Fotoprojektas, aukštinantis žindymą, seniai išėjo iš žanro rėmų. Kai fotografė Anna Jankunes (Studio Smile) atsiunčia naujas nuotraukas, gėrimės žindančių moterų grožiu, nuotraukų estetika. Bet kai išklausome pozavusių moterų istorijų… Patikėkite, jos įkvepia ne mažiau, nei vaizdas nuotraukose.
Šį kartą išklausėme 2 istorijų.
Rima. Žinojau, kad eisiu iki galo
Mokymų koordinatorė Rima Židanavičė pozavo su 10 mėnesių sūnumi Elijumi Maksimu. Jos žindymo kelias buvo labai sudėtingas, bet niekas – nei 2 valandos miego per parą, nei žiaurus nuovargis – Rimos nepalaužė.
Didžiausia mano problema buvo ta, kad sūnelis pats nenorėjo žįsti. Nors gimė gero svorio, sveikas, laiku, jis prie krūties buvo vangus. Pagalbos žindant tokį vaikutį reikia nuo pat gimimo, deja, aš to nežinojau. Po gimimo sūnui stipriai nukrito svoris, o po to labai lėtai priauginėjo. Priaugdavo per mėnesį vos po kelis šimtus gramų, o rekordų rekordas buvo 800 g, bet ne šiaip sau, o po didžiulių mano pastangų. Aplinka į mažai augantį kūdikio svorį reagavo labai kritiškai, neva, esu bloga motina, nemoku maitinti. Kad jie būtų žinoję, kokia buvo tų kelių šimtų priaugtų gramų kaina…
Kai sūnui buvo mėnuo, pasikonsultavusi su 2 laktacijos specialistėmis įsigijau papildomo maitinimo sistemą, apie ją geriau žino neišnešiotų naujagimių tėvai. Mums ši sistema labai pasiteisino. Žindymo konsultantės nerekomendavo duoti nutraukto pieno iš buteliuko, kad kūdikis visai neatsisakytų krūties. O papildomo maitinimo sistema padėjo ir jį maitinti, nes dėl šios sistemos vaikas pieną gauna lengviau, nei iš krūties, be to, krūtis stimuliuojama, kad gamintųsi pienas.
Pirmus tris mėnesius mano gyvenimas sukosi tik žindymo ritmu. Visą parą, nesvarbu – dieną ar naktį – aš kas 3 valandas duodavau sūnui krūtį. Jei miegodavo, žadindavau. Kai pavalgydavo, ką darė vangiai ir nenoriai, nusitraukdavau abi krūtis.
Procesas vykdavo apie 2 valandas. Tada valandą pasnausdavau, ir vėl keldavausi žindyti. Buvo parų, kai, bendrai sudėjus, pamiegodavau 2–3 valandas. Po trijų mėnesių buvau nebepanaši į save. Manęs nebedžiugimo niekas, net mano vaikas.
Dėl nuovargio buvau išsekusi, užsisklendusi, nenorėjau su niekuo bendrauti.
Sakote, kam tokia auka? Būčiau padavusi mišinio, ir ramu? Šito pati savęs klausdavau labai dažnai, ypač kai per parą pamiegojusi 2 valandas jausdavausi kaip zombis. Tačiau mano užsispyrimas buvo labai aiškus: nepasiduosiu tol, kol neišjudėsiu iš šio košmaro, ir žindymas netaps natūraliu procesu. Juk mano pareiga duoti vaikui tai, kas jam geriausia.
Po 3 mėnesių šiek tiek palengvėjo, nes nebereikėjo kūdikio maitinti griežtai kas 3 valandas, tad ir nusitraukti pieną galėdavau kiek rečiau, galėjau truputį daugiau pailsėti, atsirado šiek tiek daugiau vilties. O šiaip visas šis nusitraukimo/primaitinimo procesas truko iki Elijui sukako 6 mėnesiai, kai vienos mamos palaikoma išdrįsau nebeprimaitinėti, o leisti sūnui pačiam traukti tiek, kiek nori. Ir jam puikiai pavyko! Dabar žindymas yra natūralus procesas.
Po tokio sunkaus žindymo kelio neslėpsiu – man žindymas nebuvo palaima, nuostabiausias pojūtis ir euforija, ką pasakoja kitos mamos. Jaučiau didelį palaikymą – mano užsidegimą maitinti pačiai skatino vyras, mama, brolio žmona bei kelios nepažįstamos, dabar draugėmis tapusios mamos. Tai džiugino.
O liūdino gydytojų požiūris. Jie žiūri į lenteles, ir jeigu vaikutis priauga mažiau, nei lentelėje, vadinasi, esi blogiausia mama pasaulyje… Mano patarimas – jau besilaukiant pasidomėti įvairiomis žindymo situacijomis. Aš įsivaizdavau, kad žindymas yra natūralus pats savaime, gamtos sukurtas procesas, ir kitaip nebūna – visi kūdikiai žinda. Vis dėlto būna ir kitaip.
Nesu mama, kuri „kaifuoja“ nuo žindymo, bet esu visa savo esybe už jį, nes matau, ką vaikui tai reiškia.
Darja. Žindymą ir darbą galima puikiai suderinti
Gydytoja anesteziologė Darja Krupina pozavo su 13 mėnesių sūneliu Michailu.
Moteris neseniai grįžo į darbą ir sėkmingai derina darbą intensyviosios terapijos skyriuje ir žindymą. Antrojo sūnaus žindymas skiriasi nuo pirmojo.
Žindydama prieš 5 metus gimusį Aleksandrą, Darja patyrė daug problemų.
Pirmas sūnus Aleksandras pats krūtį žindo tik iki 2 mėnesių, vėliau teko nusitraukinėti ir maitinau iš buteliuko. Kodėl?
Sūnus gimė normalaus svorio, krūtį ėmė, bet pirmąjį mėnesį priaugo tik 600 g (pagal naujas rekomendacijas, pakanka ir 500 g, tačiau pati esu medikė ir suprantu, kad 600 g yra nedaug). Antrąjį mėnesį jis priaugo tik 350 g. Pasidarė neramu.
Kviečiausi slaugytoją iš ligoninės, kuri niekuo negalėjo padėti. Prasidėjo pasikartojantys mastitai, pieno stazės, sūnus pieno neištraukdavo, žindo vangiai, tad teko duoti mišinio.
Kreipiausi į žindymo konsultantę Eglę Markūnienę, ji patarė papildomo maitinimo sistemą, dėl kurios galėjau išgelbėti kažkiek pieno, o nutrauktą jį sumaitindavau. Per trečiąjį mėnesį sūnus priaugo 1,5 kg! Vis dėlto buvo ir blogoji reikalo pusė – sūnus atsisakė krūties, nes jau buvo gavęs buteliuko, perėjome prie maitinimo nutrauktu mano pienu. Taip išmaitinti pavyko iki metų ir 3 mėnesių. Nebuvo paprasta, nusitraukinėdavau kas 3 valandas, tai tęsdavosi ilgai, nes pieno tekėjimas mano krūtyse lėtas. Kitoms moterims pienas pradeda tekėti iškart, o man (tai matau stebėdama antrojo sūnaus žindimą) pienas pasirodo tik po 1,5 minutės.
Kai susilaukiau antrojo sūnaus, jau turėjau daugiau patirties, nuolatos laikiau sūnų prie krūties. Pirmus du mėnesius mudu taip ir pragulėjome kartu. Aš vien tik žindžiau, nepamenu nei dienos-nakties kaitos, nei jokių to mėnesių įvykių. Be to, ir kūdikis buvo kitoks – pajutau skirtumą jau gimdymo namuose pirmą kartą pridėjusi prie krūties, jis pradėjo žįsti stipriai, drąsiai, ne taip, kaip jo broliukas. Svorio Michailas priauginėjo po kilogramą, o valgė, atrodo, be paliovos: pamaitindavau, o po 20 minučių jis jau norėdavo vėl, duodavau kitą krūtį.
Kai Michailui suėjo metai, grįžau į darbą vienoje Vilniaus ligoninių. Dirbu visu etatu anesteziologe intensyviosios terapijos skyriuje. Tuo metu Michailą prižiūri mano mama. Žindymo nutraukti nereikėjo. Pamaitinu 7 val. ryto ir grįžusi apie 16 val.
Ir paskui be pertraukos, kada tik paprašo.
Kadangi miegame kartu, naktį Michailas irgi valgo kiek tik nori, aš nė neprisimenu, kiek kartų per naktį jis pažinda, – būna kartą, būna tris.
Už poros mėnesių planuoju grįžti dirbti ir į naktinius budėjimus. Tikiuosi, kad kol manęs nebus namuose parą laiko, Michailas išbus be pienelio, o kai būsiu namuose, – gaus jo tiek, kad „atsiims“ už prarastą dieną. Beje, pažįstu nemažai medikių, slaugytojų, kurios derina darbą ir žindymą net iki 3 metų. Vaikučiai puikiai prisiderina – nėra mamos, nereikia pieno. Juk Michailas jau viską valgo savo keturiais dantukais!
Fotografė Anna Jankunec
Studija Foto Smile
Suknelės iš salono „Ilona“
„Mamos žurnalas“
