Jei kūdikis nepaliaujamai keliasi žįsti naktį

Pastaruoju metu didžiausia problema – kūdikiai nepaliaujamai keliasi žįsti naktį. Kad šis kūdikių naktinėjimas realus, patvirtina ir kūdikių priežiūros specialistai – tėvai sutinka mokėti už privačias konsultacijas, kad tik galėtų išsimiegoti.

Tikimės, kad šis straipsnis padės sureguliuoti padriką kūdikio ritmą.

Priešistorė. Ritmas yra, ritmo nėra

Požiūris į kūdikių valgymo ir miegojimo ritmą apsisuko spirale ir greitai vėl atsidurs tame pačiame taške.

Anksčiau ritmas (ypač kūdikių maitinimo) buvo labai pabrėžiamas – liepta maitinti tiksliai kas 3 arba 3,5 valandos.

Mūsų mamos turėdavo maitinimo grafikus, kabindavo juos gerai matomose vietose, kad žinotų, kada kitas maitinimas.

Kai ateidavo maitinimo valanda, kūdikius žadindavo, o jei šie išalkdavo neatėjus laikui, – nešiodavo ir supdavo, kad „ištemptų“.

Prieš maždaug 20 metų atėjo naujoji banga – vadinamoji maitinimo anarchija, kai buvo skatinama maitinti kūdikius bet kada.

Bet štai, prieš kelerius metus iš vakarų Europos šalių atsklido žinia, kad ten vėl grįžtama prie valandinio maitinimo ritmo. Kodėl? Nes tyrimai parodė, jog valgymas tiksliai pagal valandas gerina virškinimą, miegą, vaiko savijautą ir net saugumo jausmą.

Kalbėti apie maitinimo ritmą kol kas dar nekorektiška – tie, kurie apie tai šneka, apšaukiami žindymo priešininkais, nes pagrindinė produktyvaus žindymo taisyklė – kad tik kūdikis padiktuoja pieno „užsakymą“ mamos krūtims, tik jis žino, kada ir kiek pieno jam pagaminti. Pasak natūralumo šalininkų, ritmas reikalingas tik tėvams, kad mažiau reikėtų su kūdikiu vargti. Kitaip tariant, tos mamos, kurios nori įvesti dienos režimą,yra paprasčiausiai tinginės.

Pagal gamtos dėsnius, kūdikis turėtų susikurti savo valgymo–miegojimo ritmą per 8 savaites. Deja, plūstantys laiškai rodo ką kita – daugybė vyresnių kūdikių „nepagauna“ ritmo ir valgo daugybę kartų naktimis ar daro didžiules pauzes tarp maitinimų dieną. Kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė sako, kad paskaitos apie kūdikių ritmą šiuo metu vienos populiariausių. Konsultantė sutiko pasidalinti patarimais.

 Norime ritmo ir tvarkos!

Tvarka, pagal kurią augome mes, dabartinių kūdikių mamos, buvo per griežta. Tačiau tai, kas vyksta dabar, mano akimis, yra anarchija. Viską leidžiama spręsti vaikams, o jie, neturėdami jokių gyvenimiškų žinių, negali susidėlioti organizmui palankios dienotvarkės. Pagaliau mamos pradėjo pastebėti, kad kūdikiai maitinami ir migdomi chaotiškai, o dėl to dažnesnės pilvuko problemos, blogesnė vaiko nuotaika, nevisavertis miegas, džniau kimba ligos.

Mamos sako, kad patenka į užburtą ratą – kūdikis nei pavalgęs, nei pamiegojęs. Vaikutį mama prideda prie krūties, jis patraukia kelis gurkšnius, užmiega, kadangi nepakankamai pavalgęs, – po pusvalandžio prabunda, verkia, blogos nuotaikos, mama vėl ramina krūtimi, tada vaikutis žinda verkdamas, prisiryja oro, pradeda skaudėti pilvuką ir t.t.

Šie sunkumai kvieste kviečia grįžti prie ritmo. Juk mes, suaugusieji, žinome ir sau taikome taisyklę, kad tvarkingas gyvenimo būdas yra stabilios sveikatos pagrindas. Kodėl tai negalėtų tikti ir kūdikiams? Juk mums, kai norime būti sveiki, sulieknėti, išsigydyti skrandį, gydytojai liepia laikytis tvarkos ir dar kartą tvarkos – valgyti tuo pačiu laiku, tarp valgymų daryti vienodo ilgio pertraukas, tuo pačiu metu eiti miegoti ir prabusti, išmiegoti pakankamai valandų. Keista, kad vaikams mes linkę taikyti kitokias normas – leisti jiems valgyti ir miegoti chaotiškai.

Bandykime įsivaizduoti savo savijautą po tokios sujauktos savaitės, kai kramsnojome kas pusvalandį, tiek dieną, tiek naktį, miegojome po keliolika minučių, nuolatos prabudinėdami. Kažin kokia būtų mūsų nuotaika, žvalumas, kaip norėtume domėtis aplinka ir būti darbingi.

Kaip šis stebuklas padaromas

Pirmas 4–6 savaites iš tiesų nereikėtų kištis į natūralius naujagimio ritmus. 40–50 proc. kūdikių per tiek laiko savo ritmą susidėlioja savarankiškai.

Mamos pastebi, kas kiek valandų kūdikis pasirenka valgyti, kur geriau miega – lauke ar namuose, kokiu metu būna didysis dienos miegojimas, kada keliasi valgyti naktį. Jeigu po gero mėnesio mama mato, kad vaikas nelabai pataiko į logišką ritmą, – daugiau valgo naktį, daugiau miega dieną – tada reikėtų įsikišti.

Kaip? Pasižiūrėti į dienotvarkių pavyzdžius, rekomenduojamą miego valandų ir maitinimų skaičių, nes tokios informacijos rasti nesunku, ji yra tiksli ir nusistovėjusi, naudojama visame pasaulyje, palaiminta PSO ir nesikeičia jau daugybę metų. Turint gaires – kiek tokio amžiaus kūdikis turi miegoti ir valgyti, kiek miego valandų patariama naktį, o kiek dieną, – reikia susidėlioti savąją dienotvarkę. Tam labai padeda bioritmų lentelės, be kurių savo darbo neįsivaizduoja joks miego specialistas. Tose lentelėse nurodoma, kada palankesnis, o kada mažiau palankus metas miegoti.

Reikia atkreipti dėmesį, kad kas 5–6 savaites kūdikio miego ir būdravimo poreikis keičiasi, todėl ir kūdikio dienotvarkė po truputį keisis. Galima sakyti, kad iki metų kūdikis turės bent 10 dienotvarkių, ir tokia, kokia buvo 2 mėnesių, visiška netiks, kai vaikui bus 12 mėnesių.

Skaitant rekomendacines lenteles, reikia žinoti, kad 0,5–1 valandos paklaida natūrali, – jei parašyta, kad tokio amžiaus kūdikiui per parą reikia 15 valandų miego, tai bus kūdikių, kuriems reikės 16, o bus tokių, kuriems pakaks 14 valandų.

Susidarius preliminarią dienotvarkę, jau galima kūdikį lenkti prie jos. Tada labai praverčia ir antrasis patarimas – nepamesti galvos dėl tos dienotvarkės. Pastebėjau, kad jaunos mamos viską nori padaryti idealiai, o su mažais vaikučiais ne visada pavyksta – gali susiplanuoti, kad kūdikis atsibus valgyti, o jis tuo metu miegos. Apsisprendusi mama pirmiausia turėtų kontroliuoti rytinį kūdikio atsikėlimo laiką, kad nebūtų 2 valandų svyravimų, kai vieną rytą keliasi 7, o kitą – jau 9 valandą. Rytinis kėlimosi laikas yra tarsi dienos startas. Jei jis blogas, dienotvarkė subyra.

Dienos metu reikia stengtis, kad migdymai ir maitinimai būtų panašiu laiku.

Į lovytę vaiką reikėtų paguldyti tada, kai jis pavargęs, bet ne pervargęs. Mamos sako, kad vaikas parodo, kai nori miego, – trina akutes, žiovauja. Nesutinku, nes vaikas gali be galo norėti miego, o atrodyti žvalus, ir atvirkščiai. Atėjus laikui, jį reikia paguldyti, net jei atrodo gyvybingas ir nepavargęs.

Reali situacija: Gana dažnai mamos klausia: kūdikis dienos metu pramiega 5–6 valandas, ypač vėsiu oru, kai išnešame į terasą ar balkoną. Ar jį žadinti?

Atsakymas: Vienareikšmiškai – žadinti, nes toks kūdikis, kuris pramiega didžiąją dalį dienos, būdraus naktį, ir gausite patį blogiausią rezultatą – dienos ir nakties supainiojimą. Reikėtų negailėti miegančio kūdikėlio, pažadinti, kad pavalgytų, pabūdrautų, o kada vėl migdyti. Kūdikiams, kaip ir suaugusiesiems, daugiau reikalingas naktinis miegas, todėl jį reikia labiau vertinti ir tausoti nei dieninį.

Krūtis skirta valgyti

Savo auksinį patarimą kartoju per visas paskaitas – krūtis yra skirta pamaitinti. Koncepcija, kad kūdikis turi būti maitinamas pagal poreikį, turi būti suprasta teisingai. Mamos pienas suvirškinamas trumpiausiai per 1,5 valandos, todėl aišku, kad, jei pavalgęs kūdikėlis po pusvalandžio suverkšleno, jis tikrai nėra alkanas. Gal jis nori dėmesio, rankų ir mamos artumo, bet tikrai ne maisto. Reikėtų adekvačiai įvertinti situaciją ir pajusti, ar kūdikis tikrai alkanas, ar ne. Žinoma, jei kūdikis gyvena be ritmo ir užmiega prie krūties patraukęs minutę ar dvi, jis bus alkanas ir po 15 minučių…

Be abejo, kūdikiai nėra robotukai ir standartinis 3 valandų intervalas ne visiems tinka. Vieni bus iš prigimties užkandžiautojai, jie suvalgys po mažiau, bet dažniau. Kiti norės valgyti kas 4 valandas, ir jiems dažniau neįsiūlysi.

Jei laikysitės taisyklės, kad krūtis skirta maistui, jei maitinimo procese aktyviai dalyvausite abu – mama ir kūdikis – tarpai tarp maitinimų ilgės.

Mamoms patariu rasti būdų, kaip kūdikį nuraminti ne krūtimi, o supimu, nešiojimu, glostymu, masažu, maudymu ir begale kitų dalykų. Jei vaikas išmoks nusiraminti ir užmigti tik prie krūties, tėvai turės kentėti neramias naktis mėnesius ar net metus. Vaikas tiesiog nebemokės užmigti be krūties, ir kiekvienas naktinis „apsivertimas ant kito šono“ baigsis žindymu.

Kūdikio fiziologija tokia, kad jis naktį būtinai prabunda, kai baigiasi vienas miego ciklas ir turi prasidėti kitas. Tokių prabudinėjimų, kurie užkoduoti genuose, tikrai bus. Jei vaikas bus išmokytas užmigti be krūties, jis paniurzgės, bet tuoj vėl įmigs, jei mama paglostys rankytę ar apklostys. Ir atvirkščiai – jei kūdikis bus įpratęs vos prabudęs gauti krūtį, jis kitaip nebeužmigs ir, pasibaigus vienam miego ciklui, verks, kol gaus žįsti. Deja, mūsų kūdikiai įpratinti prabudę tuoj pat gauti krūtį, todėl problema jau tapusi nacionaline. Tarkime, į paskaitą ateina 40 tėvų, ir dauguma pasako, kad jų kūdikis įpratęs užmigti prie krūties.

Reali situacija: Neseniai telefonu konsultavosi tėtis, kuris klausė, ką daryti dėl naktimis vis dar maitinamo 3,5 metų vaiko. Pasak vyro, dėl to pašlijo santykiai su žmona, nes vaikui, jeigu jam neduoda krūties, prasideda isterija, jis plėšia mamos naktinius, draskosi, o nurimsta tik gavęs krūtį.

Atsakymas: Kuo įprotis migdytis prie krūties ilgiau tęsėsi, tuo sunkiau atpratinti nuo naktinio valgymo.

Tad jei jau naktinis kūdikio būdravimas pabodo, ir norite ramių naktų, verčiau neatidėlioti. Visada lengviau išmoks be krūties užmigti 6 mėnesių kūdikis nei 1,5 metų vaikas. Dauguma tėvų pagalbos ieškoti ateina, kai vaikui sueina metai, jie mano, kad tai yra riba, kai visas problemas kaip ranka nuims.

Deja, naktinio nemiegojimo ir daugkartinio valgymo problema gali tęstis be galo ilgai.

Kaip suretinti naktinius maitinimus

Dar gimdymo namuose mamoms pasakoma, kad jeigu naujagimis neprabunda 3 valandas, reikia žadinti tiek dieną, tiek naktį. O jeigu prabunda, kad ir kokiu paros metu, reikia duoti krūtį. Tik šitos rekomendacijos yra skirtos pirmoms 2–3 gyvenimo savaitėms, kol užsikuria pieno gamybos motoriukas.

Kai mamos klausia, kaip nuo naktinių maitinimų atpratinti 6–7 mėnesių vaiką, pirmiausias paklausiu, kiek kartų jis keldavosi naktį, kai buvo 1 ar 2 mėnesių. Nuostabu, bet dažniausiai atsakymas būna toks: vaikutis keldavosi 1 ar 2 kartus per 10–11 valandų. Tai ideali norma. Tad kas atsitiko, kad sulaukęs 6–7 mėnesių kūdikis pradėjo keltis kas 2 valandas? Mamos turi savo teoriją, jos sako, kad taip yra dėl augimo šuolio arba dygstančių dantų. Deja, noriu nuvilti, priežastis ne ta. Pagalvokite, jeigu visai mažas kūdikėlis kėlėsi per visą naktį 2 kartus, tai kodėl dabar, jau gaudamas papildomo maisto, priaugęs svorio, jis turi valgyti kas 2 valandas, kaip neišnešiotas naujagimis? Tai nelogiška. Vaikas keliasi, nes gal jam skauda dygstančius dantukus, gal nugulėjo šoną ar baigėsi miego fazė, bet tikrai ne dėl to, kad yra alkanas. Reikia įvertinti situaciją ir vaikui padėti užmigti nesiūlant maisto.

Ydingą įprotį galima „perlaužti“ per keletą dienų, tačiau turi dirbti abu – tėtis ir mama, nes nebus lengva. Juk krūtį reikės pakeisti kitu migdymo būdu – dainavimu, glostymu, laikymu ant rankų. Vaikas iš pradžių tirai pyks, bus ašarų.

Tačiau jei mama ir tėtis bus apsisprendę, nesinervins,  ramiai priims vaiko protestą, tai gali pakakti ir 4–5 naktų, kad įvyktų lūžis. Planą vykdyti reikia kompleksiškai – prie krūties nemigdyti nei naktį, nei dieną.

Nepatariu permainų imtis, kai vaikas serga, blogai jaučiasi.

Reali situacija: Prasidėjo papildomas maitinimas, tačiau kūdikis nenori košės, mėsos, dieną suvalgo vos kelis šaukštelius, bet labai daug pradėjo valgyti naktį.

Atsakymas: Mes per parą turime gauti tam tikrą kalorijų kiekį. Jei didžiąją kalorijų dalį vaikas gauna naktį, visiškai natūralu, kad jis nenorės valgyti dieną. Kai tik vaikutis naktį pradeda valgyti 1 kartą, kaip ir priklauso, jo apetitas dieną akivaizdžiai pagerėja. Išsisprendžia mažakraujystės problema, nes mamos pienas 6 mėnesių kūdikiui jau nebepatenkina geležies poreikio.

O jei tikrai alkanas?

Nereikia persistengti ir laikyti vaiko naktį alkano, jei tarpas tarp maitinimų didelis, ir jaučiate, kad mažylis verkia iš alkio. Pagal bioritmų lentelę, valgymui palankiausias laikas yra apie 24–1 ir apie 4–5 valandą, tuomet galima duoti vaikui valgyti, nepriklausomai nuo to, kada jis užmigo nakties miegu.

Tačiau čia kalbame apie mažus kūdikėlius iki 6–7 mėnesių. Vyresniam visiškai pakanka vieno naktinio maitinimo, nebent mama pati labai nori pamaitinti dar vieną papildomą kartą, kaip „bonusą“. Vienas naktinis valgymas turėtų būti paryčiais, apie 4–5 valandą, kitaip vaikas gali nebeužmigti, o kas norės keltis žiemą 4 ryto kartu su vaiku? Nebent tėvai-jogai.

Senose pediatrijos knygose rastumėte parašyta, kad naktinius maitinimus reikia keisti duodant vandens ar arbatėlės. Iš tikrųjų vanduo ar čiulptukas atpratins nuo krūties, tačiau… pripratins prie raminimosi vandeniu ar raminimosi čiulptuku. Tai lygiai tokia pati priklausomybė, bandymas pabėgti nuo problemos, bet ne jos išsprendimas.

Reali situacija: Mama naktį vietoje krūties migdydama pradėjo duoti vandenį iš buteliuko, rezultatas – 2 metų mergaitė per parą sugebėdavo išgerti 4 litrus vandens, nes užmigdavo tik gerdama per žinduką.

Buvo atlikti tyrimai dėl diabeto, net dėl inkstų nepakankamumo, niekas nesuprato, kodėl vaikas nori tiek gerti. Patariau išmesti buteliuką ir vandenį duoti iš puodelio su snapeliu. Kitą dieną mergytė išgėrė 300 ml vandens, kiek ir priklauso pagal amžių. Žmogaus tokia prigimtis, kad jis ieško malonumų, o čiulpti čiulptuką ir gerti per žinduką vaikui malonu.

Atsakymas: Jeigu tėvai nori kas 2 valandas keltis ir kišti buteliuką su vandeniu, čia jų sprendimas, bet aš patariu vaiką pratinti elgtis kaip suaugusį žmogų, didinti jo savarankiškumą. Juk vis tiek jis turės išmokti miegoti be pagalbos.

Lietuviška bėda

Knygoje, kurią dažnai cituoju, – Pamelos Druckerman „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ („Bringing Up Bébé“) – yra skyrelis apie naktinį vaikų miegą. Žaidimų aikštelėje kalbasi mamos, kada jų vaikai pradėjo išmiegoti visą naktį. Viena prancūzė sako:„Mano visą naktį miega nuo mėnesio“, kita sako: „Mano – nuo dviejų“, o trečia pasiguodžia: „Mano vaikas buvo labai probleminis, 12 valandų neatsibusdamas jis pradėjo išmiegoti tik 4,5 mėnesio“. Nuostabu? Man irgi, o dar didesnė nuostaba apima skaitant užsienietiškus mamų forumus. Ispanijos, Italijos, juo labiau Prancūzijos mamos apie tokį dalyką kaip naktinis maitinimas išvis nekalba. To nėra.

Kūdikiai ten nuo gimimo miega kitame kambaryje, turi labai griežtą dienotvarkę, maitinimo valandas. Tai paradoksas, nes mes esame įsitikinę, kad pietiečiai be galo myli savo vaikus, juos lepina, vaikai ten geidžiami kavinėse, viešose vietose. Užtat ir geidžiami, kad išauklėti, paklusnūs. Mūsų vaikai, deja, išlepinti, o taip didžiąja dalimi yra dėl kūdikystės chaoso, kai vaikui leidžiama rinktis, kada valgyti, kada miegoti. Kūdikiai užlipa tėvams ant galvos. O kur yra tvarka, režimas, rėmai, ten tėvai turi kur kas mažiau problemų dėl vaikų elgesio.

Psichologai kalba apie tai, kad nėra nesaugių vaikų, yra tik per mažai ritualų ir rutinos jų gyvenime. Tik pasikartojantys, labai aiškūs nenukrypstantys nuo normos dalykai suteikia pasitikėjimo tėvais, pasauliu.

Tokie vaikai, kurie turi ritmą, greičiau užmiega, geriau miega, 3–4 kartus rečiau serga peršalimo ligomis nei tie, kurie gyvena chaotišką gyvenimą. Palaikau Sveiko proto tėvystę, o ne kol kas mūsų šalyje dominuojančią Vaiko vadovaujamą tėvystę.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“