„Jokių problemų“, – jeigu straipsniui pakaktų dviejų žodžių, tuo pokalbį su akušere Agne Škudiene ir baigtume. Jai nepasitvirtino taisyklė „batsiuvys be batų“, nes Agnės nėštumai, gimdymai ir žindymai klostėsi idealiai.
Mums tokia patirtis tinka, nes kalėdinį mėnesį norisi klausytis tik gerų istorijų!
Trumpai apie Agnę Škudienę. Akušerė, veda mokymus besilaukiančioms moterims (www.akuseresmokykla.lt), konsultuoja po gimdymo, mokosi būti gimdyvės padėjėja, rašo knygą apie nėštumą ir gimdymą, siekia, kad Vilniuje būtų įkurtas natūralaus gimdymo centras, skaito paskaitas, rašo straipsnius „Mamos žurnalui“. Ir be viso to, ji turi du mažus vaikus: 5,5 metų Sofiją Gamtę ir 1,4 metų Hubertą, su kuriuo dabar yra neatsiejama, tad ir interviu duoti atvyko dviese.
Dukrą Agnė žindė iki 3 metų ir 3 dienų, o sūnų žindo iki šiol.
Žindyti taip paprasta
„Prieš pokalbį bandžiau prisiminti nors vieną žindymo problemą, dėl kurios man būtų reikėję pagalbos ar įsikišimo. Nesugalvojau“, – juokiasi Agnė.
Užtat yra ką papasakoti apie konsultuojamų moterų bėdas.
Pasak Agnės, dažniausiai dėl įvairių žindymo sunkumų kaltas netaisyklingas apžiojimas. „Kai konsultuoju mamas ir jos pirmąkart patiria, koks jausmas žindyti, kai apžiojimas taisyklingas, iš pradžių nepatiki, kad vaikas tikrai žinda, nes jos nieko nejaučia. Tada pažiūrime, kad kūdikio smakriukas ir ausytės juda (patarlė „valgo, net ausys kruta“, mano manymu, yra apie žinduklius), girdėti rijimas.
Moterys turi žinoti svarbiausią dalyką – žindant neskauda! Jautrus gali būti paėmimas, pirmosios akimirkos. Vėliau turi nieko nebesijausti. Ir kančia „dėl vaiko“ čia ne išeitis, nes, esant netaisyklingam apžiojimui, ir vaikui pienas vos vos sunkiasi (vadinasi – jis prie krūties kabo ilgai, vadinasi – nugraužti speneliai, vadinasi – svoris auga nepakankamai ir t.t.)“, – sako akušerė.
Dar viena įžvalga – kuo moteris labiau emancipuota, išsilavinusi, padariusi didesnę karjerą, tuo didesnė tikimybė, kad jai žindyti sekasi sunkiau. „Tenka matyti nepilnamečių gimdyvių, jos paprastai neturi žindymo problemų. Nieko apie žindymą nėra skaičiusios, bet pasitiki savo instinktais, ir joms puikiausiai sekasi. Jokie žindymo kursai neatstos gebėjimo tiesiog pasitikėti savo kūnu“, – sako Agnė.
Kas Agnę išmokė žindyti
Agnė šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, bet vidinis noras dalintis žiniomis ir emocijomis ją, matyt, sprogdina iš vidaus, – moteris subūrė mamų klubą, keliolika jų su kūdikiais susitikinėja kartą per savaitę ir kalbasi apie savo aktualijas. Žindymas – viena pagrindinių temų. Agnei ne kartą teko išgirsti: „Aš taip ruošiausi gimdymui, viską mokėjau, viską žinojau, bet jis taip greitai pasibaigė. O kai prasidėjo žindymas, supratau, kad nieko nežinau, esu kosmose. Ne to mokiausi…“.
O kas išmokė žindyti Agnę? Tenka girdėti apie „lengvo pieno“ dinastijas, kai žindyti puikiai sekasi iš kartos į kartą. Agnė pasakoja: „Mane mama žindė kaip ir daugelį tos kartos vaikų – mėnesį ar du. O mano sėkmės paslaptis – absoliutus tikėjimas, kad tai, kas natūralu, yra natūralu. Nė vieno karto nekilo mintis, kad gali nepasisekti. Tai ne aukštasis mokslas, o instinktai. Juk žindyti iš tiesų negali vos 1–2 procentai moterų“.
Metukų krizė
Agnė išskiria kiek sunkesnį savo žindymų periodą, kai vaikams būdavo metai, ir jie vėl pradėdavo „kabėti“ prie krūties, kaip naujagimiai. Taip pasitaiko daugumai žindomų kūdikių, būdami maždaug metų, jie nori žįsti dažniau ir ilgiau. Įveikti šį etapą Agnei prireikdavo kelių dienų. Ji tiesiog pasakydavo vaikams, kad pienas – tik prieš miegą (dienos ar nakties), o naktimis žindydavo be apribojimų.
„Gamtei, kai buvo tas sunkusis pieno mažinimo etapas, net nupirkau čiulptuką, kad pietų miego miegotų ne su krūtimi burnoje (ištraukus iškart prabusdavo ir verkdavo). Ji nesuprato, kas tai per daiktas, nepripažino, o nemiegodama žaisdavo su čiulptuku įsikandusi plastmasinę dalį, o ne patį čiulptuką. Bet kad tokį daiktą turėjo, atsimena iki šiol, net žalią jo spalvą“, – juokiasi Agnė.
Tiksli dukros nujunkymo data
Agnė tiksliai prisimena dieną, kai paskutinį kartą pažindė dukrą. Artėjant trečiajam Sofijos Gamtės gimtadieniui, šeima pertvarkė namus ir parengė dukrytę iškraustymui į kitą kambarį. Gamtė pati išsirinko lovą–čiuožyklą, nekantriai laukė, kol ji atkeliaus į namus. Nors lova buvo sumontuota laiku, ji skleidė naujo daikto kvapą, ir Gamtė dar 3 dienas miegojo ne savo kambaryje. Tuomet ir pavalgė iš mamos krūties paskutinį kartą. „Paskutiniais metais (nuo 2 iki 3 metų) dukra žįsdavo tik vakarais, prieš miegą, vieną vakarą iš vienos krūties, kitą – iš kitos. Kai naktimis dirbdavau ligoninėje, dukra pieno visai nepasigesdavo, užtekdavo tėčio apkabinimų. O nuo tos dienos, kai pradėjo miegoti atskirai, krūties ji nebeprašė“, – lengvą nujukymą prisimena Agnė.
Beje, kai gimė sūnus, vyresnėlė pradėjo pavyduliauti pieno, nors tuo metu jai buvo jau 4 metukai. Agnė pasakoja: „Kai gimė Hubertas, Gamtė vis trindavosi aplinkui pavyduliaudama pieno. Daviau nusitraukusi iš puodelio –paragavo, sakė, kad „neskanu, nori iš papulio“. Vis bandydavau nukalbinti, bet kartą trūko kantrybė, o gal iš nuovargio sutikau. Tačiau vos pabandžiusi traukti, dukra paleido ir sakė, kad nebebėga (matyt jau buvo prarastas žindimo refleksas). Daugiau nebeprašė, bet labai mėgsta būti prisiglaudusi šalia, kai žindau Hubertą. Šis įvykis man surezonuoja su vis dar pasitaikančiomis gydytojų rekomendacijomis, esant guzeliams, pieno sąstoviui, paprašyti vyro pagalbos, kad išžįstų. Nelabai įsivaizduoju, koks suaugęs vyras dar gali būti išsaugojęs žindimo refleksą“.
Mitas, kad žindomi vaikai neserga
Agnė nori paneigti mitą, kad žindymas apsaugo nuo visų ligų. Agnė pasakoja: „Mamos įsivaizduoja, kad žindomo kūdikio nepalies virusai, o apie ausų uždegimą nėra nė kalbos – jei žindai, kūdikis nesirgs. Tai netiesa. Kai Hubertui buvo 3 mėnesiai, teko su juo gulėti ligoninėje dėl abiejų ausų uždegimo. Matyt, peršaldėme eidami į žygį miške (su Sofijos Gamtės darželio grupe). Laimei, su gydytoja radome bendrą kalbą, ir ji sutiko neskirti antibiotikų iš karto – mat, jeigu ausų uždegimu suserga kūdikis iki 6 mėnesių, antibiotikai skiriami automatiškai. Prisipažinsiu, jau buvau bepasiduodanti, nes Hubertas tikrai prastai atrodė, gulėjo kaip lepšiukas, nenorėjo net žįsti, nes traukiant pieną jam skaudėjo ausytes. Rankomis nusitraukinėjau pieną į taurelę ir girdžiau. Po savaitės Hubertas pasveiko be antibiotikų“.
Žindymas ir papildomas maitinimas
Agnė sutinka, kad aktyviai žindomas kūdikis kiek vėliau pradeda valgyti papildomą maistą. Gamtei ji dar virdavo košytes, o Hubertas pratinamas prie papildomo maisto kietais gabaliukais (populiarus papildomo maitinimo būdas (Baby Led Weaning). Šis būdas rekomenduojamas tik nuo 8–6 mėnesių, kai kūdikiui atsiranda poreikis trinti dantenomis, gali paimti gabaliukus į ranką, tvirtai sėdi. „Maitinimas kieto maisto gabaliukais turi daug privalumų, įrodyta, kad taip maitinant nesigadina sąkandis, be to, nereikia vaikui virti atskirų puodų – ką valgai pati, tą duoti ir kūdikiui, tik be prieskonių. Kita vertus, realiai papildomai valgyti tokiu būdu kūdikis pradeda vėliau, nei maitinant košėmis“, – sako Agnė.
Ką daryti sutrikusiai mamai
Vienos absoliučios tiesos apie žindymą nėra, štai kodėl net ligoninėse po gimdymo moterims vienas specialistas gali patarti vienaip, kitas kitaip. Informacijos be galo daug, ji įvairi, bet tai, pasak Agnės, – tik į naudą moteriai, nes ji gali atsirinkti, kas labiausiai tinka jai. Savo konsultuojamoms moterims, kurias lanko namuose, Agnė pataria prisijungti prie FB grupės „Žindykime kartu“, kurioje mamos dalinasi patirtimi ir nurodo specialistus, kurie gali padėti. „O kartais pakanka sužinoti, kad „aš ne viena tokia“ – ir horizonte pasimato šviesa“, – sako akušerė.
Sutrikusiai mamai, ypač gyvenančiai ne didmiestyje, kur nėra galimybių gauti žindymo pagalbą namuose, Agnė rekomenduoja skambinti mama-mamai savanorėms. Jei tokios pagalbos telefonu neužteks, konsultantės rekomenduos, kur kreiptis tolimesnės pagalbos. „Gaila, bet šeimos gydytojai dažnai neturi pakankamai kompetencijos patarti dėl žindymo, todėl moteriai tenka suktis pačiai“, – sako Agnė.
O pabaigoje – keli Agnės patarimai:
Bent pirmąjį mėnesį gyvenkite vaiko ritmu – žindykite, kai tik jis nori (ne mažiau nei 8 kartus per parą).
Miegokite, kai tik jis miega.
Naudokitės vyro atostogomis – valgykite jo gaminamą maistą, patikėkite jam daugelį namų ruošos ir vaiko priežiūros darbų. Tėčiai negali žindyti, visa kita – tikrai gali, tik leiskite!
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Annos Jankunec
Fotografuota „Šypsenų fotostudijoje“
Sūpynės iš Supuosi.lt
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
