Kalbos mokymasis – vienas iš svarbiausių vaiko raidos procesų. Jis prasideda gerokai anksčiau, nei mes, tėvai, įsivaizduojame ir pradedame vaikui padėti.
Trys postulatai apie vaiko kalbą
Straipsnyje, kaip lavinti vaiko kalbą nuo gimimo, pasitelkiant neuroedukacinius metodus, remsiuosi trimis mokslo patvirtintais postulatais:
1) Sulaukus trejų, vaiko galimybės pasiekti savo maksimalų potencialą bet kurioje srityje mažėja, todėl būtina imtis konkrečių veiksmų nuo pat gimimo.
2) Smegenis ankstyvuoju laikotarpiu labiausiai lavina jautrus ir intensyvus tėvų kalbėjimas (2100 žodžių per valandą).
3) Iki 3 metų vaiko smegenys jau būna pasiekusios 85 proc. savo fizinio augimo, o tai sudaro reikšmingą viso mąstymo ir mokymosi potencialo dalį.
Kaip vaikas mokosi kalbos?
Kūdikio smegenys gali atskirti bet kurios kalbos garsus ir juos išmokti, nes jos yra labai neuroplastiškos. Kitaip tariant, vaikai yra pasirengę išmokti bet kokią kalbą.
Prisirišimas prie gimtosios kalbos garsų atsiranda labai anksti – iki baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams. Smegenys pradeda kiekybiškai vertinti konkrečius nuo pat gimimo girdimus garsus, skaičiuodamos jų dažnumą ir visai nesirūpindamos žodžių reikšme. Smegenys įsimena dominuojančius garsus, kurie vėliau tampa atskirais žodžiais, o paskui sakiniais. Paprasčiau tariant, kūdikio smegenys „surenka“ besikartojančius garsus ir juos „išsaugo“. Taip susiformuoja tarsi garso prototipas, kuris tampa „magnetu“. Smegenys prisiriša prie kalbos, kurios reikės.
Dėl šios priežasties būtina padėti kūdikio ir vaiko smegenims analizuoti garsą.
Vienas iš pratimų, kurį galime pasitelkti mokydami kalbos, – „Kalbos skonis“
TIKSLAS: lavinti kalbos įgūdžius, išmokyti atskirti savo vardo raides bei suvokti jų atstovaujamą garsą.
JUMS REIKĖS: spalvotų dubenėlių (tiek, kiek jūsų vaiko vardas turi raidžių, pavyzdžiui, vardui VĖTRA reikia penkių dubenėlių), plastikinių, medinių ar kitokios medžiagos raidžių (tokių, kurios sudaro jūsų vaiko vardą), įvairių mažų žaislinių figūrėlių, A3 formato popieriaus lapo ir ryškaus flomasterio.
KAIP ATLIKTI: geriausia būtų užduotį paruošti vaikui nematant, kad jis neužbėgtų už akių. Išdėliokite spalvotus dubenėlius, raides dėkite ant dugno, o ant viršaus sudėkite kitus smulkius žaisliukus. Jei jų neturite, tuomet užduotį galima atlikti naudojant skirtingas kruopas – linų sėmenis, ryžius, grikius, soras ir t.t. Šalia pasidėkite baltą lapą ir flomasterį.
Pakvieskite vaiką ir paaiškinkite užduotį – ji gali skambėti taip: „Čia sudėjau penkis skirtingų spalvų dubenėlius (įvardinkite spalvas, rodydami į konkrečios spalvos dubenėlį). Juose paslėpiau tavo vardo raides. Ar gali jas surasti? Kišk ranką į pirmąjį dubenėlį ir ištrauk raidę“. Jei vaikas užduoties nesupranta, parodykite, kaip tai atlikti, – patys ištraukite raidę iš pirmojo dubenėlio. Tuomet vėl paskatinkite vaiką pabandyti – rekomenduojama pirmiausiai rasti visas raides (pradedant nuo pirmojo dubenėlio ir ištraukiant pirmąją vardo raidę). Kai vaikas ištraukia raidę, keliskart ją vokalizuokite (v v v v v) ir dėkite ant balto popieriaus lapo. Taip vertikaliai sudėliokite visas vaiko vardo raides. Tuomet kvieskite vaiką apžiūrėti pirmojo dubenėlio figūrėles ir jas įvardinti, pavyzdžiui, „vėžys“, „lova“, „katinas“ ir t.t. Figūrėlę, kurios pirma pavadinimo raidė sutampa su pirma vaiko raide, dėkite prie tos raidės, garsiai pasakydami, kodėl. „Žodis „vėžys“ turi raidę v“. Kai figūrėlės jau sudėliotos prie raidžių, dar kartą garsiai vaikui ištarkite žodžius. Jei prie kažkurios raidės nesate padėję figūrėlės, nes tokios neradote, užrašykite visą žodį, prasidedantį iš tos raidės. Vėliau vaikui leiskite pačiam pratęsti žaidimą. Ant lapo užrašykite kuo daugiau žodžių, susijusių su žaidimo figūrėlėmis.
2100 žodžių per valandą
TMŽ programos dalyvių šeimos dažnai manęs klausia, apie ką ir kaip kalbėtis, kai reikia pasakyti 36 žodžius per minutę. Intensyviai kalbėkitės apie viską: ką darome mes, ką darysime, ką daro vaikas (tai vadinamasis lygiagretusis kalbėjimas), ko norime, kaip jaučiamės (išplėtojimas), kaip atrodo dalykai, kuriuos matome (detalizavimas), pasakojame apie tai, ko nematome, kalbame apie tai, ką planuojame rytoj (dekontekstualizuotas kalbėjimas) ir t.t. Komentuokite, ką daro vaikas, kaip tai daro, svarstykite, kaip jis dabar jaučiasi (bandykite nuspėti)… Svarbi į vaiką orientuota šneka, vadinamasis kūdikiškas kalbėjimas, patraukiantis vaiko dėmesį.
Kalbėjimo pratimas „Kur gyvena mano aš?“
TIKSLAS: lavinti vaiko kalbinius įgūdžius, didinti jo suvokimą apie save, gebėjimą save pristatyti.
JUMS REIKĖS: kartono, flomasterių ar kreidelių, dažų, žirklių.
KAIP ATLIKTI: pristatykite užduotį pradėdami nuo klausimo: „Ar žinai, kur gyvena tavo aš?“ Kviečiu tave sukurti kortelę – joje priklijuosime tavo nuotrauką ir užrašysime vardą, pavardę, gimimo metus“. Iš kietesnio popieriaus iškirpkite stačiakampio formos kortelę, jos viršuje skylamušiu išmuškite skylę, kad vėliau galėtume įverti siūlą.
Tuomet leiskite vaikui išsirinkti nuotrauką, iš kurios iškirpsite veidą. Kartu su vaiku priklijuokite arba leiskite tai padaryti pačiam vaikui. Tuomet šalia užrašykite vardą, apačioje pavardę bei gimimo metus. Aiškiai pasakykite: „Tu esi (pasakykite vaiko vardą), o tavo pavardė – (pasakykite pavardę). Būtinai parodykite, kur užrašytas vardas, o kur pavardė. Taip pat pasakykite gimimo datą ir ją parodykite.
Paklauskite, kur vaikas nori pakabinti ar pasidėti kortelę. Ir pradėkite žaisti žaidimą „Kur gyvena tavo aš?“
Mano aš gyvena čia (rodykite ranka į savo krūtinę). Tavo aš gyvena čia (rodykite į vaiko krūtinę).
Tuomet klauskite: kur gyvena mano aš? (laukite vaiko reakcijos) ir „kur gyvena tavo aš?“ (laukite reakcijos). Šį pratimą kartokite kelis kartus per dieną keletą dienų. Vaikui leiskite dekoruoti kitą kortelės pusę.
Kodėl toks svarbus kalbos apdorojimo greitis?
TMŽ rekomenduoja kokybišką kalbinės aplinkos kūrimą nuo pirmos vaiko gyvenimo dienos. Tai prieštarauja požiūriui, kad vaikas kalbos mokosi savaime ir tėvams nieko nereikia daryti. Kad tėvams taptų paprasčiau suvokti, kaip turi atrodyti šis kalbėjimosi su vaikais būdas, kūrėjai sudėliojo tris principus:
Būk dėmesingas. Jis susijęs su sąmoninga tėvų pastanga pastebėti, kuo dabar yra susidomėjęs kūdikis ar vaikas, ir kai tai įmanoma, apie tai su juo kalbėtis. Domimės tuo, kuo domisi vaikas, sekame paskui vaiką ir į tai reaguojame. Kitaip tariant, įsitraukiame į tai, ką veikia vaikas, per žodinį bendravimą tvirtiname ryšį ir kuriame naujas smegenų jungtis.
Daugiau kalbėk! Šis principas daugiausiai susijęs ne tik su pasakomų žodžių skaičiumi, bet ir su tuo, kokie tai žodžiai ir kaip jie pasakomi. Tai įtvirtinti galėtų padėti metafora „Smegenys kaip kiaulė taupyklė“ – jei į ją mesime tik centus, negalėsime susimokėti už mokslus universitete. Čia svarbu prisiminti, kad šis principas ragina kalbėti su vaiku ir apie tai, kuo susidomėjęs vaikas.
Aš tau, tu man. Tai – keitimasis frazėmis, tėvai visada turi laukti, kol vaikas atsakys. Net jei vaikas dar nekalba! Juk ir tada galime skaityti vaiko komunikacijos užuominas.
Šie principai padeda auginti augančios mąstysenos vaiką – tokį, kuris turi drąsos spręsti kylančias problemas, yra pasirengęs susitvarkyti su stresinėmis situacijomis ir judėti pirmyn. O svarbiausia – sukuria sąlygas smegenyse rastis tinkamam kalbos apdorojimo greičiui. Jis nurodo, kaip greitai „prisikasame“ iki jau žinomo žodžio, kaip greitai jis tampa žinomas ir įgyja prasmę. Jei bus sunku atpažinti jau žinomą žodį, nespėsime atpažinti po jo einančio žodžio. Tada mokytis tampa labai sudėtinga. Kai tenka kabintis už kiekvieno žodžio, kad jį suprastume, pokalbis jau būna toli „nuvairavęs“.
A. Fernald, tyrinėdama ką tik vaikščioti pradėjusius kūdikius, nustatė, kad sekundės dalies uždelsimas. bandant suvokti žinomo žodžio prasmę sakinyje, labai apsunkina vaiko galimybes suprasti kitą žodį.
Praktika „Spalvos dovana“
TIKSLAS: turtinti vaikų žodyną, skatinti išlaikyti dėmesį ties viena veikla, suteikti galimybę mokytis kalbos patyrimiškai.
MUMS REIKĖS: putų, raidžių R, M, O, V, Ž, J, G, raudonos, mėlynos, oranžinės, violetinės, žalios, juodos ir geltonos spalvos guašo, vandens, padėklo.
KAIP ATLIKTI: kvieskite vaiką kurti spalvotus raidžių debesėlius. „Slėpsime raides putose, o radę dažysime debesėlius ta spalva, kurios pirma raidė buvo rasta. Pavyzdžiui, jei radome R, spalvinsime raudona spalva, jei O – oranžine“. Pirmiausia išdėliokite užverstas raides, paskui ant jų purkškite putų ir taip raides paslėpkite. Tuomet skatinkite vaiką kišti ranką į pasirinktą „debesėlį“ ir ištraukti raidę. Spalvinkite. Būtinai garsiai pasakykite raides bent kelis kartus. Kai visi debesėliai jau bus nuspalvinti, galima kurti paveikslą rankomis ir kojomis.
FB – Kalbančios šeimos-TMŽ
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
