Koks žmogus užaugs ir eis per gyvenimą, labai priklauso nuo to, kokia jo ankstyvoji vaikystė. Naujagimio nedžiugina spalvoti barškaliukai, jis saugus ir laimingas jaučiasi tik ant motinos rankų. Konsultuoja vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, www.zindyk.lt
Genuose įrašyta programa
Žmogaus evoliucija jau nukeliavo milijonus metų. Toje kelionėje motinos visada buvo kartu su vaikais. Naujagimių ir kūdikių vienų nepalikdavo nė valandėlei.
Mamos mažylius visur nešiojosi su savimi, miegojo apglėbusios greta… Vešlūs gaurai ant mūsų proprotėvių ir artimiausių „giminaičių“ gamtoje – žmogbeždžionių – krūtinių, augo ne tik dėl šilumos, bet ir tam, kad turėtų kur įsikibti dar nevaikštantys jaunikliai. Tą „griebimo“ refleksą turi ir žmonių naujagimiai, tačiau nenaudojamas jis netrunka išblėsti.
Kūdikiai nėra klastūnai
Mažyliai šaukiasi pagalbos rėkdami. O štai laukinėje gamtoje kūdikio verksmas – neįprastas reiškinys. Mama ten nedelsia kūdikį paimti ant rankų ir nuraminti priglausdama, nes garsus jauniklio riksmas – tai ir pranešimas galimai nedraugiškoms būtybėms apie jos vaiko, šeimos ir visos genties vietą. Civilizuoti žmonės žino esą labai saugūs tarp savo mūro sienų, tad vis dar atsiranda „leidžiančių“ kūdikiui išsirėkti. Mažas vaikas neturi piktų kėslų ir nemoka gudrauti. Jeigu verkia, patikėkite, tai reiškia, jog jis turi tikrą bėdą. Ir gelbėti ar padėti kūdikiui reikia tuojau pat.
Saugus – vadinasi drąsus
Naujagimis netoli mato. Tikrai saugus jis jausis tik susilietęs su mama, užuosdamas ir jusdamas jos šilumą, garsus ir judesius.
Vieno mėnesio kūdikio ,,saugumo rato“ riba – ne toliau negu paties mažylio ištiesta rankutė, trijų mėnesių – mamos rankos atstumu, šešių mėnesių – iki trijų metrų; vienerių metų – iki šešių metrų. Artimam žmogui nutolus, vaikelis gali išsigąsti, jog jį paliko.
Kūdikis ant mamos rankų, prigludęs šalia jos, jaučiasi saugus bet kur. Tada jis į aplinką – jo pasaulį – žiūri ne baugščiu paklaikusiu, o smalsiu tyrinėjančiu žvilgsniu, ir mažojo žmogaus smegenyse gimsta asociacijos – lavėja protas.
Psichologai teigia, jog vaiko charakteris susiformuoja labai anksti – jau iki trejų metų. Jei per tą laiką vaikas patyrė motinos teikiamą šilumą ir saugumą, galėjo gyventi patenkindamas savo poreikius, o ne nuolat kažko bijodamas ir vien paklusdamas kitų valiai, tai jis turės tvirto ir nepriklausomo charakterio pagrindus visam gyvenimui.
Žindymas – artumo garantas
Žindymas – toli gražu ne vien tik natūralus visada šviežio, šilto ir švaraus, pačios gamtos kūdikiui skirto maisto – motinos pieno – perdavimo būdas. Žindymas teikia ir fizinį bei emocinį artumą, sujungia motiną ir naujagimį emociniu ryšiu, kuris palaipsniui perima estafetę iš buvusios jų biologinės vienovės nėštumo metu. Maitinimas krūtimi užtikrina, kad kūdikis yra liečiamas, dažniau paimamas ant rankų, priglaudžiamas ir paglostomas. Krūties juk nepaliksi kaip buteliuko, įstatyto kūdikiui į burną, ir neišeisi „svarbesnių darbų dirbti“. Maitinant dirbtinai, kūniškas kontaktas neišvengiamai nyksta.
Rimta priežastis
Dar vienas žindymo privalumas – daugybė įspūdžių, kuriuos vaikas patiria visur būdamas drauge su savo mama (su abiem tėvais – dar geriau) ir kuriuos jis priima drąsiai, pasitikėdamas, nes visada jaučiasi saugiai. Nekils pagunda mažylio palikti prižiūrėti kitiems, draugams ar giminaičiams, o ir jie negalės to reikalauti, nes priežastis labai rimta: mažylis žindomas, todėl privalo būti su mama. Ir galite keliauti nors per visą pasaulį, nesirūpindama, ar turėsite buteliukų ir čiulptukų, ar rasite švaraus vandens jiems plauti ir pačiam mišiniui ruošti, ar bus kur jį pašildyti, ar rasite gydytoją ir vaistų, juk žindomam kūdikiui nėra dėl ko sirgti. Beje, kūdikių maistelis visur nepigus.
Motinystės hormonai
Kūdikiui žindant krūtį, mamos kūne vyksta ir vien tik biologinių procesų. Posmegeninėje liaukoje hipofizyje gaminasi ir į kraują išsiskiria hormono prolaktino. Jo pavadinimas yra lotyniškų žodžių „pro lactum“ junginys, reiškiantis „dėl pieno“ arba „pieną skatinantis“, tačiau tai dar ne viskas – jis ir „motinystės hormonas“ – raminantis ir sutaikantis. Kaip tik dėl didesnės prolaktino koncentracijos motina labiau globojanti negu tėvas. Jeigu laboratoriniams gyvūnams suleidžiama prolaktino, jie ima elgtis „motiniškai“. Žinau nutikimų, kai iš anksto tvirtai pasiryžusios naujagimį „padovanoti valstybei“, jaunos mamytės, įkalbėtos jį pažindyti bent kelias dieneles prieš atsisveikindamos, persigalvojo ir augino vaikelį pačios.
Miegas – tai cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas suaugusio žmogaus miego ciklas tęsiasi maždaug 1,5 valandos, didesniąją dalį to laiko, net 80 procentų, užima gilusis miegas. Kūdikio miego ciklai yra trumpesni, trunka maždaug 60 minučių, ir kiekviename jų apie pusė laiko tenka paviršutiniškam miegui, kuriuo metu kūdikis gali lengvai prabusti. Jeigu tuo metu vaikas šalia savęs nejaus, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.
Todėl geriausia kūdikiui naktį miegoti šalia mamos. Čia ir jam pačiam bus ramiau, nes jausis saugus, ir visai šeimai, nes vaikui nereikės ilgai rėkti, kol prisišauks mamą ar tėtį.
Mamos poilsis
Ar pavargsta mama, žindydama naktį? Tai pirmiausia priklauso nuo to, kur vaikelis migdomas. Kai kūdikis ir mama guli greta, darniai keičiasi jų abiejų miego ciklai. Mama lengviau prabunda vaikeliui sunerimus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir mamytės miegas būna ramesnis. Šalia migdomas kūdikis lengvai pasiekiamas mamai net nesikeliant ir, prigludęs prie krūties, greitai nurimsta, neprižadinęs visų namų. Mama irgi netrukus vėl įminga. Jau žinome, jog „motinystės“ hormonas prolaktinas veikia raminamai, o naktį – ir migdo. Po kiek laiko tai tampa taip natūralu, jog mamos nė neprisimena, kiek kartų per naktį žindė. Miegoti kartu su kūdikiu saugu, nes motina jį instinktyviai jaučia. Žindymas – tai bene vienintelis darbas, kurį galima dirbti miegant.
Gal atskirai būtų geriau?
Jeigu kūdikis ir mama miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nėra suderinti, ir vaikeliui ne visada iš karto pavyksta pažadinti giliai įmigusią mamą. Kol ji atsikels ir prieis, kūdikio verksmas gali išbudinti visus namus. O juk dar reikės vaiką nuraminti, sūpuojant ir nešiojant ant rankų, jį vėl užmigdyti ir paguldyti atgal į lovelę. Ir mama labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia dėl neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį. Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių pabudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai virškinamas ir greitai pasisavinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišiniai mažylio pilvelyje virškinami sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės šeimos naktys garantuotos.
Paskubėsi, turėsi kartoti
Verta žinoti, jog kūdikiai įminga iš lėto. Jie neužmiega taip greitai, kaip didelis vaikas ar suaugęs žmogus. Mamos ir tėčiai, tai patyrę, žino, kad kūdikio nepaguldysi į lovelę ar vežimėlį tuoj pat, vos tik jis užsimerkė – tam jis turi visiškai užmigti. Kol vaikelis yra paviršutiniško miego fazėje, jis gali lengvai prabusti dėl menko dirgiklio. Arba… jų nebuvimo, nes visiška tyla ir ramybė naujagimį, gimdoje įpratusį prie nuolatinio judėjimo ir mamos garsų, gąsdina dar daugiau. Ir jums teks migdyti mažylį iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai laikas, atimtas iš mamos naktinio poilsio „biudžeto“.
Iliuzijos apgaulė
Jau senovėje žmonės pastebėjo, kad naujagimiai lengviau užmigdavo ir ilgiau miegodavo ankštai susukti į vystyklus.
Daugeliui mažylių šitas apspaudimas audeklu sukurdavo laikymo apglėbus rankomis iliuziją, todėl kūdikiai jautėsi saugesni.
Deja, stiprus kūno suveržimas ir judesių stoka gali pridaryti bėdų. Suspausta krūtinės ląsta deformuodavosi – ji išsipūsdavo į priekį („gaidžio krūtinė“) arba nugaroje išsigaubdavo į kuprą. Dėl raumenų nejudrumo ir sulėtėjusios kraujotakos dažnai išsivystydavo rachitas, pradėjus vaikščioti iškrypdavo kojos. Nesupratę priežasties, „liaudies išminčiai“ manė, kad kūdikio kojas reikia suvynioti suglaustas ir ištiestas. Deja, tada negalėdavo normaliai vystytis klubo sąnariai – jie išnirdavo. Ir tekdavo žmogui visą vaikystę ir visą gyvenimą krypuoti kaip antytei…
O kur tėvelis?
Tėvelis – labai svarbus šeimos žmogus. Jis kuria, aprūpina, saugo namus. Ir padaryti arba įsigyti gana platų „šeimyninį“ guolį – irgi tėčio pareiga. „Pagrindinis mamos etatas“ – auginti vaikus, žindyti kūdikį. Tėtis to nesugebėtų, tačiau jis gali pabūti mamos – namų tvarkytojos, virėjos ir skalbėjos – „pavaduotoju“. Beje, tėčio artuma kūdikiui gali ir turi būti alternatyva mamos artumai, papildyti ją naujomis spalvomis. Tarp žindymų.
Būna situacijų, kai tėvelis pralenkia mamą. Pavyzdžiui, jei kūdikis gimsta per operaciją mamai tebesant narkozėje. Tada tėtis būna pirmuoju artimu žmogumi, ant kurio krūtinės prigludęs vaikelis nurimsta po patirto streso…
Vėliau tėtis džiaugsis ir vaiką džiugins savo artumu, kai pamasažuos, pamankštins, panešios, kartu išeis pasivaikščioti, seks pasakas prieš miegą, žais su dukrele, sūnų mokys vyriškų darbų…
Džiaukis šiandien – neliūdėsi rytoj…
Mamos ir tėčiai, žinokite – vaikai užauga. Daug daug greičiau negu norime. Ir kažkada tas „nutampytas rankas“ ir „bemieges naktis“ minėsite jums kaip širdį šildantį stebuklą.
„Mamos žurnalas“
