Persileidimas – viena iš slogiausių ginekologinių patirčių, deja, tai patiria daugybė moterų. Konsultuoja Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Priešlaikinių gimdymų ir infekcijos akušerijoje sektoriaus vadovė doc. Meilė Minkauskienė
Trečdalis nėštumų nutrūksta
Jei nėštumas nutrūksta iki 22 nėštumo savaičių, tai vadinama persileidimu. Tokia riba Pasaulio sveikatos organizacijos pasirinkta neatsitiktinai – 22 savaičių ir 500 g vaisius turi galimybę išgyventi, tik ji daugiau teorinė. Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose šalyse, išgyvena po 24 savaičių gimę naujagimiai.
Priešlaikinis gimdymas – kai nėštumas nutrūksta po 22 savaičių ir iki 37 savaitės pabaigos (36 sav.+ 6 d.), o vaisiaus svoris būna didesnis nei 500 g.
Manoma, jog persileidimu baigiasi apie trečdalis visų nėštumų, kartais taip anksti, jog moteris nė nesuspėja sužinoti, jog laukiasi. Tiesiog prasideda pavėlavęs kraujavimas, kuris palaikomas sutrikusio mėnesinių ciklo požymiu. Jei nėštumas patvirtinamas ultragarsu, persileidimas įvyksta 8–20 proc.
Kadangi dažniau persileidžia vyresnės ar sergančios lėtinėmis ligomis moterys, o mūsų moterys linkusios atidėti nėštumus vyresniam amžiui, persileidimų turėtų daugėti.
Kodėl moterys persileidžia
Turime pripažinti, jog dažniausiai nežinome. Žinome, jog apie 40 proc. persileidimų pirmąjį nėštumo trečdalį įvyksta dėl chromosominės embriono patologijos. Kitais atvejais įtakos turi subtilūs moters organizmo hormoniniai pokyčiai, stresas, infekcija, vaistai ir kiti aplinkos veiksniai, lėtinių ligų lemti sutrikimai.
Po persileidimo jo priežastį pavyksta nustatyti retai. Jei persileidimas pirmasis, nepatariama priežasties ieškoti jokiais sudėtingais tyrimais. Juk dažniausiai tai atsitiktinumas (atsitiktinė chromosominė klaida), kuri nepasikartos. Kartojantis persileidimams, stengiamasi priežastį surasti, ir tai pavyksta didesnei daliai moterų. Beje, savo praktikoje esame matę sėkmingai išnešiojusių ir pagimdžiusių moterų po daugiau nei 20 patirtų persileidimų. Žmogaus fizinės ir psichologinės galimybės neišmatuojamos.
Persileidimo požymiai
Gresiant persileidimui, prasideda įvairaus gausumo kraujavimas, kartais lydimas skausmo. Kita vertus, įvairius pilvo skausmus jaučia didžioji dalis sveikų besilaukiančių nėščiųjų, ir net kraujavimas gali pasitaikyti nemažos dalies normalių nėštumų atvejais. Jau prasidėjus persileidimui, pastebimas gimdos kaklelio vėrimasis, ir iš gimdos pradeda pasišalinti nėštumo audiniai.
Būtina greitai reaguoti į persileidimo požymius. Svarbiausia ultragarsu įsitikinti, jog vaisius gyvas. Nustačius, jog vaisius gyvas, deja, jokių veiksmingų priemonių (vaistų, režimo apribojimo) nėra. Įrodyta, jog bandymas skirti medikamentų (sakysime, hormonų), visiškai neveiksmingas.
Kad ir kaip sunku pripažinti mūsų bejėgystę, turime pasikliauti atranka ir leisti pačiam organizmui išsaugoti sveiką vaisių ar leisti jam (dažniausiai – labai genetine prasme ligotam) žūti.
Anksčiau gręsiant persileidimui būdavo liepiama gulėti, keltis tik į tualetą ir pan. Vėliau įrodyta, kad nėštumą tausojantis režimas mažai veiksmingas, todėl rekomenduojame vengti tik labai sunkaus darbo, streso, kelionių, sporto ir pan. Įdomių tyrimų atlikę norvegų gydytojai pastebėjo, jog keletą kartų persileidusioms moterims nėštumą dažniau pavyksta išnešioti tuomet, kai jos laukiasi apsuptos meilės, namiškių ir medikų rūpesčio, todėl psichologinių ir emocinių veiksnių nuneigti negalime.
Jei vaisius žūsta gimdoje, moteris dažniausiai nieko nejaučia, kartais prasideda kraujavimas, moteris pastebi išnykusius nėštumo pradžios simptomus – pykinimą, vėmimą, krūtų padidėjimą ir tempimą.
Kas patenka į rizikos grupę
Rizikos veiksnių yra iš tiesų nemažai, visus juos išvardyti sunku.
Didesnei rizikos grupei priskiriamos šios moterys:
Vyresnio amžiaus
Nutukusios ar labai liesos
Jau patyrusios persileidimų
Rūkančios ar piktnaudžiaujančios kitomis žalingomis medžiagomis
Sergančios cukriniu diabetu, skydliaukės ir kitomis endokrininėmis ligomis
Turinčios gimdoje miomų ar pertvarą
Nėštumo pradžioje sirgusios gripu ir kai kuriomis kitomis infekcinėmis ligomis, karščiavusios
Vartojusios antiuždegiminių vaistų.
Kiekviena moteris, nesvarbu, patenka į rizikos grupę ar ne,turi žinoti – planuojant pastoti, ypač svarbu sveikai gyventi (sveikai maitintis, atsisakyti alkoholio ir rūkymo), tinkamai gydytis lėtines ligas, nepamiršti pasiskiepyti nuo infekcijų, kurios labai kenkia besivystančiam vaisiui (gripas, vėjaraupiai, raudonukė). Džiugu, jog tokių sąmoningų ir planuojančių savo nėštumą moterų daugėja. O save tausoti, be abejo, svarbiausia sužinojus, jog laukiesi: vaisius pats pažeidžiamiausias pirmaisiais vystymosi mėnesiais, todėl bet koks kontaktas su infekcijos sukėlėju ar chemine medžiaga jam gali būti lemtingas.
Tikimybė, kad kartą patyrusi persileidimą moteris patirs jį vėl, yra, bet nedidelė.Todėl, kaip minėjau, patyrus vieną persileidimą nerekomenduojamas joks papildomas tyrimas ir priežasties paieška: tai kainuoja per daug laiko, pinigų, patiriamo streso, nereikalingai skiriamo gydymo prasme.
Ankstyvi ir vėlyvi persileidimai
Ankstyvieji persileidimai dažniausi, jie įvyksta per pirmuosius tris nėštumo mėnesius, ir, kaip jau žinome, būtent jie laikomi „natūraliąja gamtos atranka“, kai žūsta ligotas vaisius. Vėlesniais nėštumo mėnesiais vykstančių persileidimų priežastys dažniau kitos – gimdos ir gimdos kaklelio ligos, infekcijos, įgimti ar įgyti nėščiosios kraujo krešumo sutrikimai.
Dažnai pasitaiko, kad moteris nė nesupranta, jog įvyko ankstyvas persileidimas, ir pamano, jog tai tiesiog mėnesinės. Tik kasdien atliekami nėštumo testai padėtų nustatyti tokius pačius ankstyviausius persileidimus, kurių atvejais vos pavėlavęs kraujavimas gali būti šiek tiek gausesnis ar ilgesnis (literatūros duomenimis, 0,4 dienos).
Nors ankstyvuosius persileidimus vadiname natūraliąja atranka, vis dėlto gimsta daug ligotų vaikų. Kodėl?Turbūt gamta retai klysta tik didžiųjų vaisiaus pažeidimų atvejais. Mūsų organizmas juk turi gausybę apsauginių galimybių išvengti sunkių ligų (sakysime, nugalėti pirmąsias vėžines ląsteles ar pakliuvusius virusus) ir vis dėlto jis klysta. Taip ir persileidimų atvejais. Dalis jų neprasideda, kai galėtų, ir atvirkščiai…
Ar persileidimas kenkia moters sveikatai, vėlesniems nėštumams?
Vėlesniems nėštumams ir moters sveikatai labai mažai reikšmingas vienas savaiminis persileidimas, bet jei jis buvo lemtas moters lėtinės ligos, turime ją gydyti. Patirtas persileidimas turi reikšmės ir tada, kai buvo reikalinga chirurginė operacija.
Persileidimas ir abrazija
Abrazijos medikai stengiasi išvengti, jei tik įmanoma. Saugiau, kai pavyksta „iškraujuoti“ visus nėštuminius audinius savaime ar skiriant vaistus. Jei pasirenkamas chirurginis gydymas (gausiai kraujuojant ar tiesiog pritrūkus kantrybės nėščiajai ar medikams), kyla didesnė infekcijos, gimdos ir gimdos kaklelio pažeidimo rizika. O jei nėščioji Rh neigiama, chirurginės intervencijos atveju smarkiai padidėja jos įjautrinimo (sensibilizacijos) Rh teigiamo vaisiaus krauju rizika. Tai labai svarbu būsimų nėštumų atvejais.
Atliekant abraziją dėl persileidimo taikoma bendrinė nejautra, ir ligoninėje dažniausiai tenka užtrukti parą.
Kaip elgtis po to
Persileidimas – tai netektis, lydima liūdesio, gedėjimo, pykčio, kaltės, savigraužos. Grįžti į gyvenimą fizine prasme pavyksta greitai – mylėtis, dirbti, keliauti galima po keleto dienų ar savaičių, kai tik baigiasi kraujavimas. Planuoti kitą vaiką reikėtų tuomet, kai pasveikstama psichologiškai ir ateina susitaikymas. Nereikia skubėti „gydytis“ nauju nėštumu – tada kito vaikelio laukimas bus kupinas didžiulės baimės ir nerimo. Bet tai tik patarimai, o gyvenimas kartais nusprendžia už mus.
Vienos moterys būna girdėjusios, kad iškart po persileidimo yra daug didesni šansai vėl greitai pastoti, nes organizme vis dar laikosi „hormonų fonas“. Kitos sako žinančios, kad po persileidimo negalima pastoti bent 3 mėnesius, kad „pailsėtų gimda“. Mokslinių įrodymų, jog svarbu saugotis nėštumo tris mėnesius, nėra. Mes tiksliai nežinome, kiek tęsiasi hormoniniai pokyčiai po persileidimo, bet normalus menstruacinis ciklas ir ovuliacija gali būti jau ir pirmąjį mėnesį po persileidimo, ir tai greičiausiai rodo, jog „hormoninis fonas“ jau normalus. O tris mėnesius dažniausiai vyksta gedėjimas po patirto persileidimo, tad juos pralaukti visiškai racionalu.
Patarimai patyrusioms persileidimą
Baimė, kaip ir džiaugsmas, nerimas, liūdesys, nepasitikėjimas savimi, kaltės jausmas, – neišvengiami nėštumo palydovai. Juk pastojus prasideda didysis virsmas gyvenime, ir jis ne visada baigiasi sėkmingai. Visose situacijoje labiausiai padėti gali jus supantys ir mylintys artimieji, medikai, kuriais pasitikite, tikėjimas. Kai baimė pradeda trukdyti gyventi įprastą gyvenimą (miegoti, valgyti, dirbti ir bendrauti), nebijokime psichologo pagalbos, ir venkime kartais labai įklampinančių interneto puslapių.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
