Ką duoti pusryčiams? Blynų, dešrelių ir sausų pusryčių dvikova

SAUSI PUSRYČIAI

Neringos Laurinaitienės2

Neringos Laurinaitienės nuotr.

Mano vaikai (5 m. ir 7 m.) metų metais rytais valgo sausus pusryčius, užpiltus pienu. Ar tai vertingas maistas? O gal geriau rytais duoti varškės sūrelių, sumuštinių? Bijau, kad ties sausi pusryčiai – monotoniškas maistas, tas pats per tą patį.

Sausi pusryčiai atsirado XIX amžiaus pabaigoje. Nuo to laiko iki mūsų dienų keičiantis maisto gamybos technologijoms jie kito, tobulėjo, nors ne visuomet pradėjo atitikti sveikos, kaip dabar suvokiama, mitybos reikalavimus. Sausų pusryčių pasirinkimas dabar ypač gausus, labai įtaigi ir spalvinga jų reklama, kuri sugaudo daug pirkėjų. Dabar sausi pusryčiai – aukštos kokybės gaminiai iš įvairių grūdų (kviečių, avižų, ryžių, grikių, kukurūzų) su įvairiais priedais (džiovintais vaisiais ir uogomis, riešutais, karamele, šokoladu, kakava, medumi, bei kitais priedais – cukrumi, druska, maistiniais dažais), supakuoti į gražias viliojančias pakuotes.

Į sausų pusryčių sudėtį įeina šešios svarbiausios maisto sudedamosios dalys: baltymai ir riebalai, angliavandeniai, ląsteliena, mineralinės medžiagos, vitaminai (A, C, D, B1, B2, B6, B12). Dėl originalios sausų pusryčių gamybos technologijos išsaugomos visos vertingos grūdų savybės ir maistinės medžiagos. Sausi pusryčiai valgomi su jogurtu, šviežiomis, trintomis uogomis, vaisiais, tirštomis šviežių vaisių sultimis. Prisimintina, kad renkant sausus pusryčius vaikams dera ypač atidžiai skaityti pakuočių etiketes.

Vaikams netinka sausi pusryčiai, kuriuose yra druskos, cukraus, maistinių dažų, skonio gerintojų, konservantų, kurie kartais įvardijami kaip maisto priedai (E raidė su atitinkamu skaičiumi arba parašomas cheminis medžiagos pavadinimas, kuris eiliniam pirkėjui dažniausiai nieko nesako).

Dirbtiniai dažikliai išsiskiria ryškiomis spalvomis, o natūralūs, pvz., kakava ar degintas cukrus yra blankesni ir suteikia rusvą spalvą. Anglų mokslininkai iš Sautamptono (Southampton) universiteto ištyrė, jog dirbtiniai dažai skatina mažų, konkrečiau – trejų metų vaikų – hiperaktyvumą.

Prisimintina, kad suaugusiesiems skirti sausi pusryčiai dažniausiai vaikams yra per sūrūs, todėl geriau jų neduoti. Kitaip tariant, reikia stengtis vaiką neišmokyti valgyti sūriai. Tik atidžiai perskaitant pakuotės etiketę galima išvengti juose esančių maisto priedų. Nerekomenduotina rinktis tokių pakuočių kurios galioja 5 metus – kuo trupiau galioja produktas, lyginant su jo pagaminimo data, tuo geriau. Graudu, tačiau Respublikinio mitybos centro prieš metus paskelbti duomenys teigia, kad tik 8 proc. žmonių renkasi maisto produktus pagal jų poveikį sveikatai, o dauguma – apie 64 proc. – maistą renkasi pagal kainą, likusieji – pagal skonį, pagal specialią dietą. Dribsnius būtina rinktis atidžiai, atkreipti dėmesį ne tik į kainą, bet ir maisto produkto sudėtį. Sveikatai kur kas naudingiau valgyti kruopų patiekalus nei dribsnius. Idealiausiai tam tinka greitai paruošiamos košės. Mažiausiai surastame tokių žmonių, kurie netoleruoja košių, pagardintų šviežiais vaisiai, uogomis, smulkintų saulėgrąžų sėklomis, lazdyno riešutų milteliais, šaldytais vaisiais, namuose džiovintomis uogomis ir pan. Suprantama, valgyti vaikams skirtus dribsnius pusryčiams yra daug geriau nei iš viso pusryčių nevalgyti.

DEŠRELĖS

Kodėl vaikai noriau valgo parduotuvėse pirktas nei namuose gamintas dešreles?

Dėl to, kad parduotuvių dešrelėse yra daug įvairių maisto priedų, žadinančių apetitą, skonio ir aromato stipriklių, druskos, prieskonių. Mažiems vaikams dera parinkti tokį maistą, kuriame būtų kuo mažiau priedų, pažymėtų raide E su atitinkamais skaičiais. Tai įmanoma tik tada, kai šeimos suaugusieji patys atsisako maisto, kuriame gausu cheminių priedų ir prieskonių. Trumpam susimąstykime – ar organizmo, prikimšto sintetinių maisto priedų, prie kurių jis nėra pripratęs iš kartos į kartą, veikla gali būti visavertė? Gyvos organizmo ląstelės nesugeba pasisavinti visų joms neįprastų cheminių medžiagų, kad ir nedidelio jų kiekio, atsiradusio patiekale. Organizmo ląstelės, bandydamos įsisavinti joms neįprastą cheminę medžiagą, išeikvoja daug energijos, o jei dažniau taip tenka „padirbėti“ –ląstelių funkcijos susilpnėja, o tai gali pasireikšti organizmo nusilpimu ir įvairių jo gebėjimų sutrikimais. Maistas, keliantis apetitą, teikia organizmui nenaudingų kalorijų, vedančių prie antsvorio ir nutukimo, sutrikdo apsirūpinimą gyvybiškai būtinomis įvairiomis medžiagomis, pvz., vitaminais ir mineralais.

BLYNAI

Vaikai labai mėgsta blynus. Pati suprantu, kad tai nėra pats vertingiausias patiekalas. Vaikams nepatariamas duoti kepto maisto, o kaip su blynais – ar jų galima duoti? Nuo kada? Kremtuosi, kad maitinu vaikus blogu maistu…

Lietinių (blynų, blynelių) galima pagaminti pačių įvairiausių, pvz., bulvių su mėsa, iš įvairių miltų su įvairiais įdarais – vaisiais, daržovėmis, varške, mėsa, valgyti juos su pačiais padažais. Tai priklauso nuo mamos ir močiutės išmonės, kuo jos daugiau, tuo geriau. Nedera kelis kartus per savaitę , pvz., pusryčiams, nuolat gaminti tuos pačius blynus. Tuomet mityba išties tampa neteisinga. Tačiau jei nuolat keisite blynų receptus, jų pavalgius duosite vaikui atsigerti jogurto, o kitą kartą – tirštų sulčių, jau bus gerai. Iš seno žinome Užgavėnių blynus, žemaitiškus blynus ir dar visokius kitokius, kaip krašto paveldo kulinarinius gaminius. Blynai nėra blogai, jei jų receptai šeimoje nuolatos keičiami ir gaminant paisoma elementarių taisyklių – produktas neperkepinamas, nepaskandinamas riebaluose, saldumynuose ar parduotuvėse įgytų padažų su įvairiausiais prieskoniais gausybėje. Vaikai, gavę blynų su labai saldžiu padažu, atsisakys kitų patiekalų kitų maitinimų metu, nes vaikams patinka tai, kas saldu. Nors sakoma, pirmas blynas būna prisvilęs, tačiau prisvilusiais blynais šeima neturi būti maitinama. Blynų dera iškepti tiek, kiek šeima jų suvalgys per vieną kartą. Sušildytų blynų kokybė smarkiai nukenčia, toks maistas praranda vertę. Blynai nėra kietas maistas – jį gali kramtyti jau daugelis vaikų baigiantis antriesiems gyvenimo metams.

Atsakė doc. Algimantas Vingras

„Mamos žurnalas“


Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 + = septyni

Kitos temos: