Yra du kraštutinumai dėl vaikučio gyvenamosios erdvės. Vieni tėvai guldosi kūdikius į savo lovas ir miega su jais iki 5 metų. O kiti nuo gimimo įkurdina kūdikius atskiruose kambariuose ir naktį bėgioja pas juos pažindyti ar pasupti. Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.
Kuris kraštutinumas yra geresnis – miegoti su vaiku vienoje lovoje iki 5 metų, ar nuo gimimo migdyti atskirame kambaryje?
Manau, kad kraštutinumai yra tai, kai peržengiamos sveiko proto ribos. Jei vaiko išnešimas į kitą kambarį kelia siaubą tiek vaikui, tiek tėvams, todėl vaikas garsiai ir didelėm ašarom verkia, o tėvai bando vienas kitą raminti plyštančiom širdim, aš tai vadinu kraštutinumu. Kitas kraštutinumas, kai brandai prasidėjus, paauglys vis dar „migdomas“ prie tėvelių šono. Vaikų pamiegojimo, o ir net miegojimo šalia tėvų iki 5 metų, kaip ir vaiko miegojimo atskirame kambaryje nuo gimimo kraštutinumais aš nevadinčiau. Yra savų pliusų ir savų minusų abejuose sprendimuose. O kurį geriau pasirinkti konkrečiai šeimai, priklauso nuo daugelio veiksnių.
O kas geriau vaikui?
Miegojimo atskirai privalumai. Miegodamas vienas vaikas nuo kūdikystės išmoksta saugiai jaustis, nusiraminti, užmigti, nesijausti vienišas ir paliktas, nors miega savo kambaryje, kur suaugusiųjų nėra.
Tokiu atveju itin svarbu, kad suaugusieji tik fiziškai nebūtų kartu, o girdėtų kiekvieną garsą (tam yra speciali ir paprasta aparatūra), kad galėtų ne tik girdėti, bet ir atpažinti, kada vaikas iš tiesų baiminasi, jaučia alkį ar jam ką nors skauda, o ne šiaip norisi kompanijos. Tai labai subtilu – tik jautrūs, dėmesingi ir gerai vaiką suprantantys ir pažįstantys tėvai gali atpažinti vaiko poreikius iš verkimo ir suprasti, kurie vaiko poreikiai yra esminiai (tarp jų – ir bendravimo bei šilumos poreikis). Kai kuriems tėvams tai išeina be didelių pasiruošimų ir mokslų, tačiau daugumai reikia labai gerai pasimokyti, jei nori vaiką kitame kambaryje migdyti vieną.
Miegojimo kartu privalumai. Vaikas jaučia „užnugarį“ ir globą čia pat. Ankstyvoje kūdikystėje, ypač pirmaisiais metais, nereikėtų itin baimintis, kad vaikas ims per daug nuo jūsų priklausyti. Tokiame amžiuje jis dar nelabai daug ką ir gali pats. Jei vaikas negali nusiraminti vienas, o tėvai jaučiasi kalti ir, be nerimo jausmų, išgyvena nuolatinę įtampą, geriausias sprendimas – nepraktikuoti vaiko migdymo kitame kambaryje ir ramiai miegoti vienoje lovoje. Visada didesnis pliusas ten, kur didesnė ramybė. Ji – visų kitų santykių ir situacijų pagrindas.
Tik… yra ne tik pliusų, bet ir minusų.
Nuo kokio amžiaus vaikas yra subrendęs miegoti atskirame kambaryje?
Gali būti subrendęs jau nuo gimimo. Tačiau net gimdami ne visi vaikai yra subrendę miegoti vieni. Kai kurie vaikai dėl nėštumo ypatumų ir patyrimo, dėl gimimo patyrimo ir dėl fizinės ir nervinės konstitucijos tiesiog negali miegoti vieni be nerimo ir siaubo jausmų. O dar svarbiau, labai reto vaiko tėvai yra subrendę migdyti vaiką atskirame kambaryje. Visų pirma tai turi būti ne tik brandžios ir ramios asmenybės, bet ir poros santykiuose turi būti darna ir bendradarbiavimas. Ne tiek daug jaunų šeimų užtikrintai gali pasakyti, kad jie – tokia šeima ir yra.
Ar iškeldinti vaiką į kitą kambarį galima tada, kai jam jau įmanoma paaiškinti šio veiksmo priežastis? Juk jei 1 metų vaiką, kuris iki šiol miegojo lovytėje tėvų miegamajame, staiga iškeldinsime, jam bus šokas?
Vaiką iškeldinti į kitą kambarį galima bet kada. Tačiau jei jau toks sprendimas atsirado, tada man kyla klausimas, kodėl vaikas iki tol miegojo su tėvais? Jei tiesiog nebuvo to kito kambario, tada suprantu. O jei kitas kambarys buvo, o vaikas miegojo kartu visą laiką, tada turime kalbėti ne apie vaiko iškeldinimą, o pratinimą. Suprantama, kad tėvai – suaugę žmonės, jiems privaloma atsakomybė už vaikų auklėjimą, o ji – visai nelengva našta, labiau priešingai – sukelia tiek daug nerimo ir nepasitikėjimo savimi, kiek nė vienas kitas darbas nesukelia. Tačiau tėvai su vaikais vis dėlto kartais elgiasi labai diktatoriškai. Staiga nusprendė iškelti vaiką į jo kambarį. Argi ne diktatoriškai skamba toks pareiškimas? Įsivaizduokime, kad vyksta atvirkšti dalykai – jūsų penkerių mėnesių kūdikis staiga visom įmanomom savo amžiui galiom ir garsais imasi priešintis miegojimui su tėvais viename kambaryje. Nors tai neįmanoma, pripažinkite, kad nemažai tėvų patirtų tokį šoką, kad gal net ir „stogas pavažiuotų“. O štai vaikai tėvų novatoriškus sprendimus turi priimti su džiaugsmu.
Ar iškeldinimas turi būti be išlygų? Yra daug atvejų, kai vaikui įrengiamas atskiras kambarys, bet jis užmigęs naktį prabunda ir ateina pas tėvus. Ir tai tęsiasi metų metus. Ką apie tai manote? Išvyti atėjūną atgal?
Jei vaiką norite pripratinti miegoti vieną, geriau pradėti nuo mažų žingsnių, tačiau nesigręžiokite atgal.
Iškelkite sau mažus tikslus ir kai juos pasieksite, siekite naujų. Pernelyg dažnai tėvai nuleidžia rankas, nes tiesiog nori visko iš karto. Jei vaikas iki tol nemiegojo atskirame kambaryje, džiaukitės, jei jis jau užmiega savo kambaryje. Jei net neužmiega vienas, kad bent jau pamiega kurį laiką vienas. Ir nedarykite išimčių (bent jau pusmetį). Lai tai tampa tiesiog gyvenimo dalimi. Jei vaikas pareina naktį, susikaupkite ir pradėkite jį lydėti atgal. Jis vėl grįžo? Dar kartą palydėkite, tačiau ne būtinai. Jei jaučiatės pavargę, pakaks palydėti ir vieną kartą. Turėkite kantrybės. Jei tai pernelyg vargina ir niekada nesibaigia, bent vienas iš tėvų (geriau svarbesnis – paprastai mama) patys pereikite į vaiko lovą (žinoma, kad lovytė su grotelėmis nelabai tiks). Vaikui svarbu matyti, kad tėvai rimtai nusiteikę, tačiau jie nepyksta, nesibara, ir tuo pačiu šventai tiki savo sėkme.
Toleruoti vaiko vaikščiojimą metų metus tikrai nepatarčiau, nes neišsimiega ir vaikas, ir tėvai. Tačiau gerai suprantu, kad kai kuriems tėvams tiesiog nepavyksta pasiekti rezultato. Kai kurie tėvai atbėga į konsultacijas ir bendrom jėgom, patikėkite, rezultatą pasiekiame. Jis visada įmanomas, tik reikia šiek tiek paramos ir dar šiek tiek kantrybės.
Ką manote apie tėvų ir vaiko gyvenimą viename kambaryje iki pat jo brandos, o ypač miegojimą vienoje lovoje? Kaip tėvams subtiliai išspręsti intymias problemas? Natūrologai siūlo su vaiku miegoti vienoje lovoje tiek ilgai, kiek jis pats nori.
Na kas per daug, visada nesveika. Taip vaikas gali tapti priklausomas nuo tėvų – gali neišmokti pats nusiraminti ir jaustis gerai, kai yra vienas. Suaugusiam tokiam vaikui bus baisus bet kokių santykių praradimas ir jis gali tęsti santykius su jį žeidžiančiais ar skriaudžiančiais žmonėmis vien todėl, kad bijos pasilikti vienas. Atsakomybė už vaikus ir yra tai, kad visada turi galvoti ne tik apie šiandieną, bet ir apie ateitį – kokį „kraitį“ vaikui ruoši jo ateičiai. O kaip tada gyvena tėvai – tai dar viena monetos pusė. Jei pora savo santykių problemas slapsto po vaikų migdymo savo lovoje aureole, pralošia visi. Nė vienas mūsų nenorėtumėme būti vaiko vietoje tokioje šeimoje, nes tai – įkaito pozicija, apie kokią ramybę galima kalbėti? Tačiau ne visi tėvai susimąsto, kas vyksta, ir kodėl jiems tų lytinių santykių jau kelerius metus ir nereikia. Jei poros santykiai pasisuko tokia linkme, reikia griebtis „greitosios pagalbos“ santykiams.
Vaikui tėvų santykiai visada yra jo savijautos pagrindas. Tad visi auklėjimo metodai praras žavesį, jei tėvų santykiai darys nuolatinę žalą. Tai, ką siūlo natūrologai, dar nereiškia, kad yra įrodyta. Paprastai jie remiasi nedidelės žmonių grupės patirtimi. Jei jau kalbame apie įrodymus, reikia kalbėti apie mokslinius darbus, kurie pastaraisiais dešimtmečiais labai daug tyrinėja vaiko ir mamos santykį ankstyvame amžiuje. Tyrimų, kurie teigia, kad geriau vaiką laikyti savo lovoje iki 5 metų, nėra. Tačiau abejoju, ar natūrologai siūlo vaiką visą laiką laikyti tik savo lovoje. Paprastai jie rūpinasi ir šeima, tad gal tai šiek tiek iškreipta jų tiesa?
Gal vaiko iškeldinimą į atskirą kambarį palengvintų gražus kambario įrengimas. Vaikas liks sužavėtas savo kambario grožio (vaikiškų baldelių, apmušalų, žaislų) ir lengviau sutiks miegoti atskirai.
Taip, susižavės, tačiau vaikas žaidžia dieną, ne naktį. Grožis ir žaislai vaikui svarbūs dieną, naktį nei grožis, nei žaislai nesvarbu, svarbu jaustis saugiai. Tad nesitikėkite didelės permainos. Tokių tėvų bandymų girdėjau ne vieną, deja, negirdėjau nė vienos istorijos, kad tai vaiką būtų išvilioję iš tėvų kambario ilgiau nei 3 dienoms. Tačiau gal tokių istorijų yra, aš tik apie jas nežinau, juk pas mane tėvai ateina pagalbos, o ne pasigirti.
Ar iškeldinus vaiką į kitą kambarį nenumalšta motinos instinktas viską girdėti, ką vaikas daro (kosėja, verkia, vartosi)?
Motinos instinktas arba yra, arba jo nėra. Numalšti jis tiesiog negali. Dauguma motinų vaiko verkimą (net ir ne savo) girdi net didžiausiame triukšme, o naktį pabunda net nuo tolimo vaiko verkimo garso. Taip jau surėdyta gamtos. Tačiau noriu priminti, kad yra vaikų pasiklausymo aparatų, kurie ir skirti tam, kad nereikėtų spėlioti, ar vaikas miega, ar ne.
Gal vaikų miegojimą lemia tautos tradicijos? Amerikiečiai vaikus nuo gimimo įkurdina atskirai, o mums, lietuviams, lemta miegoti su jais viename kambaryje daugybę metų?
Visose tautose tai priklauso nuo daug veiksnių ir, manau, kad visaip yra. Tai labai įdomus klausimas, tačiau reikėtų surinkti daugiau informacijos apie įvairias kultūras, kad būtų galima atsakyti nepamelavus. Mano matytose šeimose JAV vaikai nuo kūdikystės turi savo kambarius, kur jie miega.
Kartais ateina iki tėvų kambario, pasibeldžia, tada nuo durų parlydimi atgal, nuraminami, išbučiuojami ir paliekami ramiai miegoti vėl. Tačiau tam reikia ne tik gimti kitoje kultūroje, tam reikia turėti tą atskirą kambarį. Skirtumas, kurį tikrai pastebėjau, yra tėvų drąsa turėti savo privačią erdvę ir nesijausti kaltais, kai vaikai nori įsiveržti į tėvų miegamąjį, jei ten kaip tik norisi pabūti vieniems.
Ką vaiko iškeldinimas į kitą kambarį turi bendro su susvetimėjimu tarp tėvų ir vaikų? Ar tie vaikai, su kuriais tėvai nemiegojo iki 5 metų vienoje lovoje, užaugs atitolę, šalti, nemylės tėvų? O tie, kurie kartu niurkėsi vienoje lovoje, bus patys meiliausi užvadėliai?
Atsakysiu labai trumpai. Ar vaikai jaučiasi mylimi, priklauso ne nuo to, ar jie miega savo kambaryje, ar tėvų lovoje. Vaikai mylės tėvus, jei jie jausis mylimi ir gerbiami. Jei vaiką lepinsite (deja, tai nevadinama nei meile, nei pagarba), tada nesitikėkite, kad vaikas gerbs tėvus. Tuo tarpu, jei tėvai vaiką ištrėmė į jo kambarį ir taip juo atsikratė, o ne išmokė pabūti vienam, tai irgi, kurgi čia ta meilė? Šeimos gyvena labai skirtingomis aplinkybėmis ir kartais tikrai geriau vaikams miegoti su tėvais, tačiau tai negali tapti taisykle, kai yra galimybių vaikams mokytis pabūti vieniems.
O užvadėliais vaikai tampa tada, kai jie yra įtraukiami į bendrą veiklą ir namų ruošą, su miegu tai visai nesusiję.
Ar palaikote tradiciją, kai su vaiku vienoje lovoje miega vienas iš tėvų, o kitas išsikrausto į kitą kambarį? Mamos sako – vaikutis nori miegoti su manimi, o vyras kartu neišsimiega, todėl ir išsikraustė į svetainę ant sofutės… Penkmečiui…
Jei mama su tėčiu nenori miegoti kartu, tinka visokie pasiaiškinimai. Tačiau kai kurios šeimos miega taip ne dėl to, kad nenori, bet dėl to, kad nieko geriau nesugalvoja ir dėl to nuoširdžiai kenčia. Jei tai ne poros santykių problema, šeimai nesunkiai galima padėti, reikia tik padrąsinti juos pasirūpinti ir savimi nesijaučiant kaltais. Paprastai reikia visai nedaug ir permainos įvyksta. Labai sunku duoti patarimą, kuris tiks visiems, tačiau gali būti, kad reikia tiesiog pareiti į savo lovą, o jei vaikas atseka iš paskos, jį palydėti, užmigdyti ir vėl išeiti.
Viena mano pažįstama šeima tiek nusivylė visais savo auklėjimo metodais, kad turėjo užsirakinti savo kambario duris ir vaikas verkdamas užmigo prie jų kambario durų. Atrodo drastiška, gal galima buvo ir atrasti švelnesnių metodų, tačiau svarbu, kad toje šeimoje reikalai po tos nakties pasikeitė. Jei vaikas ir ateidavo iki miegamojo, jis leisdavosi palydimas atgal, o palaipsniui išmoko ir ramiai išmiegoti visą naktį. Nereikia jaustis kaltais, kad vaiką iškraustote, tačiau ir iškraustyti galima su meile. Dėl išsikraustymo didžiausias kančias išgyvena tėvai, vaikai paprastai greitai tai pamiršta ir didelės traumos nepatiria, jei tai neįvyksta per vieną dieną.
Daugumoje šeimų nereikia tiek daug kentėti nei tėvams, nei vaikams. Daugeliui tėvų pavyksta nubrėžti savo asmeninės erdvės ribas ramiai ir švelniai, o vaikai tai su pagarba priima. Gal kartais ir reikia pagalbos iš šalies, tačiau svarbu, kad visa tai įveikiama, nemanykite, kad jums nepasiseks, tikėkite sėkme ir džiaukitės mažais laimėjimais, nenuleisdami rankų ir keldami sau naujus tikslus. Juk auklėjimas – tai nuolatinis ir kūrybiškas darbas. Vien mylėti vaiką nepakanka, reikia dar ir žinoti, kaip tą meilę parodyti, kad vaikas jaustųsi tikrai mylimas.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Tikrai nemanau, kad vaikas su tėvais turi miegoti metų metus. Suprantu, kad kai vaikelis yra mažas, pats nevaikšto, yra būtina nuolatinė priežiūra. Bet sulaukęs kokių 2 metų, tikrai gali miegoti vienas ir savo lovoje. Tai net ne mada, o pratinimas prie savarankiškumo, taip ir tėvai ir pats vaikas kokybiškiau išsimiega.