariais batukais perbėgai per namus (konkretus vaiko elgesys), nes ilgai tvarkiau namučius. Noriu, kad jie būtų švarūs (mano noras). Todėl tavęs prašau – paimk šluostę ir pavalyk (vaiko elgesys, kuris panaikintų žalą). Kai sutvarkysi eisime kartu piešti, gerai?(vaiko motyvacijai pakelti)“.
Arba…
„Man liūdna (mano emocija), kad tu vartoji negražius žodelius (konkretus vaiko elgesys), nes tokie žodeliai užgauna mano širdelę (žalos įvardinimas). Todėl tavęs prašau, nesakyk tokių žodelių (pageidaujamas vaiko elgesys)“.
Tik tiek.
Visur ir visada
Maži vaikai savo emocijas reiškia VISUR ir VISADA. Tai priimame kaip natūralią jų elgesio ar amžiaus tarpsnio ypatybę. Viską pastebime vaiko elgesyje. Juk suprantame, kuomet mūsų mažylis linksmas (nes šokinėja iš laimės), kuomet liūdnas (byra ašarėlės), piktas (puola muštis, numeta žaislą) ir t.t.
Pasodinkite vaiką piešti – tuos pačius išgyvenimus jis pasakos savo piešiniuose. Vaikai išpiešia jaučiamą nerimą ar baimę, parodo savo impulsyvumą… Viskas sugula į lapą. Vaikas prisėda prie savųjų žaislų. Pabūkite šalia – galbūt išgirsite vakarykščio konflikto fragmentus, o galbūt – kad kiškučiui liūdna…
Vaikai mums pasakoja labai daug ir dažniausiai ne žodžiais…
Lėlė – puiki pagalbininkė bendrauti su vaiku
Svarbu nenutylėti ir šio amžiaus vaikų raidos ypatumų. Juk 3-11 metų tarpsniu formuojasi sąvokinis mąstymas, savęs suvokimas, todėl kalbėti apie emocijas ir kitus išgyvenimus vaikams yra labai sunku.
Turbūt iš trimečio nesitikite išsamaus atsakymo į klausimą „Kaip tu dabar jautiesi“? (nebent laukiate tik atsakymo „gerai“). O bendraujant su vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, pokalbis tampa dar sudėtingesnis.
Lėlių terapija – vienas iš būdų, kaip vaikui padėti išreikšti jo vidinius išgyvenimus. Lėlių terapija jungia daugelį dailės sričių (piešimas, skulptūra, tekstilė, popieriaus, medžio plastika ir kt.) bei teatro komponentų (gyvas veiksmas, judesys, muzika, kaukės, lėlės, šviesa kt.) kartu su pasakų ir žaidimų terapija.
Lėlių ir žaidimų terapija yra priimtina tokio amžiaus vaikams. Vaikai natūraliai linkę išreikšti save per žaidimą ir jau yra subrendę savistabai, kad galėtų suvokti mūsų klausimus. Viskas tampa daug paprasčiau – vaikas, paėmęs dvi lėles, gali parodyti, kas įvyko, arba papasakoti, kada jis taip jaučiasi, kai rodoma į verkiančią ar piktą lėlę. Lėles galima ne vien stebėti, bet ir veikti (piešti, kurti, konstruoti). Galima jas rengti, kalbėti apie jas ir su jomis, kurti siužetus.
Lėlę atgaivina pats vaikas. Pradėjęs ja žaisti, vaikas perduoda savo mintis, suteikia norimus bruožus. Žaidimo veikla vaikui yra įprasta ir nesudaro ugdymo ar koregavimo situacijos įspūdžio. Vaikui žaidžiant galima atpažinti buvusias situacijas ir kartu aptarti, kaip galėjo pasielgti vienos ar kitos situacijos dalyvis.
Lėlių terapija naudojasi daugelis specialistų, dirbančių su vaikais: medikai, psichologai, spec. pedagogai, socialiniai darbuotojai, logopedai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, užimtumo terapeutai.
Vieniems – tai būdas lengviau užmegzti kontaktą su nedrąsiu klientu/pacientu, kitiems – motyvuoti veiklai, tretiems – tai būdas mankštinti plaštakos raumenis ir pan.
Lėlė namuose
Lėlių rasime visuose namuose. Kuo jos kitokios nei lėlių terapijos priemonės?
Jei kalbame apie vaikų emocijų raišką, tai tam būtinos įvairias emocijas atspindinčios lėlės. Žaislų parduotuvėje dar nenusipirksite verkiančios, piktos, liūdnos ar bijančios lėlės – priešingai – jos čia dažniausiai šypsosi.
Todėl vaikui sunku susitapatonti su lėle, kuomet ji atspindi skirtingus išgyvenimus nei jis. Vaikams emocijų lėlės įdomios ir priimtinos visų pirma todėl, kad jos kitokios.
O tai sužadina vaikų smalsumą.
Kodėl svarbu pasigaminti lėlę patiems?
Čia kyla retorinis klausimas – kiek laiko užsiimame vaikui įdomia veikla kartu su juo ir kaip dažnai mes, kaip tėvai, kuriame kartu su vaiku?
Juo labiau kad bet koks kūrybinis procesas yra labai malonus vaikui – juk mažylis dirba kartu su jam brangiausiais žmonėmis. Vaikas, gamindamas lėlę, daugiau susitapatina su ja. Vadinasi, pasigaminta lėlė bus brangesnė ir artimesnė.
Vaikų globos namuose grupinio užsiėmimo metu kartu su vaikais kūrėme jų lėles. Tą dieną linkęs neprisijungti prie grupės veiklos berniukas išsirinko piktą lėlę, o trys mergaitės, iš pradžių sėdėjusios nuošalyje ir liūdnos – išsirinko verkiančias lėles. Vaikai dailindami savąsias lėles, buvo labai įsitraukę į procesą – vėrė karoliukus, tvirtino juosteles, pynė kasas. Užsiėmimo pabaigoje vyravo džiaugsminga nuotaika, o verkiančioms lėlėms buvo flomasteriais padažytos lūpos ir vienai jų – pataisyta šypsena…
Buvę liūdnos mergaitės šypsojosi… Kūrybos procesas visuomet suteikia pozityvių išgyvenimų ir praskaidrina nuotaiką.
Jonavos vaikų globos namų psichologė Snieguolė Cėgienė:
„Mane nustebino tai, kad vaikai nesipyko, patarinėjo vieni kitiems, kaip gražiau papuošti lėlytes. Grupėje jautėsi pakili nuotaika, manau, kad vaikai jautėsi gerai, jie džiaugėsi, kad būtent jiems pavyko dalyvauti šiame kūrimo procese.
Lėlės kaip priemonė yra labai patrauklios, nes leidžia vaikams labiau pažinti jausmus bei juos išreikšti.
Dirbdama su globotiniais pastebėjau, kad mūsų vaikams labai sunku kalbėti apie jausmus, o turint lėles galime lengviau suprasti, kaip ta lėlė (ar žmogus su tokia veido išraiška) jaučiasi ir kaip mes galime padėti sau ir kitam pasijusti geriau.
Manau, kad dirbant su vaikais ši priemonė yra patraukli ir tuo, kad vaikas ne visada gali įvardinti, kaip jis jaučiasi, o parodę lėlę su linksmu ar liūdnu veiduku galime padėti vaikui suprasti, kodėl jis šiandien būtent taip jaučiasi.“
Taigi lėlės netiesiogiai paskatina vaiką kalbėti, kaip jis jaučiasi pats. Rodydamas ir kalbėdamas apie tai, kaip jaučiasi lėlė, jis dažniausiai kalba apie tai, kaip jaučiasi jis pats.
Ar viskas, ką vaikas sako yra tiesa?
Vaikai turi lakią vaizduotę. Todėl gali būti, kad žaidime atsiranda nebūtų citatų ar veiksmų. Kiekvieno vaiko žodžio nereikėtų priimti kaip nenuginčijamo fakto, tačiau jei jus neramina tam tikros pasikartojančios scenos – visada galite konsultuotis su specialistu.
Visai nesvarbu, kokį emocijų raiškos būdą siūlysite savo vaikui. Svarbu, kad jo metu vaikas galėtų parodyti, kaip jis jaučiasi, patirti pozityvius išgyvenimus bei gauti informaciją, ką galėtų daryti išgyvendamas skirtingus jausmus.
„Mamos žuralas“
