Rašau norėdama mamoms papasakoti, kad niekada negalima prarasti vilties, kad visi galime sulaukti Dievo malonės. Jei Jums atrodo, kad tai viena istorija iš dešimties tūkstančių, nebeskaitykite.
Mano vardas Alina, gyvenu Klaipėdoje. Tais pačiais metais, kai ištekėjau, man diagnozavo endometriozę. Buvo įtartas negimdinis nėštumas, o kai gydytojai atliko laparoskopinę operaciją, nustatė endometriozės židinius. Medikai kraipė galvas ir kartotojo – tokiai diagnozei esate per jauna. Tuo metu buvo pirma stadija, o po poros metų – jau trečia. Po pirmosios laparoskopinės operacijos man skyrė hormoninį preparatą. Gydymas truko pusmetį, tačiau po pusmečio skausmai menstruacijų metu nepraėjo.
Endometriozė vešėjo, o pastoti niekaip nepavyko. Medikai siūlė laukti. Ketverius metus intensyviai laukiau gandrų. Labai norėjau susilaukti vaikučių. Klaikus jausmas, kai visi tik ir klausinėja: kada gandrai? Tai gali suprasti tik poros, kurios niekaip negali susilaukti vaikų.
Praėjus ketveriems metams varginančio laukimo, ryžausi dar vienai ginekologų apžiūrai iš esmės. Prieš pačias šv. Kalėdas man atliko antrą laparoskopinę operaciją. Per pirmąją operaciją endometriozės židinį rado pilvo ertmėje, antrąjį kartą – tarp gimdos nugaros ir išeinamosios žarnos. Medikai paaiškino, kad tai kėlė skausmus menstruacijų metu. Židinys buvo 4,5 cm dydžio.
***
Po antrosios laparoskopinės operacijos gydytojų verdiktas buvo griežtas: gydymas dipherelinu. O tai reiškia, kad bus stabdomas natūralus menstruacijų ciklas, pusę metų leidžiami hormonai, kurie, kiek žinau, gali būti moteriai skiriami tik vieną kartą per gyvenimą. Dirbtinai sukelta menopauzė – sunkus išbandymas. Nuotaika svyruoja, prakaitas muša, šaltis krečia ir tie pojūčiai – nesibaigiantys. Esu dėkinga ligonių kasoms, nes kompensavo 100 proc. vaistų kainos. Pusę metų man buvo skirtas intensyvus gydymas.
Nerimas neblėso, iš moters tapau niekuo… Nejutau lytinio potraukio, tapau abejinga viskam. Draugai niekaip nesuprasdavo, kodėl aš neturiu jėgų šėlti iki pat ryto.
O aš niekaip nesupratau, kodėl ligoninėje tiek daug jaunų moterų tarsi gėdos, atsikrato (Dievas man teatleidžia) negimusių sielų. Visus vakarus meldžiausi už negimusius vaikučius… Akušerijos ginekologijos skyriaus sienos mato daug…
***
Po hormoninio gydymo niekaip neatsistatė ciklas, bėgau pas gydytojus klausti kodėl, ką daryti.
Atsakymas buvo vienas – laukti. O man jau buvo 29-eri.
Vilties nebuvo visai, galvojau: „Dieve, leisk pasijausti moterimi, noriu jausti ciklus, būti normali“. Buvo rugpjūtis, su draugais plaukėme Ūlos upe. Grįžtant pamačiau juodą gandrą. Buvau labai laiminga, nes atsiminiau dainos žodžius: „Juodo gandro sparnas didžią laimę neša“. Jau rugpjūtis, o ciklo dar nėra, nors praėjo du mėnesiai nuo paskutinės hormonų dozės. Nerimas dar labiau didėjo, galvojau – kur medikų žadėtas ciklas? Rugsėjo mėnesį nusprendžiau tiesiog atlikti nėštumo testą. Neradau logiško paaiškinimo, kodėl neatsistato ciklas. Testas rodė dvi juosteles. Nuėjau pas gydytoją pasitikrinti, o jo atsakymas buvo vienareikšmis – nieko nematau. Mėnesinių ciklo toliau nebuvo. Per tris dienas atlikau 5 nėštumo testus.
Tiesiog galvojau, kad jei tai hormoninio gydymo pasekmė, gal tos juostelės blės. Tačiau visi testai rodė dvi juosteles. Tai tapo lyg ir žaidimas, jaučiausi keistai. Juk gydytojas sakė – nėštumo nėra! Tyrimo ultragarsu man nedarė, sakė ateiti po mėnesio. Šiaip ne taip iškentėjau 4 savaites ir nedrąsiai pravėriau visiškai atsitiktinės ginekologės duris. Nedrąsiai ir paklausiau: „Gal?“ (pas mane gydžiusį gydytoją eiti nebedrįsau).
Mane pasveikino su 9 savaičių nėštumu. Verkiau, namo kelio nemačiau. Jokio ciklo, jokio pykinimo ir… stebuklas įvyko. Vyrui paskambinau telefonu, pasakiau, kad Dievas siunčia vaikelį. Vyras labai apsidžiaugė. Jis niekada nebuvo praradęs vilties.
***
Nėštumas buvo lengvas. Dirbau iki 30 savaitės, svorio priaugau tik 5 kilogramus. Ir palaimingąją kovo 1 dieną, mane prižiūrinti medikė tirdama ultragarsu pranešė džiugią naujieną – laukiamės sūnaus.
32 savaitę man pakilo temperatūra. Buvo sekmadienis, dėl visa ko nuvykau į ligoninę. Savijauta buvo normali, nors tik ligoninėje prisiminiau, kad lygiai prieš mėnesį buvau susirguliavusi, šiek tiek krėtė šaltis, buvo laisvi viduriai. Tačiau keletą dienų pagėriau ramunėlių arbatos ir negalavimai praėjo.
Temperatūra nebuvo aukšta, siekė 38 laipsnius, tačiau keistai tvinksėjo pilvas. Budinti gydytoja pamatavo temperatūrą ir spaudimą. Spaudimas normalus, temperatūrą pasiūlė numušti paracetamolio tablete.Medikai iš mano šypsenos nusprendė, kad viskas gerai, ir leido važiuoti namo. Pasakė, kad jei dar pasijusčiau blogiau – atvykti pakartotinai. Grįžusi namo, užmigau, tačiau net išgėrus paracetamolio po penkių valandų temperatūra kilo, o pilvelis dundeno vis labiau.Pakartotinai atvykau tą patį vakarą.
Skubiai apžiūrėjusi gydytoja priėmė sprendimą guldyti mane į gimdymo skyrių. Aš nesuvokiau, klausiau kaip, kodėl? Gydytoja buvo santūri, paaiškinimų mažai. Akušerė paklausė, ar turime vilnones kojinytes ir kepurytę? Su vyru tik susižvalgėme, nebuvome nusipirkę nieko.
Vėlyvą sekmadienio vakarą atsidūriau Klaipėdos gimdymo namuose. Būklė buvo stabili, bet vis kilo temperatūra.
***
Išaušo pirmadienio rytas. Medikų konsiliumas, nenumušama temperatūra, leidžiami antibiotikai, prasidėjusi gimdymo eiga. Kraujo tyrimai buvo labai blogi. Rodė infekciją organizme, kuri kenkia vaisiui.
Medikai informavo, kad tikriausiai gimdymo nesulaikys. Vėl konsiliumas – ir kelionė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Manęs paklausė tik vieno klausim: „Ar sutinkate vykti į Kauno klinikas?“ Atsakiau, kad sutinku. Medikai sakė, kad vaisius labai mažas, o infekcija tikriausiai persidavė ir jam. Pasakė, kad Jūsų vaikas turi gimti Kaune. Buvau sutrikusi, tačiau suvokiau, kad žūtbūt privalau pasiekti Kauno klinikas.
Klaipėdos medikai skambino Kauno klinikų medikams, informavo apie mano būklę, kad 32 savaičių gimdyvę siunčia jiems. Akušerė bijojo su manimi vykti, nerimavo, kad pagimdysiu kelyje ties Raseiniais.
Aš ją pati raminau ir sakiau: „Garantuoju, save užprogramuosiu, būsiu labai rami ir Kauną pasieksime“.
Taigi pirmadienio popietę greitoji mane išvežė į Kauno klinikas. Vyras vyko paskui, nerimavo, kodėl greitoji važiuoja tik 90 kilometrų per valandą greičiu.
***
Kaune mane pasitiko (bent man taip sakė) vienintelis akušeris – vyras. Apsikabino ir pasakė: „Anksti atvažiavai, per anksti“. Paglostė pilvą: „Mažas leliukas, dar per mažas ateiti, tačiau darysime viską ką galime“.Aš šypsojausi ir tikėjau, nuoširdžiai tikėjau gydytojais, jų profesionalumu ir patirtimi. Budinti gydytoja sureguliavo situaciją labai konkrečiai: „Prašome nepagimdyti iki rytojaus ryto, brandinsime vaisiui plaučius“. Juokingai dabar skamba, bet aš jai pažadėjau. Vaisiaus vandenys nebuvo nubėgę, todėl tikėjau, kad gebėsiu suvaldyti situaciją.
Iš pažadėtų 24 valandų negimdyti, 18 valandų laikiausi morališkai labai stipriai. Pirmadienio vakare 18 valandą suleido man pirmuosius hormonus, po dvylikos valandų – šeštą ryto turėjo būti kita dozė. Su vyru abu laukėme šeštos ryto. Vyras miegojo šalia lovos, ant žemės, pasitiesęs čiužinuką. Rytas išaušo, miego buvo mažai, sąrėmiai kas 4-5 minutės. Vėl hormonai, gydytojai rekomendavo nusiraminti, nebijoti ir laukti.
Medikai kas valandą ateidavo apžiūrėti. Pusę dvylikos, praėjus 5,5 valandoms po paskutinės hormonų injekcijos, gydytojai konstatavo: „Viskas, laikas“. O aš tesugebėjau vyrui pasakyti: „Ši diena bus laimingiausia mano gyvenime“. Gydytoja prakirpo vaisiaus vandenis ir pradėjome laukti gimdymo.
Sulėkė neišnešiotų naujagimių skyriaus specialistai, daugybė žmonių laukė Didžiojo atėjimo. Gimdymas vyko labai sklandžiai, netruko nė 20 minučių. Pasaulinę Žemės dieną, dvi minutės iki vidurdienio gimė sūnelis – 1636 gramų, net 41 centimetro. Niekas man jo nepriglaudė prie krūtinės, medikai su mažyliu nuskubėjo į Intensyviosios terapijos neišnešiotų naujagimių skyrių. Sūnelį pamačiau po valandos – sėdinčią vežimėlyje mane prie inkubatoriaus atvežė vyras.
***
Gydytojai vaikučiui diagnozavo infekciją. Po dviejų parų ją įvardino – listeriozė. Nerimo kupinomis akimis gydytoja aiškino man infekcijos kilmę. Reta infekcija, dažniausiai pasitaiko dėl mikrobų. Aš buvau rami. Dieve, galvojau, juk Tu neveltui leidai ateiti šiam savo kūriniui į pasaulį. Nežinau, iš kur tokia stiprybė apėmė mane, tačiau susitelkiau į vienintelį dalyką – pienelio sūneliui gamybą. Neverkiau, net nežinau kodėl. Suvokiau, kad nieko ašaromis nepakeisiu. Sūneliui buvo skirtas gydymas antibiotikais. Jo plaučiai pradėjo dirbti po dviejų valandų. Suvokiau, kad mano susikaupimas ir ramybė suteikė galimybę išsiplėsti sūnelio plaučiams.
Listeriozės pasekmė – infekcinis meningitas. Gydytoja labai ramiai pranešė man tą naujieną, atsargiai prieš dieną įvardindama, kad didžiausia tikimybė, kad infekcinis meningitas bus. Pasekmės – arba kūdikis įveiks, arba gali kilti klausos sutrikimų. Po dviejų parų meningitas pasitvirtino. Sūneliui kiekvieną dieną atlikinėjo stuburo smegenėlių tyrimą. Ant smegenėlių išsivystė vandenė. Aš toliau buvau rami… Prašiau vyro kuo greičiau įregistruoti sūnelio vardą – Liudvikas. Vardą buvome aptarę, jį sūneliui suteikėme tik gimusiam. Tikėjau, kad bet koks žingsnis šio Žmogaus gyvenime padės jam greičiau pasveikti. Medikai net stebėjosi mano ramybe, tarpusavyje kalbėdamiesi minėjo, kad čia viskas bus gerai, nes mamytė labai tvirtai laikosi.
***
Infekcinį meningitą pavyko įveikti tik per 21 dieną. Liudvikas buvo labai kantrus, tik labai nepatikdavo keičiami kateteriai rankytėse. Nebuvo jokių komplikacijų, ramiai miegojo, valgė pienelį, tiesa, iš pradžių per zondą.
Mokėsi reguliuoti temperatūrą. Svoris augo po kelias dešimtis gramų per parą. Klinikose išmokau visko: pirmiausia – kaip reikia suprasti vaikučio būseną, kaip „perskaityti“ jo savijautą, kaip reikia maudyti, kaip prižiūrėti, kaip masažuoti ir mankštinti. Klinikos man buvo didžiausias vaiko priežiūros universitetas. Mačiau daugybę mamų, kupinų skausmo, vilties ir tiesiogiai laistančių ašaromis ilgus koridorius. Išvykome iš klinikų po mėnesio, kai Liudviko svoris pasiekė 2244 gramus. Ligoninėje sūnus paaugo net 6 centimetrus.
***
Kas mėnesį vykome į Kauno klinikų Kūdikių raidos stebėjimo kabinetą.
Liudvikas vijosi kiek išmanydami savo bendraamžius. Jam kas mėnesį ultragarsu tirdavo galvytę, stebėjo skilvelių išsiplėtimą. Medikai sakė laukti, stebėti sūnaus būseną, nuotaikas. Mes gyvenome gana aktyviai, ėjome į baseiną, mankštinomės, masažavomės, taip kaip ir visi kūdikiai. Kur benueidavome, visur jis buvo mažiausias. Po metų nuvykome į Klinikas, į Intensyviosios terapijos neišnešiotų naujagimių skyrių. Gydytojai Aurelijai Juškevičienei padovanojome nuotraukų, gėlių. Nuoširdžiai dėkojome už profesionalų darbą. Gydytoja mūsų neatpažino, apie mus priminė tik infekcijos įvardinimas. Pasakė, kad labai retai kas atvyksta į Intensyviosios terapijos skyrių po metų padėkoti, prašė atvykti pasirodyti, kai Liudvikui bus treji. Pažadėjome. Šypsenomis apdovanojome visą personalą, gydytojai minėjo, kad didžiausia dovana – vaiko juokas. O juoko tikrai buvo nemažai…
Tikimės, kad savo pavyzdžiu galėtumėme parodyti kitoms poroms, kad reikia neprarasti vilties, nepalūžti gyvenimo vingiuose ir kaupti savyje gėrį.
Nuoširdžiai Alina
„Mamos žurnalas“
