Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Dešrelės – ne mažų vaikų maistas. Tačiau mažai vaikų užaugo neparagavę dešrelių. Pasimokykime, kaip atpažinti geriausias dešreles. Pataria docentas Algimantas Vingras.
Nuo kokio amžiaus vaikams galima pasiūlyti dešrelių?
Dešrelės, nesvarbu, kaip jos būtų pavadintos, nėra jokio amžiaus vaikams rekomenduotinas gaminys, nes jose yra daug visokių priedų. Liesa gyvūnų mėsa, išvirta prieš pat jos patiekimą, yra tas mėsos patiekalas, kuris rekomenduotinas vaikams. Kai nėra galimybės duoti liesos gyvūnų mėsos, duodama liesos paukštienos.
Kodėl dešrelės vadinamos „pieniškomis“?
Dabar ne visigamintojai gaminio pavadinime rašo „pieniškos dešrelės“. Taip dešrelės yra vadinamos, nes jas gaminant naudojami pieno produktai, dažniausiai pieno milteliai.
Gamintojai nenurodo, kiek procentų gaminyje yra pieno miltelių ir kiek kokios mėsos. Kai kurios mamos klausia „Kas yra pieniška dešrelė – ar mėsos, ar pieno gaminys?“ Atsakau, kad tikriausiai ir tas, ir tas. Tuomet išgirstu priekaištą – „Kaip Jūs galite nežinoti? Kodėl slepiate?“ Paaiškinu, kad tikrai nežinau, nes šalies institucijos iš gamintojo nereikalauja skelbti, kiek procentų gaminyje yra pieno ir mėsos bei kitų gaminio dalių.
Kaip išrinkti kokybiškas dešreles?
Dešrelės, kaip gaminys, yra riboto galiojimo. Didieji prekybos centrai savo reklaminiuose prospektuose pirkėjus vilioja įvairiausiomis akcijomis, dažnai matome, kad siūloma nupigintų dešrelių. Pirkėjas turėtų susimąstyti: kodėl nupiginta? Jei nupiginta, tai kokia iš tiesų yra gaminio kaina?
Gal nupiginta dėl to, kad greitai baigsis galiojimo laikas? Tų „kodėl“ labai daug, nes visų gamintojo ir pardavėjo gudrybių neįmanoma atspėti. Ar pasiduoti reklamos vilionėms – kiekvieno pirkėjo valia…
Kiekvienas nusprendžia, kas jo vaikui geriau, ir nuperka arba grynos liesos mėsos, arba dešrelę, kurioje yra pačių įvairiausių priedų ir nežinia kiek grynos mėsos ar paukštienos. Pvz., aukščiausios rūšies virtų dešrelių etiketėse parašyta, kad sudėtyje yra kiaulienos, (t.y. riebios mėsos), vandens, lašinių, druskos, prieskonių, penkių medžiagų – kaip maisto priedų, pažymėtų E raide su atitinkamais skaičiais, pieno miltelių, prieskonių, prieskonių ekstraktų, kvapiųjų medžiagų. Sudėties etiketės reikalauja geros regos – šriftas subtiliai smulkus.
Visiems žinoma tiesa, kad vaikams tinka liesa mėsa, o juk lašiniai ir kiauliena nėra liesa mėsa. Tiesą sakant, nėra kriterijų „kaip išrinkti kokybiškas dešreles?“ Kokia dešrelė yra kokybiškesnė už kitą, gali pasakyti tik maisto technologai, kurie dėl suprantamų priežasčių savo minčių neskelbia – juk visi žmonės nori dirbti. Pirkėjas turi laisvę pasirinkti – kokias dešreles pirkti arba jų visai nepirkti. Aiškiau negu aišku, jeigu niekas dešrelių nepirktų, gamintojai galvotų, kaip pagaminti tai, kas pirkėjui labiau patiktų, pvz., produkte būtų daugiau liesos mėsos, mažiau lašinių, pieno miltelių ir kitų priedų.
Į ką labiausiai atkreipti dėmesį etiketėje, perkant dešreles?
Jeigu institucijos, išduodančios „palaiminimą” gaminti vieną ar kitą produktą, iš gamintojo pareikalautų nurodyti, kiek procentų gaminyje yra mėsos ir kokios, lašinių, pieno miltelių ir visų kitų dalių, gamintojas tai turėtų padaryti. Nėra ir vieningo reglamento, kaip nurodyti leistinus maisto priedus (pvz., vieni gamintojai nurodo maisto priedus juos įvardindami raide E su atitinkamais skaičiais, kiti etiketėje parašo: aromato ir skonio stipriklis mononatrio glutamatas, antioksidantas natrio askorbatas, stabilizatorius natrio karbonatas, dažiklis karminas ir t.t. Jeigu gaminio etiketėje būtų nurodyta išsami produkto sudėtis, būtų rekomenduotina rinktis tokį, kuriame būtų kuo daugiau liesos mėsos ar paukštienos, kuo mažiau lašinių, druskos, pieno miltelių ir kuo mažiau (nors ir Europos Sąjungoje leistinų) maisto priedų, nesvarbu, kaip jie būtų pažymėti – E raide su atitinkamais skaičiais ar pirkėjui dažniausiai nieko nesakančiais medžiagų pavadinimais. Suprantama, būtina pasižiūrėti, iki kada produktas turi būti suvartotas, jo laikymo sąlygas, kad pakuotė nebūtų pažeista.
Kokios dešrelės labiausiai tinka vaikams?
Jokios. Duoti jų vaikui ar neduoti – kiekvienos šeimos valia. Dešrelės nepakeičia liesos mėsos ar paukštienos. Kūdikiams ir vaikams duodamas maistas nėra sūdomas ir saldinamas, o iš prieskonių vartojami tik augaliniai. Dešrelių etiketėse nėra parašyta, kokių prieskonių yra jų sudėtyje, kiek yra druskos. Sūdytas maistas netinka vaikams, vaikų, ypač iki 3 metų, inkstai nesugeba greitai išskirti didesnio kiekio natrio ir chloro (NaCl), t.y. druskos.
Kiek dešrelių vaikas gali suvalgyti per vieną kartą?
Kiekvieno vaiko apetitas skirtingas. Kol kas neatlikti ir, manau, nebus atliekami eksperimentai, nustatantys, kiek dešrelių vaikas gali suvalgyti iš karto. Taip pat neteko girdėti, kad būtų vaikų varžybos Gineso rekordų knygai – kuris daugiau suvalgys kažkokių dešrelių…
Kada galima duoti rūkytų dešrelių, pavyzdžiui, skirtų kepti ant laužo?
Karštai rūkytos dešrelės, nesvarbu su kokiais gamintojų ir pardavėjų reklaminiais šūkiais būtų palydimos į rinką (pvz., „Pagaminta su meile“) skirtos suaugusiųjų bei mokyklinio amžiaus vaikų pramogai. Kitaip tariant – valgomos retai ir, suprantama, tik kokybiškai iškeptos. Vaikams iki 3 metų jų duoti nerekomenduojama. Šios dešrelės irgi nepakeičia išvirtos liesos mėsos ar paukštienos.
Kuo gali pakenkti dešrelių perdozavimas?
Dešrelėse esantys prieskoniai ir kitos medžiagos (pvz., skonio stipriklis mononatrio glutamatas) skatina apetitą. Tai džiugina mamas ir močiutes, bet vaikui tai nėra gerai, nes dešrelės nėra rekomenduotinas vaikų maistas. Eksperimentų „Kuo gali pakenkti dešrelių perdozavimas?“ nebuvo ir nebus atlikta. Kiekvieno vaiko ir suaugusiojo organizmai yra skirtingi. Maisto kiekis, nebūtinai dešrelių, vienam gali pakenkti, kitam ne. Bet kokį maistą valgant dera neprarasti saiko, nes jo praradimas veda prie nutukimo ir daugelio kitų ligų.
Ar duodant dešrelių reikia duoti atsigerti? Jei taip – ko?
Natūralu, kad pamaitintas dešrelėmis vaikas trokšta gerti, nes jose yra druskos ir maisto priedų. Taip organizmas bando nuo jų apsiginti – su vandeniu jas išskirdamas per inkstus. Atsigerti tinka virintas kambario temperatūros arba šaltinio vanduo, negazuotas stalo mineralinis vanduo. Vandens duokite tiek, kiek vaikas nori. Kuo aštresnės ir druskingesnės bus dešrelės, tuo vaikas daugiau norės gerti.
Ar dešrelės lengviau virškinamos už mėsą?
Dešrelės sunkiau virškinamos už liesą kokybiškai išvirtą mėsą, paukštieną, žuvį, nes dešrelėse yra riebios mėsos (kiaulienos, lašinių), pieno miltelių.
Jei vaikas mėgsta, ar geriau duoti maltos mėsos dešreles nei pieniškas?
Visos pramoniniu būdu pagamintos dešrelės, taip pat ir pieniškos yra maltos. Sukakus 6,5-7 mėnesių kūdikiui galima duoti smulkiai trintos liesos mėsos, o sulaukusiems 9 mėn. ir vyresniems – grubiai maltos liesos virtos mėsos. Nėra jokio reikalo iš tos mėsos daryti dešrelę. Kai išdygsta 16 dantukų, antrų gyvenimo metų antrame pusmetyje, galima duoti virtos liesos mėsos ar paukštienos gabaliukų, nes mažylis jau pats moka kramtyti.
Kai mūsų seneliai ir proseneliai paskersdavo kiaulę, darydavo dešreles prie liesos mėsos pridėdami įvairų kiekį lašinių. Jas rūkydavo ir tokiu būdu konservuodavo, saugodavo nuo sugedimo. Dabar manoma, kad tai nėra vaikų mitybai skirtas produktas, tačiau geresnis už iš pačių įvairiausių produktų kombinacijos pagamintas ir viliojančiais vardais pavadintas pieniškas dešreles, kurios anksčiau buvo vadintos „sardelėmis“ ir „sosyskomis“.
Ką manote apie dešreles, kurių etiketėse rašoma „jokių E“? Ar tai realu?
Nesu maisto technologas, todėl negaliu atsakyti, ar pramoniniu būdu gaminant dešreles jas galima pagaminti be jokių, nors ir Europos Sąjungoje leistinų, maisto priedų, žymimų raide E su atitinkamais skaičiais.
Ar valgant ne mėsą, o dešreles, vaikas gali susirgti mažakraujyste?
Mažakraujystė atsiranda dėl įvairių priežasčių, pvz., kai organizme trūksta geležies, cinko, B grupės vitaminų, folio rūgšties, visaverčių baltymų.
Visos dešrelės, nors ir aukščiausios rūšies, 100 procentų nepatenkina vaiko organizmo poreikių gauti minėtų medžiagų. Dešrelėse nėra daug geležies bei kitų minėtų medžiagų, nes tai nėra grynos mėsos produktas. Geležis lengviausiai pasisavinama iš liesos mėsos.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
