Reginą mama vadina 2 savo dukros ir 18 nebiologinių vaikų
Dirbti mamų žiniasklaidoje nuostabu todėl, kad čia nuolatos randi pozityvo. Istorijos apie taurias, šviesias moteris labai įkvepia. Juokingos tampa kasdienės „negandos“ dėl prisvilusios košės ar nulūžusio nago. Pristatome dar vieną deimančiuką – mamą Reginą.
Dėmesio, – skaičiai. Reginai 60 metų, jos biologinėms dukroms 37 ir 38 metai. Regina turi ir du žentus, dvi anūkes. Džiaugiasi, kad turi tėvus, – mamai 84 metai, tėčiui 92. Taip pat ji turi 18 nebiologinių vaikų, kuriuos užaugino mylėdama, kaip ir pačios pagimdytas dukras. Kaip susiklosto tokios patirtys?
Kaip viskas prasidėjo
Reginos gyvenimas iki 39 metų dėliojosi visai paprastai. Baigė mediciną, dirbo gamykloje medicinos punkto vedėja. Išsiskyrusi augino dvi dukras. Jos užaugo. Regina liko viena, o širdyje kaupėsi labai daug meilės, kuria norėjosi dalintis.
„Pradėjau ieškoti papildomo darbo antraeilėse pareigose. Neseniai buvo atsidaręs SOS vaikų kaimas, pasisiūliau dirbti mamos padėjėja. Vaikus augino SOS mamos, o padėjėjos buvo vadinamos SOS tetomis.
Tad pirmiausia buvau SOS teta vienoje šeimoje. Mano darbas buvo pakeisti SOS mamą per jos laisvą laiką, atostogas ar savaitgaliais“, – pasakoja Ragina. Kartu ji vis dar skubėdavo į medicinos punktą gamykloje.
Po 2 metų Reginai neliko abejonių, kad darbas SOS vaikų kaime jai labai patinka. Ir kad tai net ne darbas, o gyvenimas. Tik tiek, kad dar moka atlyginimą. Moteris visada svajojo apie didelę šeimą, daug vaikų, namą. Ir štai – ta svajonė kaip ant delno.
„Dalyvavau atrankoje, mano kandidatūra tiko, tapau SOS mama, ir visas mano gyvenimas pasikeitė. Juk mes čia, SOS kaime, būname nuolatos, čia gyvename. Yra išeiginių, kai mane pakeičia pagalbininkė – SOS teta – bet iš esmės mano namai yra čia“, – sako moteris.
Pirmieji 7 vaikai
Pradžia buvo tokia – Regina pradėjo dirbti rožiniame namelyje, kuriame gyveno 7 vaikai. Ji puikiai prisimena visų amžių: 14, 12, 9, 8, 7, 4 ir 2 metų. 5 vaikai buvo iš vienos biologinės šeimos, 2 vaikai – iš kitos. Kai vaikai užaugdavo ir išeidavo į pusiau savarankišką gyvenimą, Regina vis gaudavo naują vaikutį. Taip ir liko – visada namuose 6–7 vaikai.
Įsivaizduokite, kaip viena moteris (nes nėra SOS tėčių) gyvena name su kiemu ir augina 7 įvairiausio amžiaus vaikus. Yra ką veikti.
„Žinoma, yra administracija, kuri padeda, jei kyla kokia bėda. Vaikai lanko logopedo, psichologo užsiėmimus. Galima paprašyti pagalbos kaimynės. Tačiau visas gyvenimas didžiąją dalį laiko vyksta mūsų namelyje. Šiuo metu mažiausias mano vaikas yra pirmokė mergaitė“, – pasakoja Regina.
Taip per 20 metų susidarė nemažas skaičius – 18 išaugintų vaikų.
Gal tai pašaukimas, gal Dievo dovana, Regina apie tai nesvarsto
Tikri vaikai, tikri jausmai
Gal tai pašaukimas, gal Dievo dovana, Regina apie tai nesvarsto, tačiau rezultatas kalba už save – visi vaikai ją vadina „mama“. Kai pirmą kartą susitiko, pasakė: esu teta Regina, bet jeigu pajusite, kad atsirado meilė, vadinkite mane mama. To nereikėjo ilgai laukti.
Regina saugo ištisus lobius sveikinimų, piešinių, atvirukų, padėkų.
Regina sako: „Pasakoti apie save drovu. Bet pasidžiaugsiu – ne tik vaikai mane vadina mama, bet mano tėvus vadina seneliais, o vaikų vaikai mane vadina močiute. Per Kūčias, Kalėdas, Velykas, Motinos dieną, mano gimtadienį sulaukiu savo vaikų. Būna, kad atvažiuoja ir 27 žmonės, nes renkasi ne tik mano užauginti vaikai, bet ir jų antrosios pusės su savo vaikais, dar prisijungia ir savos dukros su šeimomis.
Name yra bendra erdvė, turime kiemą. Kuriame laužą, kepame šašlykus, šokame, dainuojame. Per
Motinos dieną pasistatome stalus po žydinčiomis trešnėmis, užplūsta palaima“.
Įgimto ir įgyto teorija
Tie, kurie ryžtasi įsivaikinti, turi įveikti baimę, kad ne savo genų vaikas bus blogesnis. Yra stereotipas, kad „ne savi“ vaikai blogiau mokysis, neklausys, nieko gero nepasieks gyvenime. Reginos patirtis rodo, kad vis dėlto daug svarbesnis veiksnys yra tai, kaip vaikas augintas, o ne tai, koks jis gimė.
„Negaliu kalbėti apie kitus vaikus, bet mano visi vaikai nuostabūs. Jie protingi, geri, mano pasididžiavimas. Vienas studijuoja universitete istoriją, kita pernai ištekėjo, laukiasi. Aurimas, kuriam buvo 2 metukai, kai pradėjau dirbti mama, gegužės 4 dieną švęs 20 metų. Apie kiekvieną galiu jums papasakoti. Juk kiekvienas vaikas – atskira, didelė, įdomi knyga.
Kai tik atėjau dirbti, skiepijau jiems tikėjimą. Esu katalikė, vesdavau vaikus sekmadieniais į bažnyčią.
Berniukai, kai buvo maži, patarnaudavo bažnyčioje (priklausome šv. Jurgio Matulaičio parapijai).
Mokiau juos visko, ką atsinešiau iš savo šeimos, – tradicijų, tikėjimo pagarbos. Jaučiau, kad tai mano vaikai, ir kad esu už juos atsakinga. Šitie vaikai turėjo tikruosius tėvus, tačiau šie niekada neatėjo aplankyti, nesidomėjo. Buvau jiems vienintelė,“ – sako Regina.
Kai vaikai užauga, išeina į pusiau savarankišką gyvenimą, įvyksta toks pat atsisveikinimas, kaip ir tikrose šeimose. „Laimei, mano vaikai neišvažiavo kažkur toli, galime susitikti. Jie gali bet kada man paskambinti, pasipasakoti, ateiti, apsikabinti. O verkti tada belieka iš džiaugsmo. Begalinis džiaugsmas, kad tie vaikai kabinasi į gyvenimą, stengiasi, mokosi, dirba. Kūčių vakare susėdę pasikalbame, kas buvo gero per metus, ir man džiugu širdyje dėl jų, kaip dėl savo vaikų“, – sako moteris.
Atsidavimas šiems vaikams yra pats geriausias atsitraukimas nuo kažkokių asmeninių problemų, smulkmenų. Taip, vaiką užauginti yra didžiulis darbas, bet ir didžiulė prasmė
Septynių vaikų mamos buitis
Paklausėme Reginos, ar ne per didelė buvo asmeninė auka, nes juk dirbdama 7 vaikų mama nenubėgsi vakare į kavinę ar kiną. Moteris pasakoja: „Kai atėjau dirbti į kaimelį, buvo 12 spalvotų namelių ir juose dirbančių mamų. Susidraugavome, su keliomis iki šiol leidžiame atostogas, keliaujame. Aišku, tik moterys, nes kuriam vyrui norėsis prisiimti atsakomybę už tiek nebiologinių vaikų? Esam 5 draugės. Aš vairuoju, išsiruošiame per atostogas į 3–4 dienų keliones po Lietuvą. Draugaujame visus 20 metų. Dabar kaime esame likusios tik 3 mamos. Matyt, kiekvienas pagalvoja apie save, savo laisvalaikį, savo pomėgius, todėl nėra besiveržiančių auginti nebiologinius vaikus. Jeigu čia dirbi, o iš tikrųjų gyveni, tai laisvo asmeninio laiko daug nebelieka, kol neišleidi vaikų. O kai užaugini vaiką, – iškart gauni naują. Pripranti, pamilsti, tada jau žinai, kad norėsi užauginti“.
Galų gale svarstyti, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, Reginai nėra kada: „Juk vaikams reikia ne tik maisto. Reikia ir pažaisti, ir pagirti, ir nubausti. Štai dabar per karantiną visi mokosi nuotoliniu būdu, yra ką veikti.
Atsidavimas šiems vaikams yra pats geriausias atsitraukimas nuo kažkokių asmeninių problemų, smulkmenų. Taip, vaiką užauginti yra didžiulis darbas, bet ir didžiulė prasmė“.
Neila Ramoškienė
„SOS vaikų kaimai“ – tai didžiausia šeima Lietuvoje, kasdien sauganti 1000 Lietuvos vaikų gyvenimus. Siekiame, kad kiekvienas vaikas turėtų ne tik laimingą vaikystę, bet ir šviesią ateitį. Kiekvienas vaikas – tai unikali asmenybė, kuriai siekiame sukurti savitą aplinką, tinkamą saugiai augti ir formuotis šeimoje, bendruomenėje bei visuomenėje. Padedame ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.
Kaip mums padėti? http://prisijunk.sos-vaikukaimai.lt/
1471 – 2 EUR
„Mamos žurnalas“
