Jeigu miegate su vaiku vienoje lovoje arba – atvirkščiai – net skirtinguose kambariuose, tai taip ir darykite. Jokie straipsniai ir specialistų diskusijos nėra svarbesni už jūsų vidinį jausmą, kaip elgtis teisingiausia. Tačiau dėl įdomumo perskaitykite, ką apie miegojimą su vaiku vienoje lovoje mano ispanų pediatras K. Gonzalesas.
Daug tėvų miega su vaiku vienoje lovoje. Kai kuriems taip patinka, kitiems – praktiškiau. Tačiau dėl šio sprendimo jie gauna tiek pylos, kad galų gale ima jaustis kalti. Štai ką pasakoja Roza:
„Auginu dvylikos mėnesių kūdikį. Pastarąjį mėnesį niekaip negalėjau priversti jos miegoti savo lovoje visą naktį. Atsibunda vidury nakties, verkia ir vienintelis dalykas, kuris gali ją nuraminti, tai atsinešti į mūsų lovą. Kadangi abu dirbame, tam tikru metu naktį mes abu pasiduodame ir miegame kartu, nors ir žinome, kad tai negerai“.
Tiesą sakant, nieko bloga šie tėvai nedaro. Geriau elgtis su dukra nė negalėtų (tik tai ją nuramina) ir tai geriausia, ką gali padaryti ir dėl savęs (vienintelis dalykas, leidžiantis jiems išsimiegoti). Tad kam šis jų laisva valia priimtas sprendimas gali kliūti?
Tėvai verčiami tikėti, kad miegoti kartu yra negerai vaikui. Neva jį galima netyčia prispausti, įvaryti nemigą visam gyvenimui ar sukelti paslaptingą rimtą psichologinę traumą. Ar čia yra bent kiek tiesos?
***
Buvo atlikti stebėjimais ir nustatytas miegojimo kartu ir įvairių miego sutrikimų ryšys. Pavyzdžiui, N. Curellas su kolegomisnustatė, kad toje grupėje, kurioje tėvai miegojo kartu su vaikais, daugiau tėvų (17 proc. palyginti su 5 proc.) ir daugiau vaikų (44 proc. palyginti su 17 proc.) miegas buvo prastesnis, vaikai miegojo trumpiau (10,4 val. palyginti su 10,8 val.), naktį dažniau pabusdavo (89 proc. palyginti su 51 proc.), užmigti reikėjo daugiau laiko (25 min. palyginti su 17 min.), jie vyresni (20 mėnesių palyginti su 16 mėnesių) ir jų socialinė-ekonominė padėtis prasta (51 proc. palyginti su 29 proc.).
Autoriai daro išvadą: „Miegojimas vienoje lovoje su tėvais neigiamai veikia vaikų miegą“, bet pamiršta nurodyti, kad tai dar padidina ir vaikų amžių bei skurdą… Čia, žinoma, juokauju. Aišku, miegojimas kartu su tėvais vienoje lovoje nelemia skurdo, tai tik statistinė asociacija; tiesą sakant, priežastinis ryšys galėtų būti net atvirkščias: gali būti, kad tam tikros socialinės grupės su vaikais vienoje lovoje miega dėl tradicijų…
Puiku, lygiai taip pat logiškiausia miego sutrikimų ir miegojimo kartu ryšį paaiškinti visai ne tuo, kad toks miegojimas skatina miego sutrikimus, o veikiau priešingai: visuomenėje, kurioje į vaikų ir tėvų miegojimą vienoje lovoje dažniausiai žiūrima priešiškai, tėvai šio būdo griebiasi tik tada, kai vaikas verkia arba naktimis atsibunda ar jam reikia daug laiko užmigti, o kiti migdymo būdai nepadeda.
***
Įvairiose kultūrose atlikti mokslo tyrimai šį reiškinį paaiškina geriau. Vaikų ir tėvų miegojimą vienoje lovoje JAV neigiamai vertina tik baltaodžiai, o juodaodžiai tai laiko įprastu ir priimtinu dalyku. Dr. B. Lozoffas su kolegėmistyrė keturias amerikiečių vaikų nuo šešių mėnesių iki ketverių metų grupes: darbininkų klasės baltaodžius ir juodaodžius, aukštuomenės baltaodžius ir juodaodžius.
Skurdžiai gyvenančių baltaodžių vaikų su tėvais miegojo daugiau (23 proc.) negu turtingų baltaodžių vaikų (13 proc.), bet tarp juodaodžių nebuvo jokio skirtumo (atitinkamai 56 ir 57 proc.). Skurdžiai gyvenantys baltaodžiai ir turtingi juodaodžiai, bet ne kitos dvi grupės, miegojimą kartu siejo su nedideliais miego sutrikimais.
Tik tarp skurdžiai gyvenančių baltaodžių miegojimas drauge statistiškai buvo siejamas su tėvų įsitikinimu, kad jų vaikas turi rimtų miego sutrikimų; kitose grupėse reikšmingo skirtumo nebuvo, o tarp skurdžiai gyvenančių juodaodžių tas skirtumas, tiesą sakant, net buvo miegojimo drauge naudai (vaikai, miegantys atskirai, turėjo daugiau bėdų). Kaip paaiškinti šiuos skirtumus?
Skurdžiai gyvenantys baltaodžiai vienoje lovoje su vaikais miega gal todėl, kad šie anksčiau miegojo prastai, o gal namie yra per mažai vietos. Tie keletas pasiturinčių baltaodžių tiki, kad šis būdas jiems geriausias, nes apie jį yra skaitę knygose.
Gali būti, kad skurdžiai gyvenantys juodaodžiai tradiciškai miega vienoje lovoje su vaikais, nes jiems tai įprasta, todėl ir gerai. O pasiturintys juodaodžiai, nors ir laikosi tradicijų, skaitė knygų ir girdėjo, kad pediatrai kritikuoja įprotį tėvams ir vaikams miegoti vienoje lovoje, ir jau ima jaustis kalti dėl savo elgesio, todėl miegas sutrikęs.
***
Dar įspūdingiau yra palyginti Japoniją ir Ameriką. Japonijos visuomenė – itin industrializuota. Joje tėvams ir vaikams miegoti vienoje lovoje yra pageidautina ir normalu. Vaikai su tėvais vienoje lovoje tradiciškai miega iki penkerių metų, paskui iki pilnametystės – kartu su seneliais (jeigu namie drauge gyvena kuris nors iš jų).
Tai pagarbos ženklas seneliams: būtų labai negražu palikti vienus.
Remdamiesi vidurinės klasės japonų šeimų pavyzdžiu, S. Latzas, A. W. Wolfas ir B. Lozoffasnustatė, kad 59 proc. vaikų nuo šešių mėnesių iki 4 metų visą naktį miegojo su motinomis arba abiem tėvais kiekvieną naktį nuo pat gimimo. Tik 15 proc. baltaodžių amerikiečių vaikų miegojo su tėvais ir beveik visi tai darė iš dalies (tai yra ne kas naktį arba tik dalį nakties).
Tėvų abiejose šalyse buvo klausiama, ar vaikai aikštijasi, kai ateina metas miegoti, ar dažnai atsibunda naktį (tris ar daugiau kartų per savaitę) ir ar, jų manymu, miega prastai. Amerikiečių grupėje vaikų miegojimas su tėvais vienoje lovoje buvo siejamas su tuo, kad vaikai nenori eiti miegoti, dažnai atsibunda ir turi miego sutrikimų. Japonų grupėje, priešingai, vaikai, miegantys vienoje lovoje su tėvais, neturėjo jokių „problemų“, atėjus metui miegoti, nesipriešino, bet naktį atsibusdavo dažniau. (Kadangi šią informaciją pateikė tėvai, ji gali reikšti, kad tėvai, miegantys atskirai nuo savo vaikų, ne visada žino, kada šie prabunda.)
Gali būti, kad čia nėra didelio skirtumo: abiejose šalyse atskirai miegantys vaikai miega „geriau“ negu miegantys su tėvais.
O dabar priėjome pačią įdomiausią vietą. Japonų vaikai, miegantys su tėvais, naktį atsibusdavo beveik taip pat retai (30 proc.) kaip amerikiečių vaikai, miegantys atskirai. Su tėvais vienoje lovoje miegantys amerikiečių vaikai atsibusdavo kur kas dažniau (67 proc.), o japonų vaikai, miegantys atskirai, prabusdavo labai retai (4 proc.). Bet visi japonų vaikai mažiau priešinosi migdomi ir atsibusdavo rečiau negu amerikiečių vaikai.
***
Taigi sunkių padarinių grėsmė yra visiškai nepagrįsta: miegojimas kartu net tik nesukelia nemigos, priešingai, vertimas vaikus miegoti atskirai Vakarų visuomenėje kaip tik ir skatina miego sutrikimus. Ar tik nebus taip, kad mūsiškiai miego specialistai atsidėję šalina pačių prišauktas problemas?
Bet kodėl vaikai, miegantys atskirai, abiejose šalyse miega ilgiau? Matyt, veikia savaiminė atranka. Bet vertinkime kitu požiūriu: Amerikoje, kur vaikų miegojimas su tėvais smerkiamas, į jų lovą leidžiami tik tie vaikai, kurie neužmigo jokiais kitais būdais, – vadinasi, buvo atrinkta gana prastai miegančių vaikų grupė. Japonijoje, kur tėvams ir vaikams taip miegoti yra įprasta, taikyti filmuose matytus metodus ir iškeldinti vaikus į atskirą kambarį ryžtasi tik tie tėvai, kurių vaikai miega labai kietai. Vadinasi, buvo atrinkta kietai miegančių vaikų grupė.
***
Atrodo, Ispanijoje toks „miego sutrikimų“ apsėdimas kultūriškai ne toks dažnas kaip Amerikoje, tačiau pastaraisiais metais spaudimas šiuo klausimu didėjo. Todėl A. Garcia su bendradarbiais Katalonijos kaimiškosiose vietovėse nustatė, kad pusė nuo vienerių iki trejų metų vaikų naktį atsibunda, dauguma jų dažniau negu du kartus. Nemažai jų nenorėjo būti vieni, prašė vandens arba maisto, dauguma tėvų šiuos norus tenkino. Bet tik pusė šeimų, kurių vaikas naktį atsibusdavo, manė, kad jis „miega prastai“, ir tik kas penkta šeima dėl to kreipėsi į medikus.
Atrodo, per pastaruosius kelis dešimtmečius Vakarų valstybėse vaikų miegojimas vienoje lovoje su tėvais paplito labiau, nors sunku pasakyti, ar šis padidėjimas tikras, ar tik daugiau žmonių apie tai prakalbo. Amerikoje 45 proc. jaunesnių negu septynių mėnesių vaikų iki šios apklausos su tėvais miegojo mažiausiai kartą per dvi savaites, o vaikų, kurie visada miega su tėvais, 5,5 proc. 1993 m. padaugėjo iki 12,8 proc. 2000 m.
***
Kuo grįstas kai kurių žmonių įsitikinimas, kad vaiko, miegančio vienoje lovoje su tėvais, laukia tik beprotnamis? Kaip jau teigėme, norint atlikti patikimą mokslo tyrimą, reikėtų, kad šimtas mamų miegotų drauge su savo vaikais, kitas šimtas juos migdytų atskirame kambaryje, o tada po dvidešimties metų įvertinti, kuri vaikų grupė psichologinių problemų turi daugiau. Niekas tokio tyrimo nedarė.
Kohortiniai (tiriama tik nedidelė grupė žmonių) tyrimai ne tokie patikimi. Norint juos atlikti, reikia rasti vaikų, kurie miega su tėvais ir kurie miega atskirai, padėtį įvertinti po kelerių metų.
Tarkime, įsitikinome, kad Amerikoje skurdžiai gyvenantys juodaodžiai su vaikais miega dažniau negu pasiturintys baltaodžiai. Mažiau išsilavinę tėvai arba turintys finansinių sunkumų ar nesutarimų poroje su vaikais irgi miega dažniau. Sergantiems ar patyrusiems nelaimingą atsitikimą tėvai taip pat dažniau leidžia miegoti savo lovoje.
Jeigu paaugę šie vaikai elgsis kitaip, ar šį pokytį bus lėmęs miegojimas su tėvais, ar vis dėlto tai bus dėl socialinės nelygybės arba skurdo, o gal dėl ligos? Negana to, visuomenėje, kurioje tėvų ir vaikų miegojimas vienoje lovoje vertinamas kritiškai, praktikuojančius kaip tik tokį miegojimo būdą gali kamuoti kaltė, todėl šių tėvų elgesys su vaikais gali pakisti, jame gali atsirasti priešiškumo. Dėl šių priežasčių neturėtume stebėtis, jeigu kuriuo nors kohortiniu tyrimu nustatoma, kad vaikai, miegantys su tėvais, kenčia nuo psichologinių problemų.
Tačiau vieninteliu mano aptiktu tyrimu šia tema nebuvo nustatyta jokio neigiamo poveikio aštuoniolikmečiams, kurie, būdami vaikai, miegojo su tėvais: santykiai su jais ir kitais žmonėmis nebuvo prastesni, jie nerūkė, nevartojo svaigalų ar narkotikų daugiau nei kiti ir nebuvo lytiškai aktyvesni už kitus.
