Vaikų kalbos klaidos: 5 pagrindiniai mitai ir tikrovė

kalba

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas spėja nuveikti neįtikėtinai daug: ištyrinėti artimiausią aplinką, žengti pirmuosius žingsnius, paragauti įvairiausio maisto, ištarti pirmuosius žodžius.

Kiekvienas naujas pasiekimas reikalauja gausybės žinių ir gebėjimų – pažintinių, socialinių, komunikacinių, o kiekvienas gebėjimas įgyjamas bandant, klystant ir pasitaisant. Suprantama, kad pirmasis savarankiškas žingsnis pavyks ne iš karto, pirmoji pažintis su kai kuriais daiktais ar dalykais (pavyzdžiui, bandymas paglostyti bitę) gali baigtis ašaromis, o pirmasis šaukštas košės – atsidurti ant grindų. Ne išimtis ir kalbos įsisavinimas. Pirmuosius žodžius vaikas gali ištarti tik tada, kai jau yra sukaupęs vadinamojo pasyviojo žodyno atsargų, įvaldęs bent minimalius tarties gebėjimus, o pirmieji sakiniai reikalauja dar daugiau gebėjimų: planuoti ir laikytis žodžių eiliškumo, iš įvairiausių gramatinių formų pasirinkti vienintelę tinkamą.

Ankstyvuoju kalbos raidos laikotarpiu galime išgirsti įvairiausių klaidingų, tačiau savaip logiškų pasakymų: Sninga sniegai. Gyveno višta ir vištas. Ratas nesisukasi. Vaivorykštė pražydo. Čia karvė su karviuku. Dažniausiai tokie pasakymai sulaukia tėvų šypsenos, kartais – atsiduria dienoraštyje, patenka į žurnalų puslapius, neretai vaiko sugalvotą žodį juokais perima ir suaugusieji. Vis dėlto kartais kyla klausimas: ar tikrai visos vaiko kalbos klaidos yra natūralus reiškinys? Ar reikia jas taisyti ir nuo pat pradžių mokyti vaiką kalbėti taisyklingai? O gal – priešingai – leisti vaikui pačiam aptikti ir ištaisyti klaidą? Galiausiai, kaip atskirti, kurios kalbos klaidos yra visiškai normalus reiškinys ir kurios – priešingai – verčia sunerimti?

Intuityviai suvokiame, kad vaiko kalbos klaida yra tai, kas neatitinka suaugusiųjų kalbos modelio. Tačiau pradėjus gilintis į mokslinę literatūrą, paaiškėja, kad tiek kalbos klaidos, tiek suaugusiųjų kalbos modelio sąvokos skirtingų autorių traktuojami skirtingai, kartais – netgi visiškai priešingai. Tai lemia ir konkrečios kalbos ypatumai, ir vaikų kalbos mokslinių tyrimų tradicijos, ir tarpdisciplininis šių tyrimų pobūdis – juk vaikų kalbos klaidomis domisi ir psichologai, ir lingvistai, ir pedagogai, ir gydytojai.

Stebint ir tyrinėjant kalbos klaidas, deja, neišvengiama ir klaidingų interpretacijų, ir tam tikrų mitų gimimo. Pabandykime sugriauti bent kelis iš jų!

Pirmasis mitas: vaikų kalbos klaidos yra itin menkai ištyrinėtas reiškinys.

Tikrovė: nuo pat vaikų kalbos tyrimų pradžios mokslininkai atkreipė dėmesį į kalbos klaidas. Pavyzdžiui, 1839–1856 m. Č. Darvinas, dienoraštyje fiksavęs savo vaikų raidą, užrašinėjo ir pastebėtas gramatikos klaidas, S. Isaacs (1930), aptardama įvairius pažintinės raidos ypatumus, pateikė vaikų susikurtų (suaugusiųjų kalboje neegzistuojančių) žodžių pavyzdžių. Itin daug kalbos klaidų pavyzdžių sukaupta tiriant rusų kalbos duomenis; esama net specialių leidinių, pvz., S. Ceitlin sudarytas „Vaikų sukurtų žodžių žodynas“ (2001). Kita vertus, dauguma vaikų kalbos klaidų iki šiol tirta taikant ilgalaikio stebėjimo metodą, t. y. pasirinkus vieną ar kelis vaikus ir keletą metų nuosekliai užrašinėjant ar įrašinėjant jų kalbą. Skersinio pjūvio (grupės vaikų tyrimo) metodas kalbos klaidų analizei pasitelkiamas itin retai; taigi kyla pavojus, kad vieno ar kelių vaikų kalboje pastebėtos klaidos gali būti klaidingai interpretuojamos kaip universalus konkrečios kalbos įsisavinimo reiškinys, nors iš tiesų tėra tik individualios kalbinės ypatybės.

Antrasis mitas: ankstyvojoje vaikystėje net ir tipinės raidos vaikai daro daug kalbos klaidų.

Tikrovė: jau minėti tėvų dienoraščiai, dalijimasis pastebėtomis vaiko kalbos klaidomis, viešas jų publikavimas gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad įvairiausių kalbos klaidų gausu kiekvieno vaiko kalboje. Kalbos klaidos (ypač žodžių darybos) kai kurių mokslininkų laikomos ne tik natūraliu, bet ir itin teigiamu reiškiniu: esą jos rodo vaiko kūrybinį potencialą, jautrumą gimtosios kalbos sistemai, gebėjimą pastebėti ir pritaikyti kalbines analogijas. Iš tiesų šį reiškinį – kalbos klaidų gausą – reikėtų vertinti atsargiai: lietuvių kalbos tyrimai, atlikti ilgalaikio natūraliojo stebėjimo metodu (Balčiūnienė 2009), rodo, kad net ir ankstyviausiu kalbos įsisavinimo laikotarpiu gramatikos klaidos nėra dažnos. Pavyzdžiui, dvejų metų vaiko kalboje vidutiniškai devyniolika procentų pasakymų yra gramatiškai netaisyklingi, tačiau vos per metus klaidingų pasakymų procentas sumažėja iki dvylikos. Pastaraisiais metais Vytauto Didžiojo universitete vykdomas projektas „Kalbos neišsivystymo požymiai ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje: spontaninės ir išgautosios kalbos analizė bei eksperimentiniai tyrimai“ (vadovė Laura Kamandulytė-Merfeldienė; projektas finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą, sutarties nr. S-LIP-18-36) leido sukaupti unikalius didelės apimties kalbos duomenis ir atskleidė, kad spontaninėje tipinės raidos penkiamečių–šešiamečių vaikų kalboje gramatiškai netaisyklingi sakiniai nesiekia nė trijų procentų visų pasakymų. Žinoma, šiek tiek didesnis gramatikos klaidų procentas užfiksuotas kalbos neišsivystymą turinčių vaikų kalboje (7 proc. esant nežymiam, 11 proc. – esant vidutiniam ir 13 proc. – esant žymiam kalbos neišsivystymui), tačiau ir čia svarbus ne pats klaidos faktas, o klaidų sistemiškumas ir stabilumas.

Tik mums atrodo, kad nemokantys kalbėti vaikai nesusikalba...

Tik mums atrodo, kad nemokantys kalbėti vaikai nesusikalba…

Trečiasis mitas: iki mokyklos vaikas privalo išmokti kalbėti be klaidų.

Tikrovė: visų pirma, kiekvieno vaiko kalbos raida yra individuali, priklausanti tiek nuo paties vaiko gebėjimų, tiek nuo jį supančios aplinkos – namų, ugdymo įstaigos – poveikio, galiausiai – nuo to, kokiu būdu tikrinama vaiko kalba. Sudarę vaikui palankias sąlygas – pasitelkę žaidimą, imituodami laisvą spontaninį pokalbį, leisdami vaikui pačiam pasirinkti ką ir kaip kalbėti, pastebėsime visiškai nedaug kalbos klaidų. Ir priešingai – nustatę griežtas žanro ir komunikacinės situacijos ribas, pavyzdžiui, paprašę vaiko sugalvoti ir pasekti pasaką pagal pateiktą paveikslėlių seką, pamatysime, kad net ir šešiamečiui tipinės raidos vaikui sunku tiek prisiminti reikiamus žodžius, tiek sudaryti gramatiškai taisyklingą sakinį. Galiausiai, sudarę tam tikras tyrimo sąlygas, galime patys tyčia ar atsitiktinai išprovokuoti kalbos klaidų gausą. Minėtojo projekto metu renkant vaikų kalbos duomenis pastebėta, kad žaidimo situacijoje įsitraukę į aktyvų ginčą ar diskusiją vaikai tarsi pamiršta kalbinės raiškos savikontrolę; tipinės raidos šešiamečių vaikų kalboje tokiu atveju net šeši proc. pasakymų gali būti gramatiškai netaisyklingi.

Ketvirtasis mitas: kalbos klaidos – neabejotinas kalbos sutrikimo simptomas.

Tikrovė: kaip jau matėme, kalbos klaidų daro tiek tipinės, tiek sutrikusios kalbos raidos vaikai. Svarbiausia – atkreipti dėmesį į kalbos klaidų pobūdį ir dažnumą. Kiekvienam tipinės kalbos raidos tarpsniui būdingas savitas vadinamasis kalbos klaidų profilis. Pavyzdžiui, pats ankstyviausias morfologijos įsisavinimo tarpsnis vadinamas premorfologiniu (ikimorfologiniu), nes vaikas visiškai nesinaudoja morfologijos žymekliais: praleidžia galūnes, priešdėlius, priesagas arba keičia jas vadinamąja premorfema (vaiko sakomas žodis kopūtia gali reikšti „kopūstas“, „kopūsto“, „kopūstą“; alipti – „užlipti“, „įlipti“, „nulipti“ ir pan.). Tipinės raidos atveju premorfemos vaiko kalboje išnyksta iki trejų metų; esant kalbos neišsivystymui, premorfemų galime pastebėti net ir šešiamečio vaiko kalboje. Dar viena tipinė kalbos klaidų rūšis – netinkamai pasirinkta gramatinė žodžio forma. Lietuvių kalba itin gausi įvairiausių linksniavimo, asmenavimo ir kt. formų. Kai kurios iš jų yra palyginti lengvai įsimenamos, kitos (ypač – sudėtingesnės ar rečiau girdimos šnekoje) reikalauja daugiau laiko ir dėmesingumo. Pavyzdžiui, vaikas gali kurį laiką nesuvokti, kad galūnė -is būdinga ir vyriškosios (brolis), ir moteriškosios (pilis) giminės daiktavardžiams, be to, kai kurių vyriškosios giminės žodžių (pvz., dantis) kilmininko linksnio forma sutampa su moteriškosios (danties – pilies), o ne vyriškosios (danties – brolio) giminės kilmininko linksnio forma. Net ir šešiamečių tipinės raidos vaikų kalboje galime rasti pasakymų Pastatė didelį pilį., Du dančiai., Šuniuko nosė., Su debesiais., ir tai neturėtų kelti nerimo. Esant kalbos kalbos sutrikimui, galima pastebėti ne tik kalbinių išimčių nepaisymą ar retesnių gramatinių formų klaidas, bet ir specifinį reiškinį, kai paprastesnė ar įprastesnė forma keičiama retesne, sudėtingesne: vietoje „name“ sakoma namyje, vietoje „balionas“ – balionis ir pan.

Penktasis mitas: kiekvienas vaiko kalbos agramatizmas laikytinas kalbos klaida.

Tikrovė: vaikų kalbos tyrėjai iki šiol ieško atsakymų, kada gramatiškai netaisyklingas pasakymas laikytinas kalbos klaida, o kada – paprasčiausiu kalbos riktu, kurių, beje, gausu ir suaugusiųjų kalboje, ypač – kai jaudinamės, esame pavargę ar skubame kalbėti. Supainiojame panašiai skambančius ar panašios reikšmės žodžius (pvz., jaunas filmas – norima pasakyti „naujas filmas“), išsprūsta gramatiškai netaisyklingi pasakymai. Tačiau suaugusiųjų kalbos riktai intuityviai suvokiami kaip visiškai nepavojingas (greičiau – smagus) reiškinys, jie nelaikomi kalbos klaidomis, o štai nagrinėjant vaikų kalbą apie tai dažnai pamirštama. Lietuvių kalbos raidos ilgalaikio stebėjimo duomenys rodo, kad jau trečiaisiais gyvenimo metais vaikai geba pastebėti ir ištaisyti savo fonetinius (Čia reikės su maš… su marškinėliais.), leksinius (Ir kit… ir šitas nusipirks.) ir gramatinius (.. pas mane sėdi gražiai.) riktus. Tiesa, vaikai, lygiai taip pat kaip ir suaugusieji, ne visada pastebi, o pastebėję – ne visada ištaiso savo kalbos riktus. Tad patikimiausias požymis, skiriantis kalbos riktą nuo kalbos klaidos, yra sistemiškumas ir stabilumas. Kalbos riktas – atsitiktinis, okazionalus, kalbos klaida – sistemiškai pasikartojanti. Esant kalbos neišsivystymui, kalbos klaidos ilgai išlieka net ir teikiant nuolatinę logopedinę pagalbą, o tipinės kalbos raidos atveju, kaip jau minėta, vaikui augant tampa vis retesnės.

Apibendrinant pirmiausia norėtųsi nuraminti tėvus: kalbos klaidos yra natūralus reiškinys, neišvengiamas vaikui pradėjus įsisavinti gimtąją kalbą. Palengva perprasdamas gramatikos dėsningumus, įsimindamas vis daugiau naujų žodžių, vaikas klysta vis rečiau, o priešmokykliniame amžiuje jau tik retkarčiais padaro vieną kitą klaidą, susijusią su gramatinėmis ar žodyno išimtimis. Sunerimti reikėtų tada, kai kalbos klaidos neretėja, jų pobūdis nekinta, vaikas klysta vartodamas net ir itin paprastas gramatines konstrukcijas, vietoje daiktų pavadinimų mieliau naudojasi nurodomaisiais žodžiais šitas, šita, o galbūt apskritai stengiasi išvengti pokalbio. Pastebėjus šiuos požymius, pravartu pasitarti su specialistais – logopedu, raidos psichologu, šeimos gydytoju. Kuo anksčiau pastebėsime kalbos sutrikimą ir pradėsime teikti korekcinę pagalbą – tuo greičiau vaiko kalba pasivys normą.

Dr. Ingrida Balčiūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros docentė, Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja 

Literatūra:

Balčiūnienė, I. (2009). Pokalbio struktūros analizė kalbos įsisavinimo požiūriu. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Ceitlin S. (Sud.) (2001). Slovarj detskix slovoobrazovatelnyx innovacij [Vaikų sukurtų žodžių žodynas]. München: Verlag Otto Sagner.

Darwin C. R. (1877). A biographical sketch of an infant. Mind. A Quarterly Review of Psychology and Philosophy 2(7). 285-294.

Isaacs S. (1930). Intellectual Growth in Young Children. London: Routledge & Kegan Paul Ltd.

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − = 1

Kitos temos: