Miglė (vardas pakeistas) sutiko papasakoti savo istoriją be pavardžių ir nuotraukų. Tai vis tiek yra žygdarbis, nes prisiminti tai, ką teko iškęsti, nebesinori.
Tik faktai
Miglei 35 metai, sukūrusi antrą šeimą. Pirmoji santuoka, deja, sugriuvo, nes skausmas ir neigiamos emocijos santykius veikė kaip pleištas. Miglė patyrė tris vėlyvus persileidimus. Buvo gydytojų, kurie neslėpė – išnešioti gali taip ir nepavykti. Moteris ieškojo pagalbos užsienyje, bet sudaro ją Lietuvoje. Jai buvo atlikta unikali, labai sudėtinga operacija, padėjusi išsaugoti ketvirtą nėštumą. Gimė sūnus, kurį šeima pavadino operavusio gydytojo vardu.
Miglė pasakoja savo istoriją, kuri turėtų įžiebti viltį likimo draugėms.
Pirmais persileidimas
Pirmą kartą ištekėjau 27-erių, vaikų susilaukti bandėme iš karto. Džiaugėmės, nes greitai pavyko, tačiau.
14 nėštumo savaitę įvyko pirmas persileidimas, tai buvo 2015 metais. Jis nebuvo labai netikėtas, nes nuo pat nėštumo pradžios pakraujuodavo. Galiausiai atsidūriau ligoninėje dėl eilinio kraujavimo, o ten nežinia dėl ko naktį pajaučiau ištekant daug skysčio. Ryte po echoskopijos paaiškėjo, kad tai buvo vaisiaus vandenys. Mažylis gimdoje buvo gyvas, judrus, tik visas apspaustas, be vandenukų. Išgyventi tokiomis sąlygomis galimybės jam nebuvo, todėl medikų konsiliumas Antakalnio patologiniame skyriuje nutarė, kad reikėtų užbaigti nėštumą, nes baigtis nepalanki bet kuriuo atveju.
Su dideliu skausmu teko susitaikyti su šia reikiamybe. Taigi gavau vaistų, skatinančių gimdymo veiklą ir, kai procesas jau buvo prasidėjęs, man buvo skirta visiška nejautra ir atlikta abrazija. Kai aiškinomės, kodėl galėjo nutekėti vaisiaus vandenys, gydytojai sakė, kad viena iš galimų priežasčių buvo mano turėta gimdos patologija, apie kurią sužinojau būdama 19 metų. Pamenu, tada gydytoja per apžiūrą echoskopu pasakė, kad mano gimda arba dviragė, arba joje yra didelė pertvara. Tada apie šeimą, aišku, dar negalvojau, bet vis dėlto pasisėjo nerimo grūdas, kad kai ateis laikas ir jau norėsiu susilaukti vaikų, ne viskas klosis sklandžiai. Tai štai, ta baimė pasitvirtino.
Namų darbai prieš kitą nėštumą
Prieš antrą nėštumą nutariau būtinai „susitvarkyti“ gimdą, kad nebepasikartotų tokia situacija. Tad jau tada, 2015 metais prasidėjo mūsų – pacientės ir gydytojo – draugystė su dr. Gediminu Mečėjumi. Kadangi nežinojome, ar tai pertvara, ar dviragė gimda, teko atlikti laparoskopinį gimdos dugno ištyrimą. Gimdos dugnas pasirodė lygus, tad pasitvirtino, kad turiu pertvarą.
Gydytojas G. Mečėjus histeroskopijos metodu atliko pertvaros, kuri buvo labai didelė, per visą gimdą, šalinimo operaciją. Po operacijos gimdos ertmė tapo didelė, vientisa, atrodė, kad dabar jau būsiu pasiruošusi išnešioti vaikutį. Pastoti iš karto negalėjau, teko dar laukti kontrolinės histeroskopijos, per kurią šiek tiek dar koreguota pertvara.
Antrasis bandymas
Kitas nėštumas 2016-aisiais nuo pradžių atrodė kur kas sklandesnis, bet 17 nėštumo savaitę pajaučiau, kad kažkas ne taip, – jaučiau, lyg koks burbulas lįstų lauk. Kaip paaiškėjo, nuvykus į Santariškes, tai buvo jau lauk išlindęs vaisiaus vandenų maišas. Visiškai be skausmo, be jokių gimdos susitraukimų prasivėrė kaklelis…
Apžiūros metu maišas plyšo ir vėl nubėgo vaisiaus vandenys, teko vėl skatinti gimdymo veiklą, šalinti 17 savaičių vaisių. Negaliu apsakyti, kokį išgyvenau šoką ir siaubą. Po didžiulių skausmų išstūmiau mažą gyvą coliukę sau į rankas, kurią iš karto teko atiduoti personalui. Jaučiausi absoliučiai sugniuždyta.
Ir vėl namų darbai
Po šios netekties tapo aišku, kad kito nėštumo metu teks apsiūti gimdos kaklelį. Pradėjau lankyti psichologinės pagalbos grupę moterims, patiriančioms problemų dėl pastojimo/išnešiojimo. Ten mano būsena šiek tiek pagerėjo.
Trečią kartą pastojau dar tebesilankydama tuose susitikimuose, tad atsisveikinau pakiliai ir viltingai, tikėdamasi, kad trečias kartas nemeluos. Kaklelio apsiuvimas man buvo atliktas Santariškėse, 13 nėštumo savaitę, iš karto po procedūros buvo skirtas gulimasis režimas. Kaklelį apsiuvusi gydytoja pasakė, kad gal reikėjo apsiūti truputį anksčiau, nes kaklelis jau buvo bepradedantis atsivėrinėti. Tai, aišku, ir vėl pasėjo nerimą, bet man neliko nieko kito, kaip kantriai gulėti ir tikėtis, kad ištempsim.
Trečia netektis
Bet 21 nėštumo savaitę siūlės ištrūko, ir vėl pajutau, kad apčiuopiu į išorę išlindusį vandenų maišą. Vėl ligoninė. Ten dar porą dienų pagulėjau, nes vandenys dar netekėjo, bet po kelių dienų jie pradėjo lašėti, pasišalino gleivių kamštis. Ir vėl man buvo pasakyta, kad reikia nutraukti nėštumą, jo nepavyks išsaugoti. Ir aš vėl po skatinamųjų išstūmiau mažutį vos 450 g svėrusį žmogutį sau į rankas, ir vėl man teko jį gyvą spurdantį atiduoti.
Po tokių išgyvenimų labai suprastėjo mano psichologinė būklė ir požiūris į save. Atrodė, kad man neskirta išnešioti vaiko, nes nors darau viską, kas įmanoma, maksimaliai saugausi, niekas nepadeda. Supratau, kad man būtina kuriam laikui atitolti nuo šio troškimo, sutelkti mintis kažkur kitur, kad atgaučiau sveiką šaltą protą, norą gyventi ir užsiimti mėgstamomis veiklomis.
Kas man negerai?
Gydytojų pagalbos ėmiau ieškoti iš karto po pirmojo persileidimo. Tuomet iš medikų girdėjau, kad tokie atvejai labai reti ir kad greičiausiai vėlyvas persileidimas nebepasikartos, kad viskas bus gerai. Niekas nė nesapnavo, kad tai gali kartotis 3 kartus. Po antrojo persileidimo visi sakė, kad gimdos kaklelio apsiuvimas tikrai padės, kad labai labai retai kam nepadeda, visos išnešioja ir pagimdo su apsiūtais kakleliais, kad nėra ko nerimauti.
Po trečio persileidimo visų entuziazmas išblėso. Aš pati susiradau internete informacijos apie „cervix lap band“ procedūrą. Tai gimdos kaklelio apsiuvimas žiedu prieš nėštumą. Nuotoliniu būdu užklausiau apie tą procedūrą poros klinikų, viena jų Londone, kita Sankt Peterburge. Anglijoje ir Rusijoje tokias procedūras atlikti gydytojai turi patirties. Lietuvoje nežinojau, kad kas būtų kada atlikęs kažką panašaus – niekas iš gydytojų apie tai nieko nesakė net po trečiojo persileidimo. Į Rusiją nesvarsčiau vykti, nes baisoka, bet norėjau sužinoti daugiau informacijos, pasiklausinėti. O vykti procedūrai į Jungtinę Karalystę ketinau, tačiau kaina būtų buvusi apie 10 000 eurų.
Likimo siųstas gydytojas
Gydytojo G. Mečėjaus pavardę pirmą kartą išgirdau netikėtomis aplinkybėmis. Važiavau taksi, pasitaikė labai šnekus vairuotojas, kuris man nesiteiraujant džiaugėsi, kaip gydytojas Mečėjus padėjo jo šeimos narei, tad dėl visa ko įsidėmėjau jo pavardę. Vėliau apie jį paklausiau savo ginekologės, kuri, pasirodo, jį žinojo ir labai gyrė, rekomendavo, sakė, kad puikus chirurgas, jo auksinės rankos.
Likimas mane suvedė su šiuo gydytoju jau per pirmąjį nėštumą. Ir tokia buvo lemtis, kad būtent šis gydytojas man atliko lemtingąją operaciją, po kurios aš pagaliau išnešiojau vaikutį.
Operaciją, tiesa, atlikti delsiau, nes tai buvo „arba–arba“ variantas. Problema ta, kad jei vėl įvyktų vėlyvas persileidimas, vaisių tektų šalinti per pilvo sieną. Jei tuo metu gimda dar nebūtų išsitempusi, tokia operacija būtų labai traumuojanti, o gimda taptų nebetinkama vaisiui išnešioti. Be to, buvo gydytojų, kurie patarė dar kartą pabandyti „nusiteikus filosofiškai“, o gal pavyks paprastai apsiuvus, o jei ne tai ne, tada dar liks tas sudėtingesnis variantas.
Vis dėlto supratau, kad pastoti žinant, kad nepadariau nieko kitaip, nei praeitą kartą, ir tikėtis kitokios išeities yra naivu. Buvo aišku, kad jei nepavyks net šitaip, tai vadinasi jau niekaip. Tada būčiau tiesiog „uždariusi“ vaikų klausimą ir toliau gyvenusi bei priėmusi faktą, kad savo vaikų neturėsiu.
Operacija
Mano artimieji visada buvo labai palaikantys. Vaikelio tėtis, puikiai žinodamas mano nesėkmių istoriją, visada man užtikrintai sakė: tu net neabejok, mes turėsime vaikutį ir aš būsiu pats laimingiausias, būdamas šalia tavęs, kai tu tapsi mamyte, ir tu būsi geriausia mamytė pasaulyje. Jausdama tokį palaikymą, ryžausi operuotis.
Operacija buvo sudėtinga, bet pavyko puikiai. Pamenu, prieš išvežant į operacinę paklausiau gydytojo Mečėjaus, ar jis jaudinasi, prieš pirmą kartą atlikdamas tokią procedūrą. O jis tik nusijuokė ir užtikrintai pasakė – nė kiek.
Nėštumas lovoje
Laukdamasi lovoje pakeltu dubeniu gulėjau beveik 5 mėnesius, 2 iš jų ligoninėje, Antakalnio ligoninės Nėštumo patologijos skyriuje. Režimas buvo griežtas. Iš viso nesėdėjau, net valgydama! Ėjau tik į tualetą ir dušą, vengiau bet kokio nebūtino stovėjimo. Laikas skyriuje buvo sudėtingiausias. Dėl karantino buvo negalima lankyti, artimuosius gyvai matydavau tik per langą, kai atvykdavo su lauknešėliais. Laiką leidau žiūrėdama serialus, skaitydama knygas, žaisdama telefone žaidimukus. Išmokau žaisti šachmatais ir tobulinau įgūdžius. Kartą per savaitę susiskambindavome su draugais, dalyvaudavome protmūšiuose, būdavo, ko laukti. Vaizdo skambučiais daug bendravau su šeima. Kartą pamačiau, kad stalčiuje sudygo ridikėlis, nusprendžiau jį pamerkti į vaistų taurelę ir ištisas savaites stebėjau, kaip jis auga.
Planas 28, planas 32
Savaitės slinko lėtai, bet užtikrintai. Iš pradžių laukėme išganingos 28 savaitės, kai jau vaisius būna gyvybingas. Pamenu, kaip sakė gydytojai: dabar planas 28. Po to planą didinsime. Tai skambėjo beveik kaip utopija. Man, nesugebėjusiai išnešiot net iki 22, sulaukti 28 savaičių atrodė stebuklas. To stebuklo ir laukiau. Kai sulaukiau, jaučiausi, lyg didelė šventė būtų. Nuo 28 savaitės išdrįsau artimiausioms draugėms pasakyti, kad laukiuosi apskritai.
Kai sulaukiau 28, planas buvo pakeltas iki 34! Ir, aišku, to labai, oi kaip labai norėjosi. Manau, kad didžioji ramybė ir atėjo tada, kai sulaukiau 34 savaičių. Ėmiau net po truputį pirkti vaikeliui drabužius. Tada, pamenu, galvojau, kad cezario pjūvis bus planuojamas 37 savaitę, kai naujagimiai jau laikomi išnešiotais. Bet kai atėjau į konsultaciją, gydytoja šypsodamasi pasakė: „Mes su Mečėjumi pasitarėme, paskaitėme šiek tiek literatūros, tai planuosime cezarį 39 savaitę“. Vos nenukritau nuo kėdės! Nesitikėjau, kad taip optimistiškai vertins mano atvejį. Bet nudžiugau, kad nuo 37 savaitės leido pradėti vaikščioti ir sėdėti, tad labai džiaugsmingai laukiau šitos „naujovės“ savo gyvenime.
Ir štai Gediminas
Gediminui dabar 2 mėnesiai. Dar vienas vaikutis svajonėse tikrai yra! Nepaisant to, kad puikiai žinau, kokį kelią vėl tektų nueiti. Turiu nuostabią palaikymo komandą ir suprantu, kad tai, vis dėlto, tik labai laikinas gyvenimo pokytis, kurio rezultatas neįkainojamas.
Mamoms – tiek esamoms, tiek būsimoms – patariu ugdyti auksinę kantrybę, nes jos prireikti gali visais gyvenimo etapais, tiek planuojant, tiek nešiojant, tiek auginant vaikelį.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
