Vilnietė Eligija Garšvienė su vyru savo namų duris atvėrė mažai mergaitei, kuri šeimos neteko net du kartus. Šiuo metu septynmetė jų globotinė Lėja, dar maža būdama, neteko biologinių tėvų globos, o vėliau, nepalankiai susiklosčius situacijai, turėjo palikti ir globėjų namus.
Pasak Eligijos, ši aplinkybė ją su vyru dar labiau motyvuoja nenuvilti mergaitės. Pristatome interviu su Eligija Garšviene.
Kaip jums gimė mintis tapti globėjais? Kieko tai buvo idėja, jūsų, ar jūsų vyro?
Mintis, kad savo šeimoje norime globoti vaiką, aplankydavo seniai.
Tai buvo mano idėja ir vyras tam pritarė. Kuomet nesusilaukėme savo biologinių vaikų, visai natūraliai pradėjome domėtis, kaip galime tapti vaiko globėjais.
Kiek laiko esate globėjais? Kokio amžiaus buvo jūsų globojama mergaitė, kai priėmėte ją į savo šeimą? Koks jos vardas?
Jau beveik du metai, kai mūsų šeimoje gyvena Lėja. Balandžio mėnesį jai sukako septyneri metai, pas mus ji apsigyveno būdama penkių metų ir trijų mėnesių.
Kaip mergaitė pas jus pateko, kaip vyko pats procesas? Iš kur sužinojote apie ją?
Išklausę GIMK programos mokymus globėjams ir gavę palankias išvadas, pasiūlymo laukėme trejus metus. Iš savo bičiulių, kurie įvaikinę augina Lėjos sesutę, sužinojome, kad šeima, globojanti Lėją, skiriasi, išvyksta gyventi į užsienį ir mergaitę norėtų perduoti kitiems globėjams. Jau kitą dieną susisiekėme su tais žmonėmis ir nuvažiavome susipažinti. Pirmas susitikimas buvo šiltas. Pabendravę sutarėme pasimatyti vėliau. Antrą kartą susitikome po poros dienų Bernardinų sode, vaikų žaidimo aikštelėje. Mergaitė linksmai su mumis žaidė, išdykavo ir jos paklausėme ar nenorėtų atvažiuoti į svečius. Ji mielai sutiko ir jau kitą dieną ją parsivežėme namo. Mes galvojome, kad Lėja pasisvečiuos neilgai, kad pasiilgs buvusios globėjos, kurią vadino mama, kad bijos būti su mumis – mažai jai pažįstamais žmonėmis, bet jinai iš karto pasakė, kad nori čia pasilikti gyventi, kad pas mus gera ir labai patinka. Su buvusiais globėjais sutarėme, kad pasiliks pas mus nakvoti vieną naktį, po to dar vieną, o po to pasiliko visam laikui. Kiek vėliau nuvažiavome pasiimti jos drabužėlių, knygučių, žaisliukų ir atsisveikinome su buvusiais globėjais. Išvažiuodama Lėja iš tolo linksmai jiems pamojavo rankyte. Mums buvo keista, kad taip paprastai ir lengvai mergaitė atsiskiria su buvusiais šeimos nariais ir namais. Taip ji apsigyveno mūsų šeimoje ir pirmą savaitę pradėjo vadinti mus tėvais.
Supratome, kad šito vaiko nei atiduoti, nei kitaip apvilti negalėsime. Tuomet kreipėmės į Kauno rajono savivaldybę, parašėme prašymą nurodydami susiklosčiusias aplinkybes bei norą globoti šią mergaitę.
Mums buvo paskirta laikinoji globa, o po metų teismo proceso nutartimi – nuolatinė globa.
Kokia buvo mergaitės gyvenimo pas jus pradžia? Ar turėjote adaptacijos problemų?
Nuo pat pirmų dienų namuose mergaitė jautėsi laisvai ir linksmai. Nuolatos būdavo šalia, viskuo domėjosi ir nuolat klausinėjo. Matėme, kad ji siekia didelio dėmesio sau, kad nemėsta nei žaisti, nei piešti ar kuo nors kitu užsiimti viena, todėl apsoliučiai viską darydavome kartu. Visuomet ji glaudėsi prie kurio nors iš tėvų, tačiau drąsiai bendravo ir su mums artimais žmonėmis, giminaičias bei kaimynais. Darželyje greitai susidraugavo su vaikais, labai pamilo auklėtojas. Nuo pat pradžių bičiuliavomės su Lėjos sesutę auginančia šeima. Tai buvo jai pažįstami, savi ir mieli žmonės. Mergaitės kartu švenčia gimtadienius, Kalėdas, kitas šventes bei susitinka tiesiog pažaisti, pabūti kartu.
Kas mergaitei padėjo adaptuotis?
Ypatingų adaptacijos problemų nepastebėjome, tačiau akivaizdus buvo nepakankamas kalbos žodynas, sakiniai iš dviejų trijų trumpų žodžių. Mergaitė neturėjo kai kurių įgūdžių – nemokėjo nusiplauti rankyčių, veiduko, ji taip pat labai bijojo vandens (dušo) ir nuolatinis stresas plaunant ir šukuojant plaukus. Džiaugiamės, kad šios problemos jau praeityje, kad mums drauge pavyko jas išspręsti. Nuo pat pradžių daug kalbėjomės, aiškinome, plėtėme akiratį, nuolat buvome šalia, kartu lankėme teatrus, parodas, koncertus, vaikų bei knygų muges, bendravome su kitomis šeimomis, buvome labai kantrūs. Vienas svarbiausių momentų – nuolatinis Lėjos klausimas: “Aš tave myliu, o tu mane?”. Atsakydama: “Aš tave myliu labiau” vis patikindavau, kad visada esu šalia, ją ginu ir saugau.
Tikriausiai, saugumo jausmas ir žinojimas, kad buvo laukiama, o dabar yra labai mylima bei saugojama, po truputį padėjo pamiršti baimes ir pasijusti pilnateise šeimos nare. Tą liudija ir jos piešiami piešiniai.
Kas jums yra sunkiausia šiuo metu auginant mergaitę? Kaip įveikiate sunkumus?
Į šį klausimą atsakyti nelengva, nes kiekviena diena atneša naujų situacijų ir jų sprendimo numatyti neįmanoma. Sudėtingiausias dalykas gyvenant su Lėja yra jos stiprus ir tvirtas charakteris. Jeigu nenorės ko nors daryti – nedarys, pasitelks visą savo išmonę ir laikysis savo. O nenorėjo daryti daugelio įprastų ir būtinų dalykų. Į visus mūsų aiškinimus ir argumentus atsakydavo klausimais “o kam?” , “kodėl” ir “ne”. Manau, kad šiuos sunkumus įveikiame pasitelkę kantrybę, ramumą, ieškome ryškių pavyzdžių, buvimui kartu skiriame labai daug laiko ir nemažai kalbamės, tačiau nenuolaidžiaujame.
Jūsų auginama mergaitė tikriausiai lanko mokyklą (darželį), kaip ją priima vaikai, bendruomenė?
Mergaitė noriai lanko darželį, labai myli aukėtojas ir yra jų mylima. Turi draugių ir draugų, jai labai svarbus ją supančių žmonių pozityvus dėmesys. Lėja džiaugiasi, kai yra giriama, kai jos koks nors darbelis ar šokis (lanko šokių studiją) yra teigiamai įvertintas.
Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai jūsų namuose apsigyveno ši mergaitė?
Bandant atsakyti į šį klausimą apima dvejopas jausmas. Kartais atrodo, kad nepasikeitė niekas, kad visados ji buvo su mumis, kad visada gyvenome su linksmu, energingu, išradingu ir spalvingu vaiku. O kartais – kad viskas pasikeitė. Laiko savo laisvalaikiui ir pomėgiams turime kiek mažiau, atostogas ir šventinius vakarus planuojame atsižvelgdami į jos poreikius. Bet ar su tuo nesusiduria kiekviena vaikus auginanti šeima?
Kas įvyko mergaitės tėvams? Kur jie? Ar palaiko ryšį su mergaite?
Apie mergaitės tėvą nežinome nieko. Motinai buvo apribotos motinystės teisės. Šiuo metu ji yra sukūrusi kitą šeimą ir augina dar du vaikučius. Per tuos metus, kai mergaitė gyvena mūsų šeimoje, biologinė mama susitiko su ja du kartus. Lėja prisiminė gyvenusi su ja, vadino ją vardu ir į susitikimus važiuoti nenorėjo. Po pasimatymų mergaitė tapo nervinga, atsinaujino įvairios baimės, neramus miegas ir blogi sapnai. Tačiau po to susitikimai nutrūko, bendravimas baigėsi.
Ar ketinate mergaitę įsidukrinti? Kodėl?
Į šį klausimą galutinai sau nesame atsakę. Augdama su mumis Lėja jaučiasi saugi ir mylima, tačiau prisimena ir biologinę mamą, ir buvusių globėjų šeimą. Norime teisingai elgtis mergaitės atžvilgiu, neuždaryti jai durų į biologinę šeimą, jeigu kada nors taip atsitiktų.
Ar turite viziją kuo ji bus užaugusi, kokiu keliu pasuks?
Lėja pakankamai artistiška, mėgsta aplinkinių dėmesį, nebijo viešumos. Bandome suteikti jai galimybes atrasti mėgstamą veiklą ir lavintis. Pastebime, kad mergaitę labai traukia teatras, vaidinimai, dekoracijų piešimas, lėlių kostiumų siuvimas (susikūrėme namų teatrą, namiškiams rodome spektaklius, piešiame dekoracijas, personažus ir kt.). Mergaitė mėgsta šokti, lanko šokių studiją ir ten sekasi gerai, pradeda mokytis groti pianinu, bando pati kurti eilėraštukus ir daineles. Taip pat domisi augalais, padeda sodinti, laistyti gėles ir daržoves, save vadina “sodininke” ir sakė norinti studijuoti mokslą apie augalus. Neseniai mūsų pasiteiravo, kokius mokslus reikia baigti, norint tapti šalies prezidente. (Juokiasi)
Ar su vyru esate laimingi, kad nusprendėte globoti vaiką?
Mums labai pasisekė, kad turime Lėją ir galime mylėti ją. Pagalvojame, kad ateitis gali atnešti ir sunkių dienų, bandome psichologiškai tam ruoštis, tačiau baimėje negyvename ir šiuo metu, nors kartais būna nelengva, esame laimingi.
Ką patartumėte žmonėms, kurie galvoja į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus, bet nesiryžta?
Šis sprendimas labai individualus. Patarti galima tik sau pačiam pamatavus savo jausmus, savo gyvenimo poreikius, lūkesčius, svajones ir kt. Žmogus – tai vertybė, kartais tai sėkmė, kartais – nelaimė. Ateities numatyti ar pasirinkti negalime, tik bandyti ją kurti. Todėl reikia labai gerai pagalvoti priimant sprendimą. Tačiau mes ilgai nesvarstėme. Matyt atėjo toks laikas, kuomet tiksliai žinojome, kad norime vaikiško išdykavimo namuose, norime skaityti pasakas ir kartu kepti mažus pyragaičius, lydėti į pamokėles ir nušluostyti ašaras, jei taip atsitiktų…
Gegužė – Šeimos mėnuo. Norėdama jį paminėti, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijuoja istorijų ciklą apie įvairias Lietuvos šeimas.
Sigita Zumerytė Arlauskienė
